TAUTOSAKA

Tautos žodis ar sakymas, kurio autorius nežinomas, vadinama tautosaka. Kiekvienas žodis ir sakymas turi savo gimdytoją. Užmirštų autorių žodžiai ir sakymai vadinami tautosaka. Kas yra tautosaka? Dvasios saviraiška, įteisinta tautoje, gentyje žodžiais, yra tautosaka. Vadinasi, skirtingos dvasios žmonių - skirtinga ir tautosaka. Kiekviena tautosaka turi tą patį dvasinį ženklą, kaip ir tauta ar gentis. Ji tautai yra įstatymas. Be tautosakos nėra ir tautos. Koks didžiausias tautosakos vienetas? Tautos kalbėjimas nuo neatmenamų laikų iki šios dienos yra didžiausias tautosakos vienetas. Koks mažiausias tautosakos vienetas? Tautos vienas žodis yra mažiausias tautosakos vienetas. Ar vienas žodis yra tautosaka? Vienas žodis yra tautosaka, nes dvasia juo gali išreikšti save. Tautosaka ir tauta Kalbėdami apie tautosaką, turime pradėti kalbėti nuo tautos. Pirmiausia pasaulyje atsirado šeima ir šeimyninė santvarka, kurioje nebuvo tautos. Kiekviena šeima buvo skirtingas ir autonominis dvasinis-administracinis vienetas: "tėvo šeima", "sūnaus šeima", " brolio šeima", "motinos šeima", "dukros šeima" ir t.t. Arba: "tėvo šeima gyvena ant kalno", "sūnaus - lygumoje", "tėvas turi ožką", "brolis - karvę", "vienas žino, o antras nežino" ir t.t. Tarp dviejų šeimų (kiemų, kaimų) yra skirtumai: geografiniai, daiktiniai, veiksminiai, kiekybiniai, kokybiniai ir galimybiniai, kurie pagimdo skirtingus žodžius su skirtingomis reikšmėmis, šnektas ir tarmes, papročius, įstatymus ir skirtingą gyvenimo būdą. Kadangi viskas yra susiję su žodžiu, tai šeimyninėje santvarkoje labiausiai kinta žodis, šnekta. Vadinasi, skirtingos šeimos pagimdo skirtingus žodžius, kai jos nepriklausomai skleidžiasi į laisvą erdvę; kai jos apsijungia su savo įstatymais ir žodynais, atsiranda pirmoji tautos ląstelė, taip byloja visų tautų šventraščiai. Tad pirmiausiai atsiranda skirtingi šeimų žodynai, tautosaka, tik po to atsiranda tauta. Žodis pagimdo tautą. Bet nebūkime naivūs manydami, kad skirtumai pagimdo skirtingas tautosakas, o jos -tautas. Dvidešimtajame amžiuje atsirado daug skirtumų šeimose, gentyse ir tautose, bet dėl to neatsirado naujų tautų, o atvirkščiai - išnyko. Prieštaravimas: skirtumai pagimdo naujas tautosakas ir tautas - skirtumai neišlaiko nei tautosakos, nei tautos. Bet pirmuoju atveju skirtingos šeimos pagimdo naujas tautosakas ir naujas tautas, žmonijai gyvenant šeimyninėje santvarkoje (kiekviena šeima buvo nepriklausomas medžiaginis ir dvasinis vienetas). Antruoju atveju vienas centras apėmė didelius žemės plotus ir įvairiakalbius žmones ir vykdė savo centristinius tikslus (čia skirtumai yra tikrai bereikšmis ženklas). Susidaro vaizdas, kad tautos dvasinis turinys, sukurtas šeimyninėje santvarkoje, per paskutiniąsias santvarkas išeikvojamas. Taip istoriškai galėtume pažvelgti į tautosaką ir tautą. Ar verta prognozuoti tautosakos ir tautos likimą? Tikrai neverta, nes prognozavimas - tai spėliojimas, kuris gali išsipildyti ar neišsipildyti. Tautų tautosakose, ypač šventraščiuose, yra tiksliai nurodyti kiekvienos tautos buvimo tarpsniai nuo gimimo iki mirties, o jie yra nepakeičiami ir neišvengiami.  TAUTOSAKOS PRADMENYS  Garsas l. Oras, išstumtas iš plaučių pro balso stygas, gomurį, liežuvį, dantis, lūpas ir nosį, sukelia virpesius, kurie, pasiekę mūsų klausą, įvardinami garsu.  Raidė 2.Tautoje įteisintas ištartas garsas žymimas ir vadinamas raide. Pvz.: a, b, c, f, u... 3. Ne visi ištarti garsai yra raidės. 4. Panašūs garsai, nepriklausomai nuo ištarimo ilgumo, trumpumo, stiprumo, kietumo, minkštumo ar kitų požymių, yra įvardinami viena raide. 5. Raidė yra visų tautų girdima, o tų, kurios turi raštą, ir regima. 6. Visos raidės, tautos ištariamos ir įteisintos, sudaro raidyną - abėcėlę. 7. Lietuvių raidyną sudaro dvidešimt trys pagrindinės raidės: a, b, c, č, d, e, g, i, j, k, 1, m, n, o, p, r, s, š, t, u, v, z, ž; septynios pagalbinės: ą, ę, ė, į, y, ų, ū; trys atėjusios iš kitų tautų su jų žodžiais: f, h, ir ch, pvz.: fizika, himnas, choras. 8.Lietuvių raidyno eiliškumas yra prasminis - gyvybinis ženklas. Jis gali būti tik toks, koks dabar yra; kitokia eilės tvarka kelia dvasinę sumaištį. Dėl šios priežasties vyko keturiasdešimties metų knygnešystės sąjūdis. 9.Visos ankstyvosios raidės turėjo savo atskirą sąvokų sritį. Pvz., raidė "k" susijusi su šiomis reikšmėmis: labiausiai matomas, atsikišęs, smeigiantis, užkliūnantis; tai įsakymo pagrindinė forma.  Žodis lO. Tautoje įteisintas raidžių junginys vadinamas žodžiu.Pvz.: pienas,eiti. 11. Lietuvių ankstyvieji -pirminiai žodžiai, kaip ir kitų tautų, buvo vienskiemeniai. Pvz.: bar, draug, žib... 12. Kiekvieno pirminio žodžio reikšmė buvo apibrėžta. Pvz.: "žib" šis žodis buvo vartojamas nusakyti visam kam, kas susiję su šviesa. 13. Pridėjus prie pirminio žodžio iš vienos ar kitos pusės raidę, kelias raides ar žodį pagal tautoje nusistovėjusį reikšmės įstatymą, gauname antrinį žodį, kuriame pirminis žodis vadinamas šaknimi. Pvz.: at+SAK+ymas. SAK yra žodžio šaknis.  Antrinis žodis visada savo šaknies sąvoką praplečia, susiaurina, aprėžia, paneigia, išskiria, laipsniuoja, nurodo lytį, giminę, pareigą, paskirtį, laiką, erdvę - tai priklauso nuo pridėtų raidžių reikšmės toje tautoje. 15. Antrinio žodžio reikšmės kitimas gali priklausyti nuo šalia esančių raidžių, o ne nuo pridedamos raidės. Pvz.: raidė "o" gali reikšti esamąjį ir būtąjį laiką: raš-o, skait-o esamasis, o klyd-o, slyd-o būtasis. 16. Prie pirminio žodžio pridėti nuolatiniai reikšminiai raidžių junginiai vadinami priešdėliais, priesagomis ir galūnėmis; jie ankstyvaisiais laikais taip pat yra buvę žodžiai. Pvz.: su-dėv-ėj-im-as = "su-" priešdėlis, "-dėv-" šaknis, "-ėj-" ir "-im-" priesagos ir "-as" galūnė. Pastaba. Lietuvių žodžių daryba rodo, kad tauta kažkuriuo istoriniu laikotarpiu buvo pasiekusi labai aukštą dvasinį lygį. 17. Daugelis pasaulio tautų vartoja tik pirminius žodžius, t. y. jų žodžiai nelinksniuojami, neasmenuojami, neįvardžiuojami, nepriešdėliuojami, nepriesaguojami, nelaipsniuojami ir neturi galūnių. Taip kaip mūsų jungtukai: ir, bet. Pastaba. Versti tekstus iš vienos kalbos į kitą labai sunku. Tuos sunkumus pajuntame, susidurdami su: 1 .Žodžių gretinimu - frazeologiniais pasakymais. 2. Kaitomaisiais žodžiais. 3. Žodžių reikšmių skirtingu skaičiumi. 4. Reikšmių (sąvokų) atitikmenų nebuvimu. 5. Skirtingomis mąstymo sistemomis.   Pagaliau kalbos senėjimas, reikšmių nykimas (lietuvių kalboje jau nesudarinėjami žodžiai su priešdėliais a, ai, da, dau, do ir t.t. Jie dabar randami tik vandenvardžiuose, vietovardžiuose, pavardėse). Nyksta ir priesagos -ena, -iena... Vietoj "ežena" sako "ežio kailis", vietoj "arkliena" - "arklio mėsa"; vietoj "anas" lieka tik "tas", vietoj "giria" lieka tik "miškas". Sakinys 18. Mintis, išsakyta ar užrašyta žodžiais, vadinama sakiniu. Pvz.: Jonas aria lauką. 19. Kiekvieno sakinio žodžiai yra skirstomi pagal sakinio dalis. 20. Sakinio dalys yra veiksnys, tarinys, papildinys, pažyminys, aplinkybės. 21. Lietuvių kalbos gramatika yra nustačiusi sakinio dalių eiliškumą sakinyje. 22. Lietuviai šnektoje nesilaiko sakinio dalių eiliškumo. Sakinyje pirmu žodžiu dažniausiai eina tas, kuris atspindi svarbiausią dalyką. Pvz.: Jonas aria lauką. Aria Jonas lauką. Lauką Jonas aria. 23. Lietuvių pagrindinis sakinio valdytojas yra sakinio gaida. Pvz.: "Jonas aria lauką" nieko nekeičiant, o valdant vien tarimo gaidą, galima pasakyti šešiaip: tris teigiamuosius ir tris klausiamuosius sakinius. Tai nuostabi ir paprasta galimybė, tik, deja, variantų neįmanoma užrašyti, nes nėra tam skirtų ženklų. 24. Lietuviai vartoja žodžių derinius (frazeologinius pasakymus), kurių negalima pažodžiui suprasti ir versti į kitų tautų kalbas. Pvz.: "baisiai graži". Žodį "baisus" galime pakeisti bendrareikšmiais: šlykštus, bjaurus, siaubingas, grėsmingas, negražus, išgąstingas, išsigimęs, nedarnus ir t.t. Taigi "baisiai graži" būtų "šlykščiai graži". Tai nesąmonė, bet šnekamojoje kalboje labai plačiai vartojame žodį "baisiai". Pasakymą "baisiai graži" reikia suprasti kaip "baisų iš baisiausių", kai žmogus pamatęs, išgirdęs ar pajutęs netenka žado, amo, kai jį ištinka priepuolis ar surakina jaudulys. Vadinasi, pamatęs grožį, išsižioji, netenki žado ir nepajudi: tai aukščiau aukščiausio, didžiausio grožio - "kraštutinio" išreiškimo žodžiais forma nepaprastam grožiui nusakyti. Tokių pasakymų yra labai daug: "baisiai sunkus", "baisiai skanus", "baisiai geras", "baisiai piktas". 25. Lietuviai šnektoje vartoja priesaguotus žodžių derinius, kurie keičia mintį. Pvz.: Jonas artojas. Jonas artojėlis. Jonukas artojėlis. Jonukas artojas. 1 ."Jonas" reiškia suaugusį vyrą; "artojas" - išmanantį, galintį, gerą artoją. Vadinasi, kalbama apie gerą artoją. 2."Jonas" - pagal metus suaugęs vyras; "artojėlis" - neišmanantis ar negalintis gerai arti, t.y. menkas, artojas su trūkumais, toks niekada gerai nears. 3."Jonukas" - dar vaikas; "artojėlis" - menkai išmano ar gali, t.y. silpnas artojas, bet ateityje gali būti geras. 4."Jonukas" - vaikas, "artojas" - išmanantis ir galintis gerai arti. Geras artojas. Pastaba. Lietuvių priesaguotieji deriniai reikalauja atidumo ir supratimo nagrinėjant teisinius aktus ir tautosaką. Pvz., "dievaitis Perkūnas". "Perkūnas" - tai suaugęs, subrendęs, pasiekęs aukščiausią vystymosi ribą; "dievaitis" - sūnus, ribotas, turintis savo veiklos sritį (ir jis niekada nebus Dievu, nes tokia monoteistinė teologija). Pagal lietuvių priesaguotus derinius ir vien tik pagal priesagas nustatoma daugybė požymių. Tačiau šis nuostabus dvasinis turtas kasdien vis menkėja, ypatingai dėl verstinės literatūros. 26. Sakinys iš vieno pirminio žodžio nežymi nei laiko, nei erdvės, todėl jis labai retai vartojamas. Pvz.: aš, daug, kas ir t.t. Jeigu kartais jis pavartojamas, tai dažniausiai tik kaip papildymas prieš jį einančiam sakiniui. Pvz. "Keli vaikai atėjo? Daug." 27. Sakinys iš vieno antrinio žodžio visada žymi erdvę arba laiką. Pvz.: pirminis žodis "as (až)" neturi nei laiko, nei erdvės, o tik teigia save, bet jau būdamas antriniu "asu (esu)" nurodo esamąjį laiką, kad dabar čia yra. 28. Sakinys iš vieno pirminio žodžio yra nekuriantis, o sakinys nors iš vieno antrinio žodžio yra kūrybos pradžia. 29. Visi sakiniai yra ir teiginiai, nepriklausomai nuo to, kokia forma išreikšti: klausimo, neigimo ar teigimo. Pavyzdžiai: *           Klausiamasis sakinys. "Ar šiandien lauke šalta?" Sakinio teiginys nusako erdvę, laiką, veikėją, veikėjo negalią, pašalinės pagalbos būtinumą ir reikiamybę sužinoti. *           Neigiamasis sakinys. "Šiandien lauke nešalta." Sakinio teiginys nusako erdvę, laiką, veikėją, šiltą (pakenčiamą) orą (teigėjo atžvilgiu). *           Teigiamasis sakinys. "Šiandien lauke šalta." Sakinio teiginys nusako laiką, erdvę, veikėją, šaltą orą (teigėjo atžvilgiu). Kirtis 30. Lietuvių šnektoje žodžio viena raidė yra kirčiuota, t.y. ištariama skirtingu pabrėžimu. Priklausomai nuo ištarimo pobūdžio kirtis gali būti trumpai ištariamas (kairinis), stipriai (dešininis) ir švelniai ilgai (riestinis). Pvz.: upė, anyta, lapas.   Lietuvių šnektoje žodžiai neturi pastovaus kirčio žodžio skiemenyje. Pavyzdžiui, kitose kalbose yra kirčiuotas paskutinis skiemuo arba priešpaskutinis, o kartais tik pirmutinis. Lietuvių šnektoje jis gali būti įvairiuose skiemenyse ir įvairus. Pvz.: vaikas, valkai, vaikus.    Iš visų lietuvių genčių įdomiausiai kirčiuoja suvalkiečiai: viename žodyje gali būti kelios kirčiuotos raidės arba nė vienos, vieną kartą yra kirčiuojama viena raidė, o kitą - kita, žodžio kirčiavimas priklauso nuo kalbėtojo dvasinės būklės. Pvz.: vaikelis - tarp kalbėtojo ir vaiko normalūs santykiai; vaikelis - kalbėtojas įpykęs ant vaiko; vaikelys - kalbėtojas pašiepia vaiką. Pavardės, kurios baigiasi priesaga ir galūne "-elis", kirčiuojamos taip: vaikų - Pupelis, Kargėlis, Rūkštėlis, Bobelis ir t.t. Tėvų: Pupelis, Kargėlis, Rūkštėlis, Bobelis ir t.t. Motinų būtinai taip: Pūpelienė, Kargelienė, Rukštelienė, Bobelienė ir t.t. Išvada. Lietuviai savo šnektoje, keisdami žodyje kirtį, visada išreiškia kitą dvasinį atspalvi. Tautosakos rinkėjai, nepažymėdami žodžio kirčio, privėlė labai daug ir nepataisomų klaidų. Gaida 31.Kalbėtojo supratimas, jautrumo laipsnis, dalyko svarbumas ar kitos dvasines būklės lemia, kad šnektoje žodžiai ištariami įvairiomis gaidomis. Šnektos gaida yra žmogaus dvasios antspaudas, žymintis santykį su klausytoju ir su tuo dalyku, apie kurį kalbama. Todėl išmaningesnis žmogaus dvasiąpažįsta, supranta ir mato iš nedidelio kalbos teksto. Apie ką bebūtų kalbama, kalbantysis tekste visada palieka savo dvasios ženklą. Pvz.: žmogus ištaria žodį "ateik", ir pagal ištarimą mes tvirtiname, kad tai buvo grasinimas, įsakymas, pajuokimas, įžeidimas, įspėjimas, abejojimas, kvietimas, prašymas, džiūgavimas, maldavimas, viliojimas ir t.t. Visi šie dvasiniai atspalviai išreiškiami gaida. Tai nuostabi žmogaus galimybė, bet jos neįmanoma prisegti prie jokio teisinio ar mokslinio akto. Dar XX a. pradžioje visi lietuviai, o ypatingai suvalkiečiai kaimiečiai, šnekėjo gaidomis, atidengdami visiškai savo dvasią. Senovėje mūsų protėviai ne kalbėjo, bet šnekėjo, o teisingiau -giedojo; giedojimas kaip pašventinimas (laiko, erdvės ir visą esančiųjų) yra apeigos. Tikriausiai dėl šios priežasties lietuvių tautosakos tyrinėtojai nerado lietuviškų keiksmažodžių, nes šventoje kalbos apeigoje panašūs dalykai negalimi. Išvada. Lietuvių žodžio reikšmė priklauso nuo šaknies, priešdėlio, priesagos, galūnės, laipsnio, laiko, asmens, santykio tarp kalbančiųjų, kirčio, gaidos ir nuo šnekėtojo dvasios. Šnekta ir raštas 32. Lietuvių šnekta nuo senųjų laikų mažai pakitusi. Kalbininkai tvirtina, kad lietuvių kalba yra labai sena. Ar iš tikro taip yra? Taip iš tikro yra. Lygindami lietuvių kalbos kai kuriuos žodžius su "Mahabharatos" ir "Ramajanos" senaisiais sanskrito žodžiais, pastebime, kad pastarieji yra žymiai jaunesni už lietuviškus. Sanskritui yra daugiau negu trys tūkstančiai metų, tad lietuvių kalba yra dar senesnė. Ji, kaip ir visos pasaulio kalbos, neišvengė kaitos ir nutrupėjimų. Todėl būtų naivu įsivaizduoti lietuvių kalbą kaip nepajudinamą uolą, nes tokių kalbų pasaulyj e nėra. Pripažįstant jos senumą reikia vengti netikusių išvadų. Kalbininkai, pripažinę senumą, dviejų kalbų žodinį ar gramatinį panašumą, stengiasi vieną iš jų padaryti motina, o kitą dukra arba, neradę tarp jų panašumo, vieną skelbia antžmogių kalbą o kitą barbarų. Tokios išvados yra netikusios.  Visos pasaulio tautų kalbos kinta, taip pat ir lietuvių kalba, todėl būtinai reikia įvertinti šį kitimą. Lietuvių kalba, kaip ir kitos, skurdėja: nyksta tarmės, priešdėliai, priesagos, veiksmažodinės formos, įvardžiai, būdvardžiai ir daiktavardžiai. Įteisinus tautoje valstybinę kalbą visos tarmės ir patarmės atsiduria "už įstatymo ribų", nors jos - kalbos gyvybės šaltiniai. Taigi, jeigu valstybinė kalba yra reikalinga ir ją saugoja įstatymai, tai įstatymas privalo saugoti ir jos gyvybinius šaltinius - tarmes. Ar įmanoma išsaugoti tarmes? Neįmanoma. Net ir kalbas. Vien tik per nevisą dvidešimtąjį amžių išnyko daugiau kaip šimtas tautų ir dusyk tiek kalbų ir neatsirado nė vienos naujos. Kalbų ir tarmių nykimo priežastis yra gerbūvio persvara prieš dvasines vertybes.  Gerbūvis tiesiog proporcingas raštingumui, nutautėjimui, nudvasėjimui.   Raštas yra geriausias įrankis tarmėms sunaikinti. Gal mes dėl to taip ilgai spyriojomės prieš raštą. Pusę tūkstančio metų vėliau pradėjome rašyti savo kalba. Net nuostabu, kad Mindaugui, Gediminui, Algirdui ar Vytautui svarbiau buvo teritorija, diplomatija, religija, prekyba ar ekonomika, bet ne lietuviškas raštas. Kai kurie rašto žinovai tikina, kad baltai turėjo raštą, nors Petras iš Dusburgo tvirtina, kad neturėjo. Kiti tvirtina, kad rašyti mokėjo ir savo kalba rašė aukšto rango dvasininkai, o visiems kitiems buvo draudžiama. Tai neįtikėtina, nes pagrindiniame dvasininkų žinyne nurodyta išmesti ne tik rašiklį, bet ir rašomąjį lakštą. Tikriausiai daugelį klaidina senas lietuviškas žodis "raštas". Jeigu buvo žodis "raštas", tai lyg ir turėjo būti ir pats raštas. Tačiau taip nebuvo. Žodis "raštas" yra kilęs iš žodžio "rišti" (rai(k)štis, raišioti). Pirmiausia atsirado mazginys (mezginys), rišamas, raišiojamas po dvi viena šalia kitos esančiomis gijomis. Taip atsirado raišiojamasis (rašomas) įvairus mazgelių ženklų raštas. Vėliau atsirado staklės, audinys ir audinio ženklai taip pat buvo įvardinti raštu. Vadinasi, raštas - tai ženklas, kuriame telpa daug ženklų ("išrišti bylą" - "išaiškinti, perskaityti ženklą"), bet jokiu būdu ne raidė ar žodis. Seniesiems baltams raidėmis parašytas žodis kėlė užkeikto žodžio įspūdį (stabas), nes jie žodį jautė kaip gyvą dvasią, kuri gali paveikti kitą dvasią, o užrašytame žodyje nėra nei kirčio, nei gaidos.    Tačiau ką bedarytume, kaip besistengtume, raštas mūsų tautai reikalingas ir būtinas - kaip mirties ir prisikėlimo įrankis. Tautosakos suskirstymas Tautosaka pagal reikšmę yra pasakojamoji, giedamoji ir mišrioji.  Pasakojamoji tautosaka yra pati gausiausia. Tai žodynas, šnekta, pasakos, sakmės, padavimai, atsitikimai, greitakalbės, patarimai, patarlės, mįslės, posakiai, priežodžiai.  Giedamoji tautosaka turi tris pagrindinius požymius: ritmą pagal žodžio kirtį, rimą pagal eilučių paskutinių skiemenų sąskambį ir gaidą, kurioje tekstas išplėtojamas. Šiai tautosakai priskirtinos giesmės, dainos, dainelės, lopšinės, raudos, aimanos ir pamėgdžiojimai. Mišriosios tautosakos tekstuose yra pasakojamosios ir giedamosios tautosakos. Tai pasakos su intarpais ir įvairių apeigų tekstai. *Tautosaka pagal amžių yra senoji ir naujoji. Senoji tautosaka atsiradusi senojo tikėjimo laikais ir jos tekstuose nėra terminų iš dabartinio tikėjimo institucijos. Pvz.: "Eglė žalčių karalienė". Naujoji tautosaka atsiradusi dabartinio tikėjimo laikais ir jos tekstuose yra terminų iš dabartinės tikėjimo institucijos. Pvz.: Dievas, Rymas, bažnyčia, vienuolynas, rožančius, kryžius ir t.t. Tautosaka pagal prigimtį yra baltiškoji ir verstinė. Baltiškoji tautosaka - tiek senoji, tiek naujoji - skiriasi savo dvasiniu turiniu nuo kitų tautų tautosakos. Pvz.: pagalba be atlyginimo, teisingumas aukščiau už narsą, nekerštavimas t.t.  Verstinė tautosaka - kitų tautų tautosaka. Ji skiriasi nuo baltų tautosakos dvasiniu turiniu: jausmai svarbiau už tiesą, garbės ir keršto siekimas, kančios ir džiaugsmo amžinumas ir t.t. Pvz., lietuvių: "Buvo graži mergužėlė, susigundžiau"; kitataučių: "Buvo graži mergužėlė ir sugundė". Lietuvis sako: jeigu kas nors kaltas, tai tik aš; kitatautis: jeigu kas nors kaltas, tai tik ne aš -ji kalta. Tautosaka pagal autoryste yra dieviškoji ir žmogiškoji.  Dieviškoji tautosaka - tai Dievo apreiškimai žmogui. Jos ypatingai daug atsirado teokratinės santvarkos metu. Ši tautosaka yra baltų tautų (lietuvių) šventraštis. Dieviškoji tautosaka skiriasi nuo visos kitos tautosakos savo teologiniu - filosofiniu gilumu, dvasių veiklos nuoseklumu, laiko ir erdvės apimtimi. Kodėl Dievo apreiškimai priskiriami prie tautosakos? Pirma. Jeigu apreiškimai duoti baltų tautoms jų žodžiais ir jų šnektos sistema, vadinasi, šis žodinis turtas, gautas iš Dievo, yra tautos nuosavybė. Antra. Pats autorius savo sakymui neuždeda antspaudo: "Tai pasakė Dievas", "Čia Dievo žodis" irti. Perpasakotojas neturi teisės pervadinti Autoriaus. Lietuvių šventraštį sudaro: "Eglė žalčių karalienė", "Senis Kaulius", "Dvigalvis ir dviuodegis žirgas", "Milda", "Varinis vilkas", "Ruduolėlis", "Elenytė ir devyni broliai", dainos ir patarlės.  Žmogiškoj i tautosaka. Tai žmogaus pastebėjimai, apmąstymai, išgyvenimai, siekimai, pamokymai ir nuotykiai. Jie yra paviršutiniški, vienplaniai ir vienalaikiai. Ją sudaro žodynas, kai kurios pasakos, padavimai, atsitikimai, dainos, patarlės ir t.t. Tautosaka pagal ženklą yra: tiesioginio ženklo, netiesioginio ženklo ir dviženklė.  Tiesioginio ženklo tautosaka tokia, kuri išreikšta tik tiesioginiu ženklu. Dažniausiai tai kasdieninė žmogaus šnekta.  Netiesioginio ženklo tautosaka yra iš netiesioginio ženklo žodžių. Tai patarlės ir mįslės. Dviženklė tautosaka tokia, kai viename tautosakos vienete yra tiesioginio ir netiesioginio ženklo žodžių. Ši tautosaka yra pati gausiausia.