Pasakos



Dvigalvis ir dviuodegis žirgas

 Buvo karalius, Domertas vardu, jis turėjo sūnų Domertą. Kad suvažiuoja karaliai, giriasi viens kareiviais, kits ten pinigais, kits  žirgais, ale kad nors viens pasigirtų su žirgu, kurs turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi! O tėvas jo Domertas klau­sė, kur yr toks žirgas, kad turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi. Sūnus sako:
- Aš žinau: yra devintoj karalystėj toks žirgas - smakas jodo ant jo.Tėvas:
-   Ar tu jį galėtum pargabent? Sako:
-   Duok man du tarnu prie savęs - aš jį pargabęsu. Davė jam tėvas du geru tarnu - išjojo jie. Nujojo į devintą karalystę. Atjojo, rado tokią pirtį, o į tą pirtį vis po vieną žmogų kasnakt gabeno ant prarijimo. Rado jis ten atgabentą bobą ant suėdimo. Prašos pas tą bobą:
-  Priimk pernakvot. Atsakė:
- Ką aš jus galiu priimt pernakvot... Matyt ant jūs, kad jūs esate dideli ponai - jokit toliau, nes šita pirtis tai dėl to stovi ir kasdien gabena čion po vieną žmogų smakui ant prarijimo. Sako:
-  Tai nieko - liksim ir mes čion! Paliko savo tuos tarnus pirtyje, liepė tik nemiegot, o pats išėjo po tiltu laukt smako. Ale sutemus atjoja smakas ant tilto. Kaip tik ant tilto užjo­jo, tuojaus kurtai ėmė staugt, sakalai - švilpt. Sako: -  Kurtai, nestaukit, sakalai, nešvilpkit: čion nėr Domerto nė Domerto sūnaus, čion jo nė varnas kaulų neatneš!
-  Mano kaulų varnas neneš - mane atnešė mano tėvo gers žirgas.  
-  Ar tu čion? Sako:
-   Čion.
-   Kaip didelis?
-  Kaip žirnis.
- Kaip drūtas?
- Kaip akmuo.
-  Kaip lengvas?
-  Kaip plunksna.
-   Ar nenori ait su manim iš imtynių? Sako Domertas:
- Aš tik to noru. Sustojo ant tilto, - smakas buvo su trim galvom. Tuojaus nukirto tas galvas, o jį, į šmotelius sukapojęs, įmetė į upę. Paėmė  žirgą, vedasi. Tie kurtai bėga ir sakalai lekia paskui jį. Atėjo į tą pirtį - rado tarnus miegant. Norėjo jiem galvas kirst, ale tie subudę ėmė prašytis - dovanojo. Dabar, - sako, - smaką užkariavau - dabar galit miegot ir aš miegosu.  Išsimiegojo. Kitąnakt vėl Domertas sako:
-  Čia jūs likit o neužmikit - aš ainu vėl po tiltu laukt smako. Kada jau vidurnaktis, klauso - atjoja smakas. Kaip tik ant tilto - kurtai staugt, sakalai švilpt!
-  Kurtai, nestaukit, sakalai, nešvilpkit: nėr čion Domerto nė jo sūnaus, čion jo nė varnas kaulų neatneš!  Atsiliepė po tiltu Domertas:
-  Ne varnas kaulus mano neš, ale mano tėvo gers žirgas mane atnešė.
-   Ar tu čia?
-Čia.
-   Kaip didelis?
-   Kaip žirnis.
-   Kaip tu drūtas?
-   Kaip akmuo.
-   Kaip lengvas?
-   Kaip plunksna.
-   Ar neaitum su manim ant muštynių?
-Aš to laukiu. Kaip iššoko iš po tilto - smakas buvo su šešiom galvom, -kaip griebė, nukirto visas, tą smaką sukapojo į šmotus, įvertė į upę, parsivedėjo žirgą, kurtus ir sakalus. Trečiąnakt nuėjo po tiltu. Atjojo smakas su devyniom gal­vom ant to žirgo su dviem galvom, su dviem vuodegom. Kurtai ėmė staugt, sakalai - švilpti. Sako:
-  Kurtai, nestaukit, sakalai, nešvilpkit: nėr čion Domerto nė jo sūnaus, čion jo nė varnas kaulų neatneš! Sako:
-   Varnas mano kaulų neneš, ale mano tėvo gers žirgas. Sako:
- Ar tu čia?
-Čia.
-   Kaip tu didelis?
-   Kaip žirnis.
-   Kaip drūtas?
-   Kaip akmuo.
-   Kaip lengvas?
-   Kaip plunksna.
-  Aik šen su manim į karę.
-   Aš to tik ir laukiu. Išėjęs kaip ėmė kirst, kaip ėmė kirst - nukirto šešias gal­vas, -jau apilso. Ne po ilgam smakas vėl šoko ant jo, o jis kaip pasistiprinęs griebė - ir nurentė paskutines galvas. Paskui su­kapojęs smaką įvertė jį į upę, atsivedė tą dvigalvį žirgą, tuos sakalus ir kurtus pas tą pirtį, o paėmęs savo sidabrinį kardą, apsirėžė aplink save rėžį, paskui liepė aniem migt ir pats neva miega, - o per sidabrą niekas negal pereit. Ne po ilgam ateina tos trys smakienės. Sako:
-  Dabar jie miega. Sako toj pirmutinio smako pati:
-  Šoksu aš pas juos ir prarysu miegančius. Ale šoko - negal peršokt. Šoko antra ir trečia - negal per tą rėžį peršokt! Sako:
-  Žinot ką? Aš pasiversu į dobilus, tai kaip tik jie atjos, kaip tik griebs žirgai ėst, tai aš ir prarysu. O kita sako:
-  Aš pasiversu į vyno upę, tai kaip jie atjos, kaip tik ims gert, tai aš juos prarysu. O trečia sako:
-  Aš pasiversu į obelį, kad tokių obuolių niekur nebus, tai
kaip jie atjos, jiems labai pakvips obuoliai - kaip tik skins, teip aš juos prarysu. Domertas nemiega, viską girdi. Prašvito - dabar sako tai bobai:
-  Aik tu sau - likai gyva nuo mirties, ir daugiau jau čion nereiks gabent žmonių smakui ant prarijimo. O jie išjojo į savo karalystę. Bekeliaujant atjojo į tokią vietą, mato - dobilai. Sako riejo tarnai:
- Ana dobilai, žirgus pasiganysim. O Domertas: -  Žiūrėkit, kad nė galvų žirgai nepalenktų! Ten prajojo gerai. Atjojo, rado upę - vynu vanduo kvepia! Sako [tarnai]:
- Čia labai gardus vanduo - girdysim žirgus. O Domertas sako:
-  Žiūrėkit, kad nė galvų nelenktų! Ir ten gerai perjojo. Atjojo, rado obelį - obuoliai gražūs, o jau kvepia! Sako [tarnai]:
-  Šitų obuolių skinsim. Šits nespėjo ištart, kad „ne", - tie jo tarnai po vieną nusi­skynė. Tuojaus tuos abudu tarnus ir žirgus prarijo, liko tik jis viens! Joja toliaus, sutiko jis tokį senuką. Tas senuks sako:
-  Domertai, dabar tu joji, ale dar turėsi daug vargo. Pirmiausia rasi akmenis mušantės ant kelio teip kaip avinus. Tu jok tiesiog, tai jie tau trauksis. Toliau rasi du prūsuku imantės.
Tu nesijuok, nes kaip prasijuoksi, tai liksi pėsčias. Atjojo, rado - akmens mušasi teip kaip avinai. Jis joja tie­siog - tie akmens traukėsi iš kelio. Toliau rado tuos prūsokus imantės. Mažiuks tą didįjį kaip meta, tai net susiperdžia! Jis pamatęs negalėjo iškentėti nesijuokęs, prasijuokė - jau žiūri, kad stovi pėsčias. Aina nabagas pėsčias. Pamatė - trys mergos vuogas renka, o vieną akį turi. Kaip viena prisirenka, tai duoda tą akį kitai, kaip toj vėl prisirenka, tai duoda trečiai, o kaip visos prisirenka, tai tą akį pasideda ant kelmelio. Domertas prislinko ir pavogė tą jų akelę. O kad jau viena suvalgė vuogas, sako:
- Kur dėjai akelę? Sako anoj:
- Ant kelmelio padėjau. Jau graibo - nėra. Sako:
-   Mačiau, kad Domertas ėjo, tai jis pavogė mūsų akelę. Sako kita:
-  Atiduok, Domertuk brolyti, akelę - mes tau ką pasakysim. Dabar tau vargas, tu pėsčias dabar aidams patiksi važiuojant smaliorių. Tai tu nuo jo nusipirk tą mažiuką arklį - kiek prašys, tiek jam duok.Atidavė jom jų tą akelę, aina toliau. Patiko smaliorių, nu­pirko nuo jo arkliapalaikį, užmokėjo šimtą raudonųjų. Joja jis ant tos lupinos - kuo tolyn, tuo geryn pradėjo ait, ant galo pavirto į pirmą žirgą ant svieto. Atjojo pas tokį dvarą. Tas dva­ras buvo prakeiktas ir labai aukštai mūru aptvertas, o ten gyve­no smakai. Sako:
-  Domertai, perjok per šitą tvorą, tai būsi mūs žentas. Tas kaip leido tą savo žirgą - nė nelypstė per tą tvorą!
-   Dabar tu būsi mano žentu, - sako smakienė.
-  Aš žentu nenoru būt, tiktai atiduokit man tą žirgą, kurs su dviem galvom ir su dviem vuodegom. Noroms nenoroms atidavė jam tą žirgą. Joja tolyn, ale atsižiūri, kad atsiveja juoda kiaulė, ir iš ger­klės liepsna aina - dabar jau jam mirtis! Prijoja kalvį.
-  Kalvi, - sako, - gelbėk tu mane! Tas kalvis tuojaus jį kalvėje užsidarė. Atbėga ta kiaulė, sako:
-  Kalvi, išduok man Domertą . O Domertas sako:
-  Tu sakyk: „Kaip aš tau jį išduosu? Rasi po šmotą". Sako:
-  Aš čion išgręšiu per sieną skylę, o aš tau po šmotą paduosu.Pakol padarė per sieną skylę, į tąsyk ugnij įkaitino geležingalį.
-  Na, - sako, - laikyk! Ir duoda neva jo ranką. Kaip metė į gerklę karštą geležį -sako kalvis:
- Tvirtas vyras, tvirta ranka. Paskui metė kitą ranką - vėl šmotą karštos geležies, pas­kui vis teip - kojas, o paskui sako kalvis:
- Dabar įkišk liežuvį, tai aš tau paduosu kaip ir ant kokios ližės visą kūną. Toj įkišo liežuvį, o kalvis tuom tarpu buvo įsikaitinęs rep­les. Nugriebė jai karštom replėm už liežuvio ir - laikyt, o Do­mertas kaip išėjo su savo kardu, o tą kiaulę - kapot, tai ta kiaulė išspjaudė Domerto tarnus ir žirgus, kurtus ir sakalus! Paskui jis ją į šmotus sukapojo ir parkeliavo su tuom dvigalviu žirgu į savo tėvo karalystę. O kokia ten buvo linksmybė, koki baliai, bankietai, kad ir aš net ten pribuvau!
(A. Berteška iš Ožkabalių.)
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka/ Surinko Jonas Basanavičius.- Vilnius: Vaga, 1993-, T.5: Lietuviškos pasakos.Kn.1,[p.370]

Senis Kaulius geležiniame kalne

Vieną kartą žvirblis su pele sušnekėjo sėti du miežio grūdu: žvirblis būt akėtojas, pelė - artojas. Kaip pasėjo, užaugo dvi varpi. Nusivalė, pasidalino karčiais, ir dar vienas atlieka­mas liko. Žvirblis sako: 
-  Man šits grūdas priguli viršaus: aš esmi akėtojas - mano darbas sunkesnis.
Pelė sako:
-  Ne tau, ale man priguli, nes mano darbas sunkesnis nė kaip tavo: aš - artojas. Ir jiedu to grūdo nepasidalina. Žvirblis mato, kad nieko nebus, - sako pelei:
-  Tu įsikąsk grūdą, ir eisiva keliu. Ką sutiksiva, tai tas provą padarys pagal darbo sunkumą. Pelė įsikando grūdą ir eina keliu. Beeidama priėjo girią. Atėjo į girią ir rado sakalą tupint. Žvirblis sako:
-  Sakale, daryk mum provą. Aš buvau akėtojas, o ji - artojas, ir sėjov du miežio grūdu. Užaugo dvi varpi. Kaip nunoko, nusivalėv, pasidalinov karčiais, ir dar vienas atliekamas liko. Tai padaryk mum provą pagal darbo sunkumą.
Pelė atsakė:
-  Tas grūdas man priguli, nes artojo darbas sunkesnis. Sakalas sako:
-  Už tiesą tau tas grūdas prigulėtų, nes artojo darbas visados yr sunkus. Kaip tik sakalas ištarė tą žodį, tuo pelė trakšterėjo grūdą ir suėdė! Žvirblis, pražaidęs provą, supykęs lėkdamas pro šalį, sakalui gūžį perplėšė. Jau sakalas netur ką daryt: beveik žarnos lenda, - pasikėlęs nulėkė netoli kaimo, ant bažnyčios atsitūpė. Ant rytojaus anksti išėjo iš buto laukan zakristijonas pa­žiūrėt dar saulę tekant ir pamatė paukštį tupint ant stogo. Su­grįžo atgal, pasiėmė muškietą, priėjęs artyn mierija šaut į tą sakalą. Sakalas prašnekėjo žmogišku balsu:-  Nešauk mane. Geriaus atsinešk serų siūlelį su adata, susiūk man gūžį, paimk gyvą, penėk tris metus - paskui aš tau atmokėsiu. Sakalas nulėkė žemyn, zakristijonas susiuvo jam gūžį, pasiėmė ir nusinešė buton. Kožną metą sakalui supenėdavo dvidešimts jaučių ir dešimts alaus bačkų išgirdydavo! Kaip suėjo lygiai trys metai, išėjo laukan sakalas ir liepė sėst ant jo tam žmogui. Ir lėkė tolyn per girias ir kalnus į svetimas šalis neregėtas negirdėtas. Belėkdami prilėkė butą. Sakalas sako tam žmogui:
 -  Eik buton, aš tavęs čion palauksiu - mano šičion vyriausia sesuo gyvena. Kaip nueisi, klaus: „Iš kur?" - pasakyk, iš kur ėsi, o kaip klaus: „Kad iš ten, ar nematei mano brolį lekiojantį, sakalu užkeiktą?" - atsakyk, kad „mačiau ir, kad norėtum, dabar galėčiau parodyt, ale, ką parodyčiau, turėtum duot šitą žiedą, kurį ant piršto turi". Kaip sakys - išeik, man pasakyk. Nuėjo buton, rado jo seserį. Klausė ji to žmogaus:
-  Iš kur?
Jis pasakė, iš kur yra. Ji vėl klausė:
-  Kad iš ten, ar neatsitiko matyt mano brolį, lekiojantį sakalu?
Tarė jis:
-  Mačiau ir, kad norėtum, dabar galėčiau parodyt, ale, ką parodyčiau, turėtum duot šitą žiedą, kurį ant piršto turi.
Ji tarė:
-  Brolio gaila, žiedo dar gailiau.
Apsisukęs išėjo tas žmogus laukan ir pasakė sakalui:
-  Sako: „Brolio gaila, žiedo dar gailiau".
Sakalas liepė jam sėst ant jo, uždegė tą butą ir nulėkė toliaus. Belėkdami sutiko antrą butą. Sustojo sakalas ir sako tam žmogui:
-  Šitam bute mano vidutinė sesuo gyvena. Įeik. Kaip klaus: „Iš kur?" - pasakyk. Paskui klaus: „Kad iš  ten  ir iš ten, ar neatsitiko matyt mano brolį, sakalu lekiojantį?" Tu atsakyk, kad matei ir, jei nori, dabar gali parodyti, ale už parodymą turėtų duot tą abrūsą, ką ant sienos kabos. Ką sakys, išėjęs ir man pasakysi. Teip ir padarė: nuėjo buton, rado jo seserį sėdint. Ir klausė to žmogaus:
-  Iš kur esi? Jis pasakė, iš katros šalies. Paskui ji vėl klausė:
-  Kad iš ten, ar neregėjai mano brolį, lekiojantį sakalu?
Žmogus tas atsakė:
-  Mačiau ir, jei nori, dabar galiu tau parodyt, ale ką paro­dysiu, turėtum man duot šitą abrūsą, kur ant sienos kabo. Ji jam atsakė:
-  Brolio gaila, abrūso dar gailiau.
Išėjo laukan tas žmogus, pasakė sakalui, kaip ji pasakius:
-  „Brolio gaila, abrūso dar gailiau". Liepė sėst sakalas ir, uždegęs tą butą, lėkė toliaus. Belėk­dami sutiko trečią butą. Sakalas tarė tam žmogui:
-  Eikie buton - rasi mano seserį jauniausią. Paklaus, iš kur, - atsakyki. Paskui klaus: „Ar nematei mano brolį sakalą?"
Atsakyk, kad matei ir, kad norėtų, galėtum jai parodyt, bet už parodymą turėtų duot tą skrynutę, ką po lova guli, ir ką ji sakys, išėjęs man pasakysi. Teip šis ir padarė. Rado jo seserį, kaip jam buvo sakyta, tam bute. Klausė ji jo:
-   Iš kur? Pasakė. Klausė vėl:
-   Kad iš ten, ar nematei mano brolį sakalą? Jis atsakė:
-  Matyt mačiau ir dabar, kad nori, galiu parodyt, ale už parodymą turėtum duot šitą skrynutę, kur po lova guli.
Atsakė ji tam žmogui - tarė:
-  Skrynutės gaila, brolio dar gailiau. Išėjo laukan, pasakė sakalui tas žmogus, ką nuo sesers girdėjo. Tuojaus įėjo tas sakalas buton, nusikratė plunksnas -stojo žmogum, pasisveikino su savo seseria. Tam žmogui davė valgyt gert, ko tik jis norėjo, pinigų, skrynutę. Ir pasakė, kad tos skrynutės neatidarytų patol, pakol namon pareis. Ir išleido jį laimingai keliauti. O tas sakalas, stojęs žmogum, ten ir liko. Beeidams namo, tas žmogus visus pinigus išleido. At­ėjęs girion, atsisėdo žmogelis pasilsėt, kanuodamas, kad toj skrynutėj -pinigai, ir atsidarė, kaip tik paspėjo atdaryt, pradė­jo kareiviai gūsiais verstis iš tos skrynutės, ir ein be paliovos - jau pilna giria priėjo kareivių, jam net baisu pasidarė. Juo to­lyn, juo labyn eina - pilna giria priėjo ir dar vis eina. O kaip jis norėtų uždaryt, kareiviai rėkia: „Spaudi!" Ir ateina toks diedas ir užriko ant to žmogaus:
-  Vaike, kam paleidai savo šeimyną į mano girią? Greičiau atsiimk! Tas žmogus sako, kad negal. Tas diedas sako:
-  Kad tu man duosi tą, ką namiej nepalikai, aš suvarysiu.
Tas žmogus pasikanavo: „Pačią, vaikus - viską palikau", - sako:
-  Duosiu.
Diedas liepė mažiuką pirštą įpjaut, pasirašyt - įpjovė, pa­sirašė ant luobo savo kraujais ir padavė tam diedui, o tas die­das, suvaręs į skrynutę tuos kareivius, uždaręs, padavė ją tam žmogui ir pasakė:
-  Kaip pareisi, pasakyk tam, ką namiej nepalikai, lai jis ateina ant Geležinio kalno pas Kaulinį diedą. Ir nuėjo namon tas žmogus. Kaip parėjo, rado sūnų užgi­musį dvidešimties metų. Jis baisiai nusigando, kad sūnų apra­šė Kauliniui diedui ant Geležinio kalno. Sūnus dasižinojęs nė biskį nenusigando, apsirengė ir iš­ėjo ieškot, kur Kaulinis diedas ant Geležinio kalno, per tyrus laukus. Beeidamas bekeliaudamas sutiko butą. Įėjo buton tas vaikinas - rado bobą sėdint. Paklausė tos bobos:
-  Močiute, ar nežinai Kaulinio diedo ant Geležinio kalno?
Atsakė:
-  Vaikeli, aš nežinau. Jei mano šeimyna nežino, tai aš ne žinau, nes aš esmių visų žvėrių motina. Atsidarė lango kvartką, švilpterėjo - ir subėgo visokių žvėrių per girias, per krūmus, kad net krūmai braška! Paklausė toj boba Kaulinio diedo ant Geležinio kalno. Visi žvėrys atsakė vienu balsu:
-  Nežinom! Nėr ką daryt - padėkavojęs už turbaciją tai bobai ir iške­liavo tolyn tas vaikinas. Eina. Beeidams nieko nesutinka. Ale ne po ilgam atėjo į tokius kalnus - rado antrą butą. Įėjo buton -vėl rado bobą. Paklausė tos bobos:
-  Močiute, ar nežinot Kaulinio diedo ant Geležinio kalno?
Toj boba sako:
-  Vaikeli, nežinau. Jei mano šeimyna nežino, tai aš nežinau, nes aš esmių visų paukščių motina. Atidarė langą, švilpterėjo - ir sulėkė paukščių visokių per girią, kad net medžiai linksta! Paklausė paukščių toj boba:
-   Ar nežinot Kaulinio diedo ant Geležinio kalno? Visi paukščiai vienu balsu atsišaukė:
-   Nežinom!  Nėr ką jam daryt - pasakė ačiū už turbaciją tai bobai ir iškeliavo tolyn tas vaikinas. Beeidamas bekeliaudamas per gi­rias, per kalnus sutiko trečią butą. Įėjo buton - rado bobą sė­dint. Paklausė tas vaikinas tos bobos:
-  Močiute, ar nežinot Kaulinio diedo ant Geležinio kalno?
Ji atsakė:
-  Vaikeli, aš nežinau. Ale aš tau duosiu rodą. Tu nueik pas tą ažerą, kur matyt. Ten atlekia vidudienij dvylika gulbių maudytis. Kaip jos nusirėdo savo plunksnas, stojasi tokios panos gražios, skaisčios, kad negali atsižiūrėt! Kaip nueisi, įsižiūrėk, kur jauniausia plunksnas pasidės. Tu jas paimk ir tolei neduok, pakol ji pasakys, kur Kaulinis diedas ant Geležinio kalno. Tik  žiūrėk - vyriausios sergėkis, nepaimk, nes ji atims plunksnas nuo tavęs ir dar išpers kailį. Padėkavojo už gerą rodą tai bobai, ką davė, ir nuėjo tas vaikinas pas tą ažerą, kur jam buvo sakyta. Atsisėdo krūmuose ant kranto ir laukia atlekiant tų gulbių. Jau saulė atėjo beveik į pietus - ir atlėkė tos gulbės pas tą ažerą. Nusirengė plunksnas, pasidėjo kožna sau ir stojosi tokios panos gražios, patogios, kad negali atsižiūrėt. Ir įėjo ažeran maudytis. Tas vaikinas ėmęs ir paėmė vyriausios panos plunksnas. Kaip jau išsimau­dė tos panos, kožna savo plunksnas apsirengė. O vyriausia pana pamatė tą vaikiną turint - atėmė savo plunksnas ir, dar skūrą jam išdirbus, nulėkė sau. Pareina tas vaikinas buton, pasakė tai bobai, kad jam atsi­tiko vyriausios panos plunksnas paimti.
-  Kaip pamatė, - sako, - kad aš turiu jos plunksnas, atėmė, ir dar gavau mušt.
Ji atsakė:
-  Matai, aš tau sakiau, kad nimk vyriausios plunksnas, nes gausi mušt ir atims plunksnas. O jei jauniausios būtum paėmęs, kad būtum nedavęs jos plunksnų, būt ji tau pasakius, kur Kaulinis diedas ant Geležinio kalno. Žiūrėk, kaip rytoj nueisi, tik nepaimk vėl vyriausios plunksnų! Pergulėjo tas vaikinas pas tą bobą. Ant rytojaus ir vėl nu­ėjo pas tą ažerą, laukdamas gulbių atlekiant maudytis, ir atsi­sėdo. Ne po ilgam ir atlėkė tos gulbės, nusirėdė plunksnas ir stojosi vėl panom, įėjo ažeran maudytis. Tas vaikinas įsižiūrė­jo, kur jauniausia pasidėjo pana, - prislinko, nematant jom, ir paėmė plunksnas. Kaip išsimaudė tos panos, apsirengė kožna savo plunksnom, stojosi gulbėm. Žiūri, kad jauniausia jų se­suo dar neapsirengus, - šitos gulbės ir nulėkė, o jauniausią seserį paliko. Ir užtiko ji tą vaikiną plunksnas turint. Pradėjo prašyt, ale jis neduoda. Sako:
-  Pasakyk, kur Kaulinis diedas ant Geležinio kalno.
Ta pana atsakė:
-  Man sakyt kur - labai didelė gėda: tai mano tėvas. Ale kaip tu pas jį nueisi, vienok neišliksi gyvas, nes jis yra velnių karalius, jei aš prie tavęs nepristosiu. Aš tave prisiimsiu už patį, tai mudu šiaip teip išsigelbėsiv. Ir jis atidavė jos plunksnas. Apsirengė ji ir liepė jam sėst ant jos, ir lėkė per kalnus į savo tėvo dvarą. Kaip prilėkė Geleži­nį kalną, ji jam sako:
-  Eik dabar pėsčias pas mano tėvą. Kad aš tave visai nunešiu, man bus gėda nuo tėvo ir kitų seserų - sakys: jaunikį parsinešė. Kaip tą vaikiną paleido, ta gulbė nulėkė, o jis nuėjo pės­čias. Kaip jau įžengė į duris, Kaulinis diedas suriko:
-  Gerai, vaike, kad atėjai: jau aš tavęs seniai laukiu. Rytoj darbą padarysi: nueisi girion, nusineši indus - iškirsi medžius, į ketvirtis sukaposi, išarsi, išakėsi, kviečių pasėsi - kviečiai diena užaugs, nukirsi, iškulsi, sumalsi, pakepsi pyragą ir parneši man ant vakarienės.
Tas vaikinas labai nusiminė. Pasakė savo mergai -ji jam atsakė:
-  Nebijok nieko! Tik tu, kaip nueisi į girią, nepradėk dirbti, pakol aš ateisiu. Teip ir padarė. Nuėjo pas tą girią, atsisėdo ir laukia savo mylimosios ateinant. Belaukdamas užmigo. Biskį pamiegojęs pabudo ir pamatė ateinant savo mylimąją, atnešant pusryčių. Atėjo, padavė jam valgyt, ji pasiėmė kirvį, apsisuko aplinkui, švilpterėjo - ir stojosi iškirsta ir į ketvirtis sukapota. Vėl pasi­ėmė žambą, apsisuko aplinkui, švilpterėjo - ir visa lydą stojos išarta, išakėta. Pasėjo - ir auga kviečiai! Eidama namon, pasa­kė jam, kas vėl nepradėtų dirbti, pakol ji ateis, - ir nuėjo namon. Tas vaikinas, ten likęs, atsisėdo ir užsnūdo, vėl užmigo, nes, žinoma, vasarą trumpa nakties - dienomis visada norisi miego. Pramigęs biskį, pabudo - žiūri, kad saulė jau beveik pietuose,  ir ateina jo merga ir atneša jam pietų. Pakol jis papietujo, ji, pasiėmus dalgį, apsisuko aplink, švilpterėjo - ir stojosi nukirs­ta, švilpterėjo - iškulta, sumalta, ir pakepė pyragą prieš saulę ir pasakė:
-  Dabar pabūk čion biskį, lai kepa pyragas prieš, saulę. Kaip saulė nusileis, pareik ir parnešk pyragą. Palūkėjo biskį - jo merga atnešė jam vakarpiečių. Pavalgė, pasišnekėjo - ir nuėjo ji namon. Kaip saulė nusileido, parėjo ir jis namon ir padavė Kauliniui diedui pyragą. Kaulinis diedas pasakė:
-  Vaike, kad tu šitą darbą atlikai, tai būsi mano žentas. Ale ryt dar kitą darbą padarysi: apsirinksi iš mano dukterų mergą, katrą norėsi, ir galėsi sau eiti namon. Nueisi pas jūres, nusineši rėtį, išliesi visą vandenį, prisirinksi nė didelių, nė mažų žuvų ir parneši man ant vakarienės. Tas vaikinas, biskį nusiminęs, pasakė savo mergai, kad dar Kaulinis diedas liepė jūrių vandenį išliet su rėčiu, pri-rinkt nė didelių, nė mažų žuvų ir parnešt ant vakarienės. „Kaip šitą, - sako, - darbą atliksi, galėsi apsirinkt sau mergą, katrą norėsi, ir eiti namon". Ji jam atsakė:
-  Nebijok! Kaip rytoj nueisi pas marę, tik nieko nepradėk dirbti, iki kol aš ateisiu. Ant rytojaus atsikėlė, pasiėmęs rėtį, nuėjo pas jūres, atsi­sėdo - laukia ateinant savo mergos. Ne po ilgam atnešė pusry­čius. Pakol papusryčiavo, ji, pasiėmus rėtį, pasikosojo ir šen ten pašvystavo - ir išūžė vanduo, tik liko ant dugno vienos žuvys, - ir pasakė:
-  Dabar vakare, kaip eisi namon, prirink nė didelių, nė mažų žuvų, parnešk tėvui ant vakarienės. Pasišnekėjo, ir nuėjo namon. Atnešė jo mylimoji pietų, vakarpiečių - pasivalgė. Kaip saulė nusileido, prisirinkęs nė didelių, nė mažų žuvų ir parnešė Kauliniui diedui ant vaka­rienės.
-  Gerai, žente, - sako Kaulinis diedas, - kad šitą darbą padarei. Pramankštysi dar rytoj mano eržilą ir galėsi eiti namon. Ana, kur du akmens ant kalno guli, kad vieną akmenį ketvertas nepavežtų, nusirisi į kalvę, nusikalsi lazdą pasimušt eržilui. Tas vaikinas nusiminęs pasakė savo mergai, kad liepė dar Kaulinis diedas eržilą pramankštyt ir tuodu akmeniu, ką ant kalno guli, liepė nusirist į kalvę, nusikalt akmeninę lazdą eržilui pasimušti. Ji atsakė:
-  Dabar tai vargas! Ale ką daryt? Vis išgelbėsiu. Tai ne eržilą, ale jį patį teks pramankštyti! Dabar mudu turiva apsimainyt drapanom. Jiedu apsimainė drapanom. Jo merga nuėjo nusikalt iš ak­menų lazdą, o tas vaikinas, savo mergos apsirengęs drapano­mis, vaikščioja po pakajus. Jo toj merga nusirito tuodu akme­niu į kalvę, nusikalė akmeninę lazdą ir pareina švituodama. Kaulinis diedas, pasivertęs eržilu, stovi tvarte. Ji įėjo, išsivedė eržilą laukan, užsisėdo ir joja, o eržilas vis aukštyn keliasi iš­nešt ir užmušt, o ji duoda tąj lazda vis į galvą, nedaleidžia išsikelti. Kaip sušilo eržilas kaip pelė, parjojo ji namon, į tvartą pastatė ir eina buton. Eržilas, vėl atsivertęs į Kaulinį diedą, kaip negalėjo išmest ir užmušti, ir ateina priešais, ir tarė jo duktė, to vaikino drapanom apsirengus:
-   O ką, vuošvi, ar gerai išmankštinau eržilą?
-   Gerai, gerai, žente, - atsakė Kaulinis diedas, - nereik eit nė pažiūrėt: aš žinau, kad gerai! Tas vaikinas su savo merga vėl atsimainė drapanom. Potam Kaulinis diedas sako:
-  Žente, apsirinkie sau mergą iš mano dukterų, katrą nori. Tas vaikinas apsirinko sau jauniausią jo dukterį. Kaip jau apsirinko, Kaulinis diedas tarė tam vaikinui:
-  O ką, jau apsirinkai sau mergą?
-   Apsirinkau tavo dukterį jauniausią.
-   Dabar, - sako Kaulinis diedas, - aš jas visas paversiu į kuosas ir sušauksiu per langą: jei atmysi, katra tavo merga, tai bus, kad neatmysi - nebus. Tas vaikinas pasakė savo mergai, kad, - sako, - Kaulinis diedas dar ketina sušaukt visas savo dukteris kuosom ir sako: „Jei atmysi, tai bus  tavo, o jei ne - nebus". Toj merga jam atsakė:
-  Kaip sušauks mus visas kuosom per langą, aš biskį išsiskirsiu į vidurį buto, paskui nulėksiu ant karties - nuo kakalio pirmutinė būsiu. Kaip Kaulinis diedas pavertė savo dukteris į kuosas, su­šaukė per langą, viena kuosa biskį išsiskyrė ir nulėkė ant kar­ties ir atsitūpė. Klausia dabar Kaulinis diedas to vaikino:
-   Katra tavo merga? Jis atsakė:
-   Ogi toj kuosa, katra ant karties nuo kakalio pirmutinė. Kaulinis diedas tarė:
-  Gerai, žente, atminei! Šiądien gali pergulėt, o rytoj galėsi ta sau namon eitie. Ale išeidami ateikit atsisveikint mane  ir galėsit keliauti sau. Kaip atminė, kuosos vėl išlėkė per langą laukan ir stojosi panom. O tas vaikinas pasakė savo mergai, kad liepė Kaulinis diedas šiądien pergulėt, o rytoj eit namon, ale eidamiem atsi­sveikint liepė ateiti.
-  Dabar turiv bėgt, - atsakė toj merga, - nes kaip nueisi atsisveikint, jis tau galvą nukirs. Bėgdama ji nuspjovė seilių pas lovą, pas slenkstį ir už slenksčio - ir išbėgo jiedu. Ant rytojaus ateina Kaulinis diedas ir sako:
-  Vaikai, kur jūs?
Tos seilės atsišaukė, katros pas lovą:
-  Čia čia čia.
Tuojaus liepė riestavuodegiam kasti, sako:
-  Čia jau pas lovą į žemę įlindo.
Riestavuodegiai ant akymirkos iškasė didelę duobę - ne­rado nieko! Vėl Kaulinis diedas klausia:
-  Vaikai, kur jūs?
Tos seilės atsišaukė, kurios pas slenkstį:
-  Čia čia čia!
Ir vėl Kaulinis diedas liepė kast riestavuodegiam po slenksčiu, sako:
-  Jau lenda, jau nor bėgt.
Riestavuodegiai iškasė - nieko nerado! Vėl Kaulinis die­das klausia:
-  Vaikai, kur jūs?
Tos seilės atsiliepė, kurios už slenksčio:
-  Čia čia čia!
Ir paleido Kaulinis diedas šešis riestavuodegius ir liepė -sako:
-  Jau bėga tiedu vaiku. Ir nusivijo.
Ta merga pamatė, kad atsiveja šeši riestavuodegiai, - ji pasivertė į kviečius, jį  pavertė į diedą su ilgu botagu nuo kvie­čių žirgus baidyt. Atbėgo riestavuodegiai šeši ir nubėgo. Kaip nieko nedavijo - sugrįžo vėl atgal. O jiedu atsivertę vėl bėga. Kaip riestavuodegiai namon parbėgo, klausia Kaulinis diedas:
-   Ką, ar davijot? Riestavuodegiai atsakė: -Nedavijom.
-   O sutikot ką?
-   Diedą su ilgu botagu nuo kviečių žvirblius baidant. Kaulinis diedas sako:
-   O jūs paikiai! Reikėjo diedą imt, o kviečiai būt patys parėję. Dabar eikit devyni: ką sutiksit- imkit! Ir nusivijo. Vėl toj merga pamatė atsivejant devynis riestavuodegius. Ji pasivertė į arškėčio kamieną, o jį pavertė į dyglius. Atbėgo riestavuodegiai - ėmė susibadė snukius beimdami. Kaip nega­lėjo paimti, nukuduliavo namon. O jiedu atsivertę vėl bėga. Kaip parbėgo [riestavuodegiai] namon, klausia Kaulinis diedas:
-  Ką sutikot?
Riestavuodegiai atsakė:
-  Sutikom arškėtį. Mes jį ėmėm ėmėm, beimdami snukius susibadėm - kaip negalėjom paimt, ir parbėgom namon.
Kaulinis diedas sako:
-  Vai jūs visi kvailiai! Šakas reikėjo imt, o kamienas būtų pats parėjęs. Dabar eikit dvylika - ką sutiksit, tai imkit! Ir išbėgo. Juodviem bebėgant, ji pamatė dvyliką riestavuodegių at­sivejant. Ji pasivertė į bažnyčią, jį  pavertė  į kunigą, teip apsi­rėdžiusi kaip kunigas ant mišių, ir daugiau neliepė ji jam nie­ko šnekėt, tik „Tėve mūsų". Ir atbėgo dvylika riestavuodegių ir šnekina tą kunigą netikėdami, ar tikras, ar ne. Kaip kunigas nieko neprašnekėjo  neėmė ir nubėgo namon, o jiedu atsivertę vėl bėga! Kaip sugrįžo riestavuodegiai, klausia Kaulinis diedas:
-   Ką sutikot?
-   Sutikome, - sako, - bažnyčią, o bažnyčioj - kunigas mūsnoja. Mes, neišsitikėdami, ar tikras, ar ne, neėmėm. Kaulinis diedas baisiai perpyko, sako:
-  Kad čia karaliai mestų! Reikėjo tą mūsą imt, o bažnyčia būt pati parėjus! Jau matau, kad jūs nieko nepadarysit, - reik man pačiam bėgt. Ir nusivijo. Ta merga bebėgdama atsigrįžo - pamatė, kad pats tėvas atsiveja. Brūkšt skepetaitę patiesė, žiedą užmetė - ir stojosi ažeras. Ji pasivertė į antaitę, jį  pavertė  į gaigaluką, ir plauko po ažerą. Kaip atbėgo Kaulinis diedas, mierija šaut į tą gaiga­luką - antaitė ir uždeda sparnuką, ir nevalia tėvui šaut į savo tikrą dukterį. Teip darėsi kasžin kolei. Tas Kaulinis diedas perpykęs, kad jam tikra duktė teip daro, pikto kanuoja, ir už­keikė - sako:
-  Kad tu man teip darai, plūkosi ant šito ažero tris metus. Pametęs ir nubėgo namon. Kaip nuėjo Kaulinis diedas, tas gaigaluks stojosi žmogum, išėjo iš to ažero. Sako jam ta antaitė:
-  Dabar tu eik namon- jau netoli tavo namai. Parėjęs nesiženyk tris metus, pakol aš pareisiu: turiu plūkot ant šito ažero tris metus, kad mane užkeikė antaitė. Tas vaikinas parėjo namon. Išlaukė tris metus - merga  dar nepareina. Kanuodamas, kad jau negyva, jau kitą nori ves­ti. Prirengė puotą, ketina jau važiuot į bažnyčią imt vinčių - pareina anoji jo merga, sako:
-  Ar tu teip manęs klausai?! Aš tave išgelbėjau nuo tiek nelaimių ir myrio!
Tas jaunikis šitą išmetė, tą įsisodino, kuri parėjo, nuvažia­vo, susivinčiavojo - ir gyveno laimingai. Paskui tėvai to vaiki­no numirė, liko jiem toji skrynutė - užkariavo visą karalystę, kur jie ir šiądien gyvena.
(V. Vaičaitis iš Ožkabalių. 1875 m.)
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka/ Surinko Jonas Basanavičius.- Vilnius: Vaga, 1993-, T.5: Lietuviškos pasakos. Kn.1 [p.138]


                                                  
Sutvėrimas pasaulės

Apie 1880 m. Trumpaičiuose paklausiau Grigalienės,kokių 80 metų senutės:
-  Senute, kas čion tada buvo, kol žemės ir kitko nebuvo? Ji man parodė, su sauja gniaužtuodama:
-  Nieko, sūneli, nebuvo, nieko, tiktai Ponas Dievas viens savo galybėje buvo, ir gana, o daugiaus viską iš nieko sutvėrė.
                                                                                                                                                                                                               (Slančius.)

2. Seniai jau, seniai, kitą kartą, kol dar nieko nebuvo, tiktai viens Ponas Dievas, tai tada kur ten Dievas eidamas nusispjo vęs ir nuėjęs sav. Po kokio laiko vėl einąs Ponas Dievas tuom
pačiu šmotu ir randąs žmogystą. Ponas Dievs tą pamatęs ir mislijąs: kas čion ir iš kur tas galėjęs atsirasti? Ir niekaip nedasiprotėjęs. Tada klausęs:
-   Kas tu toks esi? Tas atsakęs:
-   Aš nežinau. Pons Dievas:
-   Iš kur tu atsiradai? Tas:
-   Ir aš nežinau, iš kur aš atsiradęs.
Dabar Ponas Dievas apsistojęs mąstęs mąstęs ir pagalios atsiminęs, kad jis, tuo šmotu eidamas, kasžin kada nusispjovęs, tai bus iš to spjaudulio ir atsiradęs. Tada Ponas Dievas pasiėmęs du akmenėliu ir tuos ėmęs į kits kitą trinti. Tuos ak­menėlius trinant, iš tų dulkelių pribyrėję daugybė aniuolų. Po­nas Dievs tuos akmenėlius numetęs, o tuos visus aniuolus nu­sivedęs į dangų. Kaip ką tas Ponas Dievas dirbo, tai viską matė ir ta žmogysta. Kaip tiktai Ponas Dievas nuėjo į dangų su savo aniuolais, tas, pasigriebęs tuodu akmenėliu, kaip pradės vėl trint viens į kitą, kaip pradės trint - ir jis prisitrynęs teip pat daugybę tokių jau aniuolų, kad nė pats nebežinąsis kur dėtis. Ir vėl Ponas Dievas eidams atranda šį nebe vieną, bet su dau­gybe tokių kaip ir jo aniuolų. Ponas Dievas jo klausęs:
-   Iš kur tu gavai tų aniuolų tokią daugybę? Tas atsakęs:
-   Ogi kur tu prisitrynei su tais akmenėliais, ir aš. Kad teip, tai Ponas Dievas ant jo supykęs ir pasakęs:
-   Tai tu esi Liucius, o tie visi tavo aniuolai yra velniai. Ir nuvaręs į peklą.
                                                                                                                                                                                                                   (Nuo A. Varašaucko -SI.)
   Ponas Dievas liepęs velniui visus medžių vardus pasakyti. Vienų pasakęs, bet šermukšnio tai ir negalėjęs daugiaus ištarti, kaip tiktai „mukšnis". Užtai ir dabar velnias, su šermukšniu suduotas, bėg į šalį. O kad vieną suduodi, sako:
- „Pridėk antrą", o žmogus kad antrą suduodi, tai skubink ir trečią. Arba, vis mušant jį, reik skaityt „viens, viens, viens..."  
- niekad nesakyt „du", tai bus gerai, o jei pasakytum „du", tai jam ir nebeskaudu.
                                                                                                                                                                                                            (Nuo Mortos Kragienės - SI.)
Velnias vilką iš samanų pasidaręs, bet niekaip gyvy­bės negalėjęs jam įpūsti. Ponas Dievas, pamatęs jį teip besidakanojant, sakąs:
-  Nebus nieko. Atsistok jam priešais ir pasakyk: „Vilke vilke, praryk mane", - tuoj ir bus gyvas. Tas velnias šaukinėjęs: „Vilke vilke", - bet bijojęs sakyt „praryk mane". Pagalios matydamas, kad vilkas gyvas nebus, ir pasakęs teip, kaip jam Ponas Dievas liepęs:
-  Vilke vilke, praryk mane. Tuoj tas vilkas tik strykt ir prarijęs velnią. Užtai ir dabar žmogus, vilką pamatęs, nusigąsta. Kiti sako, kad vilkas velnio plauką turįs. Kur ant kokio žmogaus baisaus sako: jis vilko plauką tur.
                                                                                                                                                                                             (Nuo Dom. Grėblio ir Vinco Krago - SI.)
Kaip kitą kartą Ponas Dievas nulipinęs iš molio gražų žmogų, dvasią jam įpūtė ir gyvu padarė, velnias pamatęs - ir jis gniaužtavęs tokį pat iš molio, bet tas jo nulipintasis buvęs negražus. Ir tas velnias norėjęs jam teip pat dvasią įpūsti ir gyvu padaryti, bet tas jo žmogus nekuštėjęs iš vietos ir nekuštėjęs. Dabar tas velnias supykęs ant to savo nulipinto žmogaus ir ėmęs ant jo spjaudyt. Apspjaudęs, apibjaurojęs ir nuėjęs sau. Tuom tarpu praeidamas Ponas Dievas atradęs tą apspjaudytą velnio darbą. Išvertęs antraip tas velnio bjaurybes į vidų, įpūtęs jam savo dvasią, ir tas palikęs gyvas. Tai nuo to velnio padarymo paeina visoki bjaurumai iš vidaus žmogaus, kuriuos atsikosėdami spjaudom.
                                                                                                                                                                                                      (Nuo Brigitos Čeputytės - SI.)



Apė vieną karaliūną

Buvo vienas karaliūnas. Jis išjojo sau pasijodinėti prie vuogų, o ten jis atrado tris panas vuogas renkant. Tos mergos, pamačiusios tą karaliūną, sako viena:
-  Kad jis mane imtų, tai aš jam visą kariauną viena valakna lino apdengčiau. O kita sako jam girdint:
-  Kad jis mane imtų, tai aš jam vienu kviečio grūdu visą kariauną išpenėčiau.
O trečia sako:
-  Kad jis mane imtų, tai aš jam pagimdyčiau sūnų, kad būt sūnus: saulė kaktoj, mėnuo pakaušį , o iš šalių po žvaigždę. Tas karaliūnas kaip tik išgirdo, kad ta pagimdytų tokį sū­nų, tuojaus paėmė tą mergą, parsigabeno į savo dvarą ir tuo­jaus apsiženijo. Ne po ilgam jis turėjo išjot į vainą, o tame laike gimė sū­nus, kad buvo saulė kaktoj, mėnuo pakaušij, iš šalių po žvaigž­dę. Tuojaus ji parašė gromatą pas karalių, padavė bėgūnui, kad neštų karaliui gromatą, kad gimė toks sūnus. Ale jis bėgo jau kelias dienas - pailso, užsimanė gert. Pakelij atsitiko jam užeiti į tokią grintelę - o ten gyveno raganos. Tos raganos išsi­klausė pas jį, kur eina, iš kur. Tai jis joms papasakojo, kad einąs su tokia naujiena pas karalių. Kaip tik davė jam atsigert, tai teip jis ir apilso - užmigo, o kaip jis užmigo, tai tos raganos jam išėmė tą gromatą, perrašė: vietoj „saulė", „mėnuo" ir „žvaigždžių" parašė jos karaliui, kad gimė sūnus: žiurkė kak­toj, kurmis pakaušij, o iš šalių po pelę, - ir vėl gražiai užlipino tą gromatą, jam vėl įdėjo, o jam davė kito vandens gert - tas bėgūnas kaip išgėrė, tai jis vėl drūts ir greits pasidarė. Nubėgo jis pas karalių, padavė jam tą gromatą. Karalius, ją perskaitęs, kad gimė toks sūnus, parašė atgal gromatą, kad jo pačią ir tą sūnų sušaudytų, sudegintų, o jų pelenus išbarstytų po laukus. Tas bėgūnas parnešė tą gromatą, padavė karalienei. Tą gromatą perskaičius, už galvos nusitvėrė - nežino, kas pasidarė, kad tokį gražų sūnų o tur nužudyti! Nežino, kur jį padėt, o nenor jį nugalabinti. Nunešė tą vaikelį pas žąsis, kad jį sužnaibytų, -žąsys kaip pamatė šviesą, bijosi, nieko nedarė. Įmetė į kiaulių tvartą, kad jį kiaulės sudraskytų, - kiaulės vėl kriuksi aplinkui, nieko nedaro. Nenorėjo tam kūdikiui kraują lašint, galą daryt-ėmę nuliejo stiklo lopšelį su dangčiu, užšriubavo, nunešę pa­leido ant marių. Parjojo tas karalius iš vainos - žiūri į savo pačią, kad ji gyva. Sako:

-  Kodėl tu gyva? O pati atsakė jam - sako:
-  Gimė toks vaikelis gražus - kaip gavau nuo tavęs tokį raštą, aš likau gyva, o sūnų nužudžiau. Karalius nežino, kas pasidarė su gromata su tokia, kad ten buvo parašyta, jog gimė sūnus su žiurke kaktoj, kurmiu pakaušij, o iš šalių po pelę. Pašaukė tą bėgūną, sako:
-  Ar tu nebuvai niekur užėjęs? Sako:
-   Norėjau labai gert, užėjau į tokią pirtelę - davė man gert. Kaip tik atsigėriau, aš apsilpau ir užmigau - o ten buvo raganos.
Tas karalius tada suprato, kad tą gromatą perrašė tos ra­ganos. Pamarėje gyveno pirtelėj du žmoneliai. Jie nuėjo su tinklu gaudyt žuvų ir ištraukė tą vaikelį su lopšiuku. Parnešę namon, pamatė, kad labai gražus vaikelis. Augino jį, mylėjo, ir jau tas vaikas išaugo pas tuos senukus iki dešimts metų. Ale tas karalius išsimislijo pastatyt dvi bački - vieną tuš­čią, o kitą su riešutais ir minti: kad atsirastų po du riešučiu iš vienos į kitą dėstant, kad išeitų vis po porą, ir kad būt tam dalykui pritinkanti šnekta. Sušaukė visus savo karalystės žmones nuo seniausio iki devynių metų, kad kas galėtų išmint. Eina visi - eina ir tie senukai su ruom vaiku: galvutę aprišo, su kepuraite uždėjo. Atėjo vienas, kitas - eitų mint, ale kad neži­no, nė kaip, nė ką mint. Tas vaikelis sako:
-   Aš tai išminčiau. Tas senuks sako: -Ką tu išminsi...
-   Na, aš išminsiu!  Tuoj aus davė žinią karaliui, kad toks vaikas norėtų iš­mint. Tuojaus jį pašaukė, o jis pradėjo mint. Ima du riešučiu, meta į tuščią bačką ir sako:
-  Jojo ponas karaliūnas - du riešučiu. Rado tris mergas vuogas renkant - du riešučiu. Viena sako: „Kad jis mane imtų, tai aš jam viena valakna visą vaiką apdengčiau", - du riešu­
čiu. Antra sako: „Kad jis mane imtų, tai aš jam vienu kviečio grūdu visą vaiską išpenėčiau", - du riešučiu. Trečia sako:
„Kad jis mane imtų, aš jam pagimdyčiau sūnų, kad būt saulė kaktoj, mėnuo pakaušij, o iš šalių po žvaigždę", - du riešučiu. Ponas karaliūnas tą paną tuojaus paėmė, apsiženijo, - du riešučiu. Gimė sūnus su saule kaktoj, menu pakaušij, o iš šalių po žvaigždę, - du riešučiu. Nusiuntė bėgūną pas karalių su gromata, - du riešučiu. Kaip tas bėgūnas užėjo pas raganą... Ir teip toliau pasakojo, kaip aukščiaus sakyta, vis po „du riešučiu" pridėdamas, iki paėmė paskutiniu du riešučiu ir sakė:
-  Ir atėjo tas pats vaikas minti, - du riešučiu. Ir numetė nuo savo galvos kepurę. Tas karalius kaip pa­matė to vaiko galvutę, sugriebė jį į glėbį, ėmė jį glamonėti - ir liko čion jiedu karaliaut.
                                                                                                                                                                               (Liud. Baronas iš Bartninkų.)

   


Apė kareivį Joną

Kitąsyk tarnavo kereivis ilgus metus karaliui. O kad jau ati­tarnavo, paleisdams jį karalius davė jam an kelio tris skatikus. Tas kereivis aidams teip sau šneka:
-  Kad aš jam tiek metų tarnavau, tiek sykių karėse būdams rūpestingai kariavau, o jis man davė tik tris skatikus an kelio... Už tai mažu aš galėsu kam kaip nors atmonyt.
Aidams jis namo girioj rado tokį žmogų raujant medžius su šaknim. Sako Jonas:
-  Mažu tu aitum su manim svieto vandravot?
-  Galėsu ait, tik palauk, kol aš motinai medžių kurui nunešu. Susidėjo an pečių šešis medžius, nunešęs numetė ir tuo atėjo pas Joną. Jiedu abudu pasileido toliau. Beaidami rado jie me-dinčių su muškieta mieriojant šaut. Sako Jonas:
-   Ką tu čia nori nušaut? Sako:
-   Už dviejų mylių aržuole tupi musė, tai aš ją noru nušaut.
-   Kad tu toks, mažu tu aitum su manim svieto vandravot? Tas ir nuvė -jau aina jie trys. Atėjo jie - rado penkias melnyčias teip smarkiai sukantes, kad iš sparnų tik ratas. O vėjas nė šakelę medžio nejudina. Nuvėjo jie pora mylių, žiūri - žmogus tupi aržuole: vieną šnirpšlį pridengęs, o iš kitos pučia. Sako Jonas:
-  Ką tu ten darai? 
Sako:
-  Ana už poros mylių stovi penkios melnyčios, tai aš pučiu, kad jie galėtų malt. Sako Jonas:
-  Kad tu toks, mažu tu aitum su mumi svieto vandravot? Tas tuo išlipo iš medžio, ir nuvė visi keturi toliau. Paėjo ko­kį galą - rado žmogų an vienos kojos stovint, o kitą atsikabi­nęs. Sako:
-  Ko tu stovi an vienos kojos?
O tas sako:
-  Kad aš an abiejų kojų vaikščiot negaliu. Kad aš an abiejų kojų ainu, tai su manim joks paukštis negali suspėtie, teip ainu kaip vėjas, o kaip an vienos kojos, tai galiu teip ait kaip kiti žmonės. Sako Jonas:
-  Tai kad tu toks, tai mažu tu aitum sykiu? Sako:
-  Galiu ait. Užsidėjo koją an pečių ir nuvė. Paėję galą, rado žmogų sto­vint, o kepurė ką tik laikosi an krašto galvos. O Jonas sako:
-  Ką jau teip laikai kepurę, tai geriau visai užsimauk an ausies.
O anas sako:
-  Kad aš kitaip negaliu laikyt kepurę. Kad aš gerai užsidėčia kepurę, tai teip imtų šalt, kad paukščiai lėkdami pultų negyvi an žemės. Joks sutvėrimas negalėtų tokį šaltį paneštie.
Sako Jonas:
-  Tai mažu tu aitum drauge?
Tas tuo nuvė sykiu. Jie visi šeši atėjo in karaliaus miestą. Ten rado iškabyta popieras, kad jei koks atsiras karaliūnaitę aplenkt, tai tas bus jo [karaliaus] žentu, o jei neaplenktų, tai gyvasčių už­mokės. Atėjo Jonas pas karalių ir sako:
-  Aš leisu savo gizelį su karalaite lenktyn. Jei jis ją aplenks, tai aš ją imsu už moterį, o jei neaplenks, tai tegu mudu abu prapuolam.
Sutiko an to karalius. O karalaitė sako tam bėgūnui:
 -  Bėgsim - ana ten yra toks šaltinis, tai katras greičiau parnešim vandens. Pajėmė ji vieną sūdą, jam davė kitą, ir nubėgo. O kad jau rei­kėjo jam bėgt, tai jis ir kitą koją prisikabino. Kaip pradėjo bėgt, tai toj karalaitė da nebuvo pusiaukelėj, tai jau jis su vandeniu grįžo. An pusiaukelės rado jis kumelės galvą, tai jis an tos gal­vos pasidėjo savo galvą ir užmigo. Tai karalaitė nubėgus pasisė­mė vandens, atbėgo pas tą bėgūną, kur jis miega, jo vandenį iš­liejo ir sako:
-  Jau ir tie mano naguos. O tas medinčius sėdi an stogo ir žiūri, kas čia bus. Jis pamatė, kad jau karalaitė parbėga, o da jis miega, tai jis pamieravęs kaip šovė - iššovė jam iš po galvos tą kumelės kaušą. Jis tuomsyk pabudo, pabudęs žiūri, kad jau jo vanduo išlietas. Tai jis pasi­griebęs puodelį nubėgęs pasisėmė vandens ir da pirma parbėgo penkiolika minutų. Jau karalius pralaimė - tur Jonas gaut karalaitę. O karalius sako:
-  Kažin koks valkijozas tur dabar gaut mano dukterį... - Sako: - Aš juos visus ansyk iškepsu. O tas karalius turėjo tokius geležinius namus. Sako karalius jam:
-  Dabar laimėjot. Aikit, aš jus gerai pamylėsu.
Tai stuboj parengė jam stalą su valgiais ir gėrimais, jie ten visi suvėjo prie to stalo, ėmė sau gert, valgyt. O karalius liepė duris uždaryt ir langus, o apačioj liepė tiek kurt, kad net lubos būtų raudonos. Kaip pradėjo kurt - jau jam pradėjo būt šilta. Sako:
-  No tų valgių net jau sušilom.
Ale toliau jau per šilta. Atėjo pas duris - žiūri, kad durys už­darytos, jau jie išeit negali.
-  O, - sako, - tai jis toks paukštis: jau jis mus nori čia uždusyt.
Tas savo kepurę kaip pakėlė aukštyn, tai kaip pradėjo šalt! Teip šalo, kad net bliūduos jų valgiai inšalo ir jie ką tik nesušalo. Anryt atėjo karalius žiūrėt, ar jau suspirgėjo. O kad atdarė duris, jie sako karaliui:
-   Leisk kur nor sušilt: mes čia kone sušalom. Karalius šoko prie to kūrėjo:
-   Del ko tu, - sako, - nekūrei, kad aš tau prisakiau?!
Sako:
-  Aš gana kūriau - net ir lubos raudonos. Tada jau karaliui nėr kas daryt. Sako jis Jonui:
-   Mažu tu apsiimtum auksu tau užmokėt? Gali imt, kiek tik nori. 
-   Kodėl ne, - sako. - Jeigu teip, aš ateisu už pora dienų, pa-imsu aukso, kiek mano tarnas pakels. Nuvėjo in žmones taisyt maišą. Kiek tik kur gau maišų au­deklų, vis in krūvą siuvo - pasiuvo baisų maišą. Tas galijotas atsinešė tą maišą pas karalių. Tuo tarnai, šešiolika vyrų, atnešė bačką aukso, inpylė in tą maišą - da nė dugno gerai neuždengė. Sunešė iš visur, ėmė vežt važiuoti iš karalystės - surinko visą auksą, o da tik buvo pusė maišo.
-  Tai ką, - sako, - kad jau daugiau nėr, tai raik užrišt maišą, kad ir nepilną.
Užrišęs užsimetė an pečių, ir nuvė visi. Karalius, matydamas, kad viens žmogus visą lobį karalystės nunešė, tuo prisakė dviem pulkam raitelių vyt ir atimt. Tie raiteliai tuo juos pavijo, sako:
-   Meskit maišą, ba užmušam! Sako tas, kur melnyčias suka:
-   Ką jūs mus užmušit, jum pirmiau atsitiks ore pašokt. Tai kaip jis per abi šnirpšlis papūtė, tai tie raiteliai išė in pa­danges. Tie puldami visi užsimušė, tik vieną jis lengvai, vyres­nį, nuleido, sako:
-  Dabar jok, pasakyk karaliui, kad da daugiau kereivių atsiųstų, tai ir su kitais teip bus, kaip su jumis buvo. Karalius, dažinojęs apė tai, sako:
-  Tegu sau jau aina. Jie turbūt su galybe peklos tą viską daro. O jie visi parėjo namo, pinigus pasidalino lygiai. Toliau visi turtingai gyveno, iki nepamirė.
                    (Užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)




Apė vieną sūnų, kuris baimės ieškojo    


Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus. Jis turėjo du sūnus. Vienas buvo darbštus, o antras, jaunesnis, nieku neužsiimdavo, tik sėdėdavo, gulėdavo ir kūną augino. Tėvas jam sa­kydavo:
-  Kas bus iš tavęs?.. Anas brolis - darbinykas, viską moka, o tu nieko nemoki. Kuom užpelnysi sau duoną? O anas nieko nešnekėdavo, tik tiek: kur jis galėtų baimę at-rastie? Kaip jis vis tik teip, būdavo, šneka, tėvas nežinojo, nė ką su juom pradėtie, nė kur jį padėtie. Ale sykį atėjo viens tarnas bažnyčios. Apsakė tėvas jam savo bėdą su sūnum. O anas sako:
-   Tegu jis aina su manim - aš jam baimės duosu. Patiko sūnui, kad baimės gaus, - nuvė su juo. Naktį pakilęs, sako tam sūnui:
-   Aik tu pazvanyt. O pats apsidengė balta pala, pirma nuvėjęs, kopėčiom užsili­po aukštai. Atėjo tas sūnus varpuot - pamatė, kad kas baltas tu­pi aukštai. Sako:
-  Ko tu ten tupi? Ar tu nori, kad aš tave numesčia? Tuo kopėčiom aukštyn, pagriebęs numetė kaip krepšį. Anas puldams koją nusilaužė ir dejuoja kampe varpnyčios. Paskambinęs atėjo in stubą. Klausia pati:
-  Kažin kur mano vyras? Išė ir neateina. Sako:
-  Aš vieną numečiau no kopėčių su balta pala - mažu tavo vyras? Toj pati nuvėjus rado kampe gulintį su nulaužta koja. Atėjus pasakė tėvui - sako:
-  Kaip gerą parsivedė baimę duot - sūnus jį numetė ir išlaužė koją. Tėvas mato, kad jau jis užaugo labai drūtas, - pasišaukęs sa­ko jam:
-  Te tau penkiasdešimts dorelių dalies ir aik tu, kur tave akys neša - nesisakyk, kad tu mano sūnus!
Pajėmęs tuos pinigus, insidėjo in kišenių ir iškėliau kalbė-dams: „Kad man nors baimės duotų..." Atėjo in karčemą ir vis teip kalba: „Kad kas nors atsirastų, kad man baimės duotų..." Tas šinkorius sako jam:
-    Aš žinau vieną vietą, kad tu gali baimės gaut. O pati to šinkoriaus sako:
-    Ką tu šneki: jau ten ne viens galą gavo. Gaila jo jaunystės. O tas sūnus išgirdęs sako jai:
-  Tu jį nedrausk, tik tegu jis man parodo. Da aš jei baimę rasų, tai duosu penkiasdešimts dorelių. Ten netoli buvo karaliaus dvaras užkeiktas. Tame dvare nieks negalėjo būtie, o jei kas atsirastų o tame dvare galėtų išbūt tris naktis, tai karalius duotų savo dukterį ir visus turtus jo. Tas sū­nus keleivis sako:
-  Aš išbūsu, kad tik karalius mane leistų ten. Teip tas šinkorius tuo davė žinią karaliui, kad atsirado toks keleivis, ką ketina išbūt tris naktis tenai. Karalius tuo jam tai viską pažadėjo ir sako:
-  Gali ait ir mėgyt būt. O jis vis tik šneka:
-   Kad aš nors kur galėčia del savęs baimę rastie. Sako keleivis karaliui:
-   Duokit, kad man nuneštų tenai šurpštoką, malkų ir ugnies. Tuo ten tai viską nunešė. Jis vakare nuvėjęs susikūrė ugnį ir sėdi. Klauso, kad kniaukia katės. Sako:
-  Ko kniaukiat? Aikit šę susišilt. Tuo iš kampų atėjo dvi juodos katės, atsitūpė iš abiejų šonų jo ir savo piktomis ugniškomis akimis pradėjo piktai žiūrėt an jo. O kada jau susišilo, sako katės:
-   Prietel, ar mažu aisim kaziruot?
-   Kodėl ne... Ale parodykit kojas: ar jūs ne per ilgi nagai prie kaziravimo. O kad pajėmė tų kačių kojas, ir sako:
-  O, su tokiais nagais negali kaziruot: per ilgi. Reik nupjaut.
-  Na, tai nupjauk. Sako:
-  Teip negaliu, ba ma gerai nelaikysit. Tai reik inšrubuot kojas, o paskui kirpt. Jis tuo tų kačių kojas inšrubau, pasijėmė lazdą geležinę - kaip ėmė mušt, tol mušė, iki užmušė. O kad jau užmušė, išmetė per langą in prūdą. Potam jau jis vėl norėjo atsisėst prie ugnies, ale susyk kaip šoko iš visų kampų juodos katės, juodi šunes su lenciūgais ir šoko an jo teip smarkiai, kad jis neturėjo nė kur pasidėtie. Mato, kad jau jam ais blogai, tai jis, pagriebęs tą šurpštoką, kaip ėmė duot! Kiek su juom užmušė, o kitus sugavęs sušrubavęs užmušė ir išmetė per langą in prūdą. Apsidirbęs vėl nuvėjęs atsisėdo pas ugnį ir šildosi. Ale teip užsimanė jis miego, kad negali išsi­laikyt. Ale žiūri, kad šalia stovi lova, gražiai paklota. Sako ans: „Nemačiau šitą lovą - kaip syks bus man atsigult". Jis ką tik at­sigulė, da nespėjo užsimerkt - teip ta lova ir pradėjo jį visur ne­šiot, mėtyt. O jis sako:
-  Tai dailiai supi. Ar negalėtum da geriau? Teip ir pradėjo kaip su šešetu važinėt, kilnot jį ir aukštyn, ir žemyn, o an galo apsivožė lova aukštyn kojom ir pradėjo jį slogyt - rodos, kad kalnas užgulė. Jis pirma ištraukė paduškas, o paskui ir pats išlindo ir sako: „Gana man gulėt - tegu supasi kas nor atsigulęs". Jis atsigulė prie ugnies ir permiegojo visą naktį.  Anryt atėjo karalius pažiūrėt - rado jį gulint an žemės. Sako:
-  Gaila to žmogaus: jau jį velniai nusmaugė. O jis kaip tik išgirdo šnektą, tuo stojo no žemės. O karalius klausia:
-   O ką, kaip ėjos? Sako:
-   Čia nieko pikto del manęs nebuvo. Ir vėl jis šneka:
-   Kad nors kur galėčia baimę rastie!.. Atėjęs pas tą šinkorių, per dieną buvo, o vakare vėl nuvėjo in tą dvarą. Tuo, kaip tik nuvėjo, pakilo riksmas, baldesys, ir klau­so - jam an kojų per kaminą inpuolė pusė žmogaus. O jis sako, sėdėdams prie ugnies:
-  Mesk kitą pusę: da šitos bus ma mažai!
Tuo pakilo šturmas - išgirdo kirtimą kirvio, o tuo inpuolė kita pusė žmogaus. Sako:
-  Gerai -jau dabar inmetei visą. Aš biskį ugnį inkursu - galėsi pasišildyt.
Ir tuo tos pusės suaugo in krūvą. Kaip tik sugijo, jis žiūri, kad an jo suolo sėdi baisi baidyklė. Sako jis:
-  Ne an savo pataikei atsisėst!
Kaip davė kumščia in krūtinę - tas nusivertė. Sako:
-  Čia mano suolelis - tu an savo atsisėsk! Ir pats atsisėdo. Toliau pripuolė daugybė žmonių, visaip jį baidė, bet jis jų vis atsigynė. Gaidys užgiedo - ir viskas prapuo­lė. O jis atsigulęs pakajingai pramiego per naktį. Iš ryto atėjo karalius, o pamatęs, kad jis gyvas, klausia:
-    Kaip tau šią naktį ėjosi? Sako:
-    Vėl biskį pasibovijau.
-    Na, ar tu nebijojai? Sako:
-    Aš jokios baimės čia nemačiau. Trečią naktį nuvėjęs atsisėdo an savo suolelio ir mislia: „Kaip čia galėčia aš tą baimę pamatyt?" Ale susyk pakilo vėtra, ir atėjo baisi baidyklė. O tai buvo toks senis su balta barzda.
-  A, - sako, - tu šioks ir toks... Aš tau dabar parodysu, kas tai yra baimė! 
-  Nesiskubyk teip greit - paspėsi. Tu misli, kad tu drūtesnis už mane, - pratarė tas keliaunykas. Sako tas senis:
-  Kad tu drūtesnis, tai aisim vieką pamėgyt. Tuo tas senis nuvedė jį per tokias volas in tokią kalvę. Pajėmė tas senis tokį didelį priekalą, inmušė in žemę, paskui nuvedė jį pas kitą:
-  Na, dabar, - sako, - mesk tu. O tas senis tupi an kulbės, pasidėjęs barzdą an priekalo. Tas keleivis, pajėmęs kirvį, kaip rėžė in priekalą - priekalą inskėlė ir to diedo barzdą inmušė in priekalą. Paskui pasijėmė geležinę lazdą, tai kad jis ėmė jam duot! O tas senis - prašytis:
-  Aš, - sako, - daugiau čia jau neateisu vaidytis. Aš tau parodysu didžius skarbus. Tuo nusivedė toli po žeme, parodė tris krūvas aukso, sakydams:
-  Vieną atiduok, išdalyk neturtingiem, kitą atiduok karaliui, o trečia - tau. Aš esiu tėvas karaliaus, per tuos pinigus aš vietos negaunu. Dabar, kaip tau juos atidaviau, tai jau rasų vietą ir čia daugiau nepareisu. Tas senis jam iš akių prapuolė. O jis ką tik atitiko kelią prie ugnies ir su pakajum jau miegojo iki šviesai. Anryt karalius atėjęs rado jį gyvą.
-  N'o ką, - sako, - kaip ėjos šiąnakt? Sako:
-  Nieko. Atėjo toks senis, parodė daugybę aukso po žeme ir išeidams pasakė, kad jau daugiau čia neateis. Išėmė iš po žemės tuos pinigus, vieną dalį atidavė neturtė­liam, kitą davė karaliui, o vieną pasiliko sau. Tada karalius, kad išgelbė dvarą no piktų dvasių, apženijo jį su savo dukteria ir pavedė jam rėdus karalystės.
 (No Kazio Puniškio užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.).




Apė karaliaus sūnų ir Saulės seserį

Senovės laikuose tolimoj karalystėj gyveno vienas karalius su karaliene, jiedu turėjo vieną sūnų - Joną karalaitį. Kada jau tas sūnus išaugo in dvyliką metų, jis, būdavo, vis aina pas savo mylimą vežėją, o ans jam vis, būdavo, gražias pasakas pasakoja. Ale sykį atėjo pas jį pasakų klausyt, o tas vežėjas sako:
-  Ar tu žinai, kokią aš tau šiandie pasaką papasakosu? Ne už ilgo tavo motina pagimdys dukterį - tavo bus sesuo. Ji bus baisi ragana, suvės tėvą ir motiną ir visus žmones aplinkinius. O tu, jei nori no to išliktie, tai tu prašyk no tėvo geriausią arklį ir jokie, kur tave akys neša. Tas karalaitis, išgirdęs tokius žodžius, tuo nubėgo pas tėvą ir sako:
-  Tėvai, duokit man geriausią arklį: aš josu pasijodinėtie. Tėvas tuo liepė pabalnot geriausią arklį. O jis, sėdęs an ar­klio, išjo, kur akys neša. Jojo jojo ilgai ten, trumpai - prijojo dvi senas siuvėjas. Prašosi jis pas jais gyvęt. Sako tos senukės:
-  Kad jau mum neilgai atsiliko gyvęt ir siūt. Tik tol mes siūsim, pakol šitą skrynią adatų išlaužysim ir tą skrynią siūlų išsiūsim. Nėr ką jam paveiktie -joja toliau verkdams. Jojo jojo, ar ilgai, ar trumpai, - prijojo aržuolvartį. Sako:
-   Priimk mane gyvęt pas save.
-   Mielai priimčia tave, Jonai karalaiti, ale kad nedaug jau tu­ru aržuolų verstie iš šaknų. O kaip pabaigsu verstie, tai bus ma­no mirtis. Apsiverkęs karaliūnas nujo vis tolyn. Prijojo kalnavertį, pra­šos pas jį gyvęt. O ans sako jam:
-  Karaliūnai, labai priimčia, ale kad jau man atsiliko tik pora kalnų perverst. Kaip tuos apversu, tai jau bus man galas. Tai ką jis darys? Joja toliau. Jojo jojo, atjojo pas saulės seserį. Toj jį maloningai priėmė, davė jam valgyt ir gert, ir ten jam labai gerai buvo. Ale po kiek metų sumislio keliaut in tėviškę pažiū­rėt, kas tėviškėj girdėt. Prašos jis pas saulės seserį, kad jį leistų in tėviškę, tai ji neleidžia. Ale jis prašos be kaliejos - jau ji leidžia. Ale davė jam šepetį, sako:
-  Kad šitą šepetį kur mesi, tai stosis dideli kalnai. Te tau šitais šukas: kad kur jais mesi, tai stosis didelė giria. Ir te tau šitą porą jaunų obuolukų: jei kas tą vieną obuoluką suvalgys, nor seniausias -jaunu stos. Pajėmęs tais dovanas, karaliūnas iškėliau. Prijojo prie kalna-verčio -jau tas baigia paskutinį kalną verst. Karaliūnas metė šepetį - stojos kalnai, remianti dangų. Tas kalnavertis padėkavojo karaliūnui - sako:
-  Dabar vėl turėsu darbo an šimto metų, da ir tol mirt nereiks. Pajojo toliau ilgai ten, trumpai - prijojo aržuolrovį. Ir rado jau paskutinį aržuolą raujant. Karaliūnas kaip metė šukas -sto­jo aržuolinė giria, kad viršūnė siekianti debesius. Pamatęs ar-žuolrovis tiek aržuolų sako:
-  Dabar turu vėl darbo an šimto metų, ir da tol gyvas būsu.
Padėkavojo karaliūnui už tai. O karaliūnas nujo toliau. Prijo­jo pas tais siuvėjas senas, davė jom po tą jauną obuoluką. Tos siuvėjos po tą obuoluką kaip suvalgė, tuo stojo jaunos mergi­nos - rodos, kad niekad senom nebuvo. O tos siuvėjos iš džiaugs­mo davė karaliūnui tokią skepetaitę, kad su tąj skepetaite mos-tert, tai stoja užpakaly ažeras. Padėkavojęs karaliūnas nukeliau namo. O kad atjojo an dvaro, sesuo patikus jį maloningai sveiki­no. Sako:
-  Sėsk, broleli, atsilsėk, o aš aisu tau pietų pasteliuot. Jis sėdo pakajuj ir sėdi. Išbėgo iš palovės peluks ir prašneko žmogišku balsu, sako:
-  Sesuo jau dantis galanda - jau tave tuo suvės. Karaliūnas išgirdo peluko tokius žodžius - tuo sėdo an savo arklio ir bėgt. O sesuo ragana, atėjus su išgalaistais dantimi bro­lio ėst, žiūri - jau tuščia, tik pelė in volą inlindo. Tai ji - vyt. Išgirdo, kad jau atsiveja. Jis mosterė skepetaite - užpakaly jo stojo didelis ažeras. Toj ragana pakol perplaukė per tą ažerą, jau jis gana toli nujo. O ji ėmė graitai vyt. Karaliūnas prijojo prie aržuolrovio. Ans pamatė, kad jis bėga no sesers, - tas aržuolų prikrovė an kelio didelį kalną. Ji atbėgus - pereit nėr kur. Ji pa­kol išsilamino, tai karaliūnas vėl toli nujo. Prijojo prie kalnaver-čio. Tas kalnavertis pajautė, apė ką čia darbas aina: pamatė, kad jau atsiveja. Tas tuo kalną apvertė an kelio, an to kalno - kitą, ir jau siekia debesius. Atbėgus - an kelio kalnai, pereit negali. Ji pakol persikasė, tas karaliūnas prijojo prie saulės sesers. Papra­šė - toj langą atidarė, jis per langą su arkliu inšoko. Atbėgus toj ragana reikalavo, kad aitų brolis su jąj svertis:
-  Jei, - sako, - aš jį nusversu, tai aš jį suvėsu, jei jis mane nusvers, tai jis mane galės užmušt. Ir stojo jiedu an saikių. Tai ragana kaip dėjo tik koją an sai­kių - karaliūnas iškilo in dangų. O tą raganą saulė tol degino, kol iš jos buvo tik spirgučiai.
        (No )Jankaucko Bartnykų užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904 m.)

       
Buvo toki senukai...

Buvo toki senukai, jie neturėjo vaikų. Ta jo boba siuntė tą savo diedą, kad eitų į girią parnešt kiaušinių. Tas, nuėjęs į girią, rado girioj dvidešimtį kokių tan kiaušinių, parnešė, tą bobą apleido ant tų kiaušinių - išperėjo dvidešimt vaikų! Tie vaikai užaugo jau po dvidešimts metų - sako:
-   Ką mes čion veiksim pas tėvą - eisim į svietą ant kelionės. Ir išėjo. Neteko ta boba vaikų - sako:
-   Eik į girią vėl, gal rasi kiaušinį.
Diedas nuėjęs rado tik vieną. Parnešė, apleido - boba iš­perėjo vieną sūnų. Praminė jį Baltūnu. Kad jau tas vaiks paaugo, sako jam tas tėvas, kad dar turi dvidešimts brolių. Tas vaiks sako:
-   Ką aš čion pas tave veiksiu?.. Eisiu aš savo brolių ieškot! Eina keliu - sutiko arklį. Sako tas arklys:
-   Kur eini? Sako:
-   Einu aš savo brolių ieškot. Sako tas aklys, - o tas arklys buvo dūšia pakūtavojanti:
-  Mušk mane per ausį! Tas kaip davė jam per ausį - iššoko iš ausies visa eilia kareiviškų drapanų ir šarvai. Sako:
-  Apsirenk, sėsk ant manęs -josim. Joja joja, sutiko dvidešimts kareivių, - o tai buvo ta dvide­šimts jo brolių, - pasipasakojo vieni kitiems. Sako anie:
-  Dabar tu jauniausias turi būt vyriausias ant mūs. Eime  jok tu pirma! Sako jam tas žirgas:
-  Dabar prijosim dvarą. Rasim raganą tam dvare, o ta ragana turi dvidešimts vieną dukterį, tai jum visiem duos po vieną - suguldys. Tai tu neužmik! Kaip tik ta ragana išeis, tai tu visų kepures uždėk ant mergų galvų. O kaip ta ragana pareis, tai žiūrės, katrie su kepurėm, tai nukirs tas galvas. O kaip galvas nukirs, tai tu rasi ant lango skepetaitę, kamuolį ir šepetį - tuos pasiimk, visus pribudink, ir bėgsim... Prijojo jie tą dvarą, apsinakvojo pas tą raganą. Ta ragana davė jiems visiems po dukterį, o pati išėjo. Kaip tik sumigo, tas Baltūnas tom mergom visom uždėjo kepures ant galvų. Už va­landos atėjo ragana - katras tik buvo su kepure, visiems nukir­to galvas, o pati išėjo. O Baltūnas pasiėmė nuo lango radęs skepetaitę, kamuolį ir šepetį, visus pasibudino, ir išėjo. Ale ta ragana apsižiūrėjo, kad ji visom dukterim galvas nukirto,-ji vyt! Dabar sako tas žirgas:
-  Jau ragana atsiveja - mesk tą kamuolį. Kaip tik metė tą kamuolį - pasidarė toki kalnai, toki sta­tūs kalnai, kad ta ragana negal nė perlėkt, nė aplink apeit. Bėga namon atsinešt špatą. Atsinešė špatą, išsikasė skylę -vėl juos vyt! Mato, kad jau netoli, - sako tas žirgas:
-  Bus negerai - mesk šepetį. Šepetį kaip metė - pasidarė tokia giria, kad ta ragana atbė­gus niekur negali pereit nė aplink apeit. Nubėgo vėl namon, atsinešė kirvį, per tą girią iškirto skylę - ir vėl vyt! Mato, kad jau netoli, - sako tas žirgas:
-  Mesk jau skepetaitę. Skepetaitę metė - pasidarė marės su liepsna, kad ji pribė­gus nė išlakt - vanduo, nė pereit - vanduo!
-  Na, - sako,- tai jūs laimikis! Joja toliaus - rado deimanto plunksną. Sako tas žirgas:
-  Nimk: bus bėda. Jis neklausė, paėmė. Joja toliaus - rado aukso patkavą. Sako:
-Nimk: bus bėda. Neklausė, paėmė. Nuėjo į tokį dvarą, tam dvare reikalavo dvidešimts vieno berno, - ten jie visi liko už bernus. Kitiems duoda žiburį arklius apčystyt, apšert, o tam Baltūnui nereikia: pasideda tą plunksną ir tą patkavą, tai jam šviesu kaip vidurij dienos. Kiti jį apskundė ponui, kad jis tokius daiktus turįs. Tas pons rado pas jį tuos daiktus - sako:
-  Kad tu radai tokią plunksną ir tokią patkavą, tai žiūrėk, kad tu man pargabentum tą žirgą ir tą paukštį. Nuėjęs verkia pas savo žirgą. Tas žirgas:
-  Aš tau sakiau, kad neimk, nes bėda. Na, ale ką gali dabar padaryt?.. Pabalnok mane, josim! Išjojo. Tas žirgas jį nuvedė pas tą paukštį ir žirgą. Nusė­dęs nuėjo, atsigabeno, pargabeno namon pas tą poną, jam pa­davė. Tas pons sako:
-  Gerai, kad tu pargabenai man tą žirgą ir tą paukštį. Dabar, - sako, - pargabenk iš marių paną! Tas vėl verkia, pas savo žirgą nuėjęs. Tas žirgas sako jam:
-  Prisipirk tu visokių žibančių daiktų, šukų, zerkolų, visokių žaislų, pasiimk stalelį, tą stalelį pastatyk pas mares, sudėk ant jo viską, o pats, pasiėmęs maišą, atsigulk į žoles. Tai kaip pamatys, kad žvilga, tai ji išeis žiūrėt. O tuojaus, jai nematant, tą maišą užmesk ant galvos ir gabenk ją. Teip viską padaręs, ką jam žirgas prisakė, pats atsigulė į žoles. Pamatė toj marių pana, kad pamarėj labai blizga, - plaukė pažiūrėt, kas ten teip blizga. Išlipus ant kranto, rado ant stale­lio šukas, zerkolą ir visokių žaislų. Ji ten šukuojasi galvą, žiū­risi į zerkolą, o tas prisitaikęs užmetė jai maišą ant galvos ir -nešt! Ale toj pana pasidarė maiše skylaitę ir nuskandino žiedą į mares. Parnešė ją tam ponui - sako toj pana:
- Kad jis galėjo mane parnešt, tegul man parneš žiedą, kurį aš nuskandinau į mares. Verkia jis, nuėjęs pas savo žirgą.
-  Dabar, - sako, - tai negerai! Sunku bus išimti. Na, pabalnok mane, josim. Nujojo į pamarę, sako:
-  Aplupk tu man kojas iki kelių ir pastatyk į vandenį. Ateis vėžiai ir žuvys graužt mano kojas, tai tu tą didžiausią vėžį pasigauk ir tol neleisk, pakol atneš žiedą. Tas teip ir padarė, kaip jam prisakyta buvo: pastatė tą su nuluptom kojom žirgą į vandenį - atbėgo visokių žuvų, vėžių daugybės. Ir atėjo viens labai didelis vėžys -jis tą didįjį tik capt pagavo. O tas vėžys prakalbėjo:
-  Kam tu mane laikai? Sako:
-  Tol tave laikysiu, pakol nesuieškosi paskandintą mariose žiedą. Tas vėžys rikterėjo vienąsyk, buvo girdėt už trijų mylių, -su žiedu žuvies nėr. Rikterėjo antrusyk, buvo girdėt už šešių mylių, - nėr. Rikterėjo trečiusyk - subėgo iš visų marių žuvys, nes buvo girdėt už devynių mylių, - nė viena netur. Sako:
-  Kas tai yr? Ale ne po ilgam atplaukia dyglė - ant akstino atneša žie­dą. Tas vėžys sako:
-  Kodėl teip ilgai nėr tavęs su žiedu? Sako dygliuke:
-  Šviesus karaliau, neseniai po kūdikiui, tai silpna, negaliu pasiskubint teip kaip kitos. Tą žiedą paėmė, tam žirgui atraitojo skūrą ant kojų, par­nešė tai panai.
-  Na, - sako, - kad jis galėjo išimt, parnešt mano žiedą iš marių, tai nuėjęs tegul parneša gyvo ir gydančio vandens. Atėjęs vėl pas tą savo žirgą, verkia, jo kaklą apsikabinęs. Sako:
-  Balnok mane - josim. Atjojo ten, kur jis žino. Sako:
-  Dabar mane papjauk, vėdarus padėk, kad žvėrys nesuėstų, o pats įlįsk į mano vidurį ir tupėk. Atlėks varnas su varnukais, tai kaip ims mane lest, tu varnukus pagauk ir neduok tol, pakol parneš vandens. Papjovė tą žirgą, pats įlindo į vidurį - atlėkė varnas su varnukais. Varnukai sako:
-Tėvai,- mėsa. Varnas:
-Vaikai,- bėda! Ale tie varnukai neklausė, ėjo lest. Tas tik capt - ir pagavo abudu. Tas varnas prašo, kad paleistų. Sis sako:
-  Parnešk tu man gyvojo vandens ir gydančio. Apsiėmė parnešt. Pririšo tam varnui prie sparnų po bonkutę - išlėkė ir ne per ilgai trukus parnešė. Jis ėmęs vieną varnuką papjovė. Sako tas varnas:
-  Kodėl papjovei, kad aš tau tiek gero padariau? Ale jis tuojaus patepė jį gydančiu vandeniu - tuojaus tas varnuks sugijo, patepė gyvuoju vandeniu - tuojaus atgijo. Pa­leido tuos varnukus. Tam žirgui sudėjo vėdarus, patepė - sugi­jo, patepė gyvuoju - atgijo. Užsėdęs parjojo namon, padavė tą vandenį. O tas žirgas sako:
-Jau, Baltūnai, daugiau vargų neturėsi. Ir prapuolė nuo jo. Pas tą poną buvo labai negražus šunytis. Tą šunytį papjo­vė, patepė gydančiu vandeniu - tuojaus sugijo, patepė gyvuo­ju - atgijo ir pasidarė toks gražus, kad kitą tokį ant svieto nebu­vo. Ir tas ponas buvo labai negražaus veido. Sako:
-  Mane papjauk, tai ir aš būsiu gražus. Tą poną papjovė. Kaip tik užpylė to vandens, tai tik pasi­leido į mieles, tik kaulus išmetė. O toj pana apsiženijo su tuom Baltūnu ir gyveno tam dvare. Ir teip pasibaigė jo vargai.