SAKARA (SACHARA)
Praėjus beveik 2000 metų po Ledynmečio – Tvano, Šiaurės Afrikos Sakaroje gyvenusios rasės, giminės ir gentys pradėjo judėti dėl gyventojų pertekliaus. Vienos pasitraukė už Didžiosios Upės (Nilo)ir čia pat apsigyveno, kitos kraustėsi prie dabartinės Viduržemio jūros.Tuo metu Sakaroje gyveno baltoji ir geltonoji rasės. Ar būta tokių grupių, kurios visiškai išėjo iš Afrikos žemyno? Atrodo, taip. Tačiau dauguma pasiliko prie Viduržemio jūros ir Indijos vandenyno, nes visa Šiaurės Afrika ir pati Sakara buvo žalioji žemdirbystės ir gyvulininkystės oazė. Gyventojų perteklius ir genčių pajudėjimas pagimdė klajoklystę ir Sakaros dykumą. Prieš 8720 metų mūsų giminė su jai artimomis gentimis irgi pajudėjo iš Sakaros, tik ne į vakarus, šiaurę ar rytus, bet, kaip kokie neprognozuojami atbulvyžiai, į Pusiaujinę Afriką, į Nilo aukštupį. Greitai kovos lauke susidūrėme su juodosios rasės gyventojais. Nelindome giliau už pusiaujo į juodąją Afriką, o patraukime pagal Nilą į šiaurę. Šiek tiek ilgiau apsistojome dabartiniame Sudane. Čia gyvendami užmezgėme draugiškus santykius su egiptiečiais, gal net labai draugiškus(egiptiečiams tokių santykių nesisekė užmegzti nei su geltonąja rase Nilo dešinėje, nei su baltąja Nilo kairėje). Greitai geltoniečiai buvo užpulti: iš vakarų – egiptiečių, iš pietvakarių – mūsų karių. Per 30 metų geltonoji rasė buvo išstumta iš Afrikos žemyno. Praėjo 80 metų po mūsų išėjimo iš Sakaros. Palikę Nilo aukštupį ir Sudano platybes, įsikūrėme ant Nilo dešiniojo kranto prie pirmos dešinės jo atšakos. Padėjome savo miesto – sostinės Jonu – kertinį akmenį. Šį miestą vadina „stulpų miestu”, ir istorikai spėja, kad mieste galėjo būti daug obeliskų ar kažkokių kitų paminklų. Tai netiesa. Iš Sakaros mes išėjome išpažindami Dievo Trejybės tikėjimą, kiekvienoje mūsų šventykloje ant alkos (altoriaus) tuomet stovėjo trys aukštoki stulpai – Dievo Trejybės ženklai. Ant Nilo dešiniojo kranto gyvenome apie 600 metų. Per tą laiką teko kariauti su baltosios rasės gentimis, kurios stengėsi išstumti egiptiečius iš Nilo paupio. Bet pačios baltosios rasės gentys buvo priverstos trauktis iš Afrikos į Aziją ir Europą. Egiptiečiams ir mūsų giminei atėjo ramybės amžius, bet, kai nėra su kuo kariauti ar ginčytis, pradedi tai daryti su savaisiais. Po 550 metų gyvenimo prie Nilo dešinės atšakos (arba 630 metų nuo pajudėjimo iš Sakaros), kilus tarpusavio ginčui, dalis mūsų genčių išėjo į Artimuosius Rytus, į Indo slėnius. Po 50 metų ir mūsų visa giminė patraukė į dabartinį Tunisą prie Viduržemio jūros. Čia išgyvenome 120 metų, po to sausumos juosta, jungiančia Tunisą, Siciliją ir Apeninus, pajudėjome į Europą. Sakoma, kad mūsų tauta pati nostalgiškiausia pasaulyje. Ar tiesa? Taip. Seniai visos tautos, kurios gyveno Afrikoje, užmiršo tuos laikus, o kiekvienas mūsų tautietis, net mažas vaikas, žino, kad kūdikį parneša garnys (gandras) – iš tėviškės, tai yra iš Afrikos. Gal tai tik dalinė tiesa? O buvo taip. Mums atsidūrus Afrikos Sakaroje, trejus metus (ikiTvano) garniai su savo vaikais grįždavo iš mūsų tėviškės – nuo Atlanto vandenyno. Jie parnešdavo iš ten mūsų dvasią – tą dieviškąjį mūsų PER’ą. Po Tvano, nuslūgus vandeniui ir iškilus naujoms žemėms, garniai vėl keliavo paskui besitraukiantį vandenį į senas vietas, nes jiems nereikėjo augalų, o užteko vandens gyvūnijos. Mus iš Sakaros iki Baltijos visą kelią lydėjo garnys – į Afriką mūsų perą nešė iš Europos, o Europoje būnant – iš Afrikos. Vietovės net nesvarbu, svarbu tai, kad „mums vaikus visą laiką nešė ir neša garniai”.
Pastaba. Apie mūsų kalbinius ir archeologinius pėdsakus Afrikoje buvo daug kartų rašyta įvairiuose leidiniuose.
EUROPA
Perėję Apeninus, privertę pasitraukti į pašalius negausias klajoklių gentis, ilgesniam laikui apsigyvenome dabartinėje Kroatijoje. Čia, tarp Savos ir Dravos upių, gyvenome beveik 200 metų, vertėmės žemdirbyste ir gyvulininkyste. Vartojome akmeninius, medinius įrankius ir padargus, traukiamoji jėga buvo jaučiai, turėjome žirgus, bet neturėjome arklių. Gyvendami šioje stovykloje, atrodo, su kitomis klajoklinėmis gentimis nekariavome, vertėmės žemdirbyste, tačiau karinis pasiruošimas buvo vykdomas. Prieš pajudant iš Kroatijos nuo Tautos atskilo kelios gentys. Iš Kroatijos pasislinkome šiek tiek į rytus – prie Juodosios jūros, įdabartinę Bulgariją. Čia išgyvenome apie 130 metų. Per šį laiką tautos gyvenime niekas nepasikeitė (vyko tik koviniai susidūrimai su klajojančiomis gentimis). Mes vertėmės žemdirbyste ir gyvulininkyste (tuo metu Europoje jokia gentis žemdirbystės nepažinojo). Tad šiame žemyne buvome lyg balta varna – ne tik savo tikėjimu, bet ir gyvenimo būdu. Iš Bulgarijos persikėlėme į dabartinę Ukrainą ir apsigyvenome tarp Dniepro ir Dono. Šioje teritorijoje išgyvenome beveik 90 metų ir žengėme į galutinį tikslą – nuolatinio gyvenimo vietą prie Baltijos jūros.
 
TAUTA IR ĮVYKIAI
|