BALAKALNIS

                                                 
Senieji vyžiai ir jų paminklai pdf.  





                       
                                                                              

                       
                                                                            
                              




Romo Linionio nuotraukos

                                                       
BAGARIAI
Bagariai- kalviai atėjo nuo Vygrių ežerų į Sūduvą 2803 metais, po to, kai šioje Galindos dalyje 2794 metais apsigyveno jočiai, kurie nuo vyžių žemės gavo naują vardą – jotvyžiai (jotvingiai). Bagariai įsikūrė dabartinio Būdviečių kaimo vietoje (0,6 km į rytus nuo Balakalnio). Kol kas tik nujaučiama, bet tiksliai neatsakyta, kodėl bagariai (kalviai galingieji- žvaigždiniai vienuoliai) įsikūrė prie Vyties (Vyčių) Tako ir šalia Balakalnio. Jų būstai užėmė 3 ha plotą. Čia stovėjo 17 namelių, 2 iš jų buvo skirti prisikėlusiesiems. Iš vienuolyno eina du šventtakiai. Vienas šventtakis – į vakarus, jis išsišakoja: šakos veda į Balakalnį, naujokyną, maldyklas, vienuolių kapus, prisikėlusiųjų vienuolių kapus ir į Bagarių Girią prie Jevonio upelio; kitas šventtakis – į pietus: jo šakos veda į žinyčią ir bažnyčią. Vienas įdomiausių reiškinių bagarių vienuolijoje – naujokynas. Būsimieji vienuoliai – naujokai gyveno dviejuose būstuose: naujokai atvykėliai gyveno būste prie Rudkalnio(Tilto kalno); vyresnieji naujokai gyveno čia pat prie Balakalnio – Balažvaigždžio šlaito. Virš abiejų būstų (ant lubų) ėjo šventtakis iš Balažvaigždžio į Rudkalnį. Bagarių naujokai iki vienuolystės gyveno po tiltu, kuris jungė du kalnus – dvi šventas vietas. Čia vienuoliai gyveno nuo 2803 iki 7033 metų t. y. 4170 metų. Kaip ir visų vienuolynų vienuoliai, taip ir bagariai, viską sunaikinę, išsivaikščiojo po Sūduvą, Prūsiją, o kai kurie po Žemaitiją ir Aukštaitiją (kaip elgetaujantys, keliaujantys, besimeldžiantys, pamokantys keisti seneliai ). Mūsų istorijoje yra keistų momentų. Dabartinį tikėjimą Tauta priėmė per 630 metų, knygnešystė, senojo tikėjimo vienuolių likučiai vykdė naujo tikėjimo katekizaciją. Tuo metu Sūduvoje nebuvo nei vienos dabartinės bažnyčios, o apie maldaknyges ar tikybos vadovėlius negalėjo būti jokios kalbos. Vadinas, turėjo įvykti dvasinė krizė – nužmogėjimas. Bet neįvyko. Ne, negali būti! Kaip galėjo senieji vienuoliai, persmelkti senojo tikėjimo, vesti naujojo tikėjimo katekizaciją? Bičiuli, ir man taip atrodė. Bet Valdovo sprendimai visada yra teisingi ir neatšaukiami. Mindaugas turėjo senojo tikėjimo tris dvasinius laipsnius ir tapo katalikišku karaliumi. Jogaila taip pat turėjo tris laipsnius – tapo Lietuvos ir Lenkijos katalikišku karaliumi. Yra dabartis, šiandiena: nedalomos ir nepajudinamos partijos sekretorius tapo nepriklausomos valstybės prezidentu. Valdovo sprendimai visada yra teisingi. Vienuoliai savaip išvertė „Tėve mūsų”, „Sveika Marija”, „Tikiu į Dievą Tėvą” ir „Dešimt Dievo įsakymų”. Dviejų maldų versti nereikėjo – Dievo Trejybės rakto ir Dievo Trejybės pagarbinimo, jas visi mokėjo. Šiuo dvi maldos– kiekvienos apeigos maldykloje, bažnyčioje ir šventykloje pradžia ir pabaiga. Pirmųjų keturių maldų tekstai įvairiose vietovėse kai kuriais žodžiais skyrėsi net iki XX amž. pradžios (lėmė vertėjas ir maldininkas atlikėjas). Tą patyriau savo kailiu – meldžiuosi XXI amžiuje tais tekstais, kuriais meldėsi XIX amžiuje mano gimtinėje. Tokių tekstų nėra jokiose knygose.
BAGARIŲ GIRIA
Bagarių Giria prasidėjo prie Jevonio upelio, ties V.Vasiukevičiaus sodyba, kairiajame krante, ir tęsėsi iki V.Anusevičiaus sodybos. Tai pati trumpiausia Giria, jos ilgis – tik apie 0,7 km. Visų penkių šventyklų alkakalniais (dainikalniais) buvo antrinis upelio krantas, o pačios alkos – upelio slėnyje. Iki XX a. antros pusės (tad iki melioracijos )gerai matėsi alkų kontūrai, aplink buvo įvairaus dydžio akmenų (tikriausiai senosios pakopos ir stalai ). Dabar nieko nelikę.
BAGARIŲ KAPAI
Bagarių Girios šiaurinėje pusėje randame bagarių kapų vietą; ten dabar – buvusi Būdviečių kaimo pradžios mokykla. Kapinyno pradžia– nuo kaimo vieškelio į mokyklos pusę už 50 m. Kapai tęsiasi 180 m įvakarų pusę, o nuo mokyklos kelelio į šiaurės pusę – 220 m (bendras plotas 4 ha). Kapų vakarinėje pusėje – Išėjimo kalnelis, maldykla ir žinyčia. Kapuose buvo laidojami deginti ir nedeginti vienuolių kūnai.Ypatingai daug kaulų išvertė buldozeriai, kai lygino mokyklos statybai aikštelę. Atrodo, kad senovėje buvo užlaidotas visas kapinyno plotas.Čia buvo laidojami neprisikėlusieji vienuoliai. Prie V. Anusevičiaus sodybos rytų pusėje, ant kalvos, yra antras kapinynas (60x40 m). Čia prisikėlusiųjų bagarių kapai. Kapinynas netyrinėtas, nes dabar šioje vietoje dirbamas laukas.
BAGARIŲ NAUJOKYNAS
Jau rašėme, kur yra bagarių naujokynas, bet reikia dar kartą grįžti į jį. Visi naujokai, dar negavę vienuolio krikšto, galėjo palikti vienuolyną ir grįžti namo. Naujokyno durys visiems atidarytos, bet, šovus minčiai: „Nebūsiu vienuoliu”, nė vienas per jas neišėjo. Kiekvienas naujokas, išėjęs iš naujokyno be išleidimo (išlydėjimo) apeigų, taptų nevisaverčiu – neturėtų vaikų; geriausiu atveju – turėtų palikuonių tik moteriškos lyties (taip atsitinka bent kiek pagyvenus prie Balakalnio). Visi naujokai, nutraukę tolimesnį pasiruošimą vienuolystei, buvo išlydimi per Taurakalnio Šienpjovių žvaigždyno pietinį vaižgamtažvaigždį. Šis vaižgamtažvaigždis panašus į netaisyklingą trapeciją. Šią formą apibrėžia šventtakis. Jos viduje yra kitas vaižgamtažvaigždis, kurio šventtakio linijos sudaro akies formos figūrą. Per šį akies figūros vaižgamtažvaigždį, atliekant atitinkamas apeigas, grąžindavo įvairialytį vaisingumą kiekvienam pasitraukiančiam naujokui.
BALAKALNIO GYVENTOJAI
Aplink Balakalnį buvo trys kaimai: vakaruose – Pajevonio, šiaurės rytuose – Mėšlinių, rytuose – Būdviečių. Tirti žmonės, gyvenę prie Balakalnio (ne toliau kaip už 0,8 km) nuo 1860 m. iki 1960 m. Per šį laiką čia gyveno 51 šeima (neskaičiuotos tos, kurios iš kažkur atvyko ir po metų kitų vėl kažkur išvyko). 17 šeimų visiškai išnyko – neturėjo vaikų. 13 turėjo vaikų, bet jų vaikai buvo be vaikiai. Vadinasi, išnyko30 šeimų. 15 turėjo tik mergaičių, kurios toliau tęsia giminę. 6 turėjo mergaičių ir berniukų ir ligi šiol tęsia abiejų lyčių giminę. Dabartiniu metu Pajevonio kaime negyvena nė viena šeima, Mėšlinių kaime gyvenatrys ir Būdviečių kaime septynios šeimos (viena vietinė, šešios – atvykėliai). Vadinasi, 45 šeimos liko be vyriškos lyties palikuonių, o tos šešios šeimos iš tokio skaičiaus labiau yra išimtis. Pasirodo, visų šešių šeimų, kurios savo giminę tęsia abiejų lyčių palikuonimis, gyvenamieji namai pastatyti ant šventtakių. Kiek per tą šimtą metų atlikta šv. Mišių, kiek elgetoms išdalinta almužnų, kiek gydytojams ir užkalbėtojams išmokėta pinigų už sūnų ar už tą vienintelį vaikelį, kuris taip ir negimė… Galiu pasakyti, kad daug. Gaila tų nuostabių žmonių, bet jie nežinojo, kad Balakalnis skirtas ne šeimoms, bet vienuoliams- galingiesiems-žvaigždiniams. Ant Balakalnio ir aplink jį yra 32 žvaigždynai, skirtingi savo dvasinėmis kontrukcijomis ir dvasinėmis galiomis. Didžiausias yra ant Taurakalnio– Šienpjovių žvaigždynas. 1,2 km ilgio ir 0,2 km pločio; jis sudarytasiš šešių vaižgamtažvaigždžių (tai žvaigždė, nešanti mirtį, marinanti, padedanti numirti; panaši žodžio „draugas” reikšmė: „tas, kuris padeda numirti”). Vaižgamtažvaigždžio dvasinė konstrukcija: žemės plotas, apvestas uždaru šventtakiu; figūros forma įvairi, ant vaižgamtažvaigždžio šventtakio ar atokiau nuo jo – viena arba dvi žvaigždės; paprastai vaižgamtažvaigždis nebūna apvestas trimis šventtakiais; jo viduje žemė nešventa (o gal daugiau negu šventa, nes ji skiriasi nuo žemės, esančios vaižgamtažvaigždžio išorėje ).
                                                                                                                                           


























                                                                                           Artūro Kaminsko nuotraukos