DU AR VIENAS?
Pažvelkime į abu tikėjimus. Kiek jie turi bendrybių ir skirtybių.Senajam pažinti medžiaga imta iš kronikų, metraščių, sutarčių, laiškų,etnografi nių aprašymų ir tautosakos; dabartiniam – iš evangelijų,apeigų ir kasdieninio gyvenimo.Užteks… Neverta gaišti laiko. Galime tik paklausti: kas nuo ko„nusirašė”
Užteks… Neverta gaišti laiko. Galime tik paklausti: kas nuo ko „nusirašė” savąjį tikėjimą? Aišku, kad abu tikėjimai yra vienas ir tas pats. Negali būti?! Ir aš taip sakau, nes Petras iš Dusburgo „Prūsų žemės kronikoje” aiškiai sako: „dievino visokiausius tvarinius: saulę, mėnulį… sparnuočius ir keturkojus, netgi rupūžes…” O mes galime dar pridėti – ir dvikojus: „Vakar Onutė iš alinės išsigarbino namo savo Joną”. Ir be kojus: „Mudu su Petru vos užgarbinome močiutės skrynią į antrą aukštą”. Negali būti?! Gali! Gali! Ne be reikalo mūsų gerbiam ikaimynai visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengėsi sunaikinti šią stabmeldišką seniausią pasaulio kalbą. Ji – stabmeldystės šaltinis ir baisioji dvasia: vakar, šiandien ir rytoj. Nejaugi dėl kalbos neįmanoma pakeisti klaidingos pasaulėžiūros ir įdiegti naujos? Neįmanoma, nes tokia mūsų kalba. Pats Valdovas yra didysis kalbininkas – Žodžio Tėvas ir mums Žodį perdavė – per vienuolius vydžius- vidgirius. Mūsų kalbos žodžiai taip sudaryti, kad, į ką besikreiptume, pirmiausiai pagarbiname Dievą, po to antrąja žodžio dalimi kreipiamės į Dievą ir trečiąja žodžio dalimi pasiekiame Dievą.Kitos tautos tokios žodžio darybos neturi. Dėl to neįmanoma mūsų senųjų dainų tiksliai išversti į bet kokią kitą pasaulio kalbą. Gaila mūsų kaimynų – jų pastangos nuėjo niekais, nes jie nežinojo, kad šią kalbą saugoja Pats Valdovas. Ar žino lietuvis, kad, į ką jis besikreiptų (dvasią, žmogų, gyvūną, augalą, akmenį, vėją, liepsną ir t. t.), pirmiausiai pagarbina Dievą, kreipiasi į Dievą ir stengiasi pasiekti Dievą tuo vienu žodžiu? Tikrai nežino. Šis nežinojimas iškreipia tikrovę, bet dar pakenčiama, jeigu kalbėtojas pažįsta ir tiki, kad verta Dievą garbinti. Bet kaip galima paaiškinti tokią būklę, kai žmogus tiki, kad Dievo nėra, ir kalba lietuvių kalba – garbina tai, ką neigia? Tai turbūt daugiau negu kvailumas, o gal nėra net tokio žodžio, kuris galėtų išreikšti tokią padėtį. Ką daryti tokiam žmogui? Staigiai užmiršti lietuvių kalbą, išvykti į kitą šalį ir mokytis kitos kalbos. Antras išsigelbėjimo būdas: bandyti mokytis Dievo pažinimo, bet tai sunku ir baisu– šokti į tylą, tamsą ir nežinią, bet – „Mokytis niekada nevėlu”.
DAR KARTĄ APIE TĄ PATĮ
LK Gedimino kalbėjo, kad visi, ir lietuviai garbina Dievą pagal savo papročius ir apeigas ir visi turi Vieną Dievą. Vadinasi, Dievas Vienas, bet garbinimas skirtingas. Natūralu. Nereikia lyginti skirtingų tikėjimų, užtenka mūsų senojo tikėjimo. Palyginkime Dievo garbinimo apeigas bažnyčioje ir šventykloje – jos skirtingos. Galų gale ir apeigos dviejose šventyklose – Peramžiaus ir Perkūno – skirtingos. Stačiatikių ir liuteronų – skirtingos. Vadinasi, tėvo kelnės dažniausiai netinka sūnui, bet mes į tai neatsižvelgiame: jos plyš – neišlaikys, bet vis tiek į jas sūnus kaip nors įlįs. Pasižiūrėkime, apie kokius skirtingus Dievo garbinimus kalbėjo LK Gediminas. Tokios apeigos senojoje ir dabartinėje bažnyčioje. Šventyklose apeigos vyko panašiai, kaip ir bažnyčioje. Mūsų tikslas – pažinti vieno ir kito aukojimo skirtumus. Bet nekreipsime dėmesio į šias detales: neplaunamos kojos, nelaužoma atnaša Dievui ir žmonėms, atnaša Dievui nemerkiama į aliejų, nepilama draga – tai smulkmenos. Svarbiausias skirtumas – dabar nekuriama Amžinoji Ugnis (nebent degančios žvakės). „Amžinoji Ugnis” reiškia „Dievo Ugnis”, nes Vienintelis Amžinas yra Dievas. Žinome du žodžius – „degti ” ir „kurti,” susijusius su ugnimi, bet jų reikšmės skirtingos. Žodis „kurti” turi dvi reikšmes: „sukurti” „pagimdyti” – sugalvoti, padaryti tai, ko anksčiau nebuvo; „sukurti” – sunaikinti tai, kas yra. Šių veiksmų vykdytojas vadinamas kūrėju. Tokį vieną iš šešių įvardi-jimų turėjo ir turi Dievas – Kūrėjas. Dievo tokio vieno įvardijimo su tokiomis reikšmėmis nėra jokioje pasaulio religijoje. Senojo tikėjimo savitumo ženklai: atnaša – prie jos prisilietęs pats Dievas, Amžinoji Ugnis – dalyvauja pats Kūrėjas – Gimdytojas ir Naikintojas. Iki aukojimo nebuvo tos Dievui Garbės – per aukojimą atsirado; atsitiktinės ir tyčinės mūsų klaidos – per aukojimą sudeginamos, sunaikinamos. Senojo tikėjimo aukojimas aiškus ir suprantamas. O dabartinio? Pažvelkime į dabartį. Apaštalas evangelistas Jonas sako: „Visa per jį (Žodį – Kristų) atsirado ir be jo neatsirado niekas”. Tad Jis yra Kūrėjas – Jis Amžinoji Ugnis. Tad dabar aukojime dalyvauja Kristaus kūnas ir Pats Kūrėjas. Jonas Krikštytojas sako: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes”. Jis Naikintojas – Kūrėjas – Jis Amžinoji Ugnis. Vadinasi, dabar aukojime dalyvauja taip pat Kūrėjas – Gimdytojas – Naikintojas. Ir taip mūsų Tauta tūkstančius metų vykdo aukojimą dalyvaujant Pačiam Kūrėjui. Dar apie ugnį. Ugnį uždegti gali kiekvienas žmogus. Šventą ugnį gali užkurti kiekvienas krikštytas žmogus. Amžinąją Ugnį gali užkurti kiekvienas krikštytas aukotoju: vienuolis, krivaitis, krivis, kunigas arba dabartinis kunigas. Ši pastaba būtina, nes anksčiau (trūko žinių), nesupratau skirtumo tarp ugnies, šventos ugnies ir Amžinosios Ugnies, teigiau, kad Amžinąją Ugnį gali užkurti mergaitės, tikriausiai vadintos vaidilutėmis. Klydau. Tokių vaidilučių nebuvo, o šventą ugnį, jeigu iki ryto neišliko, galėjo užkurti bet kuri mergaitė ar namų šeimininkė. Naujai užkurta ugnis visada buvo šventinama. Apie auką ir aukojimą. Auka – aukščiausios galybės saulė – įgijimas to, ko neturėjai, ir praradimas to, ką turėjai. Paaukojau dešimt litų – praradau, t. y. netekau, sunaikinau savo dalį; turėjau, o dabar neturiu. Aukoti galima viską: viską prarasti ir viską įgyti, pasiekti, laimėti; tik visiškai pasiruošęs gali dalyvauti aukoje. Auka yra didžiausias stebuklas – atiduodi, paaukoji sunaikinimui savo dvasios šiukšlyną, klaidas, o už tai gauni dvasios ramybę, tyrumą, galimybę bendrauti su Dievo dvasiomis, suprasti savo galias ir jomis pasinaudoti. Gaila tų žmonių, kurie nedalyvauja aukojime, gaila ir tų, kurie dalyvauja, bet nieko nenutuokia apie Dievą – galėtų nutuokti, be t nesimoko, galėtų duoti, bet prašo. Dar vienas priminimas. Sakėme, kad apeigos bažnyčioje ir šventykloje buvo panašios. Tai tiesa, bet nedidelis skirtumas yra. Ypatingais atvejais kurioje nors atskiroje šventykloje buvo aukojama Ypatingoji auka – tai galėjo atsitikti ir vieną kartą per šimtą metų. Ypatingosios aukos pavyzdys gali būti aukojimas Perpačio šventykloje: atnašavo duoną, midų, žalčio kūno dalį ir jo kraujo dalį; laužė: Dievui – žalčio kūnas ir kraujas, žmonėms – duona ir midus; aukojo žalčio kūną ir kraują. Peramžiaus šventykloje aukojo dalį žirgo, Pergalios – dalį jaučio, Peržadžio – dalį ožio arba avino, Perkūno – dalį gaidžio ar karvelio. Visa tauta ypatingąją auką per 7000 metų prie Baltijos jūros aukojo tik kelis kartus. Dar tokią Auką yra aukoję ne vienas krivis savo krivijoje, kunigaikštis savo kunigaikštijoje ir krivaitis savo krivaitijoje. Atrodo, kad ir tautos karaliai yra aukoję Ypatingąsias aukas. Dažnai buvo minimas prisikėlimas. Dar kiek apie jį. Mes žinome, kad prisikėlė Kristus, kad jis prikėlė Lozorių, mergaitę ir kitus. Bet iš tikrųjų neprikėlė, nes sakė, kad jie miega; Lozorius jau ir dvokė. Jie visi buvo mirę, bet jų neprikėlė, tik kūnui grąžino gyvybės dvasią. Vadinasi, prisikėlimas – ne gyvybės grąžinimas numi-rėliui, bet dvasios pasikeitimas. Todėl Kristus numirėlius, kuriems grą-žino gyvybę, įvardino kaip miegančius, kad nemaišytume prisikėlimo su gyvybės grąžinimu. Petras iš Dusburgo užrašė: „…(Tautos žmonės) tikėjo, kad kūnas prisikelia iš numirusiųjų, bet, žinoma, (tikėjo) ne taip, kaip dera”. Pažiūrėkime, ką mes žinojome apie prisikėlimą prieš tūkstantį metų.
1.Gyvybės grąžinimas mirusiajam nėra joks prisikėlimas.
2.Prisikėlimas – žmogaus dvasios pasikeitimas: senoji miršta, naujoji gyvena.
3. Prisikelti gali tik gyvieji.
4. Prisikėlusieji gyvena tarp gyvųjų (neprisikėlusiųjų). 5.Prisikėlusiųjų kūnai sensta, serga, kaip ir visų keliaujančių į mirtį.
6.Prisikėlusieji neprisikėlusiųjų ir prisikėlusiųjų laidotuvių apeigose nedalyvavo.
7.Prisikėlusieji nedalyvavo Perkūno šventyklos ir žinyčios apeigose.
8.Prisikėlusieji galėjo mirusiajam grąžinti gyvybę.
9.Prisikėlusysis po savo mirties galėjo pasirodyti bet kam, bet kur, bet kada, bet kokiu pavidalu ir bet kokia galia. Kaip nežinia, iš kur ateina, taip nežinia, kur nueina. Senuoju kūnu nesinaudojo.
10.Tik prisikėlusieji galėjo susitikti (bendrauti) su Dievu.
11.Prisikelti galėjo vyrai ir moterys.
12.Prisikelti galėjo tik vienoje vietoje.
Šios kelios įžvalgos apie prisikėlimą paremtos mūsų tautosaka, mūsų etnografija.
|
Šis tinklaraštis skirtas susipažinti su tautosakininko Albino Kurtinaičio išleistomis knygomis bei pasisakymais spaudoje
Senojo ir dabartinio tikėjimo palyginimas
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)