Saulėratis

Saulėratis   Ant Jotkalnio buvo įrengtas saulėratis, kuris padėda­vo nustatyti mėnesio pirmą dieną, metų savos (ketvirčio) pir­mą dieną, pavasario ir rudens lygiadienį. Saulėratis buvo Jotkalnio rytinėje viršukalnėje, nuo kurios atsiveria puiki panorama į rytų pusę. Saulėračio veikimo principas: žiūrima per dviejų stul­pų viršūnes, su kuriomis turi sutapti iš už horizonto tekanti saulė; arba - dviejų stulpų viršūnės ir tekanti saulė turi būti vienoje menamoje linijoje. Saulėračio aikštelėje - 27 stulpavietės: 12 - mėnesiams nustatyti, 4-ios - savoms, 2-i - lygiadieniams, viena susieta su visomis išvardintomis; aštuonių paskirtis - suolai. Didžiausias atstumas tarp rytinės ir vakarinės stulpa­vietės - 13 metrų, o tarp pietinės ir šiaurinės - 9,5 metro. Stulpai buvo apie 0,4 m storio ir apie 3 m ilgio. Virš žemės kyšojo apie 1,5 m, tiek pat ilgio buvo žemėje. Visų viršūnės tikriausiai buvo nusmailintos, nors galėjo būti ir langeliai. Stulpavietėse esantis gruntas rodo, kad stulpų viršu­tinė dalis buvo nukirsta ar nupjauta, o žemėje esanti supuvo, nes visose stulpavietėse dirvožemis vienodas. Aplink stulpa­vietės gruntas įvairus - pilnas kalkakmenių, akmenų ar žvirgž­do. Manoma, kad saulėračio stulpai buvo nukirsti jau vei­kiant dabartinei Pajevonio bažnyčiai, t.y. po 1587 metų, galbūt vietinio klebono nurodymu, nes kol stovėjo saulėračio stulpai, tol buvo galima švęsti subatas ir visas kitas senojo tikėjimo šventes; tuometinės savaitės su dabartinėmis savai­tėmis ir sekmadieniais sutapo tik 4 kartus per 28-erius me­tus. Dėl šios priežasties kronikininkai užrašė, kad baltai ne­mokėjo skaičiuoti dienų. Ir iš tikrųjų: tu žinai, kad šiandien pirmadienis, o jis tvirtina, kad penktadienis, (žr. "Dabartinio ir senojo kalendoriaus palyginimas"). Stulpų padėtis rodo, kad kiekvieno mėnesio pradžia sutapo su žvaigždyno pasirodymo pradžia, išskyrus ketvirtąjį ir vienuoliktąjį mėnesį, kurie prasidėdavo viena diena anks­čiau, o dvyliktasis mėnesis prasidėdavo viena diena vėliau. Kodėl atsirado šie neatitikimai senajame kalendoriuje, mes nežinome. Gal dėl šeštos ir septintos savaitės dienos - žmo­gaus ir Dievo dienos? Šios dvi savaitės dienos buvo ypatingos - jos negalėjo sutapti su kitomis šventėmis ir apeigomis. Ypač įdomi saulėračio ir Jotkalnio astronominė ir geografinė pa­dėtis: jie susiję su Saule ir kitais dviem kalnais - su Karkakalniu, esančiu už 9,5 km, ir su Širvakalniu, esančiu už 8,5 km. Per Karkakalnį, žvelgiant nuo Jotkalnio, birželio 22 d. (dab. kalendorius) teka Saulė; gruodžio 22 d. Saulė teka per Širvakalnį.  1-oji, 12-oji, 11-oji, 5-oji, 6-oji ir 7-oji mėnesių stulpavietė yra vienoje linijoje, sutampa su geografiniu dienovi­diniu, žymi vidurdienį - tuo metu laiką galima nustatyti se­kundės tikslumu. Pagal senąjį kalendorių, metai turėjo 12 mėnesių, kiekviena mėnesio diena buvo tą pačią savaitės dieną. Metus sudarė 364 dienos: 4 savos po 91 dieną (arba 4 savos po 13 savaičių); kiekvieną savaitę sudarė 7 dienos. Metų pabaigoje trejus metus po vieną dieną buvo kūčios ir kas ketvirti metai dvi dienos buvo vėlyvosios kūčios. Kūčia nepriklausė nei me­tams, nei savai, nei mėnesiui," nei savaitei; žodžio "kūčia" reikš­mė: "nėra laiko nei erdvės". Ar saulėratis ir Jotkalnis atliko kitas funkcijas, dar nenustatyta: kol atrandi tiesą, praeina dešimtmečiai. Baigdami kelionę po Pajonį, turime pasakyti, kad panašių statinių pėdsakų yra netoli Daukšių (Marijampolės apyl.): ten sostinė gyvavo apie 2500 metų. Sūduvos krivijos centras išbuvo visą laiką, t.y. 6900 metų.