Dvylika dvyliktųjų
1.
Aš – niekas. Manęs nėra. Mano
pėdsakas, DNR yra...
2.
Aš – viskas, dulkė, žvaigždynas,
yra, esantis...
3.
Aš – rojuje, rujoju, rausvas,
daugiausia virpesių per sekundę...
4.
Aš – įsčiose įsikūnijantis...
5.
Aš lopšelyje...
6.
Aš darželyje...
7.
Aš pradinėje...
8.
Aš vidurinėje...
9.
Aš Universitete...
10.
Aš Akademijoje...
11.
Aš nusikūnijantis...
12.
Aš nusidvasinantis...
13.
Aš – niekas. Manęs nėra. Mano
pėdsakas, DNR yra...
Šias
dvylika dyliktųjų galima palyginti su ratu: stebulė, 12 stipinų ir ratlankis.
Galima į juos žiūrėti skirtingai. Pirmas nebūtinai turi būti „Aš – niekas“, pirmas
gali būti penkta dvyliktoji „Aš lopšelyje“, ir nuo jo skaičiuoti toliau iš
eilės visus stipinus. Taigi rate stipinai yra visi pirmi ir visi jie gali
turėti visus skaičius. Čia yra toks sutarimas. Galime mes į šitą ratą žiūrėti
kaip į amžiną ratą, galime žiūrėti kaip į užburtą ratą, galime žiūrėti kaip į
žiedą, galima žiūrėti kaip į vienas lygus dvylikai ir t.t. Norint toliau nagrinėti
visą vaizdinį, šį visą ratą, turime priimti kai kuriuos įstatymus.
Pirmas
įstatymas. Kiekviena dvyliktoji turi griežtą savo įstatymyną, teisyną, žodyną
ir programyną. Ir galime dar pasakyti, kad kiekviena dvyliktoji menkai pažįsta
save, o dar menkiau pažįsta visas kitas dvyliktąsias. Iš kiekvienos
dvyliktosios žiūrint į tą pačią dvyliktąją ji matoma skirtingai. Mes norėdami
pažiūrėti į jas šiek tiek iš arčiau, šiek tiek giliau, pasirenkame tas
dvyliktąsias, kurias labiausiai mes suprantame, pažįstame, matome ir jaučiame. Taigi
pradėsime nuo penktos dvyliktosios „Aš lopšelyje“ iki devintos dvyliktosios „Aš
Universitete“. O į jas žiūrėsime iš septintos dvyliktosios „Aš pradinėje“.
Iš
septintos dvyliktosios žiūrint į penktąją dvyliktąją „Aš lopšelyje“ yra
nevaikščiojantis, nekalbantis, nebendraujantis, nevertinantis, be tautybės, be
pilietybės, nepažįsta jokių žmonių, yra bedievis, laukinis, neįgalus ir taip
toliau. Pagal mūsų tautosaką „Žalčių Eglė“ trys mergos eina į balą maudytis ir
nežino, kad joje yra žaltys.
Dabar
pažiūrėkime į šeštąją dvyliktąją „Aš darželyje“. Moku vaikščioti, kalbėti, pažįstu
tėvus, brolius, seseris, kaimynus, bet esu be pilietybės, be tautybės, be Dievo
ir turintis specialų žodyną. Tą specialų žodyną turi tik mūsų Tauta, kitos
tautos neturi. Mes sakome paukštelis, žvėrelis, šunelis, vėjelis, takelis, mamelė,
tėvelis, saulelė ir taip toliau. Tai yra mūsų žodynas. Pagal jįjį sakome, kad
visi yra vienodi, visi yra lygiaverčiai, su visais galima susikalbėti. Todėl iš
septintos dvyliktosios žiūrint į „Aš darželyje“, matome, kad tai yra bedievis,
pagonis, stabmeldys, nes jis kalbasi su gėlėmis ir su viskuo, kas yra aplink
jįjį. Pasak mūsų tautosakos „Žalčių Eglė“, žmogus, moteris Eglė kalbasi su
žalčiu, ginčijasi, sprendžia, ką daryti, ko ji nori, ko nenori. Kalbėjimasis su
gyvūnu yra mūsų tautosaka.
Dabar
panagrinėkime septintąją dvyliktąją „Aš pradinėje“. Pradinėje klasėje jau mes
mokame ir skaityti, ir rašyti, ne tik vaikščioti ir kalbėti. Jau pažįstame daug
skirtumų, žinome savo tautybę ir pažįstame vieną Dievą. Tai yra tokios tautos
kaip judėjai, mochametonai, turintys vieną Dievą. Mūsų tautosakoje „Žalčių
Eglė“ ji ateina prie vandens ir randa jaunikaitį – žmogų. Jis visiškai yra
panašus į ją, su ja gali gyventi, gali turėti šeimos, bendrauti, tiek, kiek ji
išmano, tiek ir tas jaunikaitis išmano, tai reiškia, kad Dievo galimybės yra
tokios kaip ir žmogaus.
Aštunta
dvyliktoji „Aš vidurinėje“. Vidurinėje jau mes galime susipažininti su
įvairiais dalykais. Pavyzdžiui, vėjas gali savo judėjimą paversti kitu judėjimu,
vanduo gali miltus malti, gaminti elektrą. Galime bendrauti su tais, kurių
nematome, kurių neapčiuopiame, bet žinome, kad yra, ir galime bendrauti. Tai
yra Dievo Trejybė: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia. Mūsų tautosakoje
„Žalčių Eglė“ Žilvinas yra Dievas, Eglė – žmogus. Jos vaikai gali bendrauti
žodžiu, balsu, garsu su Žilvinu, su Tėvu. Tai yra Dievo Trejybė, balsas, žmogus
ir Dievas. Tai tokia mūsų Trejybė.
Devinta
dvyliktoji „Aš Universitete“. Iš septintos dvyliktosios žiūrint mes nedaug ką
suprantame, ką jie ten Universitete veikia, koks yra jų teisynas, įstatymynas
ir programynas, mes juos tik įvardijame ir viskas. Universitete yra
specialistai, inžinieriai, mokslininkai, profesoriai, aiškiaregiai, kerėtojai,
burtininkai, šamanai, poleontologai, istorikai ir t.t. Žiūrėdami iš septintos
dvyliktosios „Aš pradinėje“ menkai juos pažįstame ir daugiausiai paprastame
gyvenime iš jų pasijuokiame. Pagal mūsų tautosaką „Žalčių Eglė“, Eglė yra galintis
žmogus. Ji gali pasakyti žodžius, ir
vaikus – žmogų paversti medžiais, gali ir atvirkščiai. Gali akmenis
paversti bandelėmis, vienu kviečio grūdu pamaitinti visą kariuomenę, vienu lino
pluoštu apdengti visą Tautą. Tuo užsibaigia didžiausias mūsų pažinimas apie
šeimyninę žmogaus galią.
Mes
nenagrinėsime dešimtos dvyliktosios „Aš Akademijoje“, nes jau iš septintosios
dvyliktosios žiūrint visai neturime jokio supratimo apie jų veiklą, apie jų
gyvenimo būdą ir apie mūsų Tautą nieko beveik neišlikę. Gal kur yra istoriniuose
rankraščiuose užrašyta, bet mūsų Tautoje apie Akademijas nėra. Dešimtoje
dvyliktojoje „Aš Akademijoje“ apie mūsų senovę tiek pasakyta, kad šita žmonių
grupė nebuvo šeimyniniai, jie buvo žyniai, priklausę dešimčiai žynijų
(vienuolynų), nes senajame mūsų tikėjime nebuvo vienuolių ir atsiskyrėlių,
tokio net žodžio nebuvo, o buvo tik žyniai ir buvo 10 žynijų. Jos yra išlikę
mūsų kalboje, gyvojoje kalboje, kai kur ir raštuose, apie kai kuriuos yra
užsiminta įvairiose kronikose.
Dešimt
žynijų ir žynių:
1. Gižai –
Dievo amatininkai.
2. Nėniai
– auklėjantys Tautą.
3. Ligažiniai
– regintys dvasias, reiškia užėję pas ligonį gali pasakyti kokia jis liga serga.
4. Toliažiniai
– tai yra ateitis, Dievo ateities regėtojai.
5. Valkatai
– galėjo pakeisti kūną, vieną kūną kitu kūnu, panašiai kaip Kristus vandenį
pavertė vynu.
6. Vaišniai
– tai yra žemdirbystė, orai. Jiems priklausė klimatas.
7. Laužadžiai
– jau pagal šitą žodį žinome, kad laužantys žodžius, tai yra užkeikimų,
prakeikimų, užkalbėjimų, kerų naikintojai. Jie turėjo tokią dvasią, kad galėjo
sunaikinti.
8. Vydžiai
– kalbininkai. Jie, Dievo nurodymu, įvesdavo naujus žodžius ir esamus žodžius
panaikindavo, bet tas panaikinimas nelabai gerai sekdavosi, nes įpratę žmonės juos
vartodavo ir toliau.
9. Bagariai
arba kalviai – tai patys galingiausi. Padavimuose sakoma, kad jie galėjo net
žvaigždes danguje stumdyti, jas užgesinti arba įžiebti naujas.
10. Salakai
– senovės regėtojai. Dabar mes sakome praeities, o senovėje sakydavo – senovės
regėtojai. Jie galėjo pamatyti tiksliai kas ir kur tuo laiku įvyko. Jie
priklausė dešimtai dvyliktajai „Aš Akademijoje“.
Šis
mūsų dvylika dvyliktųjų pažiūrėjimas į žmogų – nieko ypatingo. Tai atrodo visai
suprantama ir viskas aišku.
Bet
mes pasižiūrėkime vietoj žmogaus į žmonių grupes. Pasižiūrėkime į gentis, į
tautas ir į valstybes nuo penktos dvyliktosios „Aš lopšelyje“. Kaip mūsų
keliautojai, kronikininkai apie šiuos žmones rašo. Jų buvo ir dabar jų yra.
Kaip jie aprašo šiuos žmones: laukiniai, bedieviai, be civilizacijos, ne
žmonės, kuriuos reikia išnaikinti, na kiti sako, kad reikia pamokyti. Ar mes
apie savo vaikus taip sakome, kai jie guli lopšy ir net nekalba, ir
nevaikščioja, ir nešneka, ir, atrodo, nieko neišmano? Ar mes taip kalbame? O
apie tautas, apie gentis, apie valstybes, mes taip sakome. Tai yra baisu.
Baisiau negali būti.
Kai
mes žiūrime į tautas, gentis šeštos dvyliktosios „Aš darželyje“ aspektu, ką mes
apie juos sakome? Sakome, kad tai yra stabmeldžiai, pagonys, be civilizacijos,
be jokio supratimo. Juos reikia naikinti arba juos reikia mokyti ir t.t. Baisu,
tai yra baisu, daugiau nieko negalime pasakyti. O pilnos kronikos tokių dalykų
prirašytos, ne tik kronikos, bet ir aprašymai, atsiliepimai apie tautas. Ir
šios tautos naikinamos, iki šios dienos yra naikinami tie žmonės, tai yra
baisu. Mes savo vaikų nenaikiname, kad jie grįžę iš darželio katinėliui,
paukšteliui pasakoja, mes išgirdę džiūgaujame, o kad tauta taip kalba, tai ją
reikia užmušti. Siaubas.
Septinta
dvyliktoji „Aš pradinėje“ moka rašyti. Senovėje jie daugiausia buvo raštininkai,
kronikininkai, Šventų Raštų rašytojai. Kiek Dievą jie pažinojo? Jie Dievą
pažinojo kaip žmogų.
Mes
pražioje sutarėme, kad dvylika dvyliktųjų rašysime iš septintos dvyliktosios
„Aš pradinėje“. Ir dar sakėme, kad kiekviena dvyliktoji dyliktosios menkai
pažįsta save. Tai yra menkiau arba visai nežino apie kitas dvyliktąsias. Todėl
mums aštuntoji dvyliktoji yra tamsus miškas, o ką jau bekalbėti apie devintąją
ir dešimtąją dvyliktąsias. Bet mes turime daug įvardijimų: gudročiai,
išmintinguoliai, specialistai, meistrai, aiškiaregiai, šamanai, kerėtojai,
burtininkai, daktarai, profesoriai, akademikai, viršininkai, pirmininkai,
prezidentai, sukčiai, apgavikai, savanaudžiai, skriaudikai. Dėl šitų visų
įvardijimų mes retkarčiais pradedame bruzdėjimus, streikus, maištus, sukilimus,
revoliucijas ir net karus. Tai visiškai natūralus elgesys.
Dvylika
dvyliktųjų klausia: „Kokia reikšmė ir nauda yra išklausius, perskaičius dvylika
dvyliktųjų?“ Atsakymas: „Kiek skaitytojų ir klausytojų, tiek skirtingų atsakymų“.
Todėl visus atsakymus dėstome į eilę, kurie vieni į kitus yra arčiausiai savo
panašumu. Išdėstę gauname visą eilę. Kraštą dešinėje ir kitą kraštą kairėje.
Dabar paimame iš dešinės atsakymą ir žiūrime: „jokios reikšmės, jokios naudos,
gaila sugaišto laiko. Reikšmė ir nauda absoliutus nulis“. Dabar imame iš kairės
pusės kraštinį atsakymą. Atsakymas: „dvylika dyliktųjų – kiekviena raidė,
kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys yra įstatymas, pagal kurį gyvenu ir
bendrauju su Visata. Reikšmė ir nauda – absoliuti begalybė“.
1 priedas
Keletas
vaizdelių iš Tautos ženklų albumo.
Trejybės
stulpai
Trys
stulpai – tvirta šeima:
Tėvas,
motina, sūnus,
Vidurinio
vartuose žila galva,
Kotą
žalčio apsivijusi Tauta.
Šitam
Dievo Trejybės ženklui mūsų tautoje yra apie 30 tūkstančius metų, žemėje šis
ženklas įspaustas prieš 7 tūkstančius metų žynijų centruose.
Vytis
Amžino
mėlio dangaus skliaute,
Kirvį
suspaudęs Šiaurės žvaigždės delne.
Vytis
šuoliuoja Grįžulo aukso balne.
Trejybė
įspausta žemėje, danguje ir vėliavoje.
Ženklas
yra jaunas. Jam apie 3000 metų. Vieną kartą buvo keistas. Iki 31-ojo karaliaus
krikšto Vyčio delne buvo kirvis, Mažieji Grįžulo ratai – Dievo įstatymo ženklas.
Iki 31-ojo karaliaus per krikštą karalius gaudavo pašventintą kirvį, nuo 32-o
Tautos karaliaus krikšto Vyties delne buvo dviašmenis kalavijas, Dievo Tėvo
tiesos žodis. Karalius per krikštą gaudavo šventintą dviašmenį kalaviją. Šis
ženklas yra toks iki šios dienos.
Trispalvė
Pasaulio
kryžkelė ant jūros kranto
Apsisiautusi
Trejybės trispalve.
Vis
lopšį supa ir dainas dainuoja
Sena
sena nesenstanti kalba, Tauta.
Dievo
Trejybės trispalvė yra gauta prieš 100 metų.
Vyčio
kryžius
Viršuje
kryžius – Dievo žodis.
Apačioje
žaltys – Tautos kalba.
Šį
Dievo įsčių ženklą neša
Tik
Vytis ir Žirgas, Visata.
Šis
ženklas taip pat yra senas apie 30 tūkstančių metų. Jis parodo Dievo kūrybos
prasmę. Viskas ir niekas. Iš nieko – viskas. Viskas – į nieką. Tokia yra žiedo
forma. Šitas ženklas yra ant visų vyčių kapinynų, įspaustas į žemę.
Saulutė
Iš
vidurio šviesybės taško
Šešieji
spinduliai,
Aplinkui
sujungti į Saulės taką
Septintuoju
namo namo
Ir
jau namuos esu.
Ryte
ir vėl į Saulės taką išeinu.
Šis
Dievo Tėvo ženklas yra ir labai senas. Su juo kartu buvo duoti dar du ženklai.
Tai kryžius – Dievo Kūnas, Dievo Sūnus, Dievo Žodis. Ir Dvasia – Dievo šviesa,
Dievo žvaigždė, Dievo žvakė.
2 priedas
Keletas
vaizdelių iš 24-ių Dievo didžiųjų Dvasių ženklų mūsų Tautoje.
Garnys
Haruda,
Orionas, Garnys, Šienpjovys
–
ypatingas dangaus šviesulys.
Garkalny
išskleidęs dviejų mylių sparnus,
Neša
mus, neša nuostabiausius vaikus.
Pirmasis
didysis Dievo Dvasios ženklas yra garnys. Jam yra mūsų Tautoje apie 30
tūkstančių metų, bet Žemėje Garkalnyje jis yra įspaustas tik prieš 12800 metų.
Jis yra ypatingas tuo, kad iš jo nugaros eina ryšys, šventtakiai su 6
skirtingomis galaktikomis, kurių vienoje iš jų kalbama mūsų Tautos kalba.
Aras
Ar,
are, areli, tu viską žinai.
Į
klausimus Tėvo visiems atsakai.
Seniausios
kalbos trumpiausiu žodžiu.
Taip
arba ne, arba tyliu.
Devintosios
didžiosios Dvasios ženklas yra Aras. Ši Dvasia yra tarpininkas tarp visų visų
esybių. Ir mes ją vartojame iki šios dienos – vardą sutrumpinta forma „Ar“.
Sakalas
Pailsęs,
atsisėdęs krante,
Pėdas
įmerkęs šiltam ežere.
Senovę
pastūmęs truputį tolyn.
Salakas
užsnūdo gilyn ir gilyn.
Pažadintas
vėjo ošimo bangų
Apžvelgęs
platybę naujų vandenų.
Suprato
– senovė gelmėj
Ir
salakų nebereikės.
Bet
PATS parodė pirštu
Čia
sakalo pėdsakas bus.
Dešimtasis
didysis Dvasios ženklas yra sakalas. Tai yra praeitį reginti didžioji dvasia.
Ir jos didžiausia ypatybė yra šiandien.
Nuo šiandien dienos galima eiti neribotai į praeitį. Todėl ir ne sakalas jų
žyniai ir žynija vadinasi, bet salakai.
Tauras
Dvidešimt
keturių
Tauras
vidurys.
Vidurius
išplovus
Rasis
žiedas obuolys.
O
toliau daryk,
Ką
aš tau sakiau.
Badalkį
ir nežinią
Atitverk
greičiau.
Dvyliktosios
didžiosios Dvasios galia yra susisiekimas su visa Visata.
Apuokas
Tai
juokias, tai verkia, tai ūbauja gūdžiai.
Pasitinka,
išlydi namo.
Kiekvieną
dvaselę pažįsta, supranta.
Apuokas
nuovokus dvasregys.
Septynioliktosios
didžiosios Dievo Dvasios ženklas yra Apuokas. Tai didžioji dvasia, reginti
kitas dvasias. Šitą dvasią turintys ir žynija, ir žyniai vadinosi ligažiniais.
Gulbė
Visi
guli, visi miega,
Ir
nunešęs paguldai.
Kad
po tūkstančio ar šimto metų
Eitų
ten, kur tu liepei.
Visi
turi vardą, laiką, taką.
Gulbė
tik viena juos girdi, mato.
Dvidešimtoji
didžioji Dievo Dvasia. Dvasios ženklo vardas yra Gulbė. Tik ši vienintelė
dvasia mato ateitį: nuo gimimo iki mirties, nuo pastatymo iki sugriuvimo ir
taip toliau.
Ungurys
Trisdešimt
tūkstančių metų miegojęs
Vandenynų,
dangaus ir žemės gelmėse.
Ungurys
pažadintas pražiojo savo juodą žiaumę
Ir
žemėje šviesu, ramu, švaru.
Dvidešimt
trečiosios didžiosios Dievo dvasios ženklas yra Ungurys. Dvasia, ryjanti,
naikinanti visą juodą esybę. Tai yra dvėselieną ir dvasialieną, ir
nereikalingus dalykus.
Vėžys
Vyžius,
skarabėjus, šūdvabalis
Aštuoniom
porom apglėbęs
Turi
danguje ir žemėj viską,
Balą,
Baltiją ir Tato pieną.
Dvidešimt
ketvirtosios paskutinės didžiosios Dievo dvasios ženklas – Vėžys. Jis turi dar
apie 10 skirtingų įvardijimų. Vėžys – vyžio dvasia, turinti viską viską viską
ir turės visko, ko reikės visiems, gali visko visiems duoti. Ji neturi dvasios
atimti ir sunaikinti. Taigi ji nuo pradžios ir dabar tokia yra.
Ir visos 24-ios tokios dvasios bus visą laiką.
3
priedas.
24-ių
didžiųjų Dievo dvasių ženklai.
1
Garnys
2
Gegutė
3
Varnas
4
Kiškis
5
Ruduolis, Liepsnelė
6
Žirgas
7
Avinas
8
Ernis
9
Aras
10
Sakalas
11
Gyvatė
12
Tauras
13
Karvelis, Balandis, Kapautė
14
Vyturys, Tyruolis, Cyruolis
15
Žaltys
16
Pempė
17
Apuokas
18
Elnias
19
Vilkas
20
Gulbė
21
Gervė
22
Briedis
23
Ungurys
24
Vėžys
Šitos
24-ios Dievo didžiosios Dvasios, skirtos mūsų Tautos žmonėms, ir jos, kokios
buvo prieš 30 tūkstančių metų, tokios yra ir dabar, ir galima jomis pilnai
pasinaudoti. Jų visas reikšmes, požymius, galias, jėgas, bendravimus su jomis
galime rasti mūsų Tautos tautosakoje. Tai yra pasakose, padavimuose, dainose,
patarlėse ir gyvenimo aprašymuose. Tačiau turiu būtinai perspėti, kad vietoj
košės, neprisivirtume makliošės, kaip kad atsitiko su Vėžiu. Vėžys yra didžioji
Dvasia, viską turinti ir viską galinti duoti, negali tik atimti ir sunaikinti.
Bet pasaulyje laikas nuo laiko ateina įvairių, pavyzdžiui, ligų, ir į tautas po
maro atėjo visokių užkratų, epidemijų. Ketvirtoje, penktoje vietoje yra baisi
liga, kurią tos kitos tautos įvardijo – vėžiu. Galų gale ta liga pasiekė ir
mūsų Tautą. Ir mes, kaip geri vaikai, nieko negalvodami, nieko neprotaudami
išsivertėme į savo kalbą – vėžį. Tą baisią ligą vadiname vėžiu. Vėžys
nenaikina, nieko neatima, bet gali duoti tai, kas sunaikins bet kokią ligą ir visokias
ateinančias ligas, kokios pasaulyje tik atsiras. Vėžys turės visą laiką tai,
kuo jas sunaikins. Bet mes, išsivertę vėžį pažodžiui, kada liga ir mūsų šalį
palietė, apsiginklavę šitie, mes šapeliai, švirkštais, nuodais, įvairiomis piliulėmis, mirties spinduliais, skalpeliais
ir dar viskuo einame užmušti vėžį, einame nugalėti vėžį, sunaikinti vėžį.
Juokingesnio dalyko nėra. Net toks įvykis kaip pasaulio pabaiga negali jo
sunaikinti, jokios Didžiosios Dvasios, taip pat ir Vėžio.. O mes, šapeliai,
einame jo sunaikinti. Reikia atsidusti ir pagalvoti, kur mes per pastaruosius
500 metų nuėjome ir kiek mes vietoj košės prisivirėme makliošės.
Ir
dar... Nemėgdžiokime nei graikų, nei romėnų, bet atsiminkime, kad yra Vienas
Turėtojas, o 24-ios Dievo didžiosios Dvasios yra Turėtojo sandėlininkės. Mums
paprašius, jeigu turi – jos duoda, o jeigu neturi – neduoda. Ir dar... Nedrumskime
ramybę nei mirusiems, nei stabams. Jeigu mes be jų neapsieiname, tai mirusiems
palinkėkime malda ramybės, o stabus nudažykime antikoroziniais, drėgmei
atspariais dažais, nes mūsų didžiausieji, šviesiausieji ir juodžiausieji
pasiekimai yra mūsų įtikėjimai. Tai įrodė Puntuko nešėjas.
Ir
dar... Visi žinome – „AŠ be pradžios“. Bet pamėgdžiojame kitas tautas ir jų
kalbas, Jam sakome: „Tavo motina ateina“.
Senelis
ir mažutėlis
-
Seneli, ar aš žmogus?
-
Dar ne.
-
O tu žmogus?
-
Jau ne.
-
O kas žmogus?
-
Nėra.
-
O kur dingo žmonės?
-
Ar tau reikia būtinai žinot?
-
Seneli... Būtinai. Juk tu pats dainuoji: „Aš augu ir stiprybę semiu iš
praeities ir senovės“. Man būtinai reikia žinoti.
-
Na gerai, tada klausyk. Kai mes atjojome į šitą žemę ir apsigyvenom, keturis
tūkstančius metų mūsų žirgas bėgiojo ir šuoliavo keturiomis kojomis. Tai iš
keturių buvo visi keturi žmonės, nes žirgas yra mūsų Tautos ir žmonių
veidrodis. Du tūkstančius metų žirgas šuoliavo trimis kojomis, tai yra iš
keturių buvo trys žmonės. Vieną tūkstantį metų žirgas šuoliavo, bėgiojo dviem
kojomis. Iš keturių buvo du žmonės. Ir
penkis šimtus metų žirgas striksėjo viena koja. Tai yra iš keturių buvo
vienas žmogus. Kai baigėsi 500 metų, žirgas pargriuvo, parpuolė, atsigulė, liko
gulėti. Ir iš keturių nebuvo nei vieno žmogaus. Taigi aš pasakiau tau, kad
žmogaus nėra.
-
O seneli, kada pargriuvo, parpuolė žirgas?
-
Nuo tada, kai apsigyvenome šioje žemėje. Praėjo 7500 metų. Pagal darbartinį
kalendorių žirgas pargriuvo, atsigulė tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt
antrais metais ir guli po šiai dienai.
-
Seneli, o kada žirgas atsikels?
-
Nežinau, mažutėli.
-
O aš žinau. Kai ateis raitelis, prikels žirgą ir pastatys ant keturių kojų.
-
O kada raitelis ateis?
-
Seneli... Tu prisimink, tu žinai, kad mūsų, mažutėlių, pasaulyje yra
garsiausias prašymas, balsas skardžiausias, tyriausias ir galingiausias, nuo
kurio pabunda Tėvas. O Tėvas pabudęs mums duoda viso to, ko mes prašome. Todėl
mes pašauksime raitelį, kuris prikels žirgą, pastatys ant keturių kojų.
-
Mažutėli, kaip bus su gyventojais šitais, kurie šioje žemėje gyvena?
-
Seneli, nieko su jais nebus. Kaip jie ligi šios dienos išeina, taip ir paskui
išeis ten, kur tu eini. Ir jokio stebuklo nebus.
-
Viskas aišku man. Suprantu ir viskas aišku, mano mažutėli. Teisingi tavo
žodžiai. Tai yra tiesa. Ir jais tikiu, kad taip ir bus.
Ir
nusikvatojo galingosios Tautos Girios, nes jose pravirko visi, kurie niekada
gyvenime neverkė. Ir dar kažkas pakuždėjo: ateina Atvelykės ir po jų už mėnesio
bus Joninės.
Pagaliau...
Prieš du tūkstančius metų yra
pasakyta ir užrašyta: „Mums negalima nieko nuteisti mirtimi“. Bet... Tuo pačiu
metu Jonui Krikštytojui nukirto galvą – nuteisė mirtimi. Apaštalą Judą ir
Steponą užmušė akmenimis – nuteisė mirtimi. Jėzų prikalė prie kryžiaus – nuteisė
mirtimi. Bet Jėzų teisė ir Romos statytinis Izraelyje. Tai gal Jėzus buvo Romos
pilietis? Anaiptol. Poncijus Pilotas pasakė: „Jis yra jūsų žmogus ir teiskite
pagal savo įstatymus“. Kas per painiava? Rusų, lenkų ir kryžiuočių vienuoliai
prieš 800 metų užrašė, kad mūsų tauta yra pagonių tauta, turi daug dievų ir
garbina daug dievų. Tuo pačiu metu karalius Gediminas sakė: „Pas mus
krikščionys lenkai, rusai ir mes garbiname vieną Dievą ir visi turime vieną
Dievą“. Kas klysta, kas klaidina ar kas nežino, ką rašo? Kunigaikštis Kęstutis
ir jo žmona Birutė sūnų pakrikštijo Vytauto vardu. Krikščionys kryžiuočiai žinojo,
kad Kęstučio ir Birutės Dievas yra netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras,
ir Vytautą pakrikštijo Vyganto vardu. Krikščionys stačiatikiai žinojo, kad
kryžiuočių Dievas – netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras, ir Vygantą
pakrikštijo Sergejaus vardu. Krikščionys lenkai žinojo, kad stačiatikių Dievas
– netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras, Sergejų pakrikštijo
Aleksandro vardu. Kyla klausimas: kieno Dievas tikras, krikštas visavertis ir
vardas geras? Nesukime sau galvos. Prieš du tūkstančius metų į tai atsakė mūsų
mokinys savo mokiniams apaštalams: „Jūs su manimi kartu jau 7 metai ir
nepažįstate Tėvo?“. Tas, kas nepažįsta Tėvo, nepažįsta ir sūnaus. Šituos jo
žodžius mes patvirtinome dvidešimtame amžiuje. Krikščionių vienintelis ir
pagrindinis įstatymas yra: „mylėk Tėvą, artimą ir priešą kaip pats save“. Bet
mes per dvidešimtąjį amžių sukėlėme du pasaulinius karus ir įvairiausiais
būdais nukankinome ir nužudėme 93 milijonus žmonių. Tai ir yra antspaudas, kad mūsų
mokinio pasakyti žodžiai prieš du tūkstančius metų yra šventa teisybė, o
antspaude dar įrašėme: „mes nepažįstame nei Tėvo, nei sūnaus, nei patys savęs“.
1996 m. Marijampolėje įvyko dviejų
dienų suvažiavimas, susirinkimas, seminaras, konferencija ar kongresas kaip jį
bepavadintume. Įvardytas – „Sūduvos priešistorės“. Į jį buvo pakviesti mokslininkai
istorikai ir archeologai iš Lenkijos, Baltarusijos ir Vilniaus. Ką atsimenu iš
tų dviejų dienų?
Pirmą dieną vedėjas paklausė:
— Kodėl nėra profesoriaus archeologo Prano
Kulikausko?
Kažkas
atsakė:
— Žmona neleido.
— O kodėl ji neleido?
— Todėl, kad neperšaltų.
Antra diena – tai buvo pasišnekėjimų,
pasiginčijimų, pasiaiškinimų diena. Vienas atsistojęs pasakė, kad sūduviai yra tie
patys jotvingiai. Greitai vienas papriešino, kad tai negali būti, nes jotvingiai
yra išnaikinti XI a. Tuoj pat kitas pasakė, kad tai yra netiesa, nes jotvingiai
yra išnaikinti XIII a. Vedėjas, matydamas reikalo gilumą ir apimtį, pasiūlė
sudaryti mokslininkų istorikų komisiją, kad tiksliai atsakytų, kada buvo
išnaikinti jotvingiai. Tada atsistojo viena moteris – Minsko istorijos
archeologijos instituto tyrinėtoja Kovalevskaja ir tarė: „Ką jūs čia šnekate?
Apie kokį jotvingių išnaikinimą? Aš esu jotvingė, mano tėvai ir vaikai yra
jotvingiai, ir mano gimtinėje, visose gyvenvietėse aplink gyvena jotvingiai. Mūsų
niekada ir niekas neišnaikino“. Nejauki tyla. Atrodo, kad visi gavo per snukį
su šlapia mazgote – toks pas mus yra pasakymas. Kyla vienintelis klausimas. Kiek
laiko mes dar maitinsime šituo praeities jovalu nuo pradžios mokyklos iki
universiteto užbaigimo? Į šį ir visus kitus klausimus atsako mūsų ankstesnis mokinys,
prieš 3500 metų išvedęs savo tautą iš Egipto nelaisvės į Arabijos pusiasalį:
„Visi gimusieji vergijoje yra vergai ir nei vienas vergas neįžengs į naują
žemę, į naują tautą ir į naują gyvenimą“. Tai yra įstatymas ne tik dėl žydų ir
visų kitų pasaulio tautų, bet ir dėl mūsų tautos, nes pats įstatymas yra
išneštas iš mūsų tautos.
Ką mes žinome apie vergiją, vergovę
ir vergą? Žinome, kad vergovė buvo Egipte, Tarpupyje, Romoje ir Amerikoje. Ir
dar žinome, kad vergovės valstybę sudaro dviejų sluoksnių gyventojai. Tai yra laisvieji
piliečiai ir vergai, kurie yra prilyginami gyvuliams. Tai viskas, ką rašo vergų
istorijos vadovėliai. Tada mes sakome, kad mes nieko nežinome nei apie vergiją,
nei apie vergovę, nei apie vergą.
Pažiūrėkime, ką mūsų kalboje reiškia
žodis vergija? Jis yra vienareikšmis žodžiams – Graikija, Vokietija,
Žemaitija ir vergija. Šie žodžiai reiškia griežtai aprėžtą žemės plotą, kuris
turi nepakartojamą dvasią. Ir kiekvienas toje žemėje gimusysis žmogus gauna tos
žemės dvasią. Graikijoje ligi mirties ir kur jis bebūtų – graikas, Vokietijoje
– vokietis, Žemaitijoje – žemaitis, vergijoje – vergas. Mes galime nusakyti
graiko, vokiečio, žemaičio dvasią, o apie vergą mes nieko nežinome. Todėl
sakome, kad kiekvienas žmogus gimusysis vergijoje yra vergas.
Vergas tai yra toks žmogus, kuris
neturi ryšio su Tėvu. Tėvas su juo turi ryšį. Vergą galime palyginti su
puslaidininkiu, kuris turi vienapusį ryšį. Dar galime pasakyti, kad vergas ir
vergija sudaro vergovės dvasią. Vergų grupė laisvoje žemėje niekada nesudarys
vergovės dvasios, taip pat laisvi žmonės vergijos žemėje nesudarys vergovės
dvasios, tik vergai gali sudaryti vergijos žemėje vergovės dvasią.
Dabar pažiūrėkime kaip atsiranda
vergijos žemė.
Pirmas. Davėjas, gavėjas arba gavėjai.
Antras. Laikas, vieta, žemė ir
įvykis, aktas.
Trečias. Priežastys: susijungimas,
prijungimas, aneksija, okupacija, užgrobimas, nukariavimas.
Ketvirtas. Žemės įvergijimo dvasios:
apribojimas, draudimas, prievarta, pažeminimas, paniekinimas, užkeikimas, apgaulė
arba klaida ir daugelis kitų.
Penktas. Pasekmės. Davėjas, duodamas
vergystės dvasią žmonių grupei, genčiai, tautai ar valstybės piliečiams, laisvus
žmones niekada nepadarys vergais. Bet tie žmonės, gavę vergystės dvasią, yra
panašūs į žaibolaidį. Ta dvasia juose neužsilieka, bet nueina į žemę. Nuo šio momento
žemė tampa vergijos žeme ir nuo šio laiko gimsta tik vergai. Bet reikia
neužmiršti įstatymo, kad davėjas gali duoti tik tai, ką jis turi, ko jis neturi
– negali duoti. Taigi davėjas, duodamas vergystės dvasią, tampa žaibolaidžiu ir
jo žemė tampa vergijos žeme, ir abi žemės tampa vergijos žemėmis. Nuo šio laiko
gimsta tik vergai. Vergystė vergijos žemėje tęsiasi nuo akimirksnio iki
tūkstančių metų, kol ji yra sunaikinama.
Dabar galime pasižiūrėti į savo tautą
ir tautos žemę.
Nuo seniausių laikų mūsų tautos žemė
ir jos žmonės buvo laisvi nuo visokių vergysčių. Ir tik 1437 m. mūsų
sąjungininkės dėka mūsų žemė tapo vergijos žeme. Prasidėjo baudžiava. Buvo
pasiūlyta anksčiau 1432 m., bet tam pasipriešino mūsų buvęs karalius
Jogaila. Ši vergijos žemė tęsėsi iki 1922 m. liepos mėnesio, kai
Marijampolėje kviestinis kunigas Juozas Tumas Vaižgantas per aukojimą sunaikino mūsų žemės vergijos dvasią. Nuo šio laiko mūsų
žemėje gimė tik laisvi žmonės, mūsų tautos laisvi vaikai. Tai tęsėsi iki antros vergijos, kuri prasidėjo
1940 m. liepos mėnesį. Nuo šio laiko vėl mūsų žemė tapo vergijos žeme ir
gimdė vergus iki 1987 m. liepos mėnesio, kai kunigas Petras Sitka viena auka,
Simne kunigas Vytautas Gustaitis dviem aukomis ir Kybartuose kunigas Alfonsas
Sadauskas viena auka sunaikino mūsų žemės vergijos dvasią. Šiomis keturiomis
aukomis buvo panaikinta mūsų tautos vergijos žemė. Ar nuo vergijos dvasios
panaikinimo mes ką nors pajutome? Šiame akimirksnyje mes nieko nepajutome. Tai
gal nieko ir neįvyko? O visgi įvyko. Valstybės sostinėje aukščiausioje valdžioje
– Centro Komitete – kilo sąmyšis. Vienas Centro Komiteto vergas-vergvaldys savo
atsiminimuose rašo: „Kažkas valstybėje atsitiko. Centro Komitete mes priiminėjome
pačius optimaliausius sprendimus, juos pavedėme vykdyti patiems gabiausiems,
veikliausiems veikėjams, paskyrėme sąžiningiausius kontrolierius. Viskas ėjo į
priešingą pusę, dėjosi chaosas. Buvo kreiptasi į Akademijų akademikus, institutų
mokslininkus, į Kaukazo, Altajaus, Tuvos mongolų aiškiaregius, bet niekas
negalėjo atsakyti kas dedasi valstybėje. Galiausiai Centro Komiteto generalinė
galva išvyko į Bulgariją pas neregę aiškiaregę pasiteirauti, kas dedasi ir kas
toliau dėsis. Neregė aiškiaregė patyrinėjusi pasakė, kad valstybės žemėje
atsirado nauja žemė, kitokia žemė, priešinga žemė, valstybę griaunanti žemė,
kurios neįmanoma nei uždengti, nei sunaikinti. Jos vardas – Litva. Ir jeigu ši
žemė nebus pašalinta iš valstybės sudėties per 5 metus iki 1992 m., jūsų
valstybės neliks nei ženklo. Kas dėjosi generalinėje galvoje nėra užrašyta. Bet
mes žinome, ko neregė aiškiaregė nepasakė. Ji nepasakė, kad šita žemė laisva ir
joje gyvena 3 milijonai vergų, o tarp jų gyvena700 tūkstančių laisvų žmonių,
gimusių nuo 1922 m. iki 1940 m., kurių negalima nei sulaikyti, nei nugalėti.
Kas buvo toliau mes daugelis atsimename, o jaunesni gali pasiskaityti
užrašuose, atsiminimuose. Ką mes turime šiandien
2021 metų rugsėjo pirmai dienai? Galime pasakyti, kad mūsų žemė yra laisva, kad
mūsų yra laisva tauta, kad mes turime laisvą nepriklausomą valstybę ir kad iš 3
milijonų vergų belikę tik 72 tūkstančiai, kurie kasdien nyksta kaip pernykštis
sniegas. Dabar galime mes patys atsakyti į paskutinįjį klausimą. Mūsų
valstybėje, mūsų tautoje baigsis praeities, ateities gyvenimo jovalas kartu su
paskutine vergo dvasia. O gal jau ir baigėsi? Tada kyla klausimas: o ką
darysime toliau? O taip, kaip mes giedame kiekvieną dieną. Iš praeities semsime
stiprybę. O tai reiškia, kad mūsų Tėvynei – Tėvo žemei, mūsų tautai, Tėvo
vaikams, Tėvas niekada nedarė, niekada nedaro ir šiuo akimirksniu nedarys jokių
stebuklų. Kas nemoka – netaps tūkstančio amatų mokytoju, kas nežino – netaps
visažiniu išminčiumi, kas neturi – netaps visapasauliniu turtuoliu. Dėl visko
ir visada reikės pasiklausti Tėvo. Tai mūsų tautoje seniausias mūsų įstatymas,
galingiausias įstatymas ir būtiniausias įstatymas, kurio neturi jokia pasaulio
tauta. Jis tik galimas mūsų tautai. O kas dar nemoka ir negali pasiklausti,
turės pasiklausti tų, kurie gali. Nes ir M. Gorbačiovas važiavo į
Bulgariją pasiklausti pas Vangą. Pagaliau visiems visiems visiems malonių,
prasmingų, būtinų ir reikalingų pokalbių su Tėvu, nes pasaulis jau skambina
visais varpais, kur mes taip ilgokai užtrunkame. Pagaliau pajudėjomas.
Ir galiausiai kalbininkams klausimas
iš praeities. Kiek praėjo laiko nuo pajudėjomas iki pajudėjoma ir iki
pajudėjom? Jeigu nežinome, neišsigąskime. Niekas nesušaudys, nepavergs, neatims
diplomo, nežemins, neniekins, nes asamas Tėvo laisvos žemės laisvi
žmonės, kalbantys Tėvo kalba. Telieka tik pasiklausti.
Ar
tik laisvas žmogus yra vergo tarpininkas?
Įdomu!
Ar iš tikro mūsų protėviai vartosi kapuose (kitų tautų pastebėjimas), kai
kalbame apie Tautos tūkstantmetinę praeitį – kalbą, tikėjimą, papročius,
įstatymus, gyvenimo būdą. Vieno žmogaus atminties praradimą vadiname mirtimi,
gimimu, gimtąja nuodėme, atsiradimu iš nieko, gyvenimu nebūtyje. O kaip
vadiname visos tautos praeities įvykių užmarštį, kai yra tautos žemė, pati
tauta, kalba, daiktiniai praeities pėdsakai, bet pati tauta apie save nieko
nežino ir tiesiog bijosi pažvelgti į save. Kas tai yra? Liga, visatos ypatingų
jėgų sankirta, atminties genocidas, ar tiksliai suplanuotos veiklos ilgametis
vaisius?
Sutarkime
kalbėti be spėliojimų, priekaištų, verkšlenimų ir teisėjavimų – yra kaip yra.
Rugsėjo
pirmoji savaitė. Mes, berniukai, pirmos „c“ klasės gimnazistai, išrikiuoti
sporto aikštėje. Atėjęs kūno kultūros mokytojas, atsivertęs klasės dienyną,
šaukia kiekvieną pavarde ir vardu, o mes privalome atsiliepti. Pirmas
pašauktasis atsiliepė: „asu“, mokytojas susiraukė, bet, kai antrasis atsiliepė
„asu“, mokytojas kilo kaip ugnis: „Kas jūs esate? Nemokate lietuviškai kalbėti
... (ir tra-ta-ta) ..., reikia sakyti „esu“. Šaukė toliau, bet, kai penktas ar
šeštas vėl užgiedojo „asu“, mokytojas pribėgęs šūktelėjo: „Aš tau kaip duosiu,
tai išmoksi lietuviškai kalbėti“. Mokytojas tikriausiai buvo iš Užnemunės –
Nemuno dešiniojo kranto čiabuvis – dzūkas, aukštaitis, galas (tik nei
žiemgalis, nei latgalis), o gal žemaitis. Nors buvo kūno kultūros pamoka, bet
ji liko nepamirštama lietuvių kalbos pamoka ir kad mes sūduviai – kapsai,
suvalkiečiai – esame nepilnaverčiai lietuviai, o gal ir nepilnaverčiai žmonės.
Pradžios
mokykloje kalbėjomės taip kaip namuose: „asu – asantysis, asamasis, asmuo,
asybė, aiti“ ir t.t., bet rašėme pagal žodyną: „esu, esantysis, esamasis“.
Gimnazijoje su rašyba nebuvo jokių kliūčių, bet su šnekamąja kalba buvo
dvasinis pakrikimas. Atsakinėdami pamokas gėdydavomės patys savęs. Mokėdami ir
galėdami teisingai kalbėti (toks tvirtas mūsų tikėjimas), buvome priversti
švepluoti – pamėgdžioti vokiečius ar lenkus, kalbančius darkyta lietuvių kalba.
Vėlesnėse klasėse literatūrą dėstė mokytoja Onutė. Ji kiekvieną mėnesį vieną
pamoką leisdavo kalbėti ir atsakinėti taip kaip kalbėjome namuose. Mums būdavo
šventė ir linksmybė, nors tarp mūsų gimtinių tebuvo dvidešimt kilometrų ar mažesnis
atstumas, bet išgirsdavome negirdėtų žodžių, posakių ir kitokių kalbinių
įdomybių. Kodėl mokytoja Onutė taip darė, šiandien tyla, bet, kad ji buvo vienintelė
ir nepakartojama Lietuvoje, yra tiesa.
Lietuvių
(tokios genties nėra) kalbos pagrindas tapo sūduvių kalba, bet genties kaip ir
kitų genčių daug žodžių nepateko į žodyną. Reikia džiaugtis, kad yra išleistas
„Lietuvių kalbos žodynas“, bet liūdna ir graudu, kad iki dabar neišleistas ir
neruošiamas leisti „Tautos kalbų žodynas“. To 300 000 kv. km ploto,
kuriame tūkstančius metų gyvenome ir tapome skirtingomis valstybėmis, kalbomis,
tikėjimais ir net save įvardiname skirtingomis tautomis, žodynas.
Aišku,
„Nebeužtvenksi upės bėgimo…” – buvo kaimas, vienkiemis, gatvinis kaimas, sodybų
kaimas, kolchozų kaimas ir prasidėjo vienos sodybos kaimas. „Aš didžiuojuosi
savo tobula sodyba, jos elektrifikacija, automatizacija, mechanizacija.
Aparatai groja ir dainuoja nuostabiausias dainas ir melodijas. Devyni šimtai hektarų
duoda gausų derlių. Prieš šimtą metų šiame kaime vargo keturiasdešimt du
ūkininkai, turėjo vieną armoniką, patys grojo, šoko ir dainavo. Aš džiūgauju,
nes esu turtingas“. Žmogau, mūsų mokinys prieš du tūkstančius metų sakė:
„Kvaily turtuoli, tu nežinai, kad esi vienas prie Juodosios Skylės“ arba
„Vienas visame kaime yra mirtis“. Ne taip seniai iki 1961 metų mūsų kaimas tarp
dobilų, ramunėlių ir čiobrelių pagimdė 78,25% žodžio dvasios galiūnus, o asfaltas,
betonas ir plastmasė iki to laiko 21,75%. Ar tai kažkokia ypatinga reikšmybė?
Tikriausiai ne, ir ne naujiena. Jau daugelis kalba, kad rašytojai, kalba ir
žodis yra atgyvena. Tą patį kalbėjo ir prieš du tūkstančius metų, kai prikalę
Žodį prie kryžiaus pasakė, kad tai yra gyvenimo trukdytuvas. Todėl visiškai
rimtas klausimas: „AR dAR kARtą tARti – atidARyti vARtus – burną, gerklę,
nasrus, žiaumę, šliaubę, žabtus, srėbtuvę, žioplę, ryklę, kosurę, kakarinę ir
dar šimtą ŽODŽIO Gimtinės įvardijimų). VARmas iš pavARtės vARnui tARė – vARta.
Ir mes pritARiame.
„...
Žirnulis nuo lietaus, krušos ir ledų atsistojo po Aržuolu. Medyje išgirdo
cypsėjimą. Įlipęs į Aržuolą rado Aro lizdą (gūžtą, peryklą) ir tik ką
išsiritusius keturis Arelius: du patinėlius ir dvi pateles. Nuo krušos ir ledų
juos uždengė savo drabužiu ir nusileido žemyn. Po kurio laiko parskrido ARas
ir, radęs gyvus savo Arelius, Žirnuliui tarė: „Žmogau, aš turėjau tave
sudraskyti, bet kadangi išgelbėjai mano paukštelius, aš tau visada atsakysiu į visus tavo klausimus ir
patarsiu darbuose – Aš ARas“.
Šio
rašinėlio pastarosios dalies žodžiai užrašyti skirtingai (žodžiai su
didžiosiomis raidėmis), kad atkreiptume dėmesį. Bet pirma, pažiūrėkime į kitus
žodžius: „Joný, Jõni, Jõnai, Jõn“. Keturi tikriniai vardiniai daiktavardžiai vyriškos
giminės šauksmininko linksnis. Visi keturi vardai reiškia vieną vardą.
Klausiame iš karto, kurie yra neteisingi, netaisyklingi, tarmybės, svetimybės,
senienos ir nevartotini. Vyriausias, seniausias kalbininkas Žodžio Tėvas sako:
„Visi teisingi ir visi vartotini“. O dabar pasižiūrėkime į tuos išskirtinius
žodžius: AR, ARas, ARžuolas, ARelis, dAR, kARtas, tARti ir t.t.
Pirmas
žodis „AR“ pagal mūsų gramatikas yra dalyvis, prieveiksmis, jungtukas,
jaustukas – tebūnie. Ankstesnis pavyzdys „jon“ sako, kad jis yra aptrupėjęs
vardinis, tikrinis daiktavardis, vartojamas tūkstančius metų iki šios dienos.
Mano kaimynas sako: „Albin, ateisi po pusryčių?“ Jokių abejonių, papildomų
klausimų, nes viskas aišku. Sakome tvirtai, kad žodis „AR“ – vienas ar kitų
žodžių sudėtyje yra „ARo“ vardas. ARAS yra devintoji didžioji dvasia iš Dievo
Tėvo dvidešimt keturių didžiųjų dvasių. Šitos dvasios ženklas (simbolis) yra
mūsų miškų erelių šeimos stambus paukštis, išnykęs prieš aštuonis šimtus metų
anksčiau už miškų žvėrį taurą. Pastarasis yra dvyliktas didžiosios dvasios
ženklas. Kokią reikšmę dvasia „AR“ turėjo ir turi mūsų Tautai aišku ir be
pasakos, ir be šio prisiminimo, nes mes kiekvienas per dieną ją šaukiamės, jei
ne keliasdešimt, tai kelis kartus būtinai. Ir dAR. Šią dvasią pasaulyje pažįsta
tik mūsų Tauta, todėl dAR kARtą sakome, kad mūsų Tauta ir Kalba pasaulyje yra
vienintelė ir nepakartojama. Iš pasakos žinome, kad ARas turi keturis arelius:
dvi pateles – vasarą ir žiemą, ir du patinėlius – pavasarį ir rudenį. Jis yra
viso laiko – ateities ir praeities šeimininkas, nes jis atsako į visus
klausimus. Jis pažįsta visas dvasias ir visus kūnus. Štai su kuo gali bendrauti
kiekvienas mūsų Tautos žmogus.
Dar
vienas ARo paliudijimas: „Aš turėjau tave sudraskyti“. Mūsų kalbos žodžiuose
dvigarsis „DR- “, „-DR-“ reiškia sąsają su mirtimi. Joks kūnas negali
patekti ir gyventi dvasių buveinėje (esybėje, pasaulyje, dausose, danguose).
Tai yra įstatymas. Vadinasi, pasakymas: „jis buvo su kūnu paimtas į dangų“ arba
„jis danguje gyvena su kūnu danguje“ yra klaidų klaida, o ištarėjas į savo
dvasios sumą įpila šaukštą deguto, neįmanomo bendravimo kliūtį. Mūsų
tautosakoje dar yra išlikę liudijimų, kai žmogus, paruoštas Tėvo dvasių, dėl
ypatingo atvejo viename akimirksnyje gali susitikti su Tėvo didžiąja dvasia,
gauti reikiamą dvasią (ženklą) ir gyvas grįžti į kasdienybę. Žirnulis gavo
Dievo Tėvo devintosios didžiosios dvasios ARo vardą, kad kiekvienas Tautos žmogus
galėtų per šią dvasią tarpininkę bendrauti su visomis Tėvo dvasiomis ir su
pačiu Tėvu. Jeigu nežinotume Aro vardo, klampotume nežinojimo – klaidų liūne
pagal įstatymą „iš klaidų mokomės“ kaip ir visos tautos.
Žinome,
kad karalius Gediminas buvo susitikęs su Tėvo devyniolikta didžiąja dvasia,
kurios ženklas yra vilkas. Pastaroji karaliui pasakė, kad upių Vėlijos ir Vėlnos
santakoje, kur yra Tautos karalių vėluona (kapas), pastatys Aukštaitijoje
ilgalaikę keturioliktąją sostinę ir įvardins Vėlnium – „PRAEITIMI“. Dabar mes vadiname suslavintu vardu „Vilniumi“.
Mūsų Tautos žmonės yra pakol kas bendravę su dvidešimt viena Tėvo didžiąja
dvasia ir ateityje teks bendrauti dar su trimis.
Klausiu:
„KAS AS ASu?“. Spengianti tyla, jokio atsakymo. Kitaip būti negali. Aš
neįvardijau į ką kreipiuosi. Tai kasdieninis mūsų tuščiažodžiavimas. Klausiu:
„AR AS ASu“ (Ar aš esu?). Atsako taip. Toliau. „AR AS ASu AS? (Ar aš esu aš?).
Atsako taip. Šis patvirtinantis sakinys girdėtas ne taip seniai, prieš 3280
metų, kai mūsų anksčiausias mokinys Masas (Mozė) klausė vardo to, kuris buvo
degančiame – nesudegančiame krūme. Jis prisipažino savo vardą ištardamas tris
kartus: „AS ASu AS“, tai yra „AS ESU AS“. Prie vardo pridėjo paaiškinimą, kad
niekas neklystų ir kitų neklaidintų: „Aš pirmutinis (pirmutinė) ir paskutinis
(paskutinė). Vadinasi, pagal kalbos žodžių garsyną-raidyną yra pirmas ir
paskutinis garsas arba pagal mūsų raidyną pirmutinė ir paskutinė raidė
(priklausomai nuo tautų kalbų garsų ir raidžių giminės). Pagal Maso tautos
tuometinį garsyną pirmutinis yra „alef“ ir paskutinis „šin“. Tėvo vardas turėtų
būti „AŠ“. Tokio žodžio jų kalboje nebuvo ir nėra. Ir dar viena įdomybė čia –
degančiame nesudegančiame krūme Jis davė savo vardą, o ant Sinajaus kalno
mirtinai uždraudė jį ištarti. Aišku tik viena – Dievas Tėvas turi Vardą.
Pasižiūrėkime
į savo kalbos lobyną. Mūsų kalbos žodžių pirmas garsas – raidė buvo, yra ir bus
„a“, o paskutinė – „S=Š=Ž“. Jo V+AR+d+AS yra „AS=AŠ=AŽ“. Truputį nejauku, lyg
per tą kūno kultūros pamoką – aš nepilnavertis trupinys stoviu ant papėdės
nepajudinamo kalno, kurio viršūnė virš debesų. Ar yra išsigelbėjimas nuo
nepilnavertiškumo? O taip! Štai pavyzdys: pasaulio duona – tautos duona – šeimos
duona – duonos kepalas – duonos puskepalis – duonos kepalėlis – duonos žiauberė
– duonos riekė – duonos gabaliukas – duonos kąsnis – duonos trupinys – duonos
skonis – duonos kvapas – duonos sapnas, kai prisivalgęs pabudau sotus. Ar visur
visada čia yra duona? O taip! Vadinasi, TėvAS ir Jo VardAS yra AS ir AS ASU AS,
ir vilkAS, ir žvaigždynAS, ir ėjimAS, ir VienAS, ir DievAS, ir augimAS yra Jo
tobulAS pienAS.
Žinome
šiuos du vardus: ARO ir AS. Dabar sakau: „Puiku ir gera, nes žinau vardus ir
galiu bendrauti su visažiniu ir visaregiu ARU, ir visaturiu, visadaviu ir
visagaliu TĖVU AŠ“. Nuostabu, bet neskubėkime.
Prisiminkime
teismo rūmus, teismo liudininkus, teismo sekretorę, teisėją, bylą ir prašytoją
senutę našlę-motiną, kuriai teisėjas po septinto prašymo liepė važiuoti namo, o
byla yra atidedama. Aišku, kad mums reikia pasižiūrėti į save ko per daug
turime ir ko neturime. Tai yra didžiausia nesusikalbėjimo kliūtis.
Pirmiausiai
jausmą – reikiamybę tiksliai sudėti į norą, norą tiksliai išreikšti mintimis,
mintis išsakyti žodžiais, o iš žodžių sudaryti sakinius, klausimus, prašymus, atsakymus,
paliudijimus. Gyvenimo-žaidimo svarbiausia dvasia – TIKSLUMAS. Aplink mane
neišmatuojama ir nenusakoma visatos gausybė, bet aš esu nepakartojamas ir
vienintelis todėl, kad visatą ir mane judina, maitina, girdo, šildo, migdo,
mokina ir t.t. labai tiksliai po kablelio penkiasdešimtuoju ir šimtuoju reikšmingu ženklu (skaičiumi).
Visi šie tikslūs krisleliai yra ĮSTATYMAI. O Viešpatie!
Kas gali juos visus žinoti, sužinoti, atsiminti, išmanyti, panaudoti? ARAS
sako, kad jis gali atsakyti į visus klausimus. Nerašysime jam užduodamų klausimų,
o tik jų – atsakymus.
Aš
nepažįstu savęs – nepažįstu AŠ. Nematau savęs – matau tik kitus. Neteisiu savęs,
neatgailauju – teisiu kitus, bet už juos neatgailauju. Nepažįstu savo gimtos
kalbos, todėl negaliu bendrauti su Tėvo dvasiomis. Nepažįstu nei Tautos praeities,
nei ateities, todėl gyvenu spėlionėmis kaip ir visos tautos. Negaliu įvykdyti
savo norų, nes nežinau ką daryti. Nesikalbu su Tėvu, nes nežinau kur jis yra,
ką veikia ir ką jis gali. Todėl sakau, kad Jo nėra. Visko bijau – savęs, savo
kaimynų, savo praeities ir ateities. Paskutinis klausimas: „AR kas aš esu?“.
Atsakymas.
Šių dvasių junginys viename žmoguje ar tautoje yra vergo dvasia.
Pasižiūrėkime
į žodžius – vergas, vergovė, vergija, vergvaldys. Vergas – žmogus, neturintis
ryšio, bendravimo su Dievu, Tėvu, Dievo nepažįsta ir nežino, kad Jis yra. Vergo
dieviškąjį AŠ saugoja septynios didžiosios juodosios dvasios, kad vergas
neprisiliestų prie Dievo Tėvo. Tautoje 2021 metais yra 1,1 milijono vergų.
Vergo dvasios daugelis nesupranta, todėl būtina užrašyti kitais žodžiais:
vergas yra apsuptas septyniais neigiamais apvalkalais, septyniais neigiamais
energetiniais apvalkalais, septyniomis neigiamomis auromis ir t.t. Broliai
vergai, jeigu nesuprantate savo kalbos, menka nauda iš svetimų kalbų.
Truputį
prisiminkime. Mūsų Tauta dešimtis tūkstančių metų pažįsta Dievo Trejybę – Dievą
Tėvą AŠ, Dievo Sūnų Žodį, Dievo Šventąją Dvasią Šviesą, Dievo Trejybę, tai yra
Vieną Dievą. Atėję į šį pasaulį, kai jau esame pašventinti – pakrikštyti, patys
šventiname ir krikštijame. Ar įmanoma viską pašventinti? Tikrai ne viską:
degutą, dervą, stervą, anglį, naftą, dvėselieną, lavoną, plastmasę,
polietileną, nuodus, juodąją skylę, juodosios kiaulės bet kokį kūną ir dvasią,
vergą, vergovę, vergiją, vergvaldį, šūdą, šudrą, smalą, prievartą, klaidą,
prieštarą, priešginą, mirtį ir t.t. Nors šiuos kūnus ir dvasias neįmanoma
pašventinti, bet Tėvo Šventąją Naikinančią Dvasią galima sunaikinti į Nieką. O
dabar paimame pašventintą daiktą (būtinai patikriname jo šventumą), įdedame į
polietileninį maišelį ir su savo tarpininkais pagalbininkais patikriname daikto
šventumą, esantį polietileniniame maišelyje. Jokio šventumo! Patikrinkite kelis kartus, bet jokio šventumo. Štai jums
gyvas vergo pavyzdys. Polietileninis maišelis – tai septynios didžiosios
juodosios dvasios – vergovės, baimės, klaidos, Tėvo, savęs, kalbos, tiesos
nepažinojimas ir negalėjimas.
Žmogus,
gimęs laisvėje, niekada netaps vergu, bet gali tapti bet kurios didžiosios
juodosios dvasios šeimininku. Žmogus, gimęs vergijoje, yra vergas iki mirties
nepriklausomai nuo lyties, tautybės, ar jis yra akademikas, prezidentas ar
šiukšliadėžių tikrintojas. Kiekvienas vergas, išėjęs iš žemės vergijos, tampa
laisvu vergu, nors jis bus iki mirties vergu, bet jo vaikai bus laisvi žmonės
su kitomis galiomis – dvasiomis. Gyvame kūne vergo dvasią galima sunaikinti tik
ypatinga apeiga.
Vergija
– žemės plotas, kuriame gyveno ar gyvena vergas ar vergų bendruomenė. Vergijos
dvasią galima atskirti ir Šventąja Dvasia sunaikinti į nieką. Vergas, perėjęs
žeme, palieka savo vergo dvasios – smalos pėdsaką ir kiekvienas prie jo
prisilietęs įgauna vergovės dvasios bruožų.
Dabar
suprantame, kad vergas, vergovė, vergija ir vergvaldys yra šaukštas deguto
medaus statinėje. Tai baisus, skausmingas šaukštas Tautos žemėje ir visoje
Tautoje. Yra taip kaip senieji sakė: „Gali šikna žemę raižyti, bet, kol nors
vienas šaukštas bus deguto, skonis nepasikeis“.
Dar
vienas priminimas. Vergovės dvasia yra baudžiava, okupacija, tremtis,
įkalinimas, rekvizicija, nukariavimas, prijungimas ir bet kokia prievarta.
Mūsų
Tautos žemėje vergovė prasidėjo nuo 1432 metų ir tęsėsi iki 1917 metų, ir nuo
1940 metų iki 1990 metų. Atrodo, kad jau viskas eina į GERA. Neapsigaukime. Kol
nenumirs Tautoje paskutinis vergas, tol GERO nebus. Vergo negalima niekinti,
žeminti, skriausti, nes jis yra taip pat Tėvo dalis – Tėvo vaikas.
Tėvo
Sūnaus Žodžio pasakymas: „AŠ ASu valgomAS maistAS, o kiekvienAS valgytojAS yra
amžinAS“, tai paprasčiausia, aiškiausia ir tiksliausia TIESA. Žinoma, tik tie,
kurie kalba, supranta mūsų kalbą.
ARAS
į pirmą klausimą atsako: „TIK“.
„IŠ PRAEITIES...“
Kinai savo kalbą užrašo trisdešimt šešiais tūkstančiais
ženklų. Sanskritas – keturiasdešimt šešiais
ženklais. Morzė Europos visas kalbas užrašo dviem ženklais. Mūsų Tauta
XIII amžiuje - „... jie neturėjo rašto...“ - savo kalbos žodžių nerašėme.
Įdomus reiškinys!
Mūsų tikėjimas, kurį šiek tiek pažįstame, sako, kad jokios tautos jokios kalbos
negalima aukštinti, žeminti ar laipsniuoti pagal jokius požymius. Negalima
vertinti – teisti, nes visos yra nepakartojamos, nekopijuojamos ir
nenaikinamos. TAŠKAS – ĮSTATYMAS.
Ar mums reikėjo rašto, kol mes nuo dvylikos metų jau
kalbėjomės su Tėvu? Nereikėjo. Tiek Tėvui, tiek ir mums per Tėvą seniausia
praeitis ir tolimiausia ateitis yra DABAR, o ištartą žodį visi girdi, nes visi
yra ČIA. Kasdienybė yra įdomybė, nes nežinai, kad žinai.
Prieš 500 metų pamatėme savo kalbos užrašytą žodį – pirmą
raštą. Neklyskime ir neklaidinkime. Mūsų kalboje raštas atsirado prieš 8000
metų, kai iš keliolikos ir keliasdešimt gijų pradėjome rišti drobę, o rišimo
būdą iš įvairių raiščių įvardijome pagal žodžio raštą. Prieš 6000 metų gijas –
raiščius – pradėjome jungti mazgeliais ir atsirado megztinė drobė, bet
skirtingi mazgymo būdai ir jų vaizdai vadinosi raštais. Prieš 5000 metų
pradėjome narstyti vieną giją per save pačią. Atsirado įvairios nertinės
drobės, bet jų nėrimo būdai vadinosi raštais. Galiausiai, beveik tuo pačiu
laiku atsirado austinės drobės. Jų skirtingi audimo būdai ir vaizdai iki šios
dienos vadinosi raštais. Taigi mūsų žodžiui daugiau nei 8000 metų. Reikia
būtinai prisiminti, kad Tautos kalbos ištartas žodis yra Gyva Veikianti Dvasia.
Užrašytas žodis yra stabas, su kuriuo galima šį tą atlikti. Kadangi mes buvome
ruošiami „į klaidų liūną“ pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“, privalėjome
susipažinti su garsų ženklais, o vėliau turėti raštą. Prieš 2939 metus kartu su
pirmu Tautos karaliumi gavome mūsų raštą, kai į žiedą reikėjo įrašyti jo vardą.
Tuo laiku mūsų kalbą sudarė trisdešimt garsų, bet pirmoji abėcėlė – raidynas –
buvo sudarytas iš penkiolikos ženklų. Vėliau nuo trisdešimtojo karaliaus iki
keturiasdešimt antrojo buvo septyniolika ženklų ir nuo keturiasdešimt trečiojo
iki paskutiniojo – aštuoniasdešimt trečiojo – karaliaus Vytauto abėcėlėje buvo
dvidešimt trys raidės. Atminkime svarbiausią pasakymą: „Iš pirmos prašė žiedo,
antros – abrūsėlio, kurs kabojo ant sienos, bet negavęs, viską sudegino“.
Aiškiau negali būti. Tokio žiedo, išskyrus prašiusįjį, Tautoje niekas antro neturėjo.
Abrūsėlio – tai yra tokio rašto, išskyrus prašiusįjį, niekas Tautoje nematė ir
nenaudojo. Raštas už žiedo ribos neišliko. Karalius, sudarydamas sutartis ar
rašydamas laiškus, vartojo tų valstybių kalbas ir raštą, su kuriomis bendravo,
o rašė raštininkai, vienuoliai ar net pirkliai. Pirkliai buvo savamoksliai.
Vienintelėje Rinktinių Vyčių Karo Akademijoje (Karinyčioje) pagal būtinybę keli
karininkai buvo mokomi skaityti, rašyti ir kalbėti tomis svetimomis kalbomis, į
kurias vyko atlikti būtiną Tarnybą.
Ir dar vienas priminimas: gija, siūlas, virvė, mazgas,
kamuolys, drobė, mezginys, nėrinys, audinys, linas, plaušas, raidė, raštas,
kalba, šnekta, daina, žodis, išmintis, kalavijas, kirvis, raitinys, raitas,
raitelis, vytis, liepos mėnuo, Žalčio žvaigždynas (Vyčio žvaigždynas, Vėžio
žvaigždynas), mūsų Tauta, Dievo Sūnus, Dievo Žodis, kryžius, Kristus, visos šios
esybės priklausė ir priklauso ŽALČIO ŽENKLUI.
Dairomės toliau.
XX amžiuje užrašyta: Amazonės džiunglėse gyvena gentis,
kuri neturi terminų nusakyti nei praeities, nei ateities laikui.
XIII amžiuje apie mus toje pačioje kronikoje užrašyta:
„... jie neskiria (nepažįsta) nei dienų, nei valandų...“. Pasižiūrėję į savo
tautosaką, o ypatingai į dainas, ir sakome: visi kronikininkai, metraštininkai,
istorikai, rašytojai, žurnalistai ir kiti turi vieną kiečiausią įstatymą –
„Mano mama gražiausia“. Ar gali būti už gražiausią gražesnė ar bent tokio
paties grožio? Jokiu būdu, nes vienintelė Visatoje. Visos kitos negražios,
šleivos, kreivos, storos, perkarę, mažos, ištįsę, kaliausės, baidyklės ir t.t.
Iš tikro neįmanoma nei pasakyti, nei užrašyti tiesos, jei nepažįsti tos esybės.
Todėl geriausia išeitis savo neišprusėlio etiketę užkabinti aprašomajam –
„laukinis“. Bet už tai raštininko nesmerkime, o pažiūrėkime, ką jis iš tikro
užrašė: „Jie dienas ir valandas skaičiuoja kitaip, o kaip, aš nežinau“.
Nuostabus paliudijimas ir kronikininkui nuoširdus AČIŪ. O dabar žiūrime į savo
tautosaką, kalbą ir pasiklausdami Tėvo sužinome, kas mes esame ir ką galime.
Mūsų kalboje laiko sąvoka išreiškiama daugybe žodžių,
kurie yra paaiškinti mūsų tautosakoje ir kasdieninėje kalboje. Nedelsdami.
Trumpiausias laiko vienetas akimirksnis. Antras laiko dydis yra sprindis.
„Šiandien diena ilgesnė už vakarykščią per tris sprindžius“. Pastebime, kad
vieną sprindį sudaro šešiasdešimt akimirksnių. Trečias laiko dydis yra gaidžio
žingsnis. „Nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį“.
Pasakymas atsirado XVII amžiuje, kai prie senovės pridėjo „Tris karalius“.
Vadinasi, penkiolika sprindžių yra vienas gaidžio žingsnis. Toliau keturi
gaidžio žingsniai yra viena valanda. O nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo –
dvylikos valandų diena ir nuo saulės nusileidimo iki užtekėjimo dvylikos
valandų dienos nakties. Diena ir naktis sudaro dvidešimt keturių valandų parą,
kuri visada prasideda kartu su diena, saulei tekant. Gerbiamas tautietis jau
suprato, kad kronikininkas negalėjo suvokti mūsų valandų, nes valanda per Jonines
buvo apie aštuoniasdešimt penkių minučių, o per Kalėdas – trisdešimt penkių
minučių. Septynios paros – viena savaitė. Trylika savaičių – viena sava.
Keturios savos (du patinėliai ir dvi patelės pagal tautosaką) – vienas metas
arba vienas aras – 364 paros arba dienos. Dar toliau dvidešimt aštuonerius
metus kiekvienas metas per vieną akimirksnį ilgėja, o po to – dvidešimt
aštuonerius metus po akimirksnį trumpėja. Dabar iki 2026 metų ilgės, o jau nuo
2027 metų trumpės.
Dėl aiškesnio pajutimo ir supratimo imame seną dainą „...
Ar nuneši mane jauną per pusantros valandėlės šimtą mylių“. Iš pirmo žvilgsnio
– literatūriniai svaičiojimai. Neskubėkime. Mes žinome, kad daina yra mūsų,
žirgas mūsų, pusantros valandėlės – laikas mūsų, šimtas mylių – ilgis, atstumas
irgi mūsų. Dabar jau žinome, kad birželio – liepos mėnesiais pusantros valandos
yra apie 130 minučių. Toliau mylia. Mūsų raityboje buvo toks ilgio vienetas:
rykė – mylia – vėliava. Žinome, kad vėliavą sudarė 650 raitelių. Kovos
rikiuotėje – rykėje – kiekvieno raitelio, sėdinčio ant žirgo, erdvė – išskėstos
alkūnės ir kumščio tarpas tarp gretimos alkūnės (raitelio erdvė – 1 metras). Taigi
viena rykė – mylia – vėliava apie 650 m. Šimtas mylių – 65 km. Pagal dainą
žirgas vieną kilometrą turėjo nubėgti per dvi minutes. Europoje tokių žirgų,
bėgančių be atokvėpio 65 km per 130 minučių, nebuvo. Pagal mūsų dainą, žirgas
sako: „Galiu“. Prieš 2300 metų mūsų vyčiai Mongolijos platybėse nusipirko dvi
bandas žirgų-mongoliukų, dvidešimt šešias kumelaites ir šešis eržiliukus. Nuo
jų prasidėjo mūsų karo žirgynas.
Trumpai apie žirgus-mongoliukus: žemas ūgis, geras kūno
sudėjimas, didelis greitis, ilgas kūno neišsekimas ir ištvermingumas.
Svarbiausia žirgo savybė – ne tik pabėgti nuo besivejančio priešininko, bet kol
jis mane vejasi, reikia jį pavyti iš nugaros ir nukauti, o taip galima tik su
geru žirgu.
Paskutinį kartą šie žirgai dalyvavo Žalgirio mūšyje.
Tokiu žirgu jodinėjo karalius Vytautas, žemaičių rinktinių vyčių septynios
vėliavos ir sūduvių rinktinių vyčių trys vėliavos. Viso 6500 vyčių. Jie skyrėsi
nuo lenkų ir lietuvių raitelių. Jų dešimt vėliavų buvo su Dievo Trejybės
stulpais. Visi vyčiai buvo senojo tikėjimo, „be šarvų“ (štai kiek raštininkai
pažinojo mūsų ekipuotę) ir mažyčiais žirgais. Šių žirgų reikšmė sunyko, kai
raitelis-karys apsikaustė metalais save ir savo žirgą. Tokie svoriai ir greičio
trukdžiai mūsų mongoliukams visiškai netiko ir iki XX amžiaus jie beveik
išnyko. Jų šiek tiek liko Žemaitijoje ir XIX amžiuje juos pavadino žemaitukais
– kažkokia nežinoma veisle. Nors jie labai greiti ir ištvermingi, bet negali
lygintis nei su bolidais, nei su raketomis. Kiekvienam savo laikas.
Toliau. Metas turi dvylika mėnesių, kurių trukmė nuo 29
dienų iki 32 dienų pagal dvylikos žvaigždynų pasirodymą dangaus skliaute.
Ištarus žodį „pasirodymas“, reiškia, kad jie juda. Kūnų judėjimas turi būti
aiškus ir tiksliai apskaičiuotas ne tik „Eismo taisyklėse“, bet dėl vienos
svarbios priežasties. Kiekvienas dangaus kūnas turi savo nepakartojamą dvasią
kaip ir žmogaus. Keli kūnai erdvėje atsidūrę vienoje tiesėje savo šešėlyje
pagimdo visiškai naują dvasią, reikalingą, nereikalingą, galingą, pavojingą,
griaunančią, naikinančią ar mums visiškai nepažįstamą. Tėvas mus moko:
pirmiausia, reikia pažinti, pasiruošti, nepražiopsoti ar apsiginti. Visiems
veiksmams reikalingas laikas ir tikslumas kada, kiek ir keli dangaus kūnai
atsidurs vienoje tiesėje ir kas gims jų šešėlyje. Toks ir Kristaus gimimas. O
viskas priklauso nuo žemės, mėnulio, saulės, žvaigždžių ir žvaigždynų. Jie visi
juda skirtingais takais ir skirtingais greičiais. Ar galima juos sutraukti į
vieningą lentelę? Galima, nes Viskas priklauso Vienam. Viską galima skaičiuoti
milijardinėmis dalimis, bet galima skaičiuoti Viską sveikais skaičiais.
Žemės ir saulės metą skaičiuojame sveikomis paromis 364,
tai yra 52 savaitės arba 4 savos. Pagal šį skaičiavimą mūsų žemė pilnai vieną
kartą apkeliauja dvylika žvaigždynų per 365,25 paros. Toks skaičiavimas mums
visiškai netinka, todėl imame 4 metus t.y. 4 kartus, niekas nuo to nepasikeičia
ir gauname 1461 sveiką parą. Žemės –
saulės keturi kartai yra 1456 sveikos paros. Šiems keturiems metams pridedame 5
paras, trims metams po vieną parą, o ketvirtajam – dvi. Šios pridėtos paros
nepriklausė jokiai savaitei, savai nei metui ir buvo įvardinta viena para –
kūčia, o dvi – vėlyvąja kūčia. Mūsų kalboje kūčia reiškia 0 niekas, niekur,
niekada, nėra. Per kūčią niekas negimdavo, nemirdavo, nevalgydavo, nekalbėdavo,
nekeliaudavo ir net šunys nelodavo. Manęs nėra ir jokio aplink pasaulio nėra.
Jokia pasaulio tauta tokio laiko reiškinio neturėjo.
Tiek kiek yra pasaulio tautų praeities aprašymų ir
acheologinių paminklų, mes laiką skaičiavome tiksliausiai, tai liudija mūsų
paminklai. Prieš 7000 metų prie Dzingiškės kalno piliakalnio netoli rašytojo
K. Borutos gimtinės yra supiltas kauburys. Jo viršūnėje buvo stebėjimo
stulpai, o rytų pusėje ant akiračio – 2,2 km ilgio atskaitos skalė. Po
tūkstančio metų Pilotiškėse prie V. Mykolaičio – Putino tėviškės yra
supiltas antras kauburys, rašytojo poeto vadinamas Aušrakalniu. Jo rytų pusėje
ant akiračio yra 2,8 km ilgio atskaitos skalė. Prieš 4200 metų supiltas
trečias – Jotkalnio kalnas piliakalnis Pajevonyje Aspertavo kaime. Ant kalno
vakarinės viršūnės – kunigų kapas (mūsų tautos 88 kunigai ir 1 kitos tautos
kunigas), ant vidurinės dalies Vyčių Tako – vienas altorius (nukastas) ir ant
rytinės viršukalnės – stulpų aikštelė, kurie buvo sunaikinti 1587 metais,
atstatyti 2015 metais ir dar kartą sunaikinti 2017 metais. Šios stebyklos
atskaitos skalės ilgis nuo Karkakalnio iki Svirkalnio apie 11 km.
Mūsų žvaigždininkai – vienuoliai dangaus kūnų judėjimo
stebyklas statė Pakistane, Tarpupyje ir Egipte, pagal jų laiko skaičiuotes, bet
galutinis dangaus kūnų susikirtimų vieta ir laikas visada buvo tas pats.
Sakėme, kad tūkstančius metų, kiekvienų metų kiekvieno mėnesio diena
buvo tą pačią savaitės dieną, o taip pat ir žodžiais tūkstančių metų tie patys. Mūsų mokinio yra teisingi žodžiai:
„Dangus ir žemė pasikeis, bet šie žodžiai nepasikeis“. Vadinasi, visus kūnus
keičia žodis. Gyveno du nuostabūs dvyniai. Jiedu turėjo trisdešimt vieną dieną.
Linksmybės, džiaugsmai ir žaidimai tęsdavosi iki trisdešimt pirmos dienos. Jos
norėjo abu dvyniai, bet vienas galėjo likti nuskriaustas arba antraip padalinta
diena visiškai sugadinta ir niekam nereikalinga. Trisdešimt pirma diena buvo
visų galvų skausmas. Tėvas nutarė ir tą dieną padarė krikštadieniu Tautos
žmogaus, kurį Pats išsirinkdavo vykdyti jono pareigas, o krikštadienį įvardijo
Joninėmis ir visą mėnesį – jonio mėnesiu. Mūsų kalboje jonas, joninės ir jonis
reiškia sostą, Tėvo įsčias, tautos, genties pradininką, artimiausią žmogų Tėvui
ir t.t. Trisdešimt pirmoji tapo išaukštinta – tapo švyturiu. Ar tai galėjo
patenkinti dvynius? Jokiu būdu! Negali būtų didesnio skausmo, liūdesio ir savigraužos,
kai yra tavo ir tu neturi. Tėvas pašaukė vienuolį – bagarį (kurie gali
žvaigždes ir žvaigždynus ne tik perstumdyti, bet ir sunaikinti) ir liepė iš
dvynių atimti trisdešimt pirmąją dieną ir ją atiduoti Žalčiui (Vėžiui). 2626
metais t.y. prieš 4913 metų bagaris ištarė vieną žodį ir mūsų galaktikoje vienu
švystelėjimu buvo panaikinta dvynių trisdešimt pirma diena – krikštadienis – joninės,
jono pareigos ir pareigūnas jonas. Žalčio pirma diena iš antradienio persikėlė
į pirmadienį, atsirado naujos kunigo pareigos ir pareigūnas kunigas. Mūsų
kalboje žodis kunigas reiškia ne nėgė, ne saitas, ne ryšys, be vaikų,
perduodantis Tėvo mirtinus žodžius, kurių tiesiogiai negali išgirsti vaikai,
tarpininkas tarp Tėvo ir vaikų. Kunigo krikšto diena liepos pirma pirmadienį
(06.22 d.).
Vilkūno krikštadienis liko liepos mėn. 8 d., bet iš
antradienio automatiškai persikėlė į pirmadienį. Krivio krikštas liko liepos
mėn. 16 d., bet persikėlė į antradienį. Praėjus beveik dviems tūkstančiams
metų buvo krikštijami Tautos du ypatingai svarbūs pareigūnai: liepos 24 d.
– Tautos karalius ir liepos 32 d. – Karūnas – Karinyčios Rektorius.
Mes jau anksčiau pastebėjome, kad Tėvas mūsų Tautą dėl
bet kokių pasikeitimų tautose, žemynuose ar galaktikoje pradeda ruošti prieš
kelis tūkstančius metų. Pavyzdžiui, dėl šių dienų Tėvas mus judina jau du
tūkstančius metų, bet mes kieti kaip deimantai. Tėvas prašo pakartoti praeitį
ir klausti ateitį. Tebūna taip? Kunigą – tarpininką tarp Tėvo ir tautos –
krikštijo pirmadienį, Vilkūną – Vilkinyčios Rektorių – pirmadienį, krivį
(vyskupą) – antradienį, karalių – Tautos ryšį – trečiadienį, karūną –
Karinyčios Rektorių – ketvirtadienį. Praeitis visa. Ateičiai liko penktadienis
ir šeštadienis. Klausimas – kokie ir kada mūsų Tautos svarbiausi pareigūnai bus
krikštijami penktadienį ir šeštadienį, žinoma, pagal senąjį kalendorių. Kaip
tada atrodys mūsų Tauta ir kitos tautos? Pirmiausia Tėvas perspėja, kad pasakymas
– įstatymas: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“ nereiškia grįžti atgal
ar pamėgdžioti praeitį. Eglė = kunigas – sudegino linų kuodelį – kad neišmanėliui
praeities žodis netaptų jo paskutine nelaime. Sudegino ir kurpes – paminklus,
kad negrįžtume atgal. O kad negrįžti atgal, reikia gerai pažinti Tėvą ir savo
praeitį. Tik praeitis ir ateitis tapę mūsų dabartimi yra amžina stiprybė.
DAR
KARTĄ
Ar verta, ar
reikia, ar būtina dar kartą apie TĄ PATĮ?
Motina sūnui sako: „Kiek dar kartų tau reikės sakyti?“. Žilvinas Eglei – „Sugrįžus
ant kranto, tris kartus pašauk mane vardu“, romėnai – „Repetitio est mater
studiorum“. Jokio stebuklo, kad apie vieną įvykį per šimtą metų ir kiekvienais
metais iškyla šimtas klausimų, ir į kiekvieną klausimą atsiranda šimtas
atsakymų. Negaišdami: „Ar mūsų Tautą buvo prisijungę kitos tautos?“, „Ar mūsų
Tauta buvo prisijungusi kitas tautas?“, „Ar mūsų Tauta buvo sujungta su kitomis
tautomis?“ ir t.t. Pabandykime kiekvieną klausimą paliesti bent venu sakiniu. Pirmas.
Mūsų Tautos visiškas dvasinis pakrikimas ir bejėgiškumas. Antras. Mūsų Tautos
galybė ir viršenybė virš kitų tautų. Trečias. Mūsų Tauta vykdo valią ir savo
pašaukimą kaip ir visos tautos. Štai vienas įvykis įklimpęs į kažkokį
nenusakomą kalbų liūną. Kaip iš jo išsikrapštyti.
Mūsų tautosaka – Tautos įstatymų žinynas (dvasynas) sako, kad minties,
žodžio, sakinio ir kalbos Autorius yra Vienas – Dievas – Tėvas – Aš. Puiku ir
nuostabu, bet kodėl tokia gausa klausimų, atsakymų, teiginių, neiginių,
prieštaravimų ir nesąmonių apie vieną įvykį.
Iš teismo salės. Senutė – motina našlė nori perduoti sūnui savo turtą.
Teisėjas klausia, o ji atsako, bet pagal jos atsakymą neįmanoma pradėti bylą.
Teisėjas mokina, ką ji turi atsakyti. Po septinto karto teisėjas liepė važuoti
namo, o byla atidedama. Sūnus prašė dar bandyti. Galiausiai devintą kartą
motina pakartojo reikiamą atsakymą ir galėjo tęsti bylą „Kaip dangui, taip ir
ant žemės“. Mes pakartojame Tėvą ir dar pridedame Jo vardą, kad tikrai yra Jo
bylojimai: „AŠ sakau...“, „AŠ klausiu...“, „AŠ prieštarauju...“ ir t.t. Bet iš
teisėjo ir motinos našlės pastebėjome, kad autoriaus žodžių derinys, perėjęs
per mano dvasių visumą, kartais pavirsta prieštara ar net nesąmone.
Įdomu, kaip kitos tautos ir kalbos sprendžia šią gimtąją atsineštąją dvasią
„nuodėmę“ – nežinau, nemoku, negaliu. Jie sprendžia baisiai ir skausmingai
pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“. Kuo daugiau klaidų, tuo arčiau TIESOS. Taip
viso pasaulio tautos klampoja šiame klaidų liūne iki šios dienos, į kurį
įžengėme prieš 700 metų, taip liudija kronika. Iki šio laiko mes gyvenome pagal
įstatymą (nurodyta kronikoje): „... jie nesiima jokio svarbesnio darbo
nepasiteiravę (nepasiklausę) savo dievų“. Patiksliname įstatymą pagal savo
kalbą koks jis yra iš tikro: „Jeigu nežinai, pasiklausk Tėvo“. Tai svarbiausias
mūsų įstatymas. Kitataučiui, kitakalbiui ir kitatikiui kronininkui šis įstatymas
buvo įdomybė, stebuklas, „pagonybės kvailystė“, kurią reikėjo būtinai užrašyti.
Jis užrašė, bet jis dvasininkas nebandė pažvelgti į tikėjimų skirtumų
priežastis, nes jam tai tabu.
Pažvelkime į save, ką mes nuveikėme per 700 metų. Visiškai įsisavinome
įstatymą – „Iš klaidų mokomės“ – įsitikinome ir tikime, kad mūsų tikėjimas –
pagonybė, kalba – laukinė, mūsų žemėje nėra nė vienos šventos pėdos ir
neturėjome karalių. Įvykdėme kaimynų ir visų reikalavimus pagal įstatymą „Iš
klaidų mokomės“. Ir iš tikro užmiršome Tėvą, praeitį ir ateitį, ėmėme džiūgauti
nežinojimu, nemokėjimu ir negalėjimu, gyvenimo pagrindas tapo baimė, melas ir
pyktis, o ateities tikslas – daugiau klaidų, visus teisti ir naikinti priešus.
Klausiu Tėvo, ar mes žinojome prieš 700 metų, kur mus veda? Žinojome prieš
700 metų, 1000, 2000 ir prieš 4000 metų, nes, kurie kalbasi su tėvu, tiems jo
žodis yra įstatymas, nes tarp Tėvo ir vaikų, su kuriais kalbasi, nėra kliūčių
nei paslapčių. Toliau klausiu ar trys ankstesni klausimai yra teisingi.
Pirmieji du neteisingi. Ar gali būti klausimas neteisingas? Gali. Pavyzdys „Ar
diena tapati karvei?“ Akivaizdi nesąmonė. Aišku, viskas priklauso nuo
pakartojančiojo galimybių. Tai patvirtina teisėjas ir motina našlė. Bet kartais
klaidingumo neįmanoma patikrinti jokiais detektoriais. Ką daryti tokiu atveju?
Aiškiau negali būti. Jeigu abejoji, vadinasi, nežinai. Įstatymas tas pats:
„klausk Tėvo“ ar klausimas, atsakymas teisingas. Tėvas visada atsako pagal tavo
sutartinį ženklą tik vienu žodžiu „Taip“ arba „Ne“.
Pirmieji du klausimai neteisingi ir su jais atkrinta vergovė, vergas,
vergvaldys, skriauda, priespauda, nauda, puikybė, garbė teisėjavimas, kerštas,
baimė ir t.t. Lieka vienas klausimas: „Ar buvome sujungti su kitomis
tautomis?“. Buvome, nes buvo būtina. O dabar Tėvas pateikia šimtus klausimų,
kurie apima praeities ir ateities tūkstantmečius. Mes, nors Jo vaikai, bet
abejojame jo atmintimi praeities ir ateities nuspėjimu. Bet Tėvas neturi nei
pradžios, nei pabaigos, tai yra nei praeities, nei ateities. Jis Esantysis ČIA
ir DABAR, nes jo greitis milijardai milijardų kilometrų per sekundę, Jis yra
RAMYBĖ.
Mes dar gyvename pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“, klampojame klaidų
liūne ir nepažįstame savęs, savo kalbos nei savo Tėvo, todėl pirmas žingsnis
PAŽINTIS.
Koks yra Tėvas? Jis yra aplinkinėmis klumpėmis, vilnonėmis kojinėmis,
užtrauktomis ant galife kelnių, vatinuku ir lapine kepure. Toks kasdieninis
Tėvas, bet vieną kartą Jis įžengė nusipirkęs barončinę kepurę... Kiek buvo
klyksmo, išgąsčio, visų sumišimo – tikra pasaulio pabaiga. Štai kiek mes
pažįstame savo Tėvą. Išmintingiausia pažintis su klumpėmis ir kelnėmis, ką visi
gerai žinome, kad vienas tikrai yra vienas. Jeigu atsiras kuris sakys, kad prie
vieno pridėjus vieną yra keturi. Nesiginčykime. Ištarkime: „Klaida eik į
nieką“, kitos tautos sako: „Eik šalin, šėtone“, „Išnyk, nešvarioji dvasia“ ir
t.t. Toliau sakome, kad visuose vandenynuose nėra dviejų tapačių (vienodų)
vandens lašų, dviejų tapačių snaigių, žmonių, tautų, valstybių, kalbų,
tikėjimų, nėra dviejų tapačių žemės pėdų ir t.t. Vadinasi, nėra dviejų
lygiaverčių, lygiasvorių, lygiažinių, lygiagalių ir t.t. Dabar jau visi kartu
galime ištarti: „Išskirtinė, nepakartojama, vienintelė mūsų Tauta, Tautos
kalba, Tautos tikėjimas, Tautos gyvenimas, Tautos žemė“. Aišku, kad man būtinai
reikėjo gyventi su kitomis tautomis pagal jų įstatymą – „Iš klaidų mokomės“. Daryti klaidas –
klampoti klaidų liūne, užmiršti Tėvą, save ir kad buvau karaliumi. Bet...
„Viskas turi pradžią ir pabaigą“, taip pat klaida ir jos liūnas.
Prieš 700 metų, kai dar gyvenome pagal įstatymą „Pasiklausk Tėvo“, tas pats
kronkininkas toje pačioje kronikoje užrašė: „... jie turi vieną girtiną ir
visiems siūlytiną paprotį – patys būdami netikėliai ... vis dėlto gyveno
santaikoje su savo kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę“. Ši kronikininko
žurnalistinė pastaba liudija, kad kronikininkas dvasininkas nepažinojo nei
krikščionybės, nei mūsų tikėjimo. Jis užrašė tame pačiame sakinyje priešpriešą:
„jie girtini“ ir „jie netikėliai“, ir nesigilino į jos priežastis. Jam
tereikėjo paklausti mūsų eilinio tautiečio „Kas aš esu?“. Tas nė nemirktelėjęs
būtų atsakęs: „Tu esi Tėvo vaikas“. Aišku, kronikininkas tokios gerai visiems
žinomos tiesos būtų neužrašęs, bet, jeigu jis būtų sužinojęs, supratęs ką iš
tikro atsakė tautietis, kad „Tu esi Dievo Tėvo vaikas“, kronikininkas būtų
parašęs visą lapą apie mūsų klaidatikystę ir pagonybę.
„Mums viso pasaulio žmonės yra Tėvo vaikai – broliai ir seserys“, – taip
pasakė karalius Gediminas popiežiaus legatų pasiuntiniams. Mums nebuvo visame
pasaulyje jokio bedievio, klaidatikio, pagonio, stabmeldžio, priešo,
niekinamojo, nekenčiamo, velnioto nei dievinamo. Mūsų Tautoje gyvenantys
svetimtaučiai vykdė savo prigimtines apeigas, papročius ir įstatymus, o mūsų
žmogus svetimoje tautoje, valstybėje vykdė jų įstatymus, papročius ir apeigas.
Mes žinojome ir tikėjome, kad VISKAS ir NIEKAS yra Vienas – Dievas – Tėvas –
Aš. Kad mes vieninteliai pasaulyje esame Vieno Dievo Tėvo Trejybininkai – patvirtina
mūsų kalba.
Mūsų Jungtuvės
Tėvas sako, kad nuo 1387 metų iki šios dienos esame jungti dešimt kartų su
šešiomis valstybėmis ir devynis kartus atjungti. Jungtuvės tęsdavosi nuo kelių
metų iki kelių šimtų metų. Pasipiršdavo visada kitos šalys, išskyrus
paskutiniąsias jungtuves. Mes porininkės neprievartavome savo įstatymais,
papročiais, kalba ar tikėjimu. Visada pildėme jų užgaidas. Daugeliui kyla
klausimas: „Kokia mums nauda iš tų jungtuvių?“. „Klaidų mokyklos“ absolvento
įprastinis klausimas, rodantis, kad jis niekada nesikalbėjo su Tėvu ir
tikriausiai Jo nepažįsta. Tėvas liepia jo paklausti: „Kokia nauda deguoniui,
kurį jis įkvepia į savo plaučius?“.
Mes nuo seniausių laikų iki šios eros penktojo amžiaus bendravome su
Azijos, Afrikos ir Europos tautomis sakalavimo būdu. Jie mūsų sakalus
įvardindavo Dievo ar dievų siųstaisiais, angelais, dievaičiais,
stebukladariais, ypatingais žinovais, nežinia iš kur atvykusiais.
Prieš du tūkstančius metų Tėvas pradėjo naują bendravimo būdą su kitomis
tautomis – skleisti mūsų Dievo Trejybės tikėjimą. Jis plito gana greitai ne tik
Europoje, bet ir kituose žemynuose. Mes smalsūs ir mums įdomu kiek jis
šiandieną panašus į mūsų tikėjimą. Į tai atsakė teisėjas su senele motina našle
ir pagaliau mes patys, mūsų tikėjimas „vienintelis, nepakartojamas,
nenukopijuojamas kaip ir mūsų kalba“. Todėl jokio stebuklo, kad sugrįžę jo
platintojai po tūkstančio metų savo (– mus) gimdytojus, mokytojus įvardijo
pagonimis, klaidatikiais, stabmeldžiais, velnio išperomis ir t.t. Ar tai blogai?
Tai nuostabu ir reikia tik džiaugtis, nes jie jau turi pagrindą – Dievo
Trejybę, o visa kita gaus per mus iš Tėvo. Taigi visiškai nesvarbu, kad kūdikis
klykia išsigandęs savo Tėvo, bet jam Tėvas yra pamatas ir pagrindas tapti
verta, reikalinga ir būtina esybe. Taip ir mes esame būtinu ir vieninteliu
TILTU tarp Tėvo ir visų tautų.
Mūsų svarbiausias žingsnis į ateitį, kalbėtis su Tėvu „Iš praeities Tavo
sūnūs te stiprybę semia“. Pastarasis pasakymas – įstatymas – jau veikia visose
erdvėse, tik ne visose galvose. Jaunuolis, baigęs „Klaidos mokyklą“, pagrįstai
pasakė: „Tėvuk, neverta grąžiotis atgal ir prisiminti praeitį, kurioje nebuvo nei
techninės, nei technologinės pažangos, nebuvo energetinių galingumų. Tavo
praeityje tiek trigalvis, tiek šešiagalvis, ir tiek devyngalvis slibinas per
naktį tesurydavo vieną seną senę, o dabar slibinas korona per naktį praryja du
tūkstančius senių ir daugiau. Ar verta ginčytis nenuginčijamą progresą?“ Tikrai
neverta prieštarauti, nes jaunuolis tiksliai pateikė juodosios kiaulės
pradmenis ir šiandieninius jos davinius. Deja, jis nieko nepasakė, kad ji su
visomis techninėmis ir technologinėmis pažangomis ir nenusakomais galingumais
stovi prie KALVĖS – mirtimi užmušti savo mirtį, ištaisyti visas klaidas ir
patenkinti visų norus. Tai didingas juodosios kiaulės siekimas 2021 metais
atšvęsti savo 3333 metų jubiliejų.
Mes žinome – be praeities einame niekur į nieką, nes esame niekas. Norime
ar nenorime, su Tėvu teks pakratyti savo žodyną, kalbą, tikėjimą, praeitį, papročius,
įstatymus, gyvenimo būdą. Išmokti kalbėti su Tėvu, su kiekvienu žmogumi ir su kiekvienu
VIENETU.
Tėvas siūlo mums namų darbą – aprašyti Tautos dešimtąsias skyrybas, kada
jos bus ir kokios. Darbo apimtis neribota: nuo vieno sakinio iki kelių tomų. Darbo
pabaigoje užrašyti: „Mano pasikalbėjimų su Tėvu draudimo panaikinimas (data)“.
Toliau iš naujos eilutės „Tėvo klausimai ir atsakymai apie Tautos dešimtąsias
skyrybas“. Pastaba. Tik nebijokite – Tėvas ne teisėjas, ir Jis nesakys nei po
septintojo, nei po šimtojo pakartojimo „Važiuok namo!“.
Čiabuvių
pašnekesiai
Mylimi būdviečiai, jūs nuostabiausias
amžinai žydintis pavasaris, kaip ir mūsų
vardas būdviečiai. Senovėje sakydavo: „Koks jo būdas, tokia ir jo būda“ arba
„Koks jo būdas, toks ir jo gyvenimas“. Būdas – žmogaus dvasia, būdviečiai –
dvasingieji.
Prieš 4914 metų mus – penkiolika jaunų
šeimų atvedė į išdegusį mišką ant kalvos, kur gyveno Juozas Gražulių,
pašventino 2,8 ha plotą, liepė statyti vienkiemį ir mus įvardijo būdviečiais.
Po dviejų metų įkūrė dar du vienkiemius – Užupių ir Stolaukio. Po trejų metų
ant kalvos tarp Mickevičynės ir balos (ežerėlio) pastatėme 13 trobelių ir 2
trobeles. Čia apgyvendino vienuolius bagarius – kalvius, žvaigždininkus –
galingiausiu pasaulio vienuolius. Jie galėjo dangaus skliaute žvaigždes
stumdyti, užgesinti ir užžibinti, kalnus nugramzdinti į žemės gelmę, padaryti
ežerus ir t.t. Sakydavo – einančiam bagariui kliūčių nėra, jeigu nepasitraukė
iš jo kelio, pavirto sauja dulkių ar išdžiūvo. Bagarių bijojo ne tik tautos ir
valstybės, bet ir Dievo Tėvo didžiosios dangaus dvasios. Taip yra pasakyta ir
užrašyta seniausiuose pasaulio raštuose. O mes, trys vienkiemiai juos rengėme,
maitinome ir laidojome. Dabar sėdime ant jų kapų. Kai buldozeriais ir
greideriais pradėjo ruošti šios mokyklos statybos aikštelę, iš šlaito pasipylė
kaulai. Kolchozo pirmininkas liepė mano tėčiui, Kainauskui ir Stočkui surinkti
kaulus ir juos užkasė po alyvų krūmu.
Mes per tūkstančius metų supylėme 14
altorių, o trys buvo senesnių laikų. Kaimo žemėje buvo 17 altorių, ant kurių
garbinome Dievo Trejybę – Vieną Dievą.
Vienuolių paliepimu prieš 2947 metus
padarėme Tautos Karalių krikštyklą. Ten kur kelias eina per Kubilynę, tiltu
perėjus Zanilos upę, apėjus dešinėje pusėje krūmus ir link upės padarėme Žuvų
Vartus. Jokių vartų, o tik žemės paviršiuje išdėstėme akmenis. Vienuolis
įvesdavo į Vartus kunigaikštį – būsimą karalių, kuris vaikščiodamas prašydavo
Šventą Dvasią, kad jam suteiktų Tautos praeities pažinimo dvasią.
Iš Žuvų Vartų vesdavo už 80 metrų esančius
Duonos Vartus. Čia būsimas karalius prašydavo Šventą Dvasią, kad jam suteiktų
Tautos ūkio dvasią. Tuo metu Tauta užėmė 300 tūkst. kv. kilometrų plotą, lygų
Italijos plotui.
Iš Duonos Vartų vesdavo į Žirgo Vartus,
esančius už 160 metrų, kad gautų Tautos kariuomenei vadovavimo dvasią ir antrą, kad reikiamu atveju mūšio lauke
galėtų pašaukti Dievo Tėvo karius, kurie niekada negimė ir nemirė. Prieš 800
metų rusų metraščiuose užrašyta: „...jų todėl tiek daug ateina, kad atsiveda ir
savo mirusiuosius“. Kaip taip gali būti? Rusų karys klausia mūsų kario: „Iš kur
tiek daug karių?“. Mūsų karys atsako tiksliai ir teisingai, kad karalius
atsiveda ir Tėvo karius. Bet karaliaus
tėvas jau miręs, vadinasi, ir jo kariai yra numirėliai. Aišku rusų karys
nežino, kad mes Dievą vadinome Tėvu.
Iš Žirgo Vartų būsimą karalių veda ant
kalvos į Dievo Trejybės maldyklą, kurioje Šventa Dvasia patvirtina dvasias,
gautas visuose Vartuose.
Iš maldyklos eina prie Zanilos upės į
Karalių krikštyklą – tai du stalai ir krikštasuolė (buvo iki 2017 metų) – trys
didoki akmenys. Čia laukia dar du vienuoliai. Vienas padeda ant stalo žiedą, su
išgraviruotu karaliaus vardu, ir sagę su vyties ženklu. Antras padeda lazdą
(skeptrą) ir vėliavą. Būsimas karalius basas atsistoja ant krikštasuolės.
Zanilos šventu vandeniu pirmas vienuolis pašventina žiedą ir sagę, antras –
lazdą ir vėliavą, tretysis – kunigaikštį pakrikštija Tautos karaliumi. Zanilos
vanduo šventas ir visi krikštytieji gali juo pasinaudoti – gauti reikiamų
dvasių ar atskirti nereikalingas dvasias (vilgant ar geriant) Dievo Trejybės
vardu.
Iš krikštyklos vis keturi – trys
vienuoliai ir karalius – eina į Karalkrėslio kalną (Būdviečių kaime prie
Karalkrėslio kaimo ežios). Čia laukia Tautos kunigaikščiai, karalių sodina į
karaliaus krėslą, vienuoliai įteikia pašventintas regalijas, kunigaikščiai
pasveikina savo naują karalių. Po visų ceremonijų visi sėda ant žirgų (išskyrus
vienuolius) ir joja į Pajevonio – tiksliau į Kunigiškių – piliakalnį, kad
kunigas (popiežius) uždėtų ranką. Pirmiausia Karalių Slėnyje karalius
maldykloje atlieka reikiamą apeiga. Ir kopia į piliakalnį, kunigas uždeda
ranką, suteikia Šventa Dvasia Karaliaus Dvasią ir viskas.
Mūsų padarytoje krikštykoje yra
pakrikštyti 83 Tautos – Lietuvos karaliai. Gal prisimenate paskutiniojo 83-iojo
karaliaus vardą? Ir gerai, kad neprisimenate. Jo vardas Vytautas, pakrikštytas
karaliumi 1392 m. liepos 16 d. (pagal mūsų senąjį kalendorių liepos
25 d. – visada ketvirtadienis). Ši diena yra vienintelė diena, kada
krikštijamas karalius. Vytautas karaliavo 38 metus. Yra karalių, karaliavusių
60 metų, o karalius Vygintas – Vytenio sūnus – tekaraliavo tik 9 mėnesius. Mūsų
karalių karaliavimo vidurkis 28 metai. Vytautas numirė 1430 m., Lietuvos
karalystė ir būdviečiai likome be karaliaus.
1495 metais kunigas eina ant Šventakalnio
(dabar Pajevonio kapinės ir bažnyčia) į susitikimą su Dievu. Ant kalno būna 6
paras ir sužino: jis paskutinis kunigas, per 28 metus reikia panaikinti Tautos
praeities kūniškus ir dvasinius pėdsakus, ir ryšį su ateities dvasiomis iki
reikiamo laiko. Pirmiausiai paleidžiami vyčių likučiai (~1200 karių), Ėglupių
kaime sudeginamos kareivinės ir žirgidės. Dešimties vienuolijų vienuoliai
tvarko Tautos praeities ir ateities dvasinius reikalus, o, užbaigę paskutinį
darbą, vienuolyną sudegindavo. Mūsų Tautai skaudžiausia, juodžiausia ir
basiausia apeiga, kai 1506 metais šeši vienuoliai bagariai atskyrė mus nuo
Dievo Tėvo susikalbėjimo dvasios. Iki šio laiko mes kalbėjomės su Dievu ir yra
patvirtinta kronikoje: „...jie nepradeda jokio svarbesnio darbo nepasiteiravę
savo dievo...“ O dabar tyla – nebylė.
1523 metais numiršta paskutinis Tautos
kunigas (popiežius). Būdviečiai ir Tauta liekame be karaliaus ir be karalystės;
be kunigo – tarpininko tarp mūsų ir Tėvo, be Dievo – nėra kaip paklausti ir
išgirsti atsakymą. Mes būdviečiai, o su mumis ir Tauta atsiduriame Tamsioje
naktyje, tautų uždengtame katile, o kaip naujokai labiau menkinami ir niekinami,
išjuokiami ir kvailinami labiau už kvailiausius, nes čia kiti įstatymai. Mes
atėjome iš teokratijos į homokratiją. Galima dėti tašką, bet verta pasižiūrėti
kaip mums einasi be praeities, be rašto ir be Dievo pažinimo tautų bendrame
katile.
1553 metais sudeginame savo vienkiemį ir
apsigyvename gatviniame kaime. Valakų Reforma, Lenkijos karalystė.
1580 metais Simno klebonas ir Pajevonio
bažnyčios statytojas, uolus stabmeldystės naikintojas, įsako nukasti visus
senojo tikėjimo „stabus“ – altorius. Mes būdviečiai per 10 metų nukasėme 13
altorių ir pirmą kartą sužinojome, kad
mes, Dievo Trejybės – Vieno Dievo garbintojai, esame pagonys, stabmeldžiai ir
klaidatikiai.
1795 metais tampame Prūsijos gyventojais.
1807 metais – Prancūzijos gyventojais.
1810 metais pagal prancūzų – Napaleono
parėdymą panaikinamas gatvinis kaimas. Visa žemė išskirstoma į kolonijas po 24
ha ir kiekvienas kiekvienoje kuria savo sodybą.
1813 metais tampame Rusijos gyventojais.
1864 metais Rusijoje augant neramumams
caro vienuolis įtaria, kad visų nelaimių priežastis yra lietuvių stabmeldiška
kalba: „... sunt sutem pro lingua barbara barbarissimi“ ir uždraudžia raštą, o
mokyklose – lietuviškai kalbėti.
1904 metais panaikina kalbos draudimus,
nes imperijos reikalai negerėja.
1914 metais kyla karas, bet nei rusams,
nei vokiečiams reikalai negerėja, kol pagaliau...
1918 metais atsikratome rusų, vokiečių ir
lenkų, ir tampame patys sau. Rusijoje valdovais tampa proletarai. Proletaras –
tas, kuris nemoka skaityti, rašyti, nežino įstatymų, nieko neturi, o gali tik
atimti ir užmušti.
1940 metais tampame Rusijos gyventojais.
1941 metais tampame Vokietijos
gyventojais.
1944 m. rugpjūčio 5 d. vokiečių
karo lauko žandarai per 15 min. mus išvaro į paprūsę ir į Prūsiją. Kaime neliko
nei gyvos dvasios.
1944-1954 metais iš kaimo dingo 33 šeimos,
11 kaimo gyventojų rusai pasodino į kalėjimus.
1949 metais iš visų būdviečių atėmė žemes,
o prie kiekvienos sodybos paliko po daržą (60 arų).
1986 metais, blogėjant Rusijos būklei ir
sprogus Černobilio atominei elektrinei, valdžios viršūnė išsiunčia vyriausią
galvą – Gorbačiovą į Bulgariją pas aiškiaregę akląją Vangą dėl valstybės
ateities. Vanga pasakė, jeigu Rusija per 5 metus iš savo valstybės sudėties
neatskirs ir neišmes Litvos (Lietuvos) žemės, Rusijos valstybės neliks nei
ženklo.
1987 metais Vatikane Jonas Paulius II
leidžia per aukojimo apeigą (mišias) vartoti lietuvių kalbą vietoj lotynų
kalbos. Kaip taip gali būti? Juk mūsų kalba pagoniška ir jos nepašventinus
Šventąja Dvasia negalima vartoti pagrindinėse apeigose. Pasakyta: „Žodis buvo
pas Dievą“, o tai reiškia, kad visi žodžiai priklauso Dievo žinybai. Visi
žodžiai sugalvoti žmonių ir nepašventinti kelia kalbos sąmyšį, o kalbos sąmyšis
kelia žmonijos gyvenimo sąmyšį. Vadinasi, jeigu popiežius be šventimo leido
mūsų kalbą vartoti pagrindinėse apeigose – ji niekada nebuvo stabmeldžių kalba.
Deja, jis šito nepasakė ir mūsų kalba visuose pasaulio raštuose ir žmonijos
atminty iki dabar yra stabmeldžių kalba.
1990 metais Rusija su didžiuliais
vaidinimais, grasinimais, veidmainiavimais ir dejavimais atsikrato mūsų žemės
ir Tautos.
Nuo 2012 metų pasaulio žemės ir tautos
krečia neprognozuojamas nelaimes.
2016 m. sausio 9 d. septynių
galingiausių valstybių didžiausi gudragalviai Azijos mažame miestelyje
suvažiavę aiškinasi, svarsto, sprendžia grėsmių ir nelaimių priežastis, kaip jų
išvengti, sustabdyti ar sunaikinti dienos pabaigoje. Vienas pasiūlo tarp
Kybartų ir Vištyčio Prūsijos žemėje susprogdinti galingiausią atominę bombą, kuri
100 km spinduliu šimtui metų žemę padarytų negyvenamą. Niekas neprieštaravo,
bet niekas ir nepritarė. Išsiskirstė.
2018 m. rugsėjo 22 d. į Lietuvą
atvyko Dievo pasiuntinys. Prie prezidentūros aikštėje Seimo nariams, ministrams
ir užsienio diplomatams pasakė pirmą dešimties minučių kalbą, ko jis atvažiavo
į mūsų šalį. Priežastis ypatinga ir svarbi, nes per tokią trumpą kalbą, keturis
kartus pakartojo atvykimo priežastį: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Tiesiog įsakmiai reikalavo, kad ieškotume savo praeities – savo šaknų. Ir
galiausiai jo kalbos paskutinis sakinys: „... Katalikų Bažnyčia ... prisidės
įsipareigojimu ir bendru darbu, kad ši šalis galėtų įvykdyti savo pašaukimą –
taptų bendrystės ir vilties tiltu“.
Mylimi būdviečiai, mes žinome, kad žmogui,
tautai ir valstybei pašaukimo dvasią duoda tik Tėvas – taip yra nuo amžių
pradžios. Kuris žinome mūsų Tautos pašaukimą? Ir gerai, kad nežinome. Nors
truputį gėda, bet gerai, kad popiežius žino. O gal jis klysta, nes sako:
„semkite iš praeities“? Jau ką – ką, o savo praeitį žinome lyg deimantą – mes,
mūsų vaikai ir vaikaičiai žinome, kad buvome pagonys, stabmeldžiai ir
klaidatikiai. Taip parašyta mūsų vadovėliuose, taip esame įrašyti visų kalbų,
tautų ir valstybių raštuose. Tai žino visas pasaulis. Nejaugi popiežius
suklydo?
Daugiau nei prieš 1000 metų mus stebi
rusai, lenkai, vokiečiai, Vatikanas, anglai, o nuo praeito amžiaus Izraelis ir
JAV. Tais laikais jie turėjo raštą ir laisvą kelią per mūsų žemę. Jų
prekybininkai ir vienuoliai tiksliai užrašė mūsų gyvenimą, bet savo kalba, o
tai dalelė neišvengiamų klaidų. Visi tų laikų senieji raštai yra jų bendruose
ir draudžiamuose archyvuose, bet kieno galia didesnė, tas apie mus žino
daugiau. Taigi popiežius žino ne tik mūsų himną, bet ir apie mūsų praeitį –
senąjį mūsų tikėjimą, kuris yra tiltas, jungiantis pasaulio tautas ir
neišsemiamus Šventos Dvasios šaltinius. Popiežius žino ir nesuklydo.
Bet, sakydamas „semkite iš praeities“, jis
tiki, kad mes apie savo praeitį bent šitą žinome. Šiandieną būdviečiai su visa
Tauta patvirtinome, kad, išskyrus kvailą melą apie mūsų praeitį, apie save
nieko nežinome. Ar popiežius negalėjo pasakyti: „Jūs niekada nebuvote nei
pagonys, nei stabmeldžiai“? Tokį sakinį jam ištarti tikrai nesunku, bet ištarti
tokią tiesą jam neįmanoma. Mes žinome, kad tarp mūsų kalbos ir viso pasaulio
kalbų yra neįveikiama praraja, o su ja susiję ir visi skirtumai. Mūsų
pagrindinis įstatymas: „Jeigu nežinai – pasiklausk Tėvo“. Visų kalbų ir tautų
šis langelis tuščias. Jų langelis „Dievo reikia bijoti“, nes baimė – Dievo
dovana, dievobaimingas žmogus – gerbtinas. O mūsų langelyje įrašyta: „Tas,
kuris bijo Dievo, jo tiesos, yra didysis nusidėjėlis“, nes baimė yra pasaulio
septynių didžiųjų nuodėmių motina, kurią maitina nežinojimo dvasia. Ir taip
toliau ir taip toliau. Nors mes troškinamės su visais europiečiais viename
katile, bet nei vienas iš jų dėl baimės negali ištarti tiesos apie mus.
Vadinasi, nei popiežiui, nei mūsų kaimynams, nei jokiam europiečiui negalime
priekaištauti, teisti ar pykti, nes jie sako ir daro savo galimybių ribose. Gal
tik vienas ne mūsų Tautos žmogus
Konfucijus galėjo ištarti: „Aš šešiasdešimt metų klydau“, kad neklystų jo
šalies žmonės.
Mylimi būdviečiai, mes
tikrai būsime visiems tiltu, nes naudosime viską, ką turime, mokame ir galime.
Per 500 metų mus išmokino rašyti ir prie kelio užrašysime: „Kelias į Tautos
karalių krikštyklą“ ir antrą į tą vietą, kurios bijo tautos ir Tėvo didžiosios
dvasios, bet mes būdviečiai jiems sakome – NEBIJOKITE ir užrašome: „Takas į
bagarių vienuolyno kalvą“. Tai ir bus tas kelias ir takas į Tautos praeitį ir
pašaukimą, kurio laukia popiežius ir visos tautos. O mes? O mes toliau dirbkime
darbus, tik būtinai pasiteiraudami savo Tėvo, nes nebylė tyla baigė
Pieno
puta
Pieną žįsti, rodo, kad jo
nepažįsti, o kai jau geri, turi, ką turi, - silpnas, skurdus, klystantis,
nepasitikintis savimi – tikrai, tikrai neatžindytas (neatžindyto reikšmės
pasiklausk savo kaimo prosenelių). Norėti ir neturėti – žmogiška kasdienybė, o
reikėti, siekti ir negalėti – nusikaltimas – nepažinojimas Tėvo ir savęs.
Mūsų Tautos dauguma žino
ypatingą, išskirtinį šaukinį: „Jei tu gyvas pieno puta“. Pasaulio išminčiai ir
tyrinėtojai šį šaukinį ir visą tekstą įvardijo nestandartiniu – nesuprantamu.
Jų atvirumą reikia gerbti ir labai gerbti, nes jis mus verčia pasižiūrėti į
save, į tūkstantmečių gelmę, ką iš jos atsinešėme į šias dienas.
Pirmiausiai, mes daug žinome
apie pieną, bet nežinome, kad jis baltas – visų spalvų rinkinys, visą laiką
judantis ir skleidžiantis visus esamus garsus. Jo vienas gurkšnis, vienas lašas
yra neišmatuojama ir nenusakoma tobulybė, o puta – didysis tarpininkas tarp
Tėvo ir Tautos vaikų.
Dirstelėkime į žodžius
„BaLTa“ ir „ToBuLa“. Pirmas žodis rodo matomą kūną, antrasis – to kūno dvasią.
Juodu sujungti lygybės ženklu: „Kas balta – tobula, ir kas tobula – balta“.
Vadinasi, pienas yra tobulas. Šie trys žodžiai sujungti lygybės ženklu ir lieka
tik žodis „puta“. Ar autorius prieš tūkstančius metų teisingai ir tiksliai
suderino žodžius „pieno puta“? Žodis „puta“ ir jo bendrininkai „pūti, pūsti,
pata, pati, pats“ ir daugelis kitų reiškia – kylančią, lekiančią, žinančią kūno
dvasią, žalčio odą, išminties pėdsaką, išminties regimą dvasią,
Šių negausių, bet tvirtų
žinių pakanka šaukti: „Jei tu gyvas pieno puta“, nes jau žinome ir suprantame,
kad mes laukiame ne kūno ar putos, ne darbų ar pranašysčių pasirodymo, o Tėvo
dvasios tarpininko, veidrodžio, rodančio mūsų dvasią, kas mes esame sau ir
pasauliui. Tai skaudu ir baisu! Slibinas, išvydęs save veidrodyje, išsigando ir
nugaišo. Būkime drąsūs ir atviri – Baltos, Tobulos Pieno Putos bijo visas
pasaulis. Prieš du tūkstančius metų mūsų mokinį dėl žodžių: „Būkite tobuli,
kaip mano dangiškasis tėvas“ prikalė prie kryžiaus už stabmeldystę, kad žmogų
palygino su Dievu. Europa prieš 1000-700 metų mus nuteisė už tą pačią
stabmeldystę: „... jie nesiima svarbesnio darbo ... nepasiteiravę savo Dievo“.
Šios dvi žinios liudija įstatymą, kad pasaulio tautos ir jų kalbos Dievo pažinimo
dvasioje per du tūkstančius metų nepajudėjo nė per nago juodymą, nepriklausomai
nuo universitetų, akademijų, dvasinių
bendruomenių, lyties ar amžiaus. Šiuos žodžius išgirdęs didis Dievo
pažinimo išminčius iš karto šaukia: „Tu nori pasakyti, kad ir aš nepažįstu
Dievo?“. Į klausimą klausimu: „O ką pats Dievas tau sako?“ Juk pažįstami visada
turi daug apie ką kalbėti.
Mūsų kalboje nebuvo
žodžių pagonis, stabmeldis, klaidatikis, netikintis, bedievis, nes mūsų Tautoje
nebuvo dviejų lygių, tapačių žmonių kaip ir kitose tautose. Visi visi buvome ir
esame skirtingi, bet pasaulyje vienintelė mūsų Tauta, kurios kiekvienas žmogus
yra AŽ (aš), už kurį nėra kito aukštesnio, išmintingesnio, galingesnio ir t.t.,
nes šį įstatymą patvirtino Tėvas save įvardindamas AŽ (tik mūsų kalboje).
Pirmutinė A ir paskutinė Ž vienam žodyje yra tobulybė. Dabar jau žinome, kad mūsų
svarbiausias, galingiausias ir tobuliausias bendravimas su Tėvu: „Klausk Tėvo
ir daryk jo atsakymą“. Nors visi esame skirtingi ir visi artėjame ir tolstame
nuo Tėvo, bet visą laiką esame Jame – įstatymas. Vadinasi, skaudžiausia,
vargingiausia ir baisiausia tolėjimo dvasia – žmogaus, šeimos, bendruomenės,
genties, valstybės ir tautos – nesikalbėjimas su Tėvu (nei tiesiogiai, nei per
tarpininkus).
Taip byloja mūsų
tautosaka.
Ir dar. Melsdamiesi
nenusidėkime, nesakykime, kad Tėvas nuo mūsų slepia ir jo darbai yra stebuklai.
Nemėgdžiokime kitų tautų. Paslaptys ir stebuklai jiems reikalingi dėl jų
kalbų menkesnių galimybių. Jiems
nežinoti yra įstatymas, nes nežino kurio klausti, mums nežinojimas –
nusikaltimas – už kurį reikia būtinai atsilyginti.
Norime ar nenorime,
bijomės ar džiūgaujame PIENO PUTA artėja į mūsų Žemę ir į Tautą.
Kraujo
puta
Kraujas putoja greitai
tekėdamas arba virdamas. Dažnai sakome: „Užvirė kraujas“, nors pačio kraujo
nematome, o tik sprendžiame pagal kūno būseną, šėlsmą, klyksmą, greitį, pyktį,
baimę, džiaugsmą, meilę, norą ir t.t. – „kraujas verda“, „kraujas putoja“,
„kraujo puta“.
Pasakymas: „Jei negyvas –
kraujo puta“ mūsų žmogų nestebina ir nekelia jokių klausimų. Tuo metu kitoms
tautoms yra nesąmonių nesąmonė, netelpanti į jokius pasakų ir mąstymų rėmus, ir
tik dėl vieno žodelyčio AŽ (aš)", kurio jie neturi. Dar kartą prisiminkime.
Žodelis „A...Ž“ yra daugiau negu viskas – jame yra dvi didžiosios dvasios,
viskas ir niekas, jame didžiausias telpa mažiausiame ir t.t.
Palikime kasdienius ir
akademinius klausimus ir grįžkime prie Baltijos – Tobulybės jūros. Visada
gimusiajam gimtinė suteikia neišdildomą vardą, nepriklausomai kur begyventume
ir kokiomis kerpėmis apkerpėję. Vadinasi, atėjome iš Tobulos jūros (-praeities)
ir esame tobuli. Sodžiuje gyvename jau devynias dienas ir mūsų kūnas, ir dvasia
kažkiek pasikeitė. Kūną matome ir galime išmatuoti įvairiausiais mastais. Su
dvasia šiek tiek sudėtingiau. Ankstesniame rašinėlyje „Pieno puta“ tvirtinome,
kad ji yra tobulybės dvasia, o puta – dvasios veidrodis. Vadinasi, kokią putą
matau, tokia yra mano – mūsų dvasia. Įdomu, ar dėl statistinio smalsumo, palikę
savo darbus, bėgsime prie jūros pasižiūrėti, kas esame? Tikrai taip neatsitiks.
Paties putos Turėtojo nurodymu, prie jūros turi atvykti tik penki: Eglė –
Tautos vienintelis kunigas. Jūs sakote, kad mūsų Tautoje tokio nėra. Klystate.
Senajame mūsų tikėjime kunigu galėjo būti tik milžinas (-prisikėlusysis), kuris
niekada nemiršta – gyvas – kiekviename akimirksnyje su mumis. Jis amžinas
tarpininkas tarp Tėvo ir mūsų, Aržuolas – vyresnysis sūnus, ne milžinas, klauso
Eglės, bendrauja su įvairiomis dvasiomis – tautomis (prezidentas). Beržas –
vyresnysis sūnus, ne milžinas, klauso Eglės, teikia Tautai reikalingų dvasių –
įstatymų (Seimo pirmininkas). Uosis – vyresnysis sūnus, ne milžinas, klauso
Eglės, skirsto Tautos dvasioms darbus – ūkininkauja (ministras pirmininkas).
Drebulė – jauniausia duktė, ne milžinas, klauso Eglės, per mirtį aukoja kraujo
auką (dabartinis parapijos kunigas).
Štai visi penki mūsų
Tautos vaikai, nuo kurių priklauso putos spalva. Mes kiekvienas tylėdamas
tikime ir laukiame tos Baltos Tobulos Pieno Putos, bet iš visos gerklės rėkdami
šaukiame, kad ji negali pasirodyti, nes iš keturių vaikų nė vienas nesikalba
nei su Tėvu, nei su Egle, o svarbiausia – jie bijo ir nesikalba tarp savęs, nes
pagal XX a. kaimynų liudijimus vienas iš keturių vaikų yra išdavikas.
Daugiau negu pamišimas!
Mes
ir be jūros, ir be veidrodžio matome beprotybės putą – savo beprotybės dvasią:
turime ir nežinome, ką turime, galime ir nežinome, ką galime, bijome to, ko
nėra, pamėgdžiojame kitų tautų paklydėlius, kad būtume šiek tiek už juos
didesni – būtume pasaulio čempionai ir pagaliau vienas į kitą rodome pirštais.
Šie visi ženklai rodo į
mus, kad baigiame peržengti išminties – kvailumo kritinę ribą, ir mūsų negali
išgelbėti jokie priekaištai, pamokymai, užkalbėjimai, aukojimai, grasinimas,
kankinimai ir t.t. Visos šios dvasios (o dažnai ir jų savininkai) nenumaldomai
ir neišvengiamai eina į mirtį. Kol dar turime laiko pasižiūrėkime į Tėvo
šaukinį: „Jei tu gyvas – pieno puta, jei negyvas – kraujo puta“. Pirmiausia, Tėvo
šaukinys tik mūsų Tautai, iš dviejų dalių „mūsų gyvenimo būtinybė“. Žodis „jei“
liudija dvi dvasias, kurios drauge ir vienu metu negali būti, bet laiko atžvilgiu
būtinos ir neišvengiamos. Pagal tekstą „kraujo puta“ ankstesnė – pirminė, o
pieno puta – vėlesnė, kurios dar nebuvo.
Pastebėjome, kad kraujo
ir pieno putos kartu negali būti. Vadinasi, jos bus tik viename akimirksnyje –
vienos pabaiga – mirtis, o kitos pradžia – gimimas, nes jokia dvasia negali
tapti, pavirsti kita dvasia. Visos dvasios turi tik pradžią ir pabaigą, nors
tarp jų būtų trilijonai metų.
Dar sugrįžkime prie
abiejų putų.
„Kraujo puta“ – tai
nežinojimo, nepažinojimo, nemokėjimo ir negalėjimo dvasios, suburiančios aplink
save gausybę klaidingų ir nereikalingų dvaselių kelti siaubo puotą. Jų galima
atsikratyti ir sunaikinti tik per kraujo auką. Tai ir yra kraujo puta!
„Pieno puta“ – balta
tobula dvasia. Ar ji dabar yra? Aišku , kad ji buvo, yra ir bus, o kad galėtume
prie jos prisiliesti, bendrauti, privalome tapti tobulais, kad galėtume aukoti
tobulą auką (be kraujo ir be žodžio „kraujas“).
Ar bijomės to žaibiškai
artėjančio akimirksnio?
Tikrai nesibijome. Mes
jau dešimtmečiai atmintinai žinojome: „pametė skrandas“, „snieg‘s į niekį
pavirto“, „iš numirusių šaukė“. Pirmos „Metų“ aštuonios eilutės – ne
literatūros grožybė ar sapalionė, ne fizika, teologija ir ne pavasaris ant
asfalto ar betono luite, tai būtinybė žiūrėti į save, nusikratyti, nusigremžti
ir nusiplauti savo aš, tai būtinybė sunaikinti nereikalingas ir prieštaros
dvasias, tai būtinybė bendrauti su visais, esančiais praeityje, ir kaip jie,
šventinti savo gėrimą ir valgį.
Ar tai mums būtinybė? O
kur visi tie (prūsai), kurie Jo šių žodžių neklausė ir nedarė nurodytų darbų?
Kol dar turime laiko –
klauskime, bandykime, darykime ir vėl klauskime, bandykime, darykime ir vėl...
kad būtume tobuli, nes nei tu, nei aš negalime pasislėpti nuo savęs – taip sako
AŠ.
TILTAS
„Jis jau perkopė
penkiasdešimties slenkstį“ – aišku, kad niekada nekops per keturiasdešimties –
slenkstis įstatymas. „Ant kiemelio išėjus, vartelius atsikėlus, vis klausinėjo
savo dukrelę ar su visai parėjo. Ne su visai močiute, ne su visai širdele, aš
parėjau pas motinėlę rūtelių vainikėlio“ – jai reikia, ji neturi, bet eidama
per vartus ir prašydama, gauna ko reikia – vartai įstatymas. „Du ožiai susitiko
ant tilto“ – neišvengiama kova – tiltas įstatymas.
„Senis Kaulius“ pasakos
pabaigoje pasakyta, kad mergelę ir sūnų vejasi trys, šeši ir devyni velniai –
aštuoniolika galvų, o pasakos „Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“ pradžioje
sakoma, kad karaliaus sūnų Domartą ant tilto puola trigalvis ir šešiagalvis ir
devyngalvis slibinas – aštuoniolika galvų. Jokių tyrinėjimų ir įrodymų nereikia
– aišku, kad antroji pasaka yra pirmosios tęsinys. Pirmosios pabaigos „trys
metai“ antroje išskaidyta į gausesnį būrį veikėjų ir veiksmų ilgesnį laiką. Ką
liudija pasakymas, kad sūnus per tris metus visiškai užmiršo savo mergelę ir
susiruošė vesti kitą mergelę. Reiškia, jog karalius pilnai užmiršo, kad jis
buvo karaliumi. Pasižiūrėkime į save. Mūsų paskutinis karalius numirė 1430
metais, o dabar 2018 metai – be dvylikos šeši šimtai metų. Šiandieną mes
tvirtai žinome, kad jokių karalių neturėjome, o jeigu ir buvo vienas karalius,
tai koks ten jis ir karalius, jeigu nebuvo karalystės., tikrai nebuvo ir to
karaliaus. Nepajudinama tiesa – aišku teisinga ir suprantama mūsų šiandieniniam
protui. O gal juokaujame, apsimetame, slepiame, bijomės ar begėdiškai tingime,
laukdami ką kiti pasakys apie mus.
Pagaliau „prilipome tilto
galą“
Atvažiavusysis šiais
metais į mūsų žemę įsakmiai mums kartojo, kad semtume iš praeities stiprybę,
nes esame tiltas, kuris negali būti Azijoje, Afrikoje, Varšuvoje ar Romoje. Bet
mes savo praeities stiprybės gėdijamės prieš visą pasaulį – Europos paskutiniai
stabmeldžiai ir beraščiai. O kodėl jis mus lygina su tiltu ir kokiu tiltu? Kas
jį statė, kiek jam metų, plotis, ilgis, iš kokių medžiagų ir kokia jo paskirtis
Tėvo karalystėje? Jis neaiškino, nes tikrai tikėjo, kad mes apie save bent šį
tą žinome, bet mes nieko nežinome, nes mus dar saugoja nežinojimo dvasia.
Žodis „tiltas“ reiškia –
Tėvo didžioji dvasia, gimdančioji, teikiančioji, naikinančioji, pulsuojanti,
ypatinga, nepajudinama.
Pasakoje „Dvigalvis ir
dviuodegis žirgas“ tiltas yra nereikšmingiausia būtybė lyginant su kurtais ir
sakalais, kurie privalo stebėti tiltą, slibinais, kurie privalo sunaikinti
visus pasirodžiusius ant tilto ir dar praryti senę, Domartu, kuris privalo ant
tilto sukapoti visus tris slibinus. O tiltas? Sakome, kad jis negyvas daiktas
ir jam nieko nereikia. Tai netiesa. Atvykėlis aiškiai pasakė, kad „Tu ir aš
esame tiltas“. Visa, kas krikštyta ir šventinta Dievo Trejybės vardu, yra
gyva, - toks Tėvo įstatymas. Viskas
verčiasi aukštyn kojomis. Vadinasi, susitinka ne penki veikėjai – kurtai,
sakalai, žirgai, slibinai ir Domartas, - bet ir šeštasis – tiltas – Mūsų Tauta.
Dabar aišku, kad ne penki veikėjai mus matavo ir statė, bet jis yra pastatytas
pagal mūsų praeities seniausius įstatymus. Mes privalome be priekaištų,,
niekinimo ir prievartos įvykdyti statytojo valia, nes esame tiltas.
Pasaulio vaikai jau mus
žadina ir judina semti iš praeities stiprybę, ruošti tiltą, bet mes nežinome
kur ta mūsų praeitis ir su kuo ją semti, o be to, dar dvylika metų. Suspėsime! Bet mažutėlis sako: „Statytojas
sakė, kad tilto kiekvieną šimtą metų sutrumpino vienais metais. Koks
džiaugsmas, kad juodybė „į niekį pavirto“, o karalių dvasia pareina iš ežero ir
parveda visus Tautos karalius, „nors jį pasveikint tau ir baisu“, bet jie visi
mums šaukia: „et omnes habernus vnum deum“ – tai jų gyvenimo pagrindas, o mūsų
neišsemiama praeitis į ateitį. Mes -
Tiltas, ir Pieno Puta su mumis.
MILŽINAI
„Prūsai (ir sūduviai) tikėjo, kad kūnas
prisikelia iš numirusiųjų, bet ne taip, kaip dera“. Petras iš Dusburgo „Prūsų
žemės kronika (XIII a.).
„Ir nors jie (lietuviai) buvo stabmeldžiai
ir tik vėliau pasikrikštijo, bet prieš tai tikėjo į Vieną Dievą ir tikėjo, kad
ateis teismo diena, tikėjo į mirusiųjų prisikėlimą ir į Vieną Dievą, kuris teis
gyvuosius ir mirusiuosius“. „Bichovco kronika“ arba Pečioros Lauros vienuolyno
vienuolio perpasakojimai metraščių (XVI a. pradžia).
Pasaka Ruduolėlis
Gyveno senelis ir senelė. Turėjo sūnelį ir
dukrelę. Ėmė senelė ir numirė. Tada senelis ženijosi antrą kartą ir pasiėmė sau
pačią laumę raganą. Šita močeka labai neužkentė savo posūnio ir podukros ir
grizino senelį, kad tas savo sūnų papjautų ir mėsą jai išviręs atiduotų. Tėvas
nuvedė sūnų miškan, nunešė jam valgyti ant ilgo laiko ir paliko jį tenai, o
pačiai nušovė kiškį ir atnešė namo.
Laumė valgo kiškio mėsą, o kaulus meta pro
langą oran. Atskrido juodvarnis ir sako:
-
Krun krun, čia ne
sūnaus mėsa! Krun Krun, čia pilko kiškelio mėsa!
Tai išgirdus laumė ragana suprato, kad
vyras ją apgavo. Kiškelio mėsą numetė ir šoko ant vyro bartis, kad sūnaus
nepapjovė. Nebėra kur seneliui dėtis. Nuėjo vėl miškan, papjovė savo sūnų ir
atnešė namo, padavė laumei. Laumė linksma pasidėjus ant stalo valgo ir kaulus
meta oran pro langą. Atskrido juodvarnis ir nusileidęs ant lango sako:
-
Krun krun, čia tai sūnaus mėsa. Krun krun, čia ne pilko
kiškelio mėsa!
Laumė posūnį suvalgė, o kaulelius oran
išmetė. Išėjo oran sesuo, surinko visus brolelio kaulelius ir nunešusi užu
klojimo sudėjo ruduolėlio gūžton. Atskrido pavasarį ruoduolėlis ir išperėjo iš
tų kaulų labai gražų berniuką. Berniukas išlipęs iš gūžtos nuėjo miškan, įlipo
į eglę ir sau sėdi. Besėdėdamas pamatė, kad atvažiuoja gelumbių kupčius ir
uždainavo šitaip:
-
Mane tėvelis
papjovė, papjovė,
Laumė
ragana prarijo, prarijo,
Ir
kaulelius išmetė, išmetė,
Sesutėlė
surinko, surinko,
Balton
skarelėn surišo, surišo,
Ruduolėlio
gūžton padėjo, padėjo,
Ruduolėlis
išperėjo, išperėjo.
Kupčius klausė, klausė dainuojančio
berniuko ir pagailo jo, numetė jam gelumbių, kartūnų ir kitokių daiktų. Jam
nuvažiavus berniukas susiėmė visa ir vėl įlipo eglėn.
Atvažiuoja žmogus su vežimu girnapusių.
Berniukas tuoj ir uždainavo:
-
Mane tėvelis
papjovė, papjovė,
Laumė
ragana prarijo, prarijo,
Ir
kaulelius išmetė, išmetė,
Sesutėlė
surinko, surinko,
Balton
skarelėn surišo, surišo,
Ruduolėlio
gūžton padėjo, padėjo,
Ruduolėlis
išperėjo, išperėjo.
Žmogus klausė, klausė ir nieko daugiau
neturėdamas ką duoti išmetė girnapusę ir nuvažiavo sau. Berniukas išlipo iš
eglės ir, suėmęs visas gelumbes ir girnapusę, nuėjo į savo Tėvo namus. Buvo
tamsi naktis. Berniukas užlipo ant gryčios stogo ir kaip tik pradėjo aušti,
tuoj uždainavo. Išgirdusi laumė savo podukrą sakydama:
-
Aik nustumk nuo
gryčios – kas ten toks gieda!
Išėjusi mergytė pažino savo brolį, ir
brolis ją pažinęs numetė jai visokių dovanų ir vėl dainuoja savo dainelę.
Išgirdusi laumė labai užpyko ir bėga su kačerga jo užmušti, bet kaip tik iškišo
galvą iš priemenės, berniukas paleido nuo stogo girnapusę ir užmušė laumę
raganą. Tada berniukas nulipo ir gyvena visi ir laimingi. Pasakos pabaiga.
Svarbiausia įstatymas – raidė „A“ nėra
garsas „aaa...“ yra tik jo ženklas, arba „ji tarp svečių švytėjo kaip saulė“. Žodis
„saulė“ nėra saulė. Vadinasi, pažinojimas ir žinojimas ženklų mums suteikia
galimybę bendrauti, gyventi ir apsisaugoti nuo klaidų.
Senelis ir senelė – Dievas Tėvas ir Dievo
Tėvo dvasia.
Sūnelis ir dukrelė – Dievo Tėvo ir Jo
dvasios kūnas – Dievo Trejybė.
Senelė numirė – Tėvo Dvasia mokino ir
globojo iki dvylikos metų – iki krikšto, kai suteikiamas savarankiškumas būti
piemeniu.
Laumė ragana – Dievo Tėvo didžioji
gyvenimo dvasia – mokytoja.
Neapkentė – susiduria savarankiškumas,
nežinojimas ir išmintis – mokslas.
Liepė papjauti – mokytojas viską atidavė
mokiniui – išmokino. Mokinys pasiekė išminties ir galių viršūnę. Tolimesnis
žmogaus kelias – Tėvo reikalas.
Tėvas sūnų išvedė miškan – supažindina
mokinį su savo didžiausiomis ir galingiausiomis dvasiomis, kurios yra už
mokytojo galimybių ribų.
Vietoj sūnaus pateikė kiškį – svarbiausias
įstatymas – Tėvo visatoje nėra dviejų lygiaverčių ir dviejų tapačių.
Ragana nepažįsta mėsos – mokytojas nėra
vertintojas ir ne teisėjas.
Varnas krunksi – viskas girdima, regima ir
žinoma, o perduodama per vardus, varpus, varnus ir vartus.
Ragana bara vyrą – Dievo Trejybės byla –
vienas Dievas.
Senelis papjovė sūnų – Dievas Tėvas žmogų
palietė ypatingu įstatymu – peiliu (kirviu, kalaviju, strėle) – tai gali
atlikti tik Tėvas. Žmogaus dvasia (tik su AŠ) numirė ir gimė tame pačiame kūne.
Šis Tėvo ir žmogaus įvykis įvardijamas peraugimu, o žmogus – milžinu (žmogus +
didžiosios + dvasios).
Ragana valgo sūnaus mėsą – milžino kūno
mirtis patvirtinama visuomenei.
Varnas patvirtina, kad mėsa sūnaus –
milžino laidotuvių apeigai pajudinama visa Tėvo Trejybė.
Kaulus išmetė pro langą – milžino
šarvojimas ir laidojimas už gyvenamų ribų.
Visus kaulus surinko – milžino viso kūno
dalys privalo būti viename.
Balton skarelėn surišo – kūną privalo
sudeginti tobuląja ugnimi – negrįžtamai.
Ruduolėlio gūžton sudėjo – apeiga vykdoma
iš karto po peraugimo apeigos. Tėvo ruduolėlio dvasia po milžino atsiskyrimo
nuo gimtojo kūno suteikia jam perkūną (per + kūną) tokį kūną, kokio būtinai
reikia toje vietoje ir tuo laiku.
Ruduolėlis pavasaryje išperėjo - visi įvykiai ir apeigos atliktos, milžinas
numiręs, pirmas pavasaris. Milžinas privalo būtinai pasirodyti pirmą kartą nuo
Velykų per dvi savaites iki Atvelykio savo giminaičiams ar pažįstamiems.
Išperėjo gražų berniuką – milžinas nei
kūnu, nei veido bruožais nepanašus į save ankstesnį, nes DNR sunaikinama
negrįžtamai.
Berniukas nuėjo miškan ir įlipo eglėn. Nuo
čia prasideda reikalavimai tik vieninteliam Tautos kunigui. Jis atskirtas nuo
Tautos, bet yra tarpininkas tarp jos ir Tėvo – girdintis ir matantis kiekvieno
krustelėjimą. Eglė – kunigo ženklas.
Atvažiavo kupčius – milžinas girdi, mato
ir supranta Tėvo dvasių galimybes, kėslus ir reikmes.
Berniukas uždainavo – judina praeities ir
ateities Tėvo dvasias žodžio galia.
Davė gelumbių ir kartūnų – gavo ypatingų
žodžių ir kalbos dvasių.
Žmogus atvažiavo su girnapusėmis –
galingiausia kūnų naikinimo dvasia.
Berniukas sugrįžo namo – milžinai grįžta į
savo Tautą.
Ragana siunčia podukrą – Mokytojas ne
Tėvas – siaubingas paklydimas.
Berniukas apdovanoja sesę – mažutėliams
suteikiama žodžio galybė.
Ragana eina užmušti kažko – Mokytojas nežinodamas
praeities, negali žinoti savo sekančio žingsnio.
Raganą užmuša girnapusė – sensta ne tik
kūnas, bet ir dvasia.
„Ruduolėlio“ liudijimai
1.
Žmogų mokina
peraugimo mokytojas.
2.
Peraugimą vykdo
tik Tėvas ir ant ypatingos žemės. Ankstesnė dvasia sunaikinama ir gimsta nauja.
3.
Milžinu gali tapti
tik gyvas žmogus.
1.
Po peraugimo įvykio
Tėvo ruduolio dvasia paruošia ypatingą kūną (perkūną).
2.
Milžino kūnas po
mirties sudeginamas, o pelenai laidojami tik milžinų kapuose ir tik Sūduvoje.
3.
Milžinas pirmą
kartą po savo mirties pasirodo po Velykų iki Atvelykio.
4.
Milžinai gali
bendrauti su gyvaisiais.
5.
Tautos kunigas
privalėjo būti milžinu.
Tolesnis pasakos tekstas apie mūsų Tautos
ateities atskirus įvykius ir laikotarpius (pranašystės).
Pagaliau galime drąsiai tvirtinti, kad
Petras iš Dusburgo ir Pečioros Lauros vienuolis privalėjo mus įvardinti
netikėliais, klaidatikiais ir stabmeldžiais, nes ir tuometiniai krikščionys
lenkai Krėvos sutarties protokoluose krikščionis stačiatikius įvardijo
klaidatikiais, kuriuos reikia būtinai dar kartą krikštyti. Ar tai atsitiktinė
klaida? Tarkime, kad taip. Bet juk visas klaidas ištaisyti galima ir būtina. Ir
ištaisė! Pasakė, kad „protokolai dingo“.
Todėl teisingiausia: žiūrėkime ką turime,
ko mums reikia ir ką galime.
Užrašyta 1995 m.
Būdviečiai ir
Nepriklausomybės Šimtmetis
Apžėlė ir apaugo praeitis
Ir nukasti altoriai,
Trejybės žodžiai ištarti
Įamžino... ČIA... mūs tikrovę.
Būdviečių vienkiemis įkurtas 2623 metais
(prieš 4912 metų) ant kalvos 107,8 metrų virš jūros lygio, šiaurės platuma 54°32‘33“,
rytų ilguma 22°53‘03“, plotas 2,9 ha, keturkampis 263 x 110 m,
apribotas šventtakiu, Vilkaviškio rajone, Pajevonio seniūnijoje, Būdviečių
kaime.
Būtinai reikia priminti: nuo vienkiemio į pietų
pusę už Zanilos upės po dviejų metų įkūrė Užupių vienkiemį, o po septyniolikos
metų į šiaurės pusę – Stallaukio (Stolaukio) vienkiemį. Šie trys vienkiemiai
maitino, rengė ir aprūpino medžiaginėmis reikmėmis bagarių vienuolius,
apgyvendintus 2626 metais. Taip buvo aprūpinamas kiekvienas (9) Sūduvos
vienuolynas, išskyrus gižų, kurį aptarnavo tūkstantis savanorių vyrų iki 36
metų amžiaus.
Pastaba. Mūsų tautoje darbų neskirstė į
vyriškus ir moteriškus. Bet kokios paskirties žemės plotas visada buvo apribotas
šventtakiu. Jis negalėjo nei didėti, nei mažėti, tiesiogiai priklausė Dievo
Trejybės žinybai.
Būdviečių vienkiemis ir visi Sūduvos
vienkiemiai gyvavo iki Valakų Reformos. Jis buvo sunaikintas 1567 m.
(pagal dabartinį kalendorių). Visos 34 šeimos išsikėlė į gatvinį kaimą. Po 244
metų t. y. 1811 m. viso kaimo žemė buvo suskirstyta į kolonijas po 24
ha – viso 44 kolonijos. Dauguma būdviečių tais pačiai metais pradėjo kurti savo
sodybas (vienkiemius). Trys šeimos pardavė savo kolonijas ir liko gyventi savo
daržų senose trobelėse.
Kaime jokių permainų nevyko, žmonės žemę
pardavė, pirko, vaikams dalijo, gimė, mirė, atėjo ir išėjo į marčias ir žentus.
Tik XIX a. antrojoje pusėje už socializmą buvo nuteisti ir įkalinti Jonas
Mazurkevičius, Vincas Mickevičius, o Vincas Kurtinaitis buvo nubaustas pinigine
bauda už 32 pūdus lietuviškų draudžiamų knygų (knygas sunaikino). XX a.
pirmojoje pusėje dėl ūkininkų streiko nuteisė ir sušaudė Alfonsą Petrauską.
Kaime iki 1944 m. jokių pokyčių nebuvo.
1944 m. rugpjūčio 5 d. vokiečių
žandarai per 15 minučių išvarė visus kaimo gyventojus į paprūsę ir į Prūsiją
(už 12 km). Iki šio laiko kaime buvo 49 sodybos ir gyveno 51 šeima: Savickų,
Pavelčikų, Pečenkių, Kulbokų, Karaškų, Raudonių, Bartišių, Pultinevičių,
Gražulių, Virškų, Vasikevičių, Čižeikų, Mičiulių, Zavistauskų, Mazurkevičių,
Zygmantų, Masaičių, Kijauskų, Mickevičių, Želvių, Ščiukų, Anilauskų, Debesiūnų,
Stumbrių, Danisevičių, Mazurkevičių, Vasikevičių, Vasikevičių, Rūbų, Šabrinskų,
Petrauskų, Karveckų, Vaišnių, Matijošaičių, Stumbrių, Merkevičių, Pastarnokų,
Šlikų, Valentų, Želvių, Butkevičių, Kurtinaičių, Laukaičių, Gataveckų,
Alkevičių, Debesiūnų, Mažulaičių, Bobinų, Mickevičių, Kurtinaičių, Mačiulaičių.
Būdviečių kaimo gyventojų gyvenimas nuo
1944 metų iki 1954 metų.
Šeimos – Želvių, Anilauskų, Danisevičių,
Vasikevičių, Šabrinskų, Vaišnių, Merkevičių, Mažulaičių, Mickevičių, Karaškų...
– išvarytos į Vokietiją atsidūrė kitose pasaulio valstybėse.
Šeimos dėl sunaikintų sodybų ar galimų
represijų pasitraukusios į Lietuvos gilumą: Kurtinaičių, Šlikų, Pastarnokų,
Petrauskų, Debesiūnų, Mazurkevičių, Bobinų, Virškų, Zygmantų, Gražulių.
Šeimos be teismo ištremtos į Sibirą:
Savickų, Kulbokų, Raudonių, Vasikevičių, Mičiulių, Mickevičių, Ščiukų,
Stumbrių, Rūbų, Matijošaičių, Vasikevičių, Stumbrių, Želvių.
Asmenys (nuteisti ir neteisti) įkalinti už
duoklę, žemės mokesčius ir galimą nepaklusnumą valdžiai: Ona Mačiulaitienė,
Antanas Prisevičius, Albinas Kurtinaitis, Vincas Želvys, Ignas Petrauskas,
Albinas Stumbrys, Ignotas Stumbrys, Feliksas Zavistauskas, Albinas Mičiulis,
Petras Vasikevičius, Algirdas Kulboka.
Per šį ypatingą dešimtmetį (1944 – 1954)
liko nepaliestos šeimos: Alkevičių, Debesiūnų, Gataveckų, Laukaičių,
Butkevičių, Karveckų, Kijauskų, Masaičių, Mazurkevičių, Pultinevičių, Bartišių,
Pavelčikų.
Nuo XX a. pirmosios pusės iki 2017
metų išlikusios šeimos: Rūbų, Vasikevičių, Stumbrių, Bartišių, Kijauskų (tik
pavardės jau pagal žentų pavardes).
Kaimo dabartinės šeimos yra iš aplinkinių
kaimų ir rajonų, todėl kalbinio, tikybinio, paprotinio ir tautinio skirtumo
nėra, bet nėra ir kaimo praeities atsiminimų archyvo. Jis dingo kartu su
čiabuviais – jis sunaikintas. Tai netiesa. Praeities neįmanoma sunaikinti –
galima tik užmiršti arba jos vietą užpildyti melo ir klaidos dvasiomis.
Vadinasi, Būdviečių ir būdviečių dvasinis turtas nekintantis, o gal įdomus ir
reikalingas.
Būdviečių kaimo dabartinis plotas rodo,
kad čia gyventojai gyveno prieš 30 000 metų ir vykdė apeigą „TE“ Dievo
Trejybės vardu. Jos santrauka: „Te tau, Tėve, teką“. Apeigai nereikėjo žemės
pakylos, padėklo, šventintos žemės, įrankių, pasikartojančio laiko saulės ir
mėnulio atžvilgiu. Kiekviena tokia apeiga yra pėdsakas žemėje, nes ją vykdė
Dievo Trejybės vardu. Įdomus akimirksnis – pasaulyje vienintelė mūsų tauta pažinojo
ir pažįsta Dievo Trejybę. Kaime tokių pėdsakų yra tūkstančiai.
Nuo trisdešimt tūkstantųjų metų apeigą
„TE“ pakeitė apeiga „DA“ (do, duo), bet nepasikeitė apeigos priėmėjas. Apeigos
santrauka: „Duodu dalį, dovaną, duoną“. Reikalavimas apeigai – žemės pakilimas,
stalas (akmuo, kelmas, rąstigalis), žemė ir stalas būtinai pašventinti Dievo
Trejybės vardu. Svarbiausias įvykis – trys šventyklos: Dievui Tėvui, Dievo
Dvasiai ir Dievo Sūnui. Pirmą kartą pasaulyje jos atsirado tik Būdviečiuose
ūkininko Raudoniaus lauke. Vakariniame lauko gale – Sūnaus, sodybos šiaurinėje
pusėje – Dvasios (atkastas stalas) ir rytiniame gale – Tėvo. Kai 2640 metais
ruošė vienkiemiui dirbamus laukus, ant trijų kalvų aptiko po stalą (didelį
šventintą akmenį), dėl to vienkiemį pavadino Stallaukiu.
Nuo 23 000 metų pradėjo šventinti
dovaną.
Nuo 18 000 metų prie dovanojimo
apeigos buvo pridėta nauja apeiga – atnašavimas. Žodis „NAŠ“ reiškia nešti,
naštą, t. y. susijungimą (nepaėmęs į rankas ar glėbį – nesusijungęs,
nepaneši ir nepajudinsi). Taigi Tėvo dvasios susijungimas su pašventinta dovana
žmogų priartina prie Tėvo per atnašavimą, atnašą ir atnašos valgymą. Nuo dabar
šventyklų stalai tampa dovanojimo ir atnašavimo stalais.
Nuo 35-ųjų metų (prieš 7500 metų) mūsų
Tautoje ir tik mūsų tautoje įvedė aukojimo apeigą. Apeigą sudarė dovanojimas +
atnašavimas + aukojimas. Kartu su šia apeiga atsirado Dievo Tėvo Giria –
penkios šventyklos: Dievo Trejybės, Dievo Tėvo, Dievo Dvasios, Dievo Sūnaus,
Dievo Kūno (Perkūno). Būdviečiuose Dievo Giria yra ant Jevonio kairiojo kranto.
Ji priklausė vienuoliams bagariams, bet ją lankė ir visų trijų vienkiemių
gyventojai. Prisikėlusieji bagariai šventes švęsdavo Drausgirio Prisikėlusiųjų
Girioje.
2626 metais būdviečiai supylė Dievo
Dvasios (Žirgo) Tako dvi alkas (Take yra 15 alkų).
3442 metais būdviečiai supylė Dievo Sūnaus
(Vyčio) Tako dvi alkas (Take yra 7 alkos). Septyni altoriai yra Dievo Tėvo
sostinės ženklas Žemėje.
4357 metais supylė Dievo Tėvo (Kirvio)
Tako 5 alkas – pirmą, antrą, trečią, vienuoliktą ir dvyliktą (Take – 12 alkų).
4598 metais Būdviečiuose ant Zanilos
kairiojo kranto padarė Tautos karalių krikštyklą – krikštasuolę ir du stalus
(trys didoki akmenys) šventinti žiedą, sagę, lazdą ir vėliavą. Krikštyklą ir
kitas penkias apeigų šventvietes įvardijo Karalkrėsliu. Pirmą karalių krikštijo
4599 m., o paskutinį 83-iąjį – 6910 (-1392 m.) metais.
Būdviečiai per tūkstančius metų supylė 17
alkų-altorių Dievui Tėvui, Dievo Trejybei garbinti, dėkoti ir prašyti – tai
mūsų gyvenimo esmė, reikšmė ir prasmė.
Nuo 1580 m. iki 1590 m. (pagal
dabartinį kalendorių) būdviečiai nukasė 14 altorių pagal vyresnybės įsakymą
kaip Dievui Tėvui ir vaikams pavojingus stabus. Ar baugu? Čia tik juokai.
Artimuosiuose Rytuose patį Tėvo Sūnų prikalė prie kryžiaus, kad nemaišytų gyvenimą
Tėvui ir jo vaikams. O mes ar ne vaikai? Tikime visais ir viskuo, ką mums sako
ir rašo vadovėliai, kad mūsų PRAEITIS – stabmeldystė, pagonybė ir
menkaprotystė. Tada... STOP... ir negiedokime: „Iš praeities Tavo sūnūs te
stiprybę semia“. Mūsų „praeities pažinojimas“ yra mūsų tikėjimas, ir giedojimo
galingas šauksmas pagimdo tokią galingą bedievybės ir menkaprotystės dvasią,
kad bet kokius Seimo ir Vyriausybės teisingus ir išmintingus įstatymus ir
įsakymus paverčia juokais, pasityčiojimais ir dulkėmis.
O dabar savęs klauskime: „Ką naikinsime –
melą apie mūsų praeitį ar Tautos Giesmę“, nes Tėvo Kirvis prie šaknų pridėtas.
Mylimi būdviečiai, 2017 m. liepos 1
d. susirinkę suskaičiavome kaimo šeimas. Jų yra tiek, kiek buvo prieš 80 metų,
aname šimtmetyje ir aname tūkstantmetyje. Ir dar žinome, kad Dievo šventumo
neįmanoma nukasti ar sunaikinti. Mes tikime ir sakome – visa, kas buvo, – yra,
mūsų praeitis didinga ir gyva. Tad semkime iš praeities stiprybę, giedokime už
visus garsiau ir švęskime TĖVO PRIKLAUSOMYBĖS ŠIMTMETĮ, o gal ir dar daugiau...
2017-07-21 Kaunas.
Dvylika dvyliktųjų
1.
Aš – niekas. Manęs nėra. Mano
pėdsakas, DNR yra...
2.
Aš – viskas, dulkė, žvaigždynas,
yra, esantis...
3.
Aš – rojuje, rujoju, rausvas,
daugiausia virpesių per sekundę...
4.
Aš – įsčiose įsikūnijantis...
5.
Aš lopšelyje...
6.
Aš darželyje...
7.
Aš pradinėje...
8.
Aš vidurinėje...
9.
Aš Universitete...
10.
Aš Akademijoje...
11.
Aš nusikūnijantis...
12.
Aš nusidvasinantis...
13.
Aš – niekas. Manęs nėra. Mano
pėdsakas, DNR yra...
Šias
dvylika dyliktųjų galima palyginti su ratu: stebulė, 12 stipinų ir ratlankis.
Galima į juos žiūrėti skirtingai. Pirmas nebūtinai turi būti „Aš – niekas“, pirmas
gali būti penkta dvyliktoji „Aš lopšelyje“, ir nuo jo skaičiuoti toliau iš
eilės visus stipinus. Taigi rate stipinai yra visi pirmi ir visi jie gali
turėti visus skaičius. Čia yra toks sutarimas. Galime mes į šitą ratą žiūrėti
kaip į amžiną ratą, galime žiūrėti kaip į užburtą ratą, galime žiūrėti kaip į
žiedą, galima žiūrėti kaip į vienas lygus dvylikai ir t.t. Norint toliau nagrinėti
visą vaizdinį, šį visą ratą, turime priimti kai kuriuos įstatymus.
Pirmas
įstatymas. Kiekviena dvyliktoji turi griežtą savo įstatymyną, teisyną, žodyną
ir programyną. Ir galime dar pasakyti, kad kiekviena dvyliktoji menkai pažįsta
save, o dar menkiau pažįsta visas kitas dvyliktąsias. Iš kiekvienos
dvyliktosios žiūrint į tą pačią dvyliktąją ji matoma skirtingai. Mes norėdami
pažiūrėti į jas šiek tiek iš arčiau, šiek tiek giliau, pasirenkame tas
dvyliktąsias, kurias labiausiai mes suprantame, pažįstame, matome ir jaučiame. Taigi
pradėsime nuo penktos dvyliktosios „Aš lopšelyje“ iki devintos dvyliktosios „Aš
Universitete“. O į jas žiūrėsime iš septintos dvyliktosios „Aš pradinėje“.
Iš
septintos dvyliktosios žiūrint į penktąją dvyliktąją „Aš lopšelyje“ yra
nevaikščiojantis, nekalbantis, nebendraujantis, nevertinantis, be tautybės, be
pilietybės, nepažįsta jokių žmonių, yra bedievis, laukinis, neįgalus ir taip
toliau. Pagal mūsų tautosaką „Žalčių Eglė“ trys mergos eina į balą maudytis ir
nežino, kad joje yra žaltys.
Dabar
pažiūrėkime į šeštąją dvyliktąją „Aš darželyje“. Moku vaikščioti, kalbėti, pažįstu
tėvus, brolius, seseris, kaimynus, bet esu be pilietybės, be tautybės, be Dievo
ir turintis specialų žodyną. Tą specialų žodyną turi tik mūsų Tauta, kitos
tautos neturi. Mes sakome paukštelis, žvėrelis, šunelis, vėjelis, takelis, mamelė,
tėvelis, saulelė ir taip toliau. Tai yra mūsų žodynas. Pagal jįjį sakome, kad
visi yra vienodi, visi yra lygiaverčiai, su visais galima susikalbėti. Todėl iš
septintos dvyliktosios žiūrint į „Aš darželyje“, matome, kad tai yra bedievis,
pagonis, stabmeldys, nes jis kalbasi su gėlėmis ir su viskuo, kas yra aplink
jįjį. Pasak mūsų tautosakos „Žalčių Eglė“, žmogus, moteris Eglė kalbasi su
žalčiu, ginčijasi, sprendžia, ką daryti, ko ji nori, ko nenori. Kalbėjimasis su
gyvūnu yra mūsų tautosaka.
Dabar
panagrinėkime septintąją dvyliktąją „Aš pradinėje“. Pradinėje klasėje jau mes
mokame ir skaityti, ir rašyti, ne tik vaikščioti ir kalbėti. Jau pažįstame daug
skirtumų, žinome savo tautybę ir pažįstame vieną Dievą. Tai yra tokios tautos
kaip judėjai, mochametonai, turintys vieną Dievą. Mūsų tautosakoje „Žalčių
Eglė“ ji ateina prie vandens ir randa jaunikaitį – žmogų. Jis visiškai yra
panašus į ją, su ja gali gyventi, gali turėti šeimos, bendrauti, tiek, kiek ji
išmano, tiek ir tas jaunikaitis išmano, tai reiškia, kad Dievo galimybės yra
tokios kaip ir žmogaus.
Aštunta
dvyliktoji „Aš vidurinėje“. Vidurinėje jau mes galime susipažininti su
įvairiais dalykais. Pavyzdžiui, vėjas gali savo judėjimą paversti kitu judėjimu,
vanduo gali miltus malti, gaminti elektrą. Galime bendrauti su tais, kurių
nematome, kurių neapčiuopiame, bet žinome, kad yra, ir galime bendrauti. Tai
yra Dievo Trejybė: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia. Mūsų tautosakoje
„Žalčių Eglė“ Žilvinas yra Dievas, Eglė – žmogus. Jos vaikai gali bendrauti
žodžiu, balsu, garsu su Žilvinu, su Tėvu. Tai yra Dievo Trejybė, balsas, žmogus
ir Dievas. Tai tokia mūsų Trejybė.
Devinta
dvyliktoji „Aš Universitete“. Iš septintos dvyliktosios žiūrint mes nedaug ką
suprantame, ką jie ten Universitete veikia, koks yra jų teisynas, įstatymynas
ir programynas, mes juos tik įvardijame ir viskas. Universitete yra
specialistai, inžinieriai, mokslininkai, profesoriai, aiškiaregiai, kerėtojai,
burtininkai, šamanai, poleontologai, istorikai ir t.t. Žiūrėdami iš septintos
dvyliktosios „Aš pradinėje“ menkai juos pažįstame ir daugiausiai paprastame
gyvenime iš jų pasijuokiame. Pagal mūsų tautosaką „Žalčių Eglė“, Eglė yra galintis
žmogus. Ji gali pasakyti žodžius, ir
vaikus – žmogų paversti medžiais, gali ir atvirkščiai. Gali akmenis
paversti bandelėmis, vienu kviečio grūdu pamaitinti visą kariuomenę, vienu lino
pluoštu apdengti visą Tautą. Tuo užsibaigia didžiausias mūsų pažinimas apie
šeimyninę žmogaus galią.
Mes
nenagrinėsime dešimtos dvyliktosios „Aš Akademijoje“, nes jau iš septintosios
dvyliktosios žiūrint visai neturime jokio supratimo apie jų veiklą, apie jų
gyvenimo būdą ir apie mūsų Tautą nieko beveik neišlikę. Gal kur yra istoriniuose
rankraščiuose užrašyta, bet mūsų Tautoje apie Akademijas nėra. Dešimtoje
dvyliktojoje „Aš Akademijoje“ apie mūsų senovę tiek pasakyta, kad šita žmonių
grupė nebuvo šeimyniniai, jie buvo žyniai, priklausę dešimčiai žynijų
(vienuolynų), nes senajame mūsų tikėjime nebuvo vienuolių ir atsiskyrėlių,
tokio net žodžio nebuvo, o buvo tik žyniai ir buvo 10 žynijų. Jos yra išlikę
mūsų kalboje, gyvojoje kalboje, kai kur ir raštuose, apie kai kuriuos yra
užsiminta įvairiose kronikose.
Dešimt žynijų ir žynių:
1. Gižai –
Dievo amatininkai.
2. Nėniai
– auklėjantys Tautą.
3. Ligažiniai
– regintys dvasias, reiškia užėję pas ligonį gali pasakyti kokia jis liga serga.
4. Toliažiniai
– tai yra ateitis, Dievo ateities regėtojai.
5. Valkatai
– galėjo pakeisti kūną, vieną kūną kitu kūnu, panašiai kaip Kristus vandenį
pavertė vynu.
6. Vaišniai
– tai yra žemdirbystė, orai. Jiems priklausė klimatas.
7. Laužadžiai
– jau pagal šitą žodį žinome, kad laužantys žodžius, tai yra užkeikimų,
prakeikimų, užkalbėjimų, kerų naikintojai. Jie turėjo tokią dvasią, kad galėjo
sunaikinti.
8. Vydžiai
– kalbininkai. Jie, Dievo nurodymu, įvesdavo naujus žodžius ir esamus žodžius
panaikindavo, bet tas panaikinimas nelabai gerai sekdavosi, nes įpratę žmonės juos
vartodavo ir toliau.
9. Bagariai
arba kalviai – tai patys galingiausi. Padavimuose sakoma, kad jie galėjo net
žvaigždes danguje stumdyti, jas užgesinti arba įžiebti naujas.
10. Salakai
– senovės regėtojai. Dabar mes sakome praeities, o senovėje sakydavo – senovės
regėtojai. Jie galėjo pamatyti tiksliai kas ir kur tuo laiku įvyko. Jie
priklausė dešimtai dvyliktajai „Aš Akademijoje“.
Šis
mūsų dvylika dvyliktųjų pažiūrėjimas į žmogų – nieko ypatingo. Tai atrodo visai
suprantama ir viskas aišku.
Bet
mes pasižiūrėkime vietoj žmogaus į žmonių grupes. Pasižiūrėkime į gentis, į
tautas ir į valstybes nuo penktos dvyliktosios „Aš lopšelyje“. Kaip mūsų
keliautojai, kronikininkai apie šiuos žmones rašo. Jų buvo ir dabar jų yra.
Kaip jie aprašo šiuos žmones: laukiniai, bedieviai, be civilizacijos, ne
žmonės, kuriuos reikia išnaikinti, na kiti sako, kad reikia pamokyti. Ar mes
apie savo vaikus taip sakome, kai jie guli lopšy ir net nekalba, ir
nevaikščioja, ir nešneka, ir, atrodo, nieko neišmano? Ar mes taip kalbame? O
apie tautas, apie gentis, apie valstybes, mes taip sakome. Tai yra baisu.
Baisiau negali būti.
Kai
mes žiūrime į tautas, gentis šeštos dvyliktosios „Aš darželyje“ aspektu, ką mes
apie juos sakome? Sakome, kad tai yra stabmeldžiai, pagonys, be civilizacijos,
be jokio supratimo. Juos reikia naikinti arba juos reikia mokyti ir t.t. Baisu,
tai yra baisu, daugiau nieko negalime pasakyti. O pilnos kronikos tokių dalykų
prirašytos, ne tik kronikos, bet ir aprašymai, atsiliepimai apie tautas. Ir
šios tautos naikinamos, iki šios dienos yra naikinami tie žmonės, tai yra
baisu. Mes savo vaikų nenaikiname, kad jie grįžę iš darželio katinėliui,
paukšteliui pasakoja, mes išgirdę džiūgaujame, o kad tauta taip kalba, tai ją
reikia užmušti. Siaubas.
Septinta
dvyliktoji „Aš pradinėje“ moka rašyti. Senovėje jie daugiausia buvo raštininkai,
kronikininkai, Šventų Raštų rašytojai. Kiek Dievą jie pažinojo? Jie Dievą
pažinojo kaip žmogų.
Mes
pražioje sutarėme, kad dvylika dvyliktųjų rašysime iš septintos dvyliktosios
„Aš pradinėje“. Ir dar sakėme, kad kiekviena dvyliktoji dyliktosios menkai
pažįsta save. Tai yra menkiau arba visai nežino apie kitas dvyliktąsias. Todėl
mums aštuntoji dvyliktoji yra tamsus miškas, o ką jau bekalbėti apie devintąją
ir dešimtąją dvyliktąsias. Bet mes turime daug įvardijimų: gudročiai,
išmintinguoliai, specialistai, meistrai, aiškiaregiai, šamanai, kerėtojai,
burtininkai, daktarai, profesoriai, akademikai, viršininkai, pirmininkai,
prezidentai, sukčiai, apgavikai, savanaudžiai, skriaudikai. Dėl šitų visų
įvardijimų mes retkarčiais pradedame bruzdėjimus, streikus, maištus, sukilimus,
revoliucijas ir net karus. Tai visiškai natūralus elgesys.
Dvylika
dvyliktųjų klausia: „Kokia reikšmė ir nauda yra išklausius, perskaičius dvylika
dvyliktųjų?“ Atsakymas: „Kiek skaitytojų ir klausytojų, tiek skirtingų atsakymų“.
Todėl visus atsakymus dėstome į eilę, kurie vieni į kitus yra arčiausiai savo
panašumu. Išdėstę gauname visą eilę. Kraštą dešinėje ir kitą kraštą kairėje.
Dabar paimame iš dešinės atsakymą ir žiūrime: „jokios reikšmės, jokios naudos,
gaila sugaišto laiko. Reikšmė ir nauda absoliutus nulis“. Dabar imame iš kairės
pusės kraštinį atsakymą. Atsakymas: „dvylika dyliktųjų – kiekviena raidė,
kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys yra įstatymas, pagal kurį gyvenu ir
bendrauju su Visata. Reikšmė ir nauda – absoliuti begalybė“.
1 priedas
Keletas vaizdelių iš Tautos ženklų albumo.
Trejybės
stulpai
Trys
stulpai – tvirta šeima:
Tėvas,
motina, sūnus,
Vidurinio
vartuose žila galva,
Kotą
žalčio apsivijusi Tauta.
Šitam
Dievo Trejybės ženklui mūsų tautoje yra apie 30 tūkstančius metų, žemėje šis
ženklas įspaustas prieš 7 tūkstančius metų žynijų centruose.
Vytis
Amžino
mėlio dangaus skliaute,
Kirvį
suspaudęs Šiaurės žvaigždės delne.
Vytis
šuoliuoja Grįžulo aukso balne.
Trejybė
įspausta žemėje, danguje ir vėliavoje.
Ženklas
yra jaunas. Jam apie 3000 metų. Vieną kartą buvo keistas. Iki 31-ojo karaliaus
krikšto Vyčio delne buvo kirvis, Mažieji Grįžulo ratai – Dievo įstatymo ženklas.
Iki 31-ojo karaliaus per krikštą karalius gaudavo pašventintą kirvį, nuo 32-o
Tautos karaliaus krikšto Vyties delne buvo dviašmenis kalavijas, Dievo Tėvo
tiesos žodis. Karalius per krikštą gaudavo šventintą dviašmenį kalaviją. Šis
ženklas yra toks iki šios dienos.
Trispalvė
Pasaulio
kryžkelė ant jūros kranto
Apsisiautusi
Trejybės trispalve.
Vis
lopšį supa ir dainas dainuoja
Sena sena nesenstanti kalba, Tauta.
Dievo
Trejybės trispalvė yra gauta prieš 100 metų.
Vyčio
kryžius
Viršuje
kryžius – Dievo žodis.
Apačioje
žaltys – Tautos kalba.
Šį
Dievo įsčių ženklą neša
Tik
Vytis ir Žirgas, Visata.
Šis
ženklas taip pat yra senas apie 30 tūkstančių metų. Jis parodo Dievo kūrybos
prasmę. Viskas ir niekas. Iš nieko – viskas. Viskas – į nieką. Tokia yra žiedo
forma. Šitas ženklas yra ant visų vyčių kapinynų, įspaustas į žemę.
Saulutė
Iš
vidurio šviesybės taško
Šešieji
spinduliai,
Aplinkui
sujungti į Saulės taką
Septintuoju
namo namo
Ir
jau namuos esu.
Ryte
ir vėl į Saulės taką išeinu.
Šis
Dievo Tėvo ženklas yra ir labai senas. Su juo kartu buvo duoti dar du ženklai.
Tai kryžius – Dievo Kūnas, Dievo Sūnus, Dievo Žodis. Ir Dvasia – Dievo šviesa,
Dievo žvaigždė, Dievo žvakė.
2 priedas
Keletas
vaizdelių iš 24-ių Dievo didžiųjų Dvasių ženklų mūsų Tautoje.
Garnys
Haruda,
Orionas, Garnys, Šienpjovys
–
ypatingas dangaus šviesulys.
Garkalny
išskleidęs dviejų mylių sparnus,
Neša
mus, neša nuostabiausius vaikus.
Pirmasis
didysis Dievo Dvasios ženklas yra garnys. Jam yra mūsų Tautoje apie 30
tūkstančių metų, bet Žemėje Garkalnyje jis yra įspaustas tik prieš 12800 metų.
Jis yra ypatingas tuo, kad iš jo nugaros eina ryšys, šventtakiai su 6
skirtingomis galaktikomis, kurių vienoje iš jų kalbama mūsų Tautos kalba.
Aras
Ar,
are, areli, tu viską žinai.
Į
klausimus Tėvo visiems atsakai.
Seniausios
kalbos trumpiausiu žodžiu.
Taip
arba ne, arba tyliu.
Devintosios
didžiosios Dvasios ženklas yra Aras. Ši Dvasia yra tarpininkas tarp visų visų
esybių. Ir mes ją vartojame iki šios dienos – vardą sutrumpinta forma „Ar“.
Sakalas
Pailsęs,
atsisėdęs krante,
Pėdas
įmerkęs šiltam ežere.
Senovę
pastūmęs truputį tolyn.
Salakas
užsnūdo gilyn ir gilyn.
Pažadintas vėjo ošimo bangų
Apžvelgęs
platybę naujų vandenų.
Suprato
– senovė gelmėj
Ir
salakų nebereikės.
Bet PATS parodė pirštu
Čia
sakalo pėdsakas bus.
Dešimtasis
didysis Dvasios ženklas yra sakalas. Tai yra praeitį reginti didžioji dvasia.
Ir jos didžiausia ypatybė yra šiandien.
Nuo šiandien dienos galima eiti neribotai į praeitį. Todėl ir ne sakalas jų
žyniai ir žynija vadinasi, bet salakai.
Tauras
Dvidešimt
keturių
Tauras
vidurys.
Vidurius
išplovus
Rasis
žiedas obuolys.
O
toliau daryk,
Ką
aš tau sakiau.
Badalkį
ir nežinią
Atitverk
greičiau.
Dvyliktosios
didžiosios Dvasios galia yra susisiekimas su visa Visata.
Apuokas
Tai
juokias, tai verkia, tai ūbauja gūdžiai.
Pasitinka,
išlydi namo.
Kiekvieną
dvaselę pažįsta, supranta.
Apuokas
nuovokus dvasregys.
Septynioliktosios
didžiosios Dievo Dvasios ženklas yra Apuokas. Tai didžioji dvasia, reginti
kitas dvasias. Šitą dvasią turintys ir žynija, ir žyniai vadinosi ligažiniais.
Gulbė
Visi
guli, visi miega,
Ir
nunešęs paguldai.
Kad
po tūkstančio ar šimto metų
Eitų
ten, kur tu liepei.
Visi
turi vardą, laiką, taką.
Gulbė
tik viena juos girdi, mato.
Dvidešimtoji
didžioji Dievo Dvasia. Dvasios ženklo vardas yra Gulbė. Tik ši vienintelė
dvasia mato ateitį: nuo gimimo iki mirties, nuo pastatymo iki sugriuvimo ir
taip toliau.
Ungurys
Trisdešimt
tūkstančių metų miegojęs
Vandenynų,
dangaus ir žemės gelmėse.
Ungurys
pažadintas pražiojo savo juodą žiaumę
Ir
žemėje šviesu, ramu, švaru.
Dvidešimt
trečiosios didžiosios Dievo dvasios ženklas yra Ungurys. Dvasia, ryjanti,
naikinanti visą juodą esybę. Tai yra dvėselieną ir dvasialieną, ir
nereikalingus dalykus.
Vėžys
Vyžius,
skarabėjus, šūdvabalis
Aštuoniom
porom apglėbęs
Turi
danguje ir žemėj viską,
Balą,
Baltiją ir Tato pieną.
Dvidešimt
ketvirtosios paskutinės didžiosios Dievo dvasios ženklas – Vėžys. Jis turi dar
apie 10 skirtingų įvardijimų. Vėžys – vyžio dvasia, turinti viską viską viską
ir turės visko, ko reikės visiems, gali visko visiems duoti. Ji neturi dvasios
atimti ir sunaikinti. Taigi ji nuo pradžios ir dabar tokia yra.
Ir visos 24-ios tokios dvasios bus visą laiką.
3
priedas.
24-ių
didžiųjų Dievo dvasių ženklai.
1
Garnys
2
Gegutė
3
Varnas
4
Kiškis
5
Ruduolis, Liepsnelė
6
Žirgas
7
Avinas
8
Ernis
9
Aras
10
Sakalas
11
Gyvatė
12
Tauras
13
Karvelis, Balandis, Kapautė
14
Vyturys, Tyruolis, Cyruolis
15
Žaltys
16
Pempė
17
Apuokas
18
Elnias
19
Vilkas
20
Gulbė
21
Gervė
22
Briedis
23
Ungurys
24
Vėžys
Šitos
24-ios Dievo didžiosios Dvasios, skirtos mūsų Tautos žmonėms, ir jos, kokios
buvo prieš 30 tūkstančių metų, tokios yra ir dabar, ir galima jomis pilnai
pasinaudoti. Jų visas reikšmes, požymius, galias, jėgas, bendravimus su jomis
galime rasti mūsų Tautos tautosakoje. Tai yra pasakose, padavimuose, dainose,
patarlėse ir gyvenimo aprašymuose. Tačiau turiu būtinai perspėti, kad vietoj
košės, neprisivirtume makliošės, kaip kad atsitiko su Vėžiu. Vėžys yra didžioji
Dvasia, viską turinti ir viską galinti duoti, negali tik atimti ir sunaikinti.
Bet pasaulyje laikas nuo laiko ateina įvairių, pavyzdžiui, ligų, ir į tautas po
maro atėjo visokių užkratų, epidemijų. Ketvirtoje, penktoje vietoje yra baisi
liga, kurią tos kitos tautos įvardijo – vėžiu. Galų gale ta liga pasiekė ir
mūsų Tautą. Ir mes, kaip geri vaikai, nieko negalvodami, nieko neprotaudami
išsivertėme į savo kalbą – vėžį. Tą baisią ligą vadiname vėžiu. Vėžys
nenaikina, nieko neatima, bet gali duoti tai, kas sunaikins bet kokią ligą ir visokias
ateinančias ligas, kokios pasaulyje tik atsiras. Vėžys turės visą laiką tai,
kuo jas sunaikins. Bet mes, išsivertę vėžį pažodžiui, kada liga ir mūsų šalį
palietė, apsiginklavę šitie, mes šapeliai, švirkštais, nuodais, įvairiomis piliulėmis, mirties spinduliais, skalpeliais
ir dar viskuo einame užmušti vėžį, einame nugalėti vėžį, sunaikinti vėžį.
Juokingesnio dalyko nėra. Net toks įvykis kaip pasaulio pabaiga negali jo
sunaikinti, jokios Didžiosios Dvasios, taip pat ir Vėžio.. O mes, šapeliai,
einame jo sunaikinti. Reikia atsidusti ir pagalvoti, kur mes per pastaruosius
500 metų nuėjome ir kiek mes vietoj košės prisivirėme makliošės.
Ir
dar... Nemėgdžiokime nei graikų, nei romėnų, bet atsiminkime, kad yra Vienas
Turėtojas, o 24-ios Dievo didžiosios Dvasios yra Turėtojo sandėlininkės. Mums
paprašius, jeigu turi – jos duoda, o jeigu neturi – neduoda. Ir dar... Nedrumskime
ramybę nei mirusiems, nei stabams. Jeigu mes be jų neapsieiname, tai mirusiems
palinkėkime malda ramybės, o stabus nudažykime antikoroziniais, drėgmei
atspariais dažais, nes mūsų didžiausieji, šviesiausieji ir juodžiausieji
pasiekimai yra mūsų įtikėjimai. Tai įrodė Puntuko nešėjas.
Ir
dar... Visi žinome – „AŠ be pradžios“. Bet pamėgdžiojame kitas tautas ir jų
kalbas, Jam sakome: „Tavo motina ateina“.
Senelis ir mažutėlis
-
Seneli, ar aš žmogus?
-
Dar ne.
-
O tu žmogus?
-
Jau ne.
-
O kas žmogus?
-
Nėra.
-
O kur dingo žmonės?
-
Ar tau reikia būtinai žinot?
-
Seneli... Būtinai. Juk tu pats dainuoji: „Aš augu ir stiprybę semiu iš
praeities ir senovės“. Man būtinai reikia žinoti.
-
Na gerai, tada klausyk. Kai mes atjojome į šitą žemę ir apsigyvenom, keturis
tūkstančius metų mūsų žirgas bėgiojo ir šuoliavo keturiomis kojomis. Tai iš
keturių buvo visi keturi žmonės, nes žirgas yra mūsų Tautos ir žmonių
veidrodis. Du tūkstančius metų žirgas šuoliavo trimis kojomis, tai yra iš
keturių buvo trys žmonės. Vieną tūkstantį metų žirgas šuoliavo, bėgiojo dviem
kojomis. Iš keturių buvo du žmonės. Ir
penkis šimtus metų žirgas striksėjo viena koja. Tai yra iš keturių buvo
vienas žmogus. Kai baigėsi 500 metų, žirgas pargriuvo, parpuolė, atsigulė, liko
gulėti. Ir iš keturių nebuvo nei vieno žmogaus. Taigi aš pasakiau tau, kad
žmogaus nėra.
-
O seneli, kada pargriuvo, parpuolė žirgas?
-
Nuo tada, kai apsigyvenome šioje žemėje. Praėjo 7500 metų. Pagal darbartinį
kalendorių žirgas pargriuvo, atsigulė tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt
antrais metais ir guli po šiai dienai.
-
Seneli, o kada žirgas atsikels?
-
Nežinau, mažutėli.
-
O aš žinau. Kai ateis raitelis, prikels žirgą ir pastatys ant keturių kojų.
-
O kada raitelis ateis?
-
Seneli... Tu prisimink, tu žinai, kad mūsų, mažutėlių, pasaulyje yra
garsiausias prašymas, balsas skardžiausias, tyriausias ir galingiausias, nuo
kurio pabunda Tėvas. O Tėvas pabudęs mums duoda viso to, ko mes prašome. Todėl
mes pašauksime raitelį, kuris prikels žirgą, pastatys ant keturių kojų.
-
Mažutėli, kaip bus su gyventojais šitais, kurie šioje žemėje gyvena?
-
Seneli, nieko su jais nebus. Kaip jie ligi šios dienos išeina, taip ir paskui
išeis ten, kur tu eini. Ir jokio stebuklo nebus.
-
Viskas aišku man. Suprantu ir viskas aišku, mano mažutėli. Teisingi tavo
žodžiai. Tai yra tiesa. Ir jais tikiu, kad taip ir bus.
Ir
nusikvatojo galingosios Tautos Girios, nes jose pravirko visi, kurie niekada
gyvenime neverkė. Ir dar kažkas pakuždėjo: ateina Atvelykės ir po jų už mėnesio
bus Joninės.
Pagaliau...
Prieš du tūkstančius metų yra
pasakyta ir užrašyta: „Mums negalima nieko nuteisti mirtimi“. Bet... Tuo pačiu
metu Jonui Krikštytojui nukirto galvą – nuteisė mirtimi. Apaštalą Judą ir
Steponą užmušė akmenimis – nuteisė mirtimi. Jėzų prikalė prie kryžiaus – nuteisė
mirtimi. Bet Jėzų teisė ir Romos statytinis Izraelyje. Tai gal Jėzus buvo Romos
pilietis? Anaiptol. Poncijus Pilotas pasakė: „Jis yra jūsų žmogus ir teiskite
pagal savo įstatymus“. Kas per painiava? Rusų, lenkų ir kryžiuočių vienuoliai
prieš 800 metų užrašė, kad mūsų tauta yra pagonių tauta, turi daug dievų ir
garbina daug dievų. Tuo pačiu metu karalius Gediminas sakė: „Pas mus
krikščionys lenkai, rusai ir mes garbiname vieną Dievą ir visi turime vieną
Dievą“. Kas klysta, kas klaidina ar kas nežino, ką rašo? Kunigaikštis Kęstutis
ir jo žmona Birutė sūnų pakrikštijo Vytauto vardu. Krikščionys kryžiuočiai žinojo,
kad Kęstučio ir Birutės Dievas yra netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras,
ir Vytautą pakrikštijo Vyganto vardu. Krikščionys stačiatikiai žinojo, kad
kryžiuočių Dievas – netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras, ir Vygantą
pakrikštijo Sergejaus vardu. Krikščionys lenkai žinojo, kad stačiatikių Dievas
– netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras, Sergejų pakrikštijo
Aleksandro vardu. Kyla klausimas: kieno Dievas tikras, krikštas visavertis ir
vardas geras? Nesukime sau galvos. Prieš du tūkstančius metų į tai atsakė mūsų
mokinys savo mokiniams apaštalams: „Jūs su manimi kartu jau 7 metai ir
nepažįstate Tėvo?“. Tas, kas nepažįsta Tėvo, nepažįsta ir sūnaus. Šituos jo
žodžius mes patvirtinome dvidešimtame amžiuje. Krikščionių vienintelis ir
pagrindinis įstatymas yra: „mylėk Tėvą, artimą ir priešą kaip pats save“. Bet
mes per dvidešimtąjį amžių sukėlėme du pasaulinius karus ir įvairiausiais
būdais nukankinome ir nužudėme 93 milijonus žmonių. Tai ir yra antspaudas, kad mūsų
mokinio pasakyti žodžiai prieš du tūkstančius metų yra šventa teisybė, o
antspaude dar įrašėme: „mes nepažįstame nei Tėvo, nei sūnaus, nei patys savęs“.
1996 m. Marijampolėje įvyko dviejų
dienų suvažiavimas, susirinkimas, seminaras, konferencija ar kongresas kaip jį
bepavadintume. Įvardytas – „Sūduvos priešistorės“. Į jį buvo pakviesti mokslininkai
istorikai ir archeologai iš Lenkijos, Baltarusijos ir Vilniaus. Ką atsimenu iš
tų dviejų dienų?
Pirmą dieną vedėjas paklausė:
— Kodėl nėra profesoriaus archeologo Prano
Kulikausko?
Kažkas
atsakė:
— Žmona neleido.
— O kodėl ji neleido?
— Todėl, kad neperšaltų.
Antra diena – tai buvo pasišnekėjimų,
pasiginčijimų, pasiaiškinimų diena. Vienas atsistojęs pasakė, kad sūduviai yra tie
patys jotvingiai. Greitai vienas papriešino, kad tai negali būti, nes jotvingiai
yra išnaikinti XI a. Tuoj pat kitas pasakė, kad tai yra netiesa, nes jotvingiai
yra išnaikinti XIII a. Vedėjas, matydamas reikalo gilumą ir apimtį, pasiūlė
sudaryti mokslininkų istorikų komisiją, kad tiksliai atsakytų, kada buvo
išnaikinti jotvingiai. Tada atsistojo viena moteris – Minsko istorijos
archeologijos instituto tyrinėtoja Kovalevskaja ir tarė: „Ką jūs čia šnekate?
Apie kokį jotvingių išnaikinimą? Aš esu jotvingė, mano tėvai ir vaikai yra
jotvingiai, ir mano gimtinėje, visose gyvenvietėse aplink gyvena jotvingiai. Mūsų
niekada ir niekas neišnaikino“. Nejauki tyla. Atrodo, kad visi gavo per snukį
su šlapia mazgote – toks pas mus yra pasakymas. Kyla vienintelis klausimas. Kiek
laiko mes dar maitinsime šituo praeities jovalu nuo pradžios mokyklos iki
universiteto užbaigimo? Į šį ir visus kitus klausimus atsako mūsų ankstesnis mokinys,
prieš 3500 metų išvedęs savo tautą iš Egipto nelaisvės į Arabijos pusiasalį:
„Visi gimusieji vergijoje yra vergai ir nei vienas vergas neįžengs į naują
žemę, į naują tautą ir į naują gyvenimą“. Tai yra įstatymas ne tik dėl žydų ir
visų kitų pasaulio tautų, bet ir dėl mūsų tautos, nes pats įstatymas yra
išneštas iš mūsų tautos.
Ką mes žinome apie vergiją, vergovę
ir vergą? Žinome, kad vergovė buvo Egipte, Tarpupyje, Romoje ir Amerikoje. Ir
dar žinome, kad vergovės valstybę sudaro dviejų sluoksnių gyventojai. Tai yra laisvieji
piliečiai ir vergai, kurie yra prilyginami gyvuliams. Tai viskas, ką rašo vergų
istorijos vadovėliai. Tada mes sakome, kad mes nieko nežinome nei apie vergiją,
nei apie vergovę, nei apie vergą.
Pažiūrėkime, ką mūsų kalboje reiškia
žodis vergija? Jis yra vienareikšmis žodžiams – Graikija, Vokietija,
Žemaitija ir vergija. Šie žodžiai reiškia griežtai aprėžtą žemės plotą, kuris
turi nepakartojamą dvasią. Ir kiekvienas toje žemėje gimusysis žmogus gauna tos
žemės dvasią. Graikijoje ligi mirties ir kur jis bebūtų – graikas, Vokietijoje
– vokietis, Žemaitijoje – žemaitis, vergijoje – vergas. Mes galime nusakyti
graiko, vokiečio, žemaičio dvasią, o apie vergą mes nieko nežinome. Todėl
sakome, kad kiekvienas žmogus gimusysis vergijoje yra vergas.
Vergas tai yra toks žmogus, kuris
neturi ryšio su Tėvu. Tėvas su juo turi ryšį. Vergą galime palyginti su
puslaidininkiu, kuris turi vienapusį ryšį. Dar galime pasakyti, kad vergas ir
vergija sudaro vergovės dvasią. Vergų grupė laisvoje žemėje niekada nesudarys
vergovės dvasios, taip pat laisvi žmonės vergijos žemėje nesudarys vergovės
dvasios, tik vergai gali sudaryti vergijos žemėje vergovės dvasią.
Dabar pažiūrėkime kaip atsiranda
vergijos žemė.
Pirmas. Davėjas, gavėjas arba gavėjai.
Antras. Laikas, vieta, žemė ir
įvykis, aktas.
Trečias. Priežastys: susijungimas,
prijungimas, aneksija, okupacija, užgrobimas, nukariavimas.
Ketvirtas. Žemės įvergijimo dvasios:
apribojimas, draudimas, prievarta, pažeminimas, paniekinimas, užkeikimas, apgaulė
arba klaida ir daugelis kitų.
Penktas. Pasekmės. Davėjas, duodamas
vergystės dvasią žmonių grupei, genčiai, tautai ar valstybės piliečiams, laisvus
žmones niekada nepadarys vergais. Bet tie žmonės, gavę vergystės dvasią, yra
panašūs į žaibolaidį. Ta dvasia juose neužsilieka, bet nueina į žemę. Nuo šio momento
žemė tampa vergijos žeme ir nuo šio laiko gimsta tik vergai. Bet reikia
neužmiršti įstatymo, kad davėjas gali duoti tik tai, ką jis turi, ko jis neturi
– negali duoti. Taigi davėjas, duodamas vergystės dvasią, tampa žaibolaidžiu ir
jo žemė tampa vergijos žeme, ir abi žemės tampa vergijos žemėmis. Nuo šio laiko
gimsta tik vergai. Vergystė vergijos žemėje tęsiasi nuo akimirksnio iki
tūkstančių metų, kol ji yra sunaikinama.
Dabar galime pasižiūrėti į savo tautą
ir tautos žemę.
Nuo seniausių laikų mūsų tautos žemė
ir jos žmonės buvo laisvi nuo visokių vergysčių. Ir tik 1437 m. mūsų
sąjungininkės dėka mūsų žemė tapo vergijos žeme. Prasidėjo baudžiava. Buvo
pasiūlyta anksčiau 1432 m., bet tam pasipriešino mūsų buvęs karalius
Jogaila. Ši vergijos žemė tęsėsi iki 1922 m. liepos mėnesio, kai
Marijampolėje kviestinis kunigas Juozas Tumas Vaižgantas per aukojimą sunaikino mūsų žemės vergijos dvasią. Nuo šio laiko mūsų
žemėje gimė tik laisvi žmonės, mūsų tautos laisvi vaikai. Tai tęsėsi iki antros vergijos, kuri prasidėjo
1940 m. liepos mėnesį. Nuo šio laiko vėl mūsų žemė tapo vergijos žeme ir
gimdė vergus iki 1987 m. liepos mėnesio, kai kunigas Petras Sitka viena auka,
Simne kunigas Vytautas Gustaitis dviem aukomis ir Kybartuose kunigas Alfonsas
Sadauskas viena auka sunaikino mūsų žemės vergijos dvasią. Šiomis keturiomis
aukomis buvo panaikinta mūsų tautos vergijos žemė. Ar nuo vergijos dvasios
panaikinimo mes ką nors pajutome? Šiame akimirksnyje mes nieko nepajutome. Tai
gal nieko ir neįvyko? O visgi įvyko. Valstybės sostinėje aukščiausioje valdžioje
– Centro Komitete – kilo sąmyšis. Vienas Centro Komiteto vergas-vergvaldys savo
atsiminimuose rašo: „Kažkas valstybėje atsitiko. Centro Komitete mes priiminėjome
pačius optimaliausius sprendimus, juos pavedėme vykdyti patiems gabiausiems,
veikliausiems veikėjams, paskyrėme sąžiningiausius kontrolierius. Viskas ėjo į
priešingą pusę, dėjosi chaosas. Buvo kreiptasi į Akademijų akademikus, institutų
mokslininkus, į Kaukazo, Altajaus, Tuvos mongolų aiškiaregius, bet niekas
negalėjo atsakyti kas dedasi valstybėje. Galiausiai Centro Komiteto generalinė
galva išvyko į Bulgariją pas neregę aiškiaregę pasiteirauti, kas dedasi ir kas
toliau dėsis. Neregė aiškiaregė patyrinėjusi pasakė, kad valstybės žemėje
atsirado nauja žemė, kitokia žemė, priešinga žemė, valstybę griaunanti žemė,
kurios neįmanoma nei uždengti, nei sunaikinti. Jos vardas – Litva. Ir jeigu ši
žemė nebus pašalinta iš valstybės sudėties per 5 metus iki 1992 m., jūsų
valstybės neliks nei ženklo. Kas dėjosi generalinėje galvoje nėra užrašyta. Bet
mes žinome, ko neregė aiškiaregė nepasakė. Ji nepasakė, kad šita žemė laisva ir
joje gyvena 3 milijonai vergų, o tarp jų gyvena700 tūkstančių laisvų žmonių,
gimusių nuo 1922 m. iki 1940 m., kurių negalima nei sulaikyti, nei nugalėti.
Kas buvo toliau mes daugelis atsimename, o jaunesni gali pasiskaityti
užrašuose, atsiminimuose. Ką mes turime šiandien
2021 metų rugsėjo pirmai dienai? Galime pasakyti, kad mūsų žemė yra laisva, kad
mūsų yra laisva tauta, kad mes turime laisvą nepriklausomą valstybę ir kad iš 3
milijonų vergų belikę tik 72 tūkstančiai, kurie kasdien nyksta kaip pernykštis
sniegas. Dabar galime mes patys atsakyti į paskutinįjį klausimą. Mūsų
valstybėje, mūsų tautoje baigsis praeities, ateities gyvenimo jovalas kartu su
paskutine vergo dvasia. O gal jau ir baigėsi? Tada kyla klausimas: o ką
darysime toliau? O taip, kaip mes giedame kiekvieną dieną. Iš praeities semsime
stiprybę. O tai reiškia, kad mūsų Tėvynei – Tėvo žemei, mūsų tautai, Tėvo
vaikams, Tėvas niekada nedarė, niekada nedaro ir šiuo akimirksniu nedarys jokių
stebuklų. Kas nemoka – netaps tūkstančio amatų mokytoju, kas nežino – netaps
visažiniu išminčiumi, kas neturi – netaps visapasauliniu turtuoliu. Dėl visko
ir visada reikės pasiklausti Tėvo. Tai mūsų tautoje seniausias mūsų įstatymas,
galingiausias įstatymas ir būtiniausias įstatymas, kurio neturi jokia pasaulio
tauta. Jis tik galimas mūsų tautai. O kas dar nemoka ir negali pasiklausti,
turės pasiklausti tų, kurie gali. Nes ir M. Gorbačiovas važiavo į
Bulgariją pasiklausti pas Vangą. Pagaliau visiems visiems visiems malonių,
prasmingų, būtinų ir reikalingų pokalbių su Tėvu, nes pasaulis jau skambina
visais varpais, kur mes taip ilgokai užtrunkame. Pagaliau pajudėjomas.
Ir galiausiai kalbininkams klausimas
iš praeities. Kiek praėjo laiko nuo pajudėjomas iki pajudėjoma ir iki
pajudėjom? Jeigu nežinome, neišsigąskime. Niekas nesušaudys, nepavergs, neatims
diplomo, nežemins, neniekins, nes asamas Tėvo laisvos žemės laisvi
žmonės, kalbantys Tėvo kalba. Telieka tik pasiklausti.
Ar
tik laisvas žmogus yra vergo tarpininkas?
Įdomu!
Ar iš tikro mūsų protėviai vartosi kapuose (kitų tautų pastebėjimas), kai
kalbame apie Tautos tūkstantmetinę praeitį – kalbą, tikėjimą, papročius,
įstatymus, gyvenimo būdą. Vieno žmogaus atminties praradimą vadiname mirtimi,
gimimu, gimtąja nuodėme, atsiradimu iš nieko, gyvenimu nebūtyje. O kaip
vadiname visos tautos praeities įvykių užmarštį, kai yra tautos žemė, pati
tauta, kalba, daiktiniai praeities pėdsakai, bet pati tauta apie save nieko
nežino ir tiesiog bijosi pažvelgti į save. Kas tai yra? Liga, visatos ypatingų
jėgų sankirta, atminties genocidas, ar tiksliai suplanuotos veiklos ilgametis
vaisius?
Sutarkime
kalbėti be spėliojimų, priekaištų, verkšlenimų ir teisėjavimų – yra kaip yra.
Rugsėjo
pirmoji savaitė. Mes, berniukai, pirmos „c“ klasės gimnazistai, išrikiuoti
sporto aikštėje. Atėjęs kūno kultūros mokytojas, atsivertęs klasės dienyną,
šaukia kiekvieną pavarde ir vardu, o mes privalome atsiliepti. Pirmas
pašauktasis atsiliepė: „asu“, mokytojas susiraukė, bet, kai antrasis atsiliepė
„asu“, mokytojas kilo kaip ugnis: „Kas jūs esate? Nemokate lietuviškai kalbėti
... (ir tra-ta-ta) ..., reikia sakyti „esu“. Šaukė toliau, bet, kai penktas ar
šeštas vėl užgiedojo „asu“, mokytojas pribėgęs šūktelėjo: „Aš tau kaip duosiu,
tai išmoksi lietuviškai kalbėti“. Mokytojas tikriausiai buvo iš Užnemunės –
Nemuno dešiniojo kranto čiabuvis – dzūkas, aukštaitis, galas (tik nei
žiemgalis, nei latgalis), o gal žemaitis. Nors buvo kūno kultūros pamoka, bet
ji liko nepamirštama lietuvių kalbos pamoka ir kad mes sūduviai – kapsai,
suvalkiečiai – esame nepilnaverčiai lietuviai, o gal ir nepilnaverčiai žmonės.
Pradžios
mokykloje kalbėjomės taip kaip namuose: „asu – asantysis, asamasis, asmuo,
asybė, aiti“ ir t.t., bet rašėme pagal žodyną: „esu, esantysis, esamasis“.
Gimnazijoje su rašyba nebuvo jokių kliūčių, bet su šnekamąja kalba buvo
dvasinis pakrikimas. Atsakinėdami pamokas gėdydavomės patys savęs. Mokėdami ir
galėdami teisingai kalbėti (toks tvirtas mūsų tikėjimas), buvome priversti
švepluoti – pamėgdžioti vokiečius ar lenkus, kalbančius darkyta lietuvių kalba.
Vėlesnėse klasėse literatūrą dėstė mokytoja Onutė. Ji kiekvieną mėnesį vieną
pamoką leisdavo kalbėti ir atsakinėti taip kaip kalbėjome namuose. Mums būdavo
šventė ir linksmybė, nors tarp mūsų gimtinių tebuvo dvidešimt kilometrų ar mažesnis
atstumas, bet išgirsdavome negirdėtų žodžių, posakių ir kitokių kalbinių
įdomybių. Kodėl mokytoja Onutė taip darė, šiandien tyla, bet, kad ji buvo vienintelė
ir nepakartojama Lietuvoje, yra tiesa.
Lietuvių
(tokios genties nėra) kalbos pagrindas tapo sūduvių kalba, bet genties kaip ir
kitų genčių daug žodžių nepateko į žodyną. Reikia džiaugtis, kad yra išleistas
„Lietuvių kalbos žodynas“, bet liūdna ir graudu, kad iki dabar neišleistas ir
neruošiamas leisti „Tautos kalbų žodynas“. To 300 000 kv. km ploto,
kuriame tūkstančius metų gyvenome ir tapome skirtingomis valstybėmis, kalbomis,
tikėjimais ir net save įvardiname skirtingomis tautomis, žodynas.
Aišku,
„Nebeužtvenksi upės bėgimo…” – buvo kaimas, vienkiemis, gatvinis kaimas, sodybų
kaimas, kolchozų kaimas ir prasidėjo vienos sodybos kaimas. „Aš didžiuojuosi
savo tobula sodyba, jos elektrifikacija, automatizacija, mechanizacija.
Aparatai groja ir dainuoja nuostabiausias dainas ir melodijas. Devyni šimtai hektarų
duoda gausų derlių. Prieš šimtą metų šiame kaime vargo keturiasdešimt du
ūkininkai, turėjo vieną armoniką, patys grojo, šoko ir dainavo. Aš džiūgauju,
nes esu turtingas“. Žmogau, mūsų mokinys prieš du tūkstančius metų sakė:
„Kvaily turtuoli, tu nežinai, kad esi vienas prie Juodosios Skylės“ arba
„Vienas visame kaime yra mirtis“. Ne taip seniai iki 1961 metų mūsų kaimas tarp
dobilų, ramunėlių ir čiobrelių pagimdė 78,25% žodžio dvasios galiūnus, o asfaltas,
betonas ir plastmasė iki to laiko 21,75%. Ar tai kažkokia ypatinga reikšmybė?
Tikriausiai ne, ir ne naujiena. Jau daugelis kalba, kad rašytojai, kalba ir
žodis yra atgyvena. Tą patį kalbėjo ir prieš du tūkstančius metų, kai prikalę
Žodį prie kryžiaus pasakė, kad tai yra gyvenimo trukdytuvas. Todėl visiškai
rimtas klausimas: „AR dAR kARtą tARti – atidARyti vARtus – burną, gerklę,
nasrus, žiaumę, šliaubę, žabtus, srėbtuvę, žioplę, ryklę, kosurę, kakarinę ir
dar šimtą ŽODŽIO Gimtinės įvardijimų). VARmas iš pavARtės vARnui tARė – vARta.
Ir mes pritARiame.
„...
Žirnulis nuo lietaus, krušos ir ledų atsistojo po Aržuolu. Medyje išgirdo
cypsėjimą. Įlipęs į Aržuolą rado Aro lizdą (gūžtą, peryklą) ir tik ką
išsiritusius keturis Arelius: du patinėlius ir dvi pateles. Nuo krušos ir ledų
juos uždengė savo drabužiu ir nusileido žemyn. Po kurio laiko parskrido ARas
ir, radęs gyvus savo Arelius, Žirnuliui tarė: „Žmogau, aš turėjau tave
sudraskyti, bet kadangi išgelbėjai mano paukštelius, aš tau visada atsakysiu į visus tavo klausimus ir
patarsiu darbuose – Aš ARas“.
Šio
rašinėlio pastarosios dalies žodžiai užrašyti skirtingai (žodžiai su
didžiosiomis raidėmis), kad atkreiptume dėmesį. Bet pirma, pažiūrėkime į kitus
žodžius: „Joný, Jõni, Jõnai, Jõn“. Keturi tikriniai vardiniai daiktavardžiai vyriškos
giminės šauksmininko linksnis. Visi keturi vardai reiškia vieną vardą.
Klausiame iš karto, kurie yra neteisingi, netaisyklingi, tarmybės, svetimybės,
senienos ir nevartotini. Vyriausias, seniausias kalbininkas Žodžio Tėvas sako:
„Visi teisingi ir visi vartotini“. O dabar pasižiūrėkime į tuos išskirtinius
žodžius: AR, ARas, ARžuolas, ARelis, dAR, kARtas, tARti ir t.t.
Pirmas
žodis „AR“ pagal mūsų gramatikas yra dalyvis, prieveiksmis, jungtukas,
jaustukas – tebūnie. Ankstesnis pavyzdys „jon“ sako, kad jis yra aptrupėjęs
vardinis, tikrinis daiktavardis, vartojamas tūkstančius metų iki šios dienos.
Mano kaimynas sako: „Albin, ateisi po pusryčių?“ Jokių abejonių, papildomų
klausimų, nes viskas aišku. Sakome tvirtai, kad žodis „AR“ – vienas ar kitų
žodžių sudėtyje yra „ARo“ vardas. ARAS yra devintoji didžioji dvasia iš Dievo
Tėvo dvidešimt keturių didžiųjų dvasių. Šitos dvasios ženklas (simbolis) yra
mūsų miškų erelių šeimos stambus paukštis, išnykęs prieš aštuonis šimtus metų
anksčiau už miškų žvėrį taurą. Pastarasis yra dvyliktas didžiosios dvasios
ženklas. Kokią reikšmę dvasia „AR“ turėjo ir turi mūsų Tautai aišku ir be
pasakos, ir be šio prisiminimo, nes mes kiekvienas per dieną ją šaukiamės, jei
ne keliasdešimt, tai kelis kartus būtinai. Ir dAR. Šią dvasią pasaulyje pažįsta
tik mūsų Tauta, todėl dAR kARtą sakome, kad mūsų Tauta ir Kalba pasaulyje yra
vienintelė ir nepakartojama. Iš pasakos žinome, kad ARas turi keturis arelius:
dvi pateles – vasarą ir žiemą, ir du patinėlius – pavasarį ir rudenį. Jis yra
viso laiko – ateities ir praeities šeimininkas, nes jis atsako į visus
klausimus. Jis pažįsta visas dvasias ir visus kūnus. Štai su kuo gali bendrauti
kiekvienas mūsų Tautos žmogus.
Dar
vienas ARo paliudijimas: „Aš turėjau tave sudraskyti“. Mūsų kalbos žodžiuose
dvigarsis „DR- “, „-DR-“ reiškia sąsają su mirtimi. Joks kūnas negali
patekti ir gyventi dvasių buveinėje (esybėje, pasaulyje, dausose, danguose).
Tai yra įstatymas. Vadinasi, pasakymas: „jis buvo su kūnu paimtas į dangų“ arba
„jis danguje gyvena su kūnu danguje“ yra klaidų klaida, o ištarėjas į savo
dvasios sumą įpila šaukštą deguto, neįmanomo bendravimo kliūtį. Mūsų
tautosakoje dar yra išlikę liudijimų, kai žmogus, paruoštas Tėvo dvasių, dėl
ypatingo atvejo viename akimirksnyje gali susitikti su Tėvo didžiąja dvasia,
gauti reikiamą dvasią (ženklą) ir gyvas grįžti į kasdienybę. Žirnulis gavo
Dievo Tėvo devintosios didžiosios dvasios ARo vardą, kad kiekvienas Tautos žmogus
galėtų per šią dvasią tarpininkę bendrauti su visomis Tėvo dvasiomis ir su
pačiu Tėvu. Jeigu nežinotume Aro vardo, klampotume nežinojimo – klaidų liūne
pagal įstatymą „iš klaidų mokomės“ kaip ir visos tautos.
Žinome,
kad karalius Gediminas buvo susitikęs su Tėvo devyniolikta didžiąja dvasia,
kurios ženklas yra vilkas. Pastaroji karaliui pasakė, kad upių Vėlijos ir Vėlnos
santakoje, kur yra Tautos karalių vėluona (kapas), pastatys Aukštaitijoje
ilgalaikę keturioliktąją sostinę ir įvardins Vėlnium – „PRAEITIMI“. Dabar mes vadiname suslavintu vardu „Vilniumi“.
Mūsų Tautos žmonės yra pakol kas bendravę su dvidešimt viena Tėvo didžiąja
dvasia ir ateityje teks bendrauti dar su trimis.
Klausiu:
„KAS AS ASu?“. Spengianti tyla, jokio atsakymo. Kitaip būti negali. Aš
neįvardijau į ką kreipiuosi. Tai kasdieninis mūsų tuščiažodžiavimas. Klausiu:
„AR AS ASu“ (Ar aš esu?). Atsako taip. Toliau. „AR AS ASu AS? (Ar aš esu aš?).
Atsako taip. Šis patvirtinantis sakinys girdėtas ne taip seniai, prieš 3280
metų, kai mūsų anksčiausias mokinys Masas (Mozė) klausė vardo to, kuris buvo
degančiame – nesudegančiame krūme. Jis prisipažino savo vardą ištardamas tris
kartus: „AS ASu AS“, tai yra „AS ESU AS“. Prie vardo pridėjo paaiškinimą, kad
niekas neklystų ir kitų neklaidintų: „Aš pirmutinis (pirmutinė) ir paskutinis
(paskutinė). Vadinasi, pagal kalbos žodžių garsyną-raidyną yra pirmas ir
paskutinis garsas arba pagal mūsų raidyną pirmutinė ir paskutinė raidė
(priklausomai nuo tautų kalbų garsų ir raidžių giminės). Pagal Maso tautos
tuometinį garsyną pirmutinis yra „alef“ ir paskutinis „šin“. Tėvo vardas turėtų
būti „AŠ“. Tokio žodžio jų kalboje nebuvo ir nėra. Ir dar viena įdomybė čia –
degančiame nesudegančiame krūme Jis davė savo vardą, o ant Sinajaus kalno
mirtinai uždraudė jį ištarti. Aišku tik viena – Dievas Tėvas turi Vardą.
Pasižiūrėkime
į savo kalbos lobyną. Mūsų kalbos žodžių pirmas garsas – raidė buvo, yra ir bus
„a“, o paskutinė – „S=Š=Ž“. Jo V+AR+d+AS yra „AS=AŠ=AŽ“. Truputį nejauku, lyg
per tą kūno kultūros pamoką – aš nepilnavertis trupinys stoviu ant papėdės
nepajudinamo kalno, kurio viršūnė virš debesų. Ar yra išsigelbėjimas nuo
nepilnavertiškumo? O taip! Štai pavyzdys: pasaulio duona – tautos duona – šeimos
duona – duonos kepalas – duonos puskepalis – duonos kepalėlis – duonos žiauberė
– duonos riekė – duonos gabaliukas – duonos kąsnis – duonos trupinys – duonos
skonis – duonos kvapas – duonos sapnas, kai prisivalgęs pabudau sotus. Ar visur
visada čia yra duona? O taip! Vadinasi, TėvAS ir Jo VardAS yra AS ir AS ASU AS,
ir vilkAS, ir žvaigždynAS, ir ėjimAS, ir VienAS, ir DievAS, ir augimAS yra Jo
tobulAS pienAS.
Žinome
šiuos du vardus: ARO ir AS. Dabar sakau: „Puiku ir gera, nes žinau vardus ir
galiu bendrauti su visažiniu ir visaregiu ARU, ir visaturiu, visadaviu ir
visagaliu TĖVU AŠ“. Nuostabu, bet neskubėkime.
Prisiminkime
teismo rūmus, teismo liudininkus, teismo sekretorę, teisėją, bylą ir prašytoją
senutę našlę-motiną, kuriai teisėjas po septinto prašymo liepė važiuoti namo, o
byla yra atidedama. Aišku, kad mums reikia pasižiūrėti į save ko per daug
turime ir ko neturime. Tai yra didžiausia nesusikalbėjimo kliūtis.
Pirmiausiai
jausmą – reikiamybę tiksliai sudėti į norą, norą tiksliai išreikšti mintimis,
mintis išsakyti žodžiais, o iš žodžių sudaryti sakinius, klausimus, prašymus, atsakymus,
paliudijimus. Gyvenimo-žaidimo svarbiausia dvasia – TIKSLUMAS. Aplink mane
neišmatuojama ir nenusakoma visatos gausybė, bet aš esu nepakartojamas ir
vienintelis todėl, kad visatą ir mane judina, maitina, girdo, šildo, migdo,
mokina ir t.t. labai tiksliai po kablelio penkiasdešimtuoju ir šimtuoju reikšmingu ženklu (skaičiumi).
Visi šie tikslūs krisleliai yra ĮSTATYMAI. O Viešpatie!
Kas gali juos visus žinoti, sužinoti, atsiminti, išmanyti, panaudoti? ARAS
sako, kad jis gali atsakyti į visus klausimus. Nerašysime jam užduodamų klausimų,
o tik jų – atsakymus.
Aš
nepažįstu savęs – nepažįstu AŠ. Nematau savęs – matau tik kitus. Neteisiu savęs,
neatgailauju – teisiu kitus, bet už juos neatgailauju. Nepažįstu savo gimtos
kalbos, todėl negaliu bendrauti su Tėvo dvasiomis. Nepažįstu nei Tautos praeities,
nei ateities, todėl gyvenu spėlionėmis kaip ir visos tautos. Negaliu įvykdyti
savo norų, nes nežinau ką daryti. Nesikalbu su Tėvu, nes nežinau kur jis yra,
ką veikia ir ką jis gali. Todėl sakau, kad Jo nėra. Visko bijau – savęs, savo
kaimynų, savo praeities ir ateities. Paskutinis klausimas: „AR kas aš esu?“.
Atsakymas.
Šių dvasių junginys viename žmoguje ar tautoje yra vergo dvasia.
Pasižiūrėkime
į žodžius – vergas, vergovė, vergija, vergvaldys. Vergas – žmogus, neturintis
ryšio, bendravimo su Dievu, Tėvu, Dievo nepažįsta ir nežino, kad Jis yra. Vergo
dieviškąjį AŠ saugoja septynios didžiosios juodosios dvasios, kad vergas
neprisiliestų prie Dievo Tėvo. Tautoje 2021 metais yra 1,1 milijono vergų.
Vergo dvasios daugelis nesupranta, todėl būtina užrašyti kitais žodžiais:
vergas yra apsuptas septyniais neigiamais apvalkalais, septyniais neigiamais
energetiniais apvalkalais, septyniomis neigiamomis auromis ir t.t. Broliai
vergai, jeigu nesuprantate savo kalbos, menka nauda iš svetimų kalbų.
Truputį
prisiminkime. Mūsų Tauta dešimtis tūkstančių metų pažįsta Dievo Trejybę – Dievą
Tėvą AŠ, Dievo Sūnų Žodį, Dievo Šventąją Dvasią Šviesą, Dievo Trejybę, tai yra
Vieną Dievą. Atėję į šį pasaulį, kai jau esame pašventinti – pakrikštyti, patys
šventiname ir krikštijame. Ar įmanoma viską pašventinti? Tikrai ne viską:
degutą, dervą, stervą, anglį, naftą, dvėselieną, lavoną, plastmasę,
polietileną, nuodus, juodąją skylę, juodosios kiaulės bet kokį kūną ir dvasią,
vergą, vergovę, vergiją, vergvaldį, šūdą, šudrą, smalą, prievartą, klaidą,
prieštarą, priešginą, mirtį ir t.t. Nors šiuos kūnus ir dvasias neįmanoma
pašventinti, bet Tėvo Šventąją Naikinančią Dvasią galima sunaikinti į Nieką. O
dabar paimame pašventintą daiktą (būtinai patikriname jo šventumą), įdedame į
polietileninį maišelį ir su savo tarpininkais pagalbininkais patikriname daikto
šventumą, esantį polietileniniame maišelyje. Jokio šventumo! Patikrinkite kelis kartus, bet jokio šventumo. Štai jums
gyvas vergo pavyzdys. Polietileninis maišelis – tai septynios didžiosios
juodosios dvasios – vergovės, baimės, klaidos, Tėvo, savęs, kalbos, tiesos
nepažinojimas ir negalėjimas.
Žmogus,
gimęs laisvėje, niekada netaps vergu, bet gali tapti bet kurios didžiosios
juodosios dvasios šeimininku. Žmogus, gimęs vergijoje, yra vergas iki mirties
nepriklausomai nuo lyties, tautybės, ar jis yra akademikas, prezidentas ar
šiukšliadėžių tikrintojas. Kiekvienas vergas, išėjęs iš žemės vergijos, tampa
laisvu vergu, nors jis bus iki mirties vergu, bet jo vaikai bus laisvi žmonės
su kitomis galiomis – dvasiomis. Gyvame kūne vergo dvasią galima sunaikinti tik
ypatinga apeiga.
Vergija
– žemės plotas, kuriame gyveno ar gyvena vergas ar vergų bendruomenė. Vergijos
dvasią galima atskirti ir Šventąja Dvasia sunaikinti į nieką. Vergas, perėjęs
žeme, palieka savo vergo dvasios – smalos pėdsaką ir kiekvienas prie jo
prisilietęs įgauna vergovės dvasios bruožų.
Dabar
suprantame, kad vergas, vergovė, vergija ir vergvaldys yra šaukštas deguto
medaus statinėje. Tai baisus, skausmingas šaukštas Tautos žemėje ir visoje
Tautoje. Yra taip kaip senieji sakė: „Gali šikna žemę raižyti, bet, kol nors
vienas šaukštas bus deguto, skonis nepasikeis“.
Dar
vienas priminimas. Vergovės dvasia yra baudžiava, okupacija, tremtis,
įkalinimas, rekvizicija, nukariavimas, prijungimas ir bet kokia prievarta.
Mūsų
Tautos žemėje vergovė prasidėjo nuo 1432 metų ir tęsėsi iki 1917 metų, ir nuo
1940 metų iki 1990 metų. Atrodo, kad jau viskas eina į GERA. Neapsigaukime. Kol
nenumirs Tautoje paskutinis vergas, tol GERO nebus. Vergo negalima niekinti,
žeminti, skriausti, nes jis yra taip pat Tėvo dalis – Tėvo vaikas.
Tėvo
Sūnaus Žodžio pasakymas: „AŠ ASu valgomAS maistAS, o kiekvienAS valgytojAS yra
amžinAS“, tai paprasčiausia, aiškiausia ir tiksliausia TIESA. Žinoma, tik tie,
kurie kalba, supranta mūsų kalbą.
ARAS
į pirmą klausimą atsako: „TIK“.
„IŠ PRAEITIES...“
Kinai savo kalbą užrašo trisdešimt šešiais tūkstančiais
ženklų. Sanskritas – keturiasdešimt šešiais
ženklais. Morzė Europos visas kalbas užrašo dviem ženklais. Mūsų Tauta
XIII amžiuje - „... jie neturėjo rašto...“ - savo kalbos žodžių nerašėme.
Įdomus reiškinys!
Mūsų tikėjimas, kurį šiek tiek pažįstame, sako, kad jokios tautos jokios kalbos
negalima aukštinti, žeminti ar laipsniuoti pagal jokius požymius. Negalima
vertinti – teisti, nes visos yra nepakartojamos, nekopijuojamos ir
nenaikinamos. TAŠKAS – ĮSTATYMAS.
Ar mums reikėjo rašto, kol mes nuo dvylikos metų jau
kalbėjomės su Tėvu? Nereikėjo. Tiek Tėvui, tiek ir mums per Tėvą seniausia
praeitis ir tolimiausia ateitis yra DABAR, o ištartą žodį visi girdi, nes visi
yra ČIA. Kasdienybė yra įdomybė, nes nežinai, kad žinai.
Prieš 500 metų pamatėme savo kalbos užrašytą žodį – pirmą
raštą. Neklyskime ir neklaidinkime. Mūsų kalboje raštas atsirado prieš 8000
metų, kai iš keliolikos ir keliasdešimt gijų pradėjome rišti drobę, o rišimo
būdą iš įvairių raiščių įvardijome pagal žodžio raštą. Prieš 6000 metų gijas –
raiščius – pradėjome jungti mazgeliais ir atsirado megztinė drobė, bet
skirtingi mazgymo būdai ir jų vaizdai vadinosi raštais. Prieš 5000 metų
pradėjome narstyti vieną giją per save pačią. Atsirado įvairios nertinės
drobės, bet jų nėrimo būdai vadinosi raštais. Galiausiai, beveik tuo pačiu
laiku atsirado austinės drobės. Jų skirtingi audimo būdai ir vaizdai iki šios
dienos vadinosi raštais. Taigi mūsų žodžiui daugiau nei 8000 metų. Reikia
būtinai prisiminti, kad Tautos kalbos ištartas žodis yra Gyva Veikianti Dvasia.
Užrašytas žodis yra stabas, su kuriuo galima šį tą atlikti. Kadangi mes buvome
ruošiami „į klaidų liūną“ pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“, privalėjome
susipažinti su garsų ženklais, o vėliau turėti raštą. Prieš 2939 metus kartu su
pirmu Tautos karaliumi gavome mūsų raštą, kai į žiedą reikėjo įrašyti jo vardą.
Tuo laiku mūsų kalbą sudarė trisdešimt garsų, bet pirmoji abėcėlė – raidynas –
buvo sudarytas iš penkiolikos ženklų. Vėliau nuo trisdešimtojo karaliaus iki
keturiasdešimt antrojo buvo septyniolika ženklų ir nuo keturiasdešimt trečiojo
iki paskutiniojo – aštuoniasdešimt trečiojo – karaliaus Vytauto abėcėlėje buvo
dvidešimt trys raidės. Atminkime svarbiausią pasakymą: „Iš pirmos prašė žiedo,
antros – abrūsėlio, kurs kabojo ant sienos, bet negavęs, viską sudegino“.
Aiškiau negali būti. Tokio žiedo, išskyrus prašiusįjį, Tautoje niekas antro neturėjo.
Abrūsėlio – tai yra tokio rašto, išskyrus prašiusįjį, niekas Tautoje nematė ir
nenaudojo. Raštas už žiedo ribos neišliko. Karalius, sudarydamas sutartis ar
rašydamas laiškus, vartojo tų valstybių kalbas ir raštą, su kuriomis bendravo,
o rašė raštininkai, vienuoliai ar net pirkliai. Pirkliai buvo savamoksliai.
Vienintelėje Rinktinių Vyčių Karo Akademijoje (Karinyčioje) pagal būtinybę keli
karininkai buvo mokomi skaityti, rašyti ir kalbėti tomis svetimomis kalbomis, į
kurias vyko atlikti būtiną Tarnybą.
Ir dar vienas priminimas: gija, siūlas, virvė, mazgas,
kamuolys, drobė, mezginys, nėrinys, audinys, linas, plaušas, raidė, raštas,
kalba, šnekta, daina, žodis, išmintis, kalavijas, kirvis, raitinys, raitas,
raitelis, vytis, liepos mėnuo, Žalčio žvaigždynas (Vyčio žvaigždynas, Vėžio
žvaigždynas), mūsų Tauta, Dievo Sūnus, Dievo Žodis, kryžius, Kristus, visos šios
esybės priklausė ir priklauso ŽALČIO ŽENKLUI.
Dairomės toliau.
XX amžiuje užrašyta: Amazonės džiunglėse gyvena gentis,
kuri neturi terminų nusakyti nei praeities, nei ateities laikui.
XIII amžiuje apie mus toje pačioje kronikoje užrašyta:
„... jie neskiria (nepažįsta) nei dienų, nei valandų...“. Pasižiūrėję į savo
tautosaką, o ypatingai į dainas, ir sakome: visi kronikininkai, metraštininkai,
istorikai, rašytojai, žurnalistai ir kiti turi vieną kiečiausią įstatymą –
„Mano mama gražiausia“. Ar gali būti už gražiausią gražesnė ar bent tokio
paties grožio? Jokiu būdu, nes vienintelė Visatoje. Visos kitos negražios,
šleivos, kreivos, storos, perkarę, mažos, ištįsę, kaliausės, baidyklės ir t.t.
Iš tikro neįmanoma nei pasakyti, nei užrašyti tiesos, jei nepažįsti tos esybės.
Todėl geriausia išeitis savo neišprusėlio etiketę užkabinti aprašomajam –
„laukinis“. Bet už tai raštininko nesmerkime, o pažiūrėkime, ką jis iš tikro
užrašė: „Jie dienas ir valandas skaičiuoja kitaip, o kaip, aš nežinau“.
Nuostabus paliudijimas ir kronikininkui nuoširdus AČIŪ. O dabar žiūrime į savo
tautosaką, kalbą ir pasiklausdami Tėvo sužinome, kas mes esame ir ką galime.
Mūsų kalboje laiko sąvoka išreiškiama daugybe žodžių,
kurie yra paaiškinti mūsų tautosakoje ir kasdieninėje kalboje. Nedelsdami.
Trumpiausias laiko vienetas akimirksnis. Antras laiko dydis yra sprindis.
„Šiandien diena ilgesnė už vakarykščią per tris sprindžius“. Pastebime, kad
vieną sprindį sudaro šešiasdešimt akimirksnių. Trečias laiko dydis yra gaidžio
žingsnis. „Nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį“.
Pasakymas atsirado XVII amžiuje, kai prie senovės pridėjo „Tris karalius“.
Vadinasi, penkiolika sprindžių yra vienas gaidžio žingsnis. Toliau keturi
gaidžio žingsniai yra viena valanda. O nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo –
dvylikos valandų diena ir nuo saulės nusileidimo iki užtekėjimo dvylikos
valandų dienos nakties. Diena ir naktis sudaro dvidešimt keturių valandų parą,
kuri visada prasideda kartu su diena, saulei tekant. Gerbiamas tautietis jau
suprato, kad kronikininkas negalėjo suvokti mūsų valandų, nes valanda per Jonines
buvo apie aštuoniasdešimt penkių minučių, o per Kalėdas – trisdešimt penkių
minučių. Septynios paros – viena savaitė. Trylika savaičių – viena sava.
Keturios savos (du patinėliai ir dvi patelės pagal tautosaką) – vienas metas
arba vienas aras – 364 paros arba dienos. Dar toliau dvidešimt aštuonerius
metus kiekvienas metas per vieną akimirksnį ilgėja, o po to – dvidešimt
aštuonerius metus po akimirksnį trumpėja. Dabar iki 2026 metų ilgės, o jau nuo
2027 metų trumpės.
Dėl aiškesnio pajutimo ir supratimo imame seną dainą „...
Ar nuneši mane jauną per pusantros valandėlės šimtą mylių“. Iš pirmo žvilgsnio
– literatūriniai svaičiojimai. Neskubėkime. Mes žinome, kad daina yra mūsų,
žirgas mūsų, pusantros valandėlės – laikas mūsų, šimtas mylių – ilgis, atstumas
irgi mūsų. Dabar jau žinome, kad birželio – liepos mėnesiais pusantros valandos
yra apie 130 minučių. Toliau mylia. Mūsų raityboje buvo toks ilgio vienetas:
rykė – mylia – vėliava. Žinome, kad vėliavą sudarė 650 raitelių. Kovos
rikiuotėje – rykėje – kiekvieno raitelio, sėdinčio ant žirgo, erdvė – išskėstos
alkūnės ir kumščio tarpas tarp gretimos alkūnės (raitelio erdvė – 1 metras). Taigi
viena rykė – mylia – vėliava apie 650 m. Šimtas mylių – 65 km. Pagal dainą
žirgas vieną kilometrą turėjo nubėgti per dvi minutes. Europoje tokių žirgų,
bėgančių be atokvėpio 65 km per 130 minučių, nebuvo. Pagal mūsų dainą, žirgas
sako: „Galiu“. Prieš 2300 metų mūsų vyčiai Mongolijos platybėse nusipirko dvi
bandas žirgų-mongoliukų, dvidešimt šešias kumelaites ir šešis eržiliukus. Nuo
jų prasidėjo mūsų karo žirgynas.
Trumpai apie žirgus-mongoliukus: žemas ūgis, geras kūno
sudėjimas, didelis greitis, ilgas kūno neišsekimas ir ištvermingumas.
Svarbiausia žirgo savybė – ne tik pabėgti nuo besivejančio priešininko, bet kol
jis mane vejasi, reikia jį pavyti iš nugaros ir nukauti, o taip galima tik su
geru žirgu.
Paskutinį kartą šie žirgai dalyvavo Žalgirio mūšyje.
Tokiu žirgu jodinėjo karalius Vytautas, žemaičių rinktinių vyčių septynios
vėliavos ir sūduvių rinktinių vyčių trys vėliavos. Viso 6500 vyčių. Jie skyrėsi
nuo lenkų ir lietuvių raitelių. Jų dešimt vėliavų buvo su Dievo Trejybės
stulpais. Visi vyčiai buvo senojo tikėjimo, „be šarvų“ (štai kiek raštininkai
pažinojo mūsų ekipuotę) ir mažyčiais žirgais. Šių žirgų reikšmė sunyko, kai
raitelis-karys apsikaustė metalais save ir savo žirgą. Tokie svoriai ir greičio
trukdžiai mūsų mongoliukams visiškai netiko ir iki XX amžiaus jie beveik
išnyko. Jų šiek tiek liko Žemaitijoje ir XIX amžiuje juos pavadino žemaitukais
– kažkokia nežinoma veisle. Nors jie labai greiti ir ištvermingi, bet negali
lygintis nei su bolidais, nei su raketomis. Kiekvienam savo laikas.
Toliau. Metas turi dvylika mėnesių, kurių trukmė nuo 29
dienų iki 32 dienų pagal dvylikos žvaigždynų pasirodymą dangaus skliaute.
Ištarus žodį „pasirodymas“, reiškia, kad jie juda. Kūnų judėjimas turi būti
aiškus ir tiksliai apskaičiuotas ne tik „Eismo taisyklėse“, bet dėl vienos
svarbios priežasties. Kiekvienas dangaus kūnas turi savo nepakartojamą dvasią
kaip ir žmogaus. Keli kūnai erdvėje atsidūrę vienoje tiesėje savo šešėlyje
pagimdo visiškai naują dvasią, reikalingą, nereikalingą, galingą, pavojingą,
griaunančią, naikinančią ar mums visiškai nepažįstamą. Tėvas mus moko:
pirmiausia, reikia pažinti, pasiruošti, nepražiopsoti ar apsiginti. Visiems
veiksmams reikalingas laikas ir tikslumas kada, kiek ir keli dangaus kūnai
atsidurs vienoje tiesėje ir kas gims jų šešėlyje. Toks ir Kristaus gimimas. O
viskas priklauso nuo žemės, mėnulio, saulės, žvaigždžių ir žvaigždynų. Jie visi
juda skirtingais takais ir skirtingais greičiais. Ar galima juos sutraukti į
vieningą lentelę? Galima, nes Viskas priklauso Vienam. Viską galima skaičiuoti
milijardinėmis dalimis, bet galima skaičiuoti Viską sveikais skaičiais.
Žemės ir saulės metą skaičiuojame sveikomis paromis 364,
tai yra 52 savaitės arba 4 savos. Pagal šį skaičiavimą mūsų žemė pilnai vieną
kartą apkeliauja dvylika žvaigždynų per 365,25 paros. Toks skaičiavimas mums
visiškai netinka, todėl imame 4 metus t.y. 4 kartus, niekas nuo to nepasikeičia
ir gauname 1461 sveiką parą. Žemės –
saulės keturi kartai yra 1456 sveikos paros. Šiems keturiems metams pridedame 5
paras, trims metams po vieną parą, o ketvirtajam – dvi. Šios pridėtos paros
nepriklausė jokiai savaitei, savai nei metui ir buvo įvardinta viena para –
kūčia, o dvi – vėlyvąja kūčia. Mūsų kalboje kūčia reiškia 0 niekas, niekur,
niekada, nėra. Per kūčią niekas negimdavo, nemirdavo, nevalgydavo, nekalbėdavo,
nekeliaudavo ir net šunys nelodavo. Manęs nėra ir jokio aplink pasaulio nėra.
Jokia pasaulio tauta tokio laiko reiškinio neturėjo.
Tiek kiek yra pasaulio tautų praeities aprašymų ir
acheologinių paminklų, mes laiką skaičiavome tiksliausiai, tai liudija mūsų
paminklai. Prieš 7000 metų prie Dzingiškės kalno piliakalnio netoli rašytojo
K. Borutos gimtinės yra supiltas kauburys. Jo viršūnėje buvo stebėjimo
stulpai, o rytų pusėje ant akiračio – 2,2 km ilgio atskaitos skalė. Po
tūkstančio metų Pilotiškėse prie V. Mykolaičio – Putino tėviškės yra
supiltas antras kauburys, rašytojo poeto vadinamas Aušrakalniu. Jo rytų pusėje
ant akiračio yra 2,8 km ilgio atskaitos skalė. Prieš 4200 metų supiltas
trečias – Jotkalnio kalnas piliakalnis Pajevonyje Aspertavo kaime. Ant kalno
vakarinės viršūnės – kunigų kapas (mūsų tautos 88 kunigai ir 1 kitos tautos
kunigas), ant vidurinės dalies Vyčių Tako – vienas altorius (nukastas) ir ant
rytinės viršukalnės – stulpų aikštelė, kurie buvo sunaikinti 1587 metais,
atstatyti 2015 metais ir dar kartą sunaikinti 2017 metais. Šios stebyklos
atskaitos skalės ilgis nuo Karkakalnio iki Svirkalnio apie 11 km.
Mūsų žvaigždininkai – vienuoliai dangaus kūnų judėjimo
stebyklas statė Pakistane, Tarpupyje ir Egipte, pagal jų laiko skaičiuotes, bet
galutinis dangaus kūnų susikirtimų vieta ir laikas visada buvo tas pats.
Sakėme, kad tūkstančius metų, kiekvienų metų kiekvieno mėnesio diena
buvo tą pačią savaitės dieną, o taip pat ir žodžiais tūkstančių metų tie patys. Mūsų mokinio yra teisingi žodžiai:
„Dangus ir žemė pasikeis, bet šie žodžiai nepasikeis“. Vadinasi, visus kūnus
keičia žodis. Gyveno du nuostabūs dvyniai. Jiedu turėjo trisdešimt vieną dieną.
Linksmybės, džiaugsmai ir žaidimai tęsdavosi iki trisdešimt pirmos dienos. Jos
norėjo abu dvyniai, bet vienas galėjo likti nuskriaustas arba antraip padalinta
diena visiškai sugadinta ir niekam nereikalinga. Trisdešimt pirma diena buvo
visų galvų skausmas. Tėvas nutarė ir tą dieną padarė krikštadieniu Tautos
žmogaus, kurį Pats išsirinkdavo vykdyti jono pareigas, o krikštadienį įvardijo
Joninėmis ir visą mėnesį – jonio mėnesiu. Mūsų kalboje jonas, joninės ir jonis
reiškia sostą, Tėvo įsčias, tautos, genties pradininką, artimiausią žmogų Tėvui
ir t.t. Trisdešimt pirmoji tapo išaukštinta – tapo švyturiu. Ar tai galėjo
patenkinti dvynius? Jokiu būdu! Negali būtų didesnio skausmo, liūdesio ir savigraužos,
kai yra tavo ir tu neturi. Tėvas pašaukė vienuolį – bagarį (kurie gali
žvaigždes ir žvaigždynus ne tik perstumdyti, bet ir sunaikinti) ir liepė iš
dvynių atimti trisdešimt pirmąją dieną ir ją atiduoti Žalčiui (Vėžiui). 2626
metais t.y. prieš 4913 metų bagaris ištarė vieną žodį ir mūsų galaktikoje vienu
švystelėjimu buvo panaikinta dvynių trisdešimt pirma diena – krikštadienis – joninės,
jono pareigos ir pareigūnas jonas. Žalčio pirma diena iš antradienio persikėlė
į pirmadienį, atsirado naujos kunigo pareigos ir pareigūnas kunigas. Mūsų
kalboje žodis kunigas reiškia ne nėgė, ne saitas, ne ryšys, be vaikų,
perduodantis Tėvo mirtinus žodžius, kurių tiesiogiai negali išgirsti vaikai,
tarpininkas tarp Tėvo ir vaikų. Kunigo krikšto diena liepos pirma pirmadienį
(06.22 d.).
Vilkūno krikštadienis liko liepos mėn. 8 d., bet iš
antradienio automatiškai persikėlė į pirmadienį. Krivio krikštas liko liepos
mėn. 16 d., bet persikėlė į antradienį. Praėjus beveik dviems tūkstančiams
metų buvo krikštijami Tautos du ypatingai svarbūs pareigūnai: liepos 24 d.
– Tautos karalius ir liepos 32 d. – Karūnas – Karinyčios Rektorius.
Mes jau anksčiau pastebėjome, kad Tėvas mūsų Tautą dėl
bet kokių pasikeitimų tautose, žemynuose ar galaktikoje pradeda ruošti prieš
kelis tūkstančius metų. Pavyzdžiui, dėl šių dienų Tėvas mus judina jau du
tūkstančius metų, bet mes kieti kaip deimantai. Tėvas prašo pakartoti praeitį
ir klausti ateitį. Tebūna taip? Kunigą – tarpininką tarp Tėvo ir tautos –
krikštijo pirmadienį, Vilkūną – Vilkinyčios Rektorių – pirmadienį, krivį
(vyskupą) – antradienį, karalių – Tautos ryšį – trečiadienį, karūną –
Karinyčios Rektorių – ketvirtadienį. Praeitis visa. Ateičiai liko penktadienis
ir šeštadienis. Klausimas – kokie ir kada mūsų Tautos svarbiausi pareigūnai bus
krikštijami penktadienį ir šeštadienį, žinoma, pagal senąjį kalendorių. Kaip
tada atrodys mūsų Tauta ir kitos tautos? Pirmiausia Tėvas perspėja, kad pasakymas
– įstatymas: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“ nereiškia grįžti atgal
ar pamėgdžioti praeitį. Eglė = kunigas – sudegino linų kuodelį – kad neišmanėliui
praeities žodis netaptų jo paskutine nelaime. Sudegino ir kurpes – paminklus,
kad negrįžtume atgal. O kad negrįžti atgal, reikia gerai pažinti Tėvą ir savo
praeitį. Tik praeitis ir ateitis tapę mūsų dabartimi yra amžina stiprybė.
DAR
KARTĄ
Ar verta, ar
reikia, ar būtina dar kartą apie TĄ PATĮ?
Motina sūnui sako: „Kiek dar kartų tau reikės sakyti?“. Žilvinas Eglei – „Sugrįžus
ant kranto, tris kartus pašauk mane vardu“, romėnai – „Repetitio est mater
studiorum“. Jokio stebuklo, kad apie vieną įvykį per šimtą metų ir kiekvienais
metais iškyla šimtas klausimų, ir į kiekvieną klausimą atsiranda šimtas
atsakymų. Negaišdami: „Ar mūsų Tautą buvo prisijungę kitos tautos?“, „Ar mūsų
Tauta buvo prisijungusi kitas tautas?“, „Ar mūsų Tauta buvo sujungta su kitomis
tautomis?“ ir t.t. Pabandykime kiekvieną klausimą paliesti bent venu sakiniu. Pirmas.
Mūsų Tautos visiškas dvasinis pakrikimas ir bejėgiškumas. Antras. Mūsų Tautos
galybė ir viršenybė virš kitų tautų. Trečias. Mūsų Tauta vykdo valią ir savo
pašaukimą kaip ir visos tautos. Štai vienas įvykis įklimpęs į kažkokį
nenusakomą kalbų liūną. Kaip iš jo išsikrapštyti.
Mūsų tautosaka – Tautos įstatymų žinynas (dvasynas) sako, kad minties,
žodžio, sakinio ir kalbos Autorius yra Vienas – Dievas – Tėvas – Aš. Puiku ir
nuostabu, bet kodėl tokia gausa klausimų, atsakymų, teiginių, neiginių,
prieštaravimų ir nesąmonių apie vieną įvykį.
Iš teismo salės. Senutė – motina našlė nori perduoti sūnui savo turtą.
Teisėjas klausia, o ji atsako, bet pagal jos atsakymą neįmanoma pradėti bylą.
Teisėjas mokina, ką ji turi atsakyti. Po septinto karto teisėjas liepė važuoti
namo, o byla atidedama. Sūnus prašė dar bandyti. Galiausiai devintą kartą
motina pakartojo reikiamą atsakymą ir galėjo tęsti bylą „Kaip dangui, taip ir
ant žemės“. Mes pakartojame Tėvą ir dar pridedame Jo vardą, kad tikrai yra Jo
bylojimai: „AŠ sakau...“, „AŠ klausiu...“, „AŠ prieštarauju...“ ir t.t. Bet iš
teisėjo ir motinos našlės pastebėjome, kad autoriaus žodžių derinys, perėjęs
per mano dvasių visumą, kartais pavirsta prieštara ar net nesąmone.
Įdomu, kaip kitos tautos ir kalbos sprendžia šią gimtąją atsineštąją dvasią
„nuodėmę“ – nežinau, nemoku, negaliu. Jie sprendžia baisiai ir skausmingai
pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“. Kuo daugiau klaidų, tuo arčiau TIESOS. Taip
viso pasaulio tautos klampoja šiame klaidų liūne iki šios dienos, į kurį
įžengėme prieš 700 metų, taip liudija kronika. Iki šio laiko mes gyvenome pagal
įstatymą (nurodyta kronikoje): „... jie nesiima jokio svarbesnio darbo
nepasiteiravę (nepasiklausę) savo dievų“. Patiksliname įstatymą pagal savo
kalbą koks jis yra iš tikro: „Jeigu nežinai, pasiklausk Tėvo“. Tai svarbiausias
mūsų įstatymas. Kitataučiui, kitakalbiui ir kitatikiui kronininkui šis įstatymas
buvo įdomybė, stebuklas, „pagonybės kvailystė“, kurią reikėjo būtinai užrašyti.
Jis užrašė, bet jis dvasininkas nebandė pažvelgti į tikėjimų skirtumų
priežastis, nes jam tai tabu.
Pažvelkime į save, ką mes nuveikėme per 700 metų. Visiškai įsisavinome
įstatymą – „Iš klaidų mokomės“ – įsitikinome ir tikime, kad mūsų tikėjimas –
pagonybė, kalba – laukinė, mūsų žemėje nėra nė vienos šventos pėdos ir
neturėjome karalių. Įvykdėme kaimynų ir visų reikalavimus pagal įstatymą „Iš
klaidų mokomės“. Ir iš tikro užmiršome Tėvą, praeitį ir ateitį, ėmėme džiūgauti
nežinojimu, nemokėjimu ir negalėjimu, gyvenimo pagrindas tapo baimė, melas ir
pyktis, o ateities tikslas – daugiau klaidų, visus teisti ir naikinti priešus.
Klausiu Tėvo, ar mes žinojome prieš 700 metų, kur mus veda? Žinojome prieš
700 metų, 1000, 2000 ir prieš 4000 metų, nes, kurie kalbasi su tėvu, tiems jo
žodis yra įstatymas, nes tarp Tėvo ir vaikų, su kuriais kalbasi, nėra kliūčių
nei paslapčių. Toliau klausiu ar trys ankstesni klausimai yra teisingi.
Pirmieji du neteisingi. Ar gali būti klausimas neteisingas? Gali. Pavyzdys „Ar
diena tapati karvei?“ Akivaizdi nesąmonė. Aišku, viskas priklauso nuo
pakartojančiojo galimybių. Tai patvirtina teisėjas ir motina našlė. Bet kartais
klaidingumo neįmanoma patikrinti jokiais detektoriais. Ką daryti tokiu atveju?
Aiškiau negali būti. Jeigu abejoji, vadinasi, nežinai. Įstatymas tas pats:
„klausk Tėvo“ ar klausimas, atsakymas teisingas. Tėvas visada atsako pagal tavo
sutartinį ženklą tik vienu žodžiu „Taip“ arba „Ne“.
Pirmieji du klausimai neteisingi ir su jais atkrinta vergovė, vergas,
vergvaldys, skriauda, priespauda, nauda, puikybė, garbė teisėjavimas, kerštas,
baimė ir t.t. Lieka vienas klausimas: „Ar buvome sujungti su kitomis
tautomis?“. Buvome, nes buvo būtina. O dabar Tėvas pateikia šimtus klausimų,
kurie apima praeities ir ateities tūkstantmečius. Mes, nors Jo vaikai, bet
abejojame jo atmintimi praeities ir ateities nuspėjimu. Bet Tėvas neturi nei
pradžios, nei pabaigos, tai yra nei praeities, nei ateities. Jis Esantysis ČIA
ir DABAR, nes jo greitis milijardai milijardų kilometrų per sekundę, Jis yra
RAMYBĖ.
Mes dar gyvename pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“, klampojame klaidų
liūne ir nepažįstame savęs, savo kalbos nei savo Tėvo, todėl pirmas žingsnis
PAŽINTIS.
Koks yra Tėvas? Jis yra aplinkinėmis klumpėmis, vilnonėmis kojinėmis,
užtrauktomis ant galife kelnių, vatinuku ir lapine kepure. Toks kasdieninis
Tėvas, bet vieną kartą Jis įžengė nusipirkęs barončinę kepurę... Kiek buvo
klyksmo, išgąsčio, visų sumišimo – tikra pasaulio pabaiga. Štai kiek mes
pažįstame savo Tėvą. Išmintingiausia pažintis su klumpėmis ir kelnėmis, ką visi
gerai žinome, kad vienas tikrai yra vienas. Jeigu atsiras kuris sakys, kad prie
vieno pridėjus vieną yra keturi. Nesiginčykime. Ištarkime: „Klaida eik į
nieką“, kitos tautos sako: „Eik šalin, šėtone“, „Išnyk, nešvarioji dvasia“ ir
t.t. Toliau sakome, kad visuose vandenynuose nėra dviejų tapačių (vienodų)
vandens lašų, dviejų tapačių snaigių, žmonių, tautų, valstybių, kalbų,
tikėjimų, nėra dviejų tapačių žemės pėdų ir t.t. Vadinasi, nėra dviejų
lygiaverčių, lygiasvorių, lygiažinių, lygiagalių ir t.t. Dabar jau visi kartu
galime ištarti: „Išskirtinė, nepakartojama, vienintelė mūsų Tauta, Tautos
kalba, Tautos tikėjimas, Tautos gyvenimas, Tautos žemė“. Aišku, kad man būtinai
reikėjo gyventi su kitomis tautomis pagal jų įstatymą – „Iš klaidų mokomės“. Daryti klaidas –
klampoti klaidų liūne, užmiršti Tėvą, save ir kad buvau karaliumi. Bet...
„Viskas turi pradžią ir pabaigą“, taip pat klaida ir jos liūnas.
Prieš 700 metų, kai dar gyvenome pagal įstatymą „Pasiklausk Tėvo“, tas pats
kronkininkas toje pačioje kronikoje užrašė: „... jie turi vieną girtiną ir
visiems siūlytiną paprotį – patys būdami netikėliai ... vis dėlto gyveno
santaikoje su savo kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę“. Ši kronikininko
žurnalistinė pastaba liudija, kad kronikininkas dvasininkas nepažinojo nei
krikščionybės, nei mūsų tikėjimo. Jis užrašė tame pačiame sakinyje priešpriešą:
„jie girtini“ ir „jie netikėliai“, ir nesigilino į jos priežastis. Jam
tereikėjo paklausti mūsų eilinio tautiečio „Kas aš esu?“. Tas nė nemirktelėjęs
būtų atsakęs: „Tu esi Tėvo vaikas“. Aišku, kronikininkas tokios gerai visiems
žinomos tiesos būtų neužrašęs, bet, jeigu jis būtų sužinojęs, supratęs ką iš
tikro atsakė tautietis, kad „Tu esi Dievo Tėvo vaikas“, kronikininkas būtų
parašęs visą lapą apie mūsų klaidatikystę ir pagonybę.
„Mums viso pasaulio žmonės yra Tėvo vaikai – broliai ir seserys“, – taip
pasakė karalius Gediminas popiežiaus legatų pasiuntiniams. Mums nebuvo visame
pasaulyje jokio bedievio, klaidatikio, pagonio, stabmeldžio, priešo,
niekinamojo, nekenčiamo, velnioto nei dievinamo. Mūsų Tautoje gyvenantys
svetimtaučiai vykdė savo prigimtines apeigas, papročius ir įstatymus, o mūsų
žmogus svetimoje tautoje, valstybėje vykdė jų įstatymus, papročius ir apeigas.
Mes žinojome ir tikėjome, kad VISKAS ir NIEKAS yra Vienas – Dievas – Tėvas –
Aš. Kad mes vieninteliai pasaulyje esame Vieno Dievo Tėvo Trejybininkai – patvirtina
mūsų kalba.
Mūsų Jungtuvės
Tėvas sako, kad nuo 1387 metų iki šios dienos esame jungti dešimt kartų su
šešiomis valstybėmis ir devynis kartus atjungti. Jungtuvės tęsdavosi nuo kelių
metų iki kelių šimtų metų. Pasipiršdavo visada kitos šalys, išskyrus
paskutiniąsias jungtuves. Mes porininkės neprievartavome savo įstatymais,
papročiais, kalba ar tikėjimu. Visada pildėme jų užgaidas. Daugeliui kyla
klausimas: „Kokia mums nauda iš tų jungtuvių?“. „Klaidų mokyklos“ absolvento
įprastinis klausimas, rodantis, kad jis niekada nesikalbėjo su Tėvu ir
tikriausiai Jo nepažįsta. Tėvas liepia jo paklausti: „Kokia nauda deguoniui,
kurį jis įkvepia į savo plaučius?“.
Mes nuo seniausių laikų iki šios eros penktojo amžiaus bendravome su
Azijos, Afrikos ir Europos tautomis sakalavimo būdu. Jie mūsų sakalus
įvardindavo Dievo ar dievų siųstaisiais, angelais, dievaičiais,
stebukladariais, ypatingais žinovais, nežinia iš kur atvykusiais.
Prieš du tūkstančius metų Tėvas pradėjo naują bendravimo būdą su kitomis
tautomis – skleisti mūsų Dievo Trejybės tikėjimą. Jis plito gana greitai ne tik
Europoje, bet ir kituose žemynuose. Mes smalsūs ir mums įdomu kiek jis
šiandieną panašus į mūsų tikėjimą. Į tai atsakė teisėjas su senele motina našle
ir pagaliau mes patys, mūsų tikėjimas „vienintelis, nepakartojamas,
nenukopijuojamas kaip ir mūsų kalba“. Todėl jokio stebuklo, kad sugrįžę jo
platintojai po tūkstančio metų savo (– mus) gimdytojus, mokytojus įvardijo
pagonimis, klaidatikiais, stabmeldžiais, velnio išperomis ir t.t. Ar tai blogai?
Tai nuostabu ir reikia tik džiaugtis, nes jie jau turi pagrindą – Dievo
Trejybę, o visa kita gaus per mus iš Tėvo. Taigi visiškai nesvarbu, kad kūdikis
klykia išsigandęs savo Tėvo, bet jam Tėvas yra pamatas ir pagrindas tapti
verta, reikalinga ir būtina esybe. Taip ir mes esame būtinu ir vieninteliu
TILTU tarp Tėvo ir visų tautų.
Mūsų svarbiausias žingsnis į ateitį, kalbėtis su Tėvu „Iš praeities Tavo
sūnūs te stiprybę semia“. Pastarasis pasakymas – įstatymas – jau veikia visose
erdvėse, tik ne visose galvose. Jaunuolis, baigęs „Klaidos mokyklą“, pagrįstai
pasakė: „Tėvuk, neverta grąžiotis atgal ir prisiminti praeitį, kurioje nebuvo nei
techninės, nei technologinės pažangos, nebuvo energetinių galingumų. Tavo
praeityje tiek trigalvis, tiek šešiagalvis, ir tiek devyngalvis slibinas per
naktį tesurydavo vieną seną senę, o dabar slibinas korona per naktį praryja du
tūkstančius senių ir daugiau. Ar verta ginčytis nenuginčijamą progresą?“ Tikrai
neverta prieštarauti, nes jaunuolis tiksliai pateikė juodosios kiaulės
pradmenis ir šiandieninius jos davinius. Deja, jis nieko nepasakė, kad ji su
visomis techninėmis ir technologinėmis pažangomis ir nenusakomais galingumais
stovi prie KALVĖS – mirtimi užmušti savo mirtį, ištaisyti visas klaidas ir
patenkinti visų norus. Tai didingas juodosios kiaulės siekimas 2021 metais
atšvęsti savo 3333 metų jubiliejų.
Mes žinome – be praeities einame niekur į nieką, nes esame niekas. Norime
ar nenorime, su Tėvu teks pakratyti savo žodyną, kalbą, tikėjimą, praeitį, papročius,
įstatymus, gyvenimo būdą. Išmokti kalbėti su Tėvu, su kiekvienu žmogumi ir su kiekvienu
VIENETU.
Tėvas siūlo mums namų darbą – aprašyti Tautos dešimtąsias skyrybas, kada
jos bus ir kokios. Darbo apimtis neribota: nuo vieno sakinio iki kelių tomų. Darbo
pabaigoje užrašyti: „Mano pasikalbėjimų su Tėvu draudimo panaikinimas (data)“.
Toliau iš naujos eilutės „Tėvo klausimai ir atsakymai apie Tautos dešimtąsias
skyrybas“. Pastaba. Tik nebijokite – Tėvas ne teisėjas, ir Jis nesakys nei po
septintojo, nei po šimtojo pakartojimo „Važiuok namo!“.
Pieno puta
TILTAS
Būdviečiai ir Nepriklausomybės Šimtmetis
Palinkėjimas jaunai karininkei Evelinai
Ne tu pasirinkai Tautą, Tėvynę, Tėvą.
Tėvas pasirinko tave – parinko Tautą ir Tėvynę. Dabar kiekviena diena – tai
pergalės diena, nes tavo vyriausias, aukščiausias ir artimiausias Vadas yra Tėvas.
Tu baigei Jo mokyklą, įsteigtą prieš 3000 metų ir pažymėtą Jo ženklais – Dievo
Trejybės Trijų Stulpų ženklu, Dievo Trejybės Vyties ženklu ir Dievo Trejybės
Trispalvės Vėliavos ženklu. Prieš 3000, 2000 ir prieš 1000 metų liepos mėnesio
ši savaitė vadinama Vyčių Krikšto savaitė – visiems vyčiams ir karininkams per
krikšto apeigą teikė laipsnius ir pareigas.
Šiandien tu verta to didingo ir galingo
Tautos šauksmo kaip ir šios mokyklos absolventai. Prieš 625 metus liepos
mėnesio 18 dieną šaukė ir griaudėjo visi Trakai: „Valio mūsų karaliui
Vytautui“, „Valio Tautos karaliui Vytautui“, kai jis, pakrikštytas 83-uoju
Tautos karaliumi, sugrįžo iš Karalkrėslio karalių krikštyklos į Trakus.
Mylimoji, semk išminties ir stiprybės iš
Tėvo praeities ir ateities versmės. Kiekviename žingsnyje pasitark su Juo ir
būsi pagirta Tautoje ir tautose kaip ir šios mokyklos auklėtinis šimtininkas
prieš 2000 metų Artimuosiuose Rytuose, o jo žodžiai ir šiandieną daugeliui yra
išsigelbėjimas ir pergalė.
Garbė Per Amžius Tautos kariams,
karininkams! Garbė Per Amžius!
Tavo senelis
SUSISKAIČIUOSIMĖS
Aplink
žmogų yra milijardai pastovių, kintančių, silpnų, galingų
ženklų ir aš esu toks pats.
Vienas
klausia: „Ką galvoja Juodoji Kiaulė vydamasi savo mirtį“.
Antras atsako: „Tą patį, kaip ir vairuotojas naikindamas kelio
posūkio ženklą, kad galėtų važiuoti tiesiai“. Kas šie
žmonės? O tokie kaip ir aš – linksmas, liūdnas, įdomus,
nuobodus, draugiškas, piktas, kvailas, pavojingas ir t.t. – esu
daugiau nei 5000 dvasių savininkas. Jos visos veiklios ir galingos,
todėl daugeliui esu nepageidaujamas ir įrašytas į mirtininkų –
žudomųjų sąrašą. Kvailas reikalas – dėl kelių ar keliolikos
nepageidaujamų dvasių iš manęs atima kūną. Taip yra iki dabar
(karai ir žudynės). Ką daryti? Atsakymas paprastas – vystykime
dvasių pramonę nors tiek, kiek išvystyta kūno – vaistų,
maisto, aprangos pramonė.
Mes
gerai prisimename, kai Dievas Tėvas prieš 90 metų žmonėms
atsiuntė ženklus – dviejų „s“ raidžių junginį, kad
įsiviešpatautų tvarka, gėris ir antrą – trijų „s“
raidžių, kad būtų lygybė ir rojus. Pirmieji išžudė apie
20 000 000 žmonių, antrieji – apie 70 000 000
žmonių, bet nei tvarkos, nei lygybės, nei rojaus pasaulyje
neatsirado.
Pasaulio
mokslininkai, aiškiaregiai atkreipė dėmesį į Tėvo siunčiamus
ženklus – į „s“ raidžių junginius – valstybių
įvardijimus, valstybių ypatingų žinybų įvardijimus ir valstybių
vadovų (pirmininkų, prezidentų, karalių) įvardijimus. Juos
paskelbus ir įteisinus tautose prasideda kraujo potvyniai. Todėl
kai kurių valstybių budriosios žinybos savo nereglamentuotų fondų
galia stengiasi apsaugoti nuo ženklo „s“ raidžių pasirodymo
pasaulyje.
Kas
yra raidė „s“? Paprasta raidyno raidė, turinti atmainas „s“,
„z“, „š“, „ž“. Jas geriausia žinome žodžiuose „aŠ“
ir „Žinia“ – dvasia. Ir jokios tragedijos.
Bet...
2016 metais budriosios žinybos pražiopsojo ženklo pasirodymą,
kaip ir prieš 2000 metų negalvojo, kad ženklas gali pasirodyti
tvartelyje, nes jų visas dėmesys yra sutelktas į stambiąsias
žuvis. Vienos mažos valstybės ministru pirmininku tapo: vardas –
2, pavardė – 2. Viso keturios „s“ raidės. Prieš 80 metų
vienas – budrios žinybos darbuotojus ir aiškiaregius būtų
išgrūdęs per kaminą, antras – sukišęs po velėna, iš po
kurios niekas neišlindo. Dabar beliko pasiguosti – išlindome per
dvi, per tris, išlįsime kaip nors ir per keturias. Jie graudžiai
klysta. Tėvas atsiuntė ne keturių „s“ ženklą, bet: vardas –
2, pavardė – 2 ir jis yra „sūduvis“ – 2. Viso šešios „s“
raidės. Šio ženklo pasaulis nepažįsta, išskyrus mus.
Jį
raižome ant verpsčių, baldų. Audžiame audinių ornamentuose ir
vadiname saulute. Jis Dievo Tėvo šešių didžiausiųjų dvasių
ženklas – Esantysis, Aukščiausiasis, Švenčiausiasis,
Amžinasis, Kūrėjas ir Visagalis. Pakol kas jo anksčiausias
pasirodymas prieš 8000 metų pastebėtas Afrikoje. Šį Tėvo ženklą
matome kiekvieną žiemą kiekvienoje snaigėje. Žodis „SNaigė“
reiškia – baltą, tyrą, gryną, tobulą, apvalytą kaip ir žodis
„pasSNinkas“.
JOTKALNIS (Pajevonys)
2624 m. užbaigė kalno statybą. Ant rytinės viršūnės – saulėratis (17 stulpų), vakarinėje viršūnėje – kunigų (popiežių) kapas (smėlis užgrįstas akmenimis ir moliu), vakariniame šlaite – sudegintų palaikų kapas, pietvakarinėje pusėje – pelenė (deginti kūnams ir palaikams).
2627 m. kunigo pelenų pirmas laidojimas.
3441 m. ant kalno centrinės dalies supylė altorių ir sujungė šventtakiu su Vyčio Tako kitais šešiais altoriais. Septyni kalnai – altoriai – sostinės ženklas.
6751 m. kalno šiaurinėje dalyje pradėjo statyti kunigams antrą kapą ir pelenę.
6753 m. baigė antro kapo statybą, bet jame nelaidojo.
7041 m. pirmame kape palaidojo paskutinio 89-ojo kunigo pelenus.
7100 m. nupjovė saulėračio stulpus ir nukasė altorių.
7458 m. iškasė antro kapo ir antros pelenės smėlį, jį panaudojo artilerijos tvirtovių statyboms.
7462 m. iškasė apkasus.
7466 m. ant pirmojo kunigų kapo pastatė geodezinį bokštą.
7485 m. nupjovė geodezinį bokštą.
7522 m. archeologai iškasė 10 duobių ir apardė pirmojo kapo rytinę dalį.
7534 m. pagal ankstesnes stulpavietes atstatė 17 saulėračio stulpų, kad pažintume Tautos praeitį.
7535 (-2017) m. Saulėračio stulpus nupjovė.
KODĖL?
2618 m. kalną statė, kad žinotume, kas buvome, esame ir kur link privalome eiti.
7100 m. altorių nukasė, stulpus nupjovė, kad nepažinotume savęs, tėvų ir Tautos.
7458 m. iš kapo ir pelenės iškasė smėlį, kad „imperiją saugotų tvirtovės“.
7462 m. kasė apkasus, kad „priešai apsaugotų save nuo priešų“.
7466 m. ant Tautos aukščiausiųjų galvų pastatė bokštą, kad „matytume toliau ir skaičiuotume tiksliau“.
7522 m. kasė ir ardė Tautos lobį, kad „turėtume lobį“.
7535 (-2017) m. sargybinis įsakė nupjauti saulėračio stulpus... ir nupjovė. Sargybiniai niekada nežino ką saugoja, bet, kai tampa vienu – ir sargu, ir teisėju, ir vykdytoju, tai ateinančiais metais gali nelikti Jotkalnio. Juk tikrai 2618 metais senoliai neturėjo leidimo pilti kalno ir jo nėra iki šios dienos.
Ką sako Jotkalnis? Tas, kurio pelenai palaidoti Jotkalnyje, sako: „Tėve, pasigailėk jų, nes jie nežino, ką sako ir ką daro, jie nepažįsta savo Tėvo, savo Tautos, savo kalbos ir savęs.
Žin-, žen-, žad-, žod-, - dvasia
„Žinau ženklą“
– „aš turiu dvasią, kuri supranta tą dvasią“.
Vienas įdomesnis
tautos ženklas – rašto pasirodymas XVI amžiuje. Jam klausimų
šimtai, atsakymų – tūkstančiai, o naudos – tik klaidų
kalnas. Todėl reikia prisiminti žodžius: „tauta“ – „tėvo
tėvūnai“, „tėvo sūnūs ir dukros“, „Dievo Tėvo sūnūs
ir dukros“ ir kitus: „Sūduva, sūduvis ir sūduvių kalba“ –
„Dievui artimiausia žemė, žmogus ir kalba (Dievo kalba)“.
Dabar jau galime klausti: „ Ar Dievui reikalingas raštas?“. Jis
atsako: „Nereikalingas“. Aišku, koks Tėvas, tokie ir jo vaikai.
Mums raštas nereikalingas, nes milijonai ir milijardai metų į
praeitį ir ateitį kaip tėvui taip ir mums yra tik dabar. Tai kodėl
XVI a. pradėjome rašyti? Ar neišvengiama? Neišvengiama būtinybė.
Kaip po pusantro tūkstančio metų sugrįžo mūsų senasis
tikėjimas (-Dievo pažinimas) slavų, germanų ir lotynų kalbomis
penktą kartą išverstas iš mūsų kalbos į mūsų kalbą, raštas
tapo neišvengiama būtinybe. Visi kalbininkai, vertėjai nežinojo
ir dabar nežino svarbiausio Dievo įstatymo: „Žodis, kalba –
priklauso Dievo ypatingai žinybai“. Jie šį įstatymą užsirašė
pirmu sakiniu (apaštalo evangelisto Jono evangelija): „Žodis buvo
pas Dievą“, bet nei vienas kalbininkas-vertėjas versdamas iš
vienos kalbos į kitą kalbą Dievo nepasiteiravo (jų kalbos tokių
galimybių neturi), todėl šiandien turime tą, ką turime.
1506 metais Dievo
nurodymu, mūsų senojo tikėjimo šeši vienuoliai uždarė Tėvo ir
jo tėvūnų pasiteiravimo ir pasikalbėjimo kalbos duris, kad dėl
vertėjų klaidingų vertalų neįvyktų Dievo visatos sprogimas –
„pasaulio pabaiga“. Taip baigėsi tautos sūnų ir dukrų
pasikalbėjimas su Tėvu. Bet tėvas nebūtų tėvu, jeigu užmirštų
savo vaikus. Jis mums davė ne tik raštą, kad užrašytume jo visus
žodžius (-savo žodžius užrašėme per puspenkto šimto metų –
nuo 1547 iki 2002 metų), bet ir išmokino ženklų kalbos –
nebylių kalbos, kai tapo „medžiais nebyliais, kad pamatytume
pieno putą“ – tobulybės dvasią.
Atrodo, kad viskas
atlikta – pinigai suskaičiuoti, į maišus sudėti..., bet
skalikai skalija po visą dvarą, kad svečiai atvažiuoja, o mes...,
lakstome ir šūkaliojame, kad nieko neturime, nieko nemokame,
nesuprantame savo kalbos, nei ženklų, kuriuos mums rodo, nežinome,
kas esame ir kur link einame – menkesni už menkiausius.
Artėjant tautos
didiesiems sukrėtimams, Sūduvoje, Pajevonyje virš Balakalnio
danguje pasirodo ženklai (pagal liudininkų atsiminimus):
1863-07-07 danguje
du stulpai, tarp jų bažnyčia (Dievo Trejybės stulpai);
1914-08-08 danguje
kryžius ir dvi besipešančios šluotos;
1941-06-18 danguje
įvairių dydžių 12 baltų ratų, slankiojančių įvairiomis
kryptimis;
1987-08-18 danguje 4
kepalai, tarp jų tinklas ir žuvis;
2016-08-24 Sūduvos
Aukščiausia – Vyriausia bažnyčia (katedra) tapo galingiausia
bažnyčia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ji sujungta 36
žingsnių pločio ir 4,7 km ilgio šventtakiu su Dievo Trejybės
Tako 24 Dievo Didžiausių Dvasių bažnyčiomis. Pirmas kartas
istorijoje, o toliau viskas priklauso nuo mūsų...
Pastebėta – per
laiką nuo vieno ženklo iki sekančio mūsų žemėje dingsta apie
700000 tautos vaikų, bet visoms brangenybėms, taip pat mūsų
žemei, tautai, kalbai ir tikėjimui apsivalyti yra būtinybė.
Senieji sakydavo: „Kai Tėvas kiemą šluoja – žemė dunda, o
kai savo vaikus prausia – visas svietas verkia“, nes klaida yra
mirtis ne tik lakūnams, vairuotojams, bet ir visiems kalbėtojams.
Dabar galime
klausti: AR Tėvo ir mūsų kalbos pasiteiravimo-pasikalbėjimo
kalbos durys jau atidarytos? Jau atidaryta. AR Tėvo reikia klausti?
Būtinai reikia klausti. AR 2016 metų ženklas jau paskutinis?
Priešpaskutinis. Tada AR x 1000000, nes mums tėvūnams ir Tėvui
jau nusibodo žaisti, o AR‘ui nuobodžiauti? (-nes niekas
neklausia).
O kaip Tėvo
klausti? Jeigu Tėvas vargais negalais išgirs mano klausimą, tai aš
jo atsakymo niekaip, nes jam prieš ištariant pirmą žodį, pirmą
skiemenį, pirmą garsą – pavirsiu sauja pelenų, o tiksliau mano
kūno neliks jokio ženklo. Bet išeiti yra. Per milijonus tarpininkų
per 12 metų aš gavau pažymėjimą (atestatą). Taigi visa, kas
šviečia-nešviečia, juda-nejuda, gaudžia-tyli, gimsta-miršta ir
t.t., vyksta tik per tarpininkus – įstatymas.
Mūsų klausimo
didžiausias tarpininkas yra žodis, bet pirmiausiai reikia pas jį
užsiregistruoti – pasikrikštyti – būtinybė. Antras
tarpininkas – sūduvių kalba (dabar ji konstitucijoje įvardyta
lietuvių kalba). Trečias tarpininkas – kodas, slaptažodis,
šaukinys – „Prašau, Dieve Tėve, Dievo Sūnau, Dievo Šventoji
Dvasia, Dievo Trejybe, Vienas Dieve, Peramžius (toliau reikalingas
tekstas). Su šiuo šaukiniu mus tėvai įkūnija motinų įsčiose,
pagimdo, pakrikštija, pradedame dieną, valgį, darbą, ligą,
kelionę, šventę, atgailą, garbinimą ir t.t., viską viską, ir
viską juo užbaigiame, ir savo kelionę žemėje.
Visgi per
tarpininkus šiaip ne taip pasiuntėme Tėvui klausimą (paklausėme),
o atsakymą Jis taip pat duos per tarpininkus – savo dalis, kurių
aplink mus yra nesuskaičiuojama gausybė. Iš jų pasirenkame vieną
ar dvi, kurias senovėje vadinome rodykle ar rode (dabar virgule) ir
žiūrime ką Tėvas rodo. Kokios jos bebūtų per jas Tėvo Dvasia
rodo „taip“ arba „ne“, „yra“ arba „nėra“.
Paprasčiausia rodė – nepermatomas krepšelis ir vienas žirnis
geltonas, o kitas – rainas ar žalias. Vieną įvardijame „yra“
arba „taip“, kitą – „nėra“ arba „ne“, o kurį
ištraukiame – jis ir yra atsakymas.
Atsakymas
klaidingas, jeigu: tarp kūno dvasių ir bekūnių dvasių nėra
ryšio (senovėje sakydavo „uždarytas dangus“); dvasia saugojama
sargybos; neturime bendravimo dvasios ir t.t., nes kaip ir kūno
pasaulyje taip ir dvasių (arba „kaip danguje taip ir ant žemės“)
įstatymas yra vienodas.
Ir pabaigai. Pirma.
Ar mes jaučiame ir suprantame kokioje klaidų galaktikoje atsidūrėme
per šiuos šimtus metų? Antra. Ką mums reikia daryti, kad
išliktume iki paskutinio ženklo? Trečia. Klausimo nėra, o tik
atsakymas – „Tėvo reikia būtinai klausti, o jo atsakymus
vykdyti“.
Ištrauka iš seminaro 2015.11.22. Vilkaviškis
„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“
Šio sakinio svarbiausias ir ašinis žodis „praeitis“ – nėra praeities, nėra sūnų, nėra iš ko ir ką semti. Praeitis turi dvasią ir kūną: kūnas – kapai, paminklai, mauzoliejai, šventyklos, miestų iros, pylimai, kanalai ir t.t.; dvasia – šventraščiai, epai, padavimai, tai – Iliada, Odisėja, Edos, Kalevala, Biblija, Mahabharata, Vedos, Koranas ir t.t. Mes neturime nei kūno, nei dvasios – neturime praeities (iki tapome Lenkijos didžiąja kunigaikštyste). Vadinasi, neturime nei sūnų, nei dukrų, o tik esame žali žmogeliukai, čekistai, esesininkai, teroristai, gladiatoriai, vergai ir kiti neįvardinti žmogėnai, kurie klauso ne tėvo, motinos – praeities, o tik „dievo“ – viršininko. Nėra... nėra... nėra arba priėjome kelio pabaigą, griozdišką stulpą su užrašu: „Čia Lietuvos Respublika, kurioje nėra vandens – upių, ežerų, šaltinių, nes čia niekada nelyja“. Apie kokią praeitį giedame? Ar mes nežinome iš vadovėlių ir senųjų raštų, kad čia stabų žemė (nors nė vieno nerasta), kad nuo pasaulio sukūrimo čia gyvename mes – stabmeldžiai (nors tikėjome į Vieną Dievą), kad užsiėmėme baisiausia stabmeldyste (nors gėrėme tik pašventintą vandenį, midų ir kumelių pieną ir dirbome darbus tik pasitarę su Dievu), bet „čia nėra vandens“ – taip yra užrašyta – įstatymas. Daugelis bėga iš šios žemės, nes troškulio mirtis kankinančiai ilga ir baisi. Likusiesiems kažkuris pasiūlė: „Juk mes galime pasiteirauti TO, kuris žino viską, ar čia užrašyta tiesa“. Pasiteiraukime.Tauta ir valstybė yra, jeigu turi tris liudijimus (pasus, dokumentus): šventraštį – pamatinį gyvybės ir gyvenimo įstatymą; giesmę – giedamąją šventraščio santrauką; konstituciją – šventraščio ir giesmės glaustą gyvenimo tiesų išraišką esamąja kalba. Mes neturime šventraščio, bet turime giesmę ir konstituciją. Ar taip gali būti? Gali. Žinome, kad plėšikų, nusikaltėlių, vergų ordos – valstybės neturi pirmojo svarbiausiojo dokumento, bet moraliniu atžvilgiu jiems jo ir nereikia. Gal mes turime – gal tik kitaip vadiname? Turime ypatingai gausią tautosaką, gal ji yra mūsų šventraštis? „Tautosaka – žodinė ir muzikinė liaudies kūryba“. Lietuvių kalbos žodynas. XV tomas. Vilnius. 1991 m. (išversta į mūsų kalbą tiksliai, vertėjas nepakaltinamas). Pagal šį apibrėžimą tokia tautosaka (tvorčestvo liudei) negali būti šventraščiu – įstatymu. Patyrinėkime žodį „tautosaka“, aišku „tauta+sako“. Žodis „tauta“ reiškia „tėvo tėvūnai“ – „tėvo sūnūs ir dukros“ – „Dievo Tėvo sūnūs ir dukros“. Santykis tėvo su vaikais ypatingai aiškus – tėvas ir motina savo vaikus mokina vaikščioti ir kalbėti. Tėvo ir motinos ištartas žodis ir jis pakartotas kūdikio jam yra įstatymas. Vadinasi, mūsų tautosaka mums yra pamatinis įstatymas, kurį privalome mokėti atmintinai, gerbti ir griežtai jo laikytis. O mes? Mes savo tautosaką – savo praeities dvasią nuvertinome, išniekinome – sukūrėme sau ir pasaulio tautoms nelaimių liūną. Mūsų vaikaičiai apie mus kalbės ir rašys – buvo toks laikas, kai tautos dukros ir sūnūs negalėjo atskirti melo nuo tiesos, nepažinojo Dievo, savęs ir savo kalbos, visatai artėjo baisiausias akimirksnis, bet gal išvengsime? Juk dabar jau žinome, kad mes turime tautosaką – šventraštį, o pasaulio tautos išsigelbėjimo ARKĄ.Pasižiūrėkime į mūsų antrąjį liudijimą – Tautišką Giesmę – himną. Yra sakinys: „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“. Kažkas nesiderina. Saulė – astronominis šviesulys, kuris pašalina tamsumą, bet ne tamsumas, apie tai gerai žinojo ir V. Kudirka. Tamsumos yra ne astronominis reiškinys, bet dvasinis – melas, baimė, pyktis nežinojimas, klaidos, vergovė ir t.t. Visos geros ir blogos dvasios priklauso ne astronomijai, matematikai, bet Dievo žinybai, o jis yra visų dvasių gimdytojas ir naikintojas. Prašymas bet kokio kūno pagimdyti, paveikti ar sunaikinti dvasią pagal mūsų tautosaką yra Dievo pažinimo antroji pakopa – stabmeldystė – totemizmas. Kaip V. Kudirka lankęs dvasinę seminariją galėjo nusiristi iki stabmeldystės? 1897 metų pabaigoje pradėjo rašyti Tautišką Giesmę, kurioje užrašė „Tegul Dievas Lietuvoj tamsumas prašalina“. Ir logiška, ir gramatiška. 1898 metų pradžioje autorių aplankė ne kartą ir ne vienas „Varpo“ bendradarbis ir beveik visi buvo supažindinti su Giesmės tekstu ir melodija. Buvo pastabų ir pasiūlymų ir vienas kitas siūlė žodį „Dievas“ pakeisti žodžiu „saulė“. Tik kovo mėnesio pradžioje vienas lankytojas – varpininkas įkalbėjo autorių, kad žodis „saulė“ yra tinkamesnis visų pažiūrų tautiečiams. Kaip tarė, taip padarė – pakeitė vieną žodį ir sakinys tapo klasikinės stabmeldystės šedevru. Bet nenusiminkime, nes ir stabmeldžiai, ir nepažįstantys Dievo – bedieviai, ateistai yra Dievo vaikai (mūsų tautosaka). Giesmės žodžiai „Dievas“ ir „saulė“ buvo dar kartą pakelti ankstyvųjų varpininkų 1917 – 1918 metais, bet ir vėl tas pats varpininkas apgynė savo jau įtvirtintą pasiūlymą. Taigi Dievas leido tautos sūnums ir dukroms ne tik paragauti, bet ir sočiai prisivalgyti stabmeldžių duonos.Pagaliau prisilietėme prie trečiojo tautos – valstybės liudijimo – konstitucijos. Jos keturioliktas straipsnis sako: „Valstybės kalba – lietuvių kalba“. Apžvelkime valstybės čiabuvių kalbas (ne tarmes – tarties skirtumus, bet žodžių skirtumus, o tai kalbų skirtumai). Žemaitijoje – žemaičių kalba, Aukštaitijoje – aukštaičių kalba, Dzūkijoje – dzūkų kalba, Sūduvoje – sūduvių kalba. Lietuvos genties nėra, aišku nėra ir lietuvių kalbos. Tokios kalbos niekada ir niekas nekūrė. Kai kas paakins, kad iš vietinių genčių susikūrusi valstybė bet kokią kalbą gali įvardinti valstybės vardu. Tokio sąmyšio pasaulyje niekada nebūna. Net SSSR savo valstybine kalba neįvardino „eseserų kalba“, bet rusų. Indijos valstybėje dvidešimt viena valstybinė kalba. Tik vykdant nusikaltimą, galima uždrausti kalbą arba įvardinti kitu vardu, norint paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus. Ieškome lietuvių kalbos atsiradimo aplinkybių. Šešiolikto amžiaus viduryje išleistų prūsų kalba katekizmų vokiškose įžangose sakoma, kad neverta leisti daugiau prūsakalbių katekizmų, nes yra sūduvių kalba, kurią supranta visi Prūsijos ir Lietuvos gyventojai. Mes žinome kur gyvena sūduviai ir kokia kalba jie kalba iki šios dienos. Prie prūsų kalbos katekizmų įžangų galime pridurti – nuo Dnepro iki Baltijos jūros ir nuo Estijos iki Pripetės ir Būgo tautos gentys senojo tikėjimo visas apeigas atliko ir asmeniškai bendravo su Dievo Trejybe tik vienintele sūduvių kalba. Kiek visos gentys pažinojo šią kalbą, tokios studijos neturime, bet reikia tikėti įžangų autoriais – „visi supranta“. O dabar prisiminkime „Sūduvą, sūduvį, sūduvių kalbą“, jie reiškia „Dievui artimiausią žemę, žmogų, kalbą“. Taigi negali būti abejonių ir ginčų dėl sūduvių kalbos. Mes ją vadiname „lietuvių kalba“, o tai reiškia „valstybės kalba“, nes mūsų tautos senasis žodis „lietava“ yra „valstybė“. Sūduvių kalbą, įvardindami lietuvių kalba, ją sulyginame, suvienodiname su viso pasaulio genčių, tautų ir valstybių kalbomis, kurių galimybės bendrauti su Dievu yra labai menkos arba jų visai nėra. Mes nepažinodami savo kalbos nežinome, ką turime, galime ir privalome – neišvengiamai tampame elgetomis, vergais ir nusikaltėliais. Sūduvių kalbą įvardyti lietuvių kalba ne nusikaltimas ir ne klaida, jeigu žinome ir suprantame ką ji gali, nes kiekvienas ją pažįstantis ir kalbantis yra sūduvis (nepriklausomai nuo pilietybės ir rasės), o kur sūduvis stovi ir eina visur ir visada yra Sūduva (taip sako tautosaka).„nežinojome ir neturėjome...“Pagaliau žinome ir turime: žodį - Dievo žodį; kalbą – artimiausią Dievui; Dievą – Dievo Trejybę; tautosaką – praeitį, ateitį, įstatymą, gyvybę, stiprybę ir visatos lobį.Jam pagarba – mums pareiga: „Iš praeities semkime stiprybės“ – atsikratykime klaidų, nes joms mėnesiai, dienos ir naktys suskaičiuotos – ateina galingiausia Dievo dvasia GALAS juodajai kiaulei (tautosaka).
MOTERYS
Beveik visos pasaulio tautos savo moteris nuo gimimo iki mirties įteisina antruoju ar trečiuoju asmeniu šeimoje, bendruomenėje, valstybėje, darbe, pareigose ir tikėjime. Mūsų moterys per amžius buvo matriarchato viršūnėje, nors dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje (ypatingai miesto) bandė jas nustumti į bevertės vergės luomą – prilyginti tarptautiniui moters standartui. Bet deja... Klaida pasirinko klaidingiausią vykdytoją – beprotį alkoholizmą, kuris neturi jėgos ir nemato tikslo.
Anksčiau sakėme, kad mūsų seniausia kalba, šventraštis (tautosaka), gyvenimo būdas (matriarchatas) tikėjimas, žmogus ir žemė – trumpiau „Kaip senieji groja, taip jaunieji šoka“. Taigi dėl seniausios priežasties ne tik visų kalbos, bet ir tikėjimas induizmas, judaizmas, budizmas, krikščionybė ir islamas yra mūsų vaikai: „Negali būti! Nesąmonė!“ pasipiktins kiekvienas nevaikščiojęs mūsų tautos laukais, o tik skaitęs kroniką: „nors jos buvo karvės, o vėliau tapo žąsimis, bet prieš tai gageno, dėjo kiaušinius, perėjo, lesė ir skraidė“. Visuose vadovėliuose užrašyta, kad tai buvo „karvės“, nes taip pasakė pirmieji ateiviai į mūsų tautą: „stabmeldžiai, stabmeldiška, stabmeldystė“, bet dar anksčiau už juos paskelbė mums nuosprendį: „Tave kalame prie kryžiaus ne už darbus, bet už kalbą“, kurios mes nesuprantame.
Žiūrėkime toliau, kodėl minėtose religijose moterims neleidžiama dalyvauti pagrindinėse apeigose. Žinome iš anksčiau, kad mūsų tautos vienuoliai ir karininkai – vienuoliai dirbo kitose tautose, bet negalėjo būti jų mokytojais (dėl kalbos). Vadinasi, vedų pateikėjai sanskrito kalba ir Mozė – hebrajų kalba pateikė Dievo pažinimą ir apeigas ne tiek, kiek išmoko, bet tiek , kiek leido jų kalbų galimybės ir ne daugiau, didžiausia kliūtis Dievo Trejybės pažinimas – krikščionybė šiek tiek, induizmas menkai, o judaizmas, budizmas ir islamas nieko nežino ir negali žinoti. Nejaugi neįmanoma? Įmanoma, tik reikia man prie kojų pritaisyti mechanizmą, kurio dėka kojos gali bėgti 700 km/val. greičiu, bet po pirmo bandymo visi sakys: „Buvo geras žmogus. Dar galėjo gyventi“. Galimas ir kitas būdas – uždrausti visas kalbas ir palikti tik mūsų vieną kalbą, bet visi pasaulio siekėjai „vieno ar vienos“ išnyko, išnyksta ir išnyks nepasiekę tos „vienos“. Mes žinome įstatymą – dabar Žemėje yra virš septynių milijardų žmonių, bet nėra dviejų tapačių.
Ir dar. Privalau atsiminti, kad aš turiu tūkstančius dvasių ir kūnų – labai reikalingų, saugotinų, atgyvenusių, nereikalingų ir naikintinų. Pajutau, kad turiu nereikalingų dvaselių ir kūnelių. Nuėjau į vaistinę nusipirkau mirties dvasių „Decaris“ arba „Vermok“, prarijau ir askaridės ar spalinukės numirė, bet aš nenumiriau. Įstatymas – visos dvasios laipsniuotos ir skirtingu galių. Vadinasi, žodis kaip ir visos gyvos dvasios turi veikimo, laiką, erdvę ir jėgą. Visuose tikėjimuose per pagrindines apeigas šaukiamos – kviečiamos dvasios: gailesčio, atskyrimo, garbinimo, aukštinimo, tikėjimo, prašymo, aukojimo, dėkojimo, mirties ir sunaikinimo. Kiekviena iškviesta Dievo dvasia tiksliai atlieka veiklą pagal savo galią.
Pirmiausiai pasižiūrėkime į save – tarp visų Dievo dvasių kviečiame ir ypatingą „pasaulio nuodėmių naikintoją“, kuri numarina pačias stipriausias – galingiausias klaidos dvasias (nuodėmes) – be jokių išimčių. Klausimas. Ar gali kūdikis vienos dienos ar savaitės motinos įsčiose išlikti gyvas, pažymėtas „gimtąja nuodėme“? Jokių galimybių. Dažnai mūsų moterys skundžiasi, kad esančios vaisingos, galinčios gimdyti, bet negali pastoti. Tai netiesa. Jos pastoja, bet nejaučia ir nesupranta, kad tas kūdikis vienos ar kelių ląstelių naikinimo dvasios tapo sunaikintas. Mūsų tautos šventraštis sako: „Nepersistenk ir saugokis – darbų, kalbų, valgio ir draugų“ arba „Neprisišauk ant savo galvos“. Ir dar – moterims. Bent po septynias pirmąsias nėštumo savaites nedalyvauti televizijos laidų stebėjimuose, suėjimuose, apeigose ir nekalbėti tų tekstų, kur šaukiamos, kviečiamos Dievo Trejybės, Šventosios Dvasios, Dievo Sūnaus, Pasaulio nuodėmių naikintojo ir visos kitos atskiriančios ir naikinančios dvasios. Tėvas ir motina per šį laiką sudaro savo kūdikiui Dievo dvasių nepažeidžiamą apsaugos apvalkalą (senoliai – apsaugodavo Dievo Trejybės galia, kurią visi žinome iki šios dienos).
Dabar mums aišku, kad pati moteris, pats jos nėštumas, nei pats kūdikis įsčiose negali būti įvardinta klaidos dvasia (nuodėme). Bet dėl tautų negalėjimo kalbėtis su Dievu – menko Jo pažinimo ir dėl būtinybės išsaugoti įsčiose kūdikį, visos moterys tapo antraeilėmis, atstumtosiomis, suteptosiomis, kad nepatektų į apeigas, per kurias gali žūti įsčiose kūdikis. Ar moters nedalyvavimas apeigose turi bent kokią reikšmę? Turi. Dėl vieno žmogaus nedalyvavimo apeigose šeima, bendruomenė, giminė, gentis, tauta, valstybė praranda tą reikalingą dvasią iki kurios trūko to vienintelio vieneto „manęs“, nes Dievo buhalterija tiksliausiai skaičiuoja vienetą iki milijardų milijardinės dalies.
Dabar pasižiūrėkime į savo moteris senojo tikėjimo laikais. Visos mūsų moterys senos-jaunos, ištekėjusios-netekėjusios, nėščios-nenėščios dalyvavo visose šventyklose, bažnyčiose, visose apeigose ir su visais kartu garbino, aukštino, aukojo, dėkojo ir pokyliavo. Be šių kviečiamų dvasių jokios kitos dvasios aukojimo apeigose nedalyvavo. Į bažnyčią ir šventyklą galėjo įžengti tik tyras, skaidrus, šviečiantis – su rūta, be klaidos po atgailos, antraip aukojimo metu klaidadvasį galėjo ištikti nepaaiškinamos ir nepageidaujamos pasekmės. Prie kiekvienos bažnyčios ir Dievo Girios šventyklos yra ne mažiau trys Dievo Trejybės maldyklos, kuriose kiekvienas vykdė asmenišką gailestį su ašaromis, atskyrimą nuo savęs nereikalingų dvasių ir jų sunaikinimą Dievo Trejybės – Vieno Dievo vardu. Dar šiose maldyklose vykdė įvairiausių prašymų apeigas, bet prieš tai reikėjo pasiteirauti Dievo dvasių ar Dievo Trejybės. Maldyklas galėtume palyginti su žmogaus širdimi tik širdis per minutę atlieka apie 60 dūžių, tai maldykla per keturiolika minučių vieną pulsą, kai pasaulyje nėra dvasinės įtampos. Maldyklos pulsas sutrinka arba visiškai sustoja dienoms, savaitėms ar mėnesiams prieš pasaulinio masto katastrofas – žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, lėktuvų, laivų, traukinių – žmonių dideles žūtis. Po jų vėl normaliai pulsuoja. Ir dar. Jeigu ant maldyklos miegosite šešias naktis, tapsite nevaisingi ir jokia medicina nepadės, bet apeiga maldykloje galite atgauti vaisingumą. Dievo Trejybės maldyklų nelankė nėščios moterys ir kūdikiai iki dvylikos metų.
Dabar palieskime didįjį klaustuką. Nėščios moterys negalėjo atlikti atgailos maldykloje, kad nežūtų kūdikis, o be atgailos negalėjo įeiti į bažnyčią, kad nežūtų pati ir kūdikis, bet visos ėjo į bažnyčias ir šventyklas.
Oi žiba žiburėlis
Kaip aukso liktorėlis.
Tenai vaikščiojo sena močiutė
Ant kiemelio išėjus.
Ant kiemelio išėjus,
Vartelius atsikėlus,
Vis klausinėjo savo dukrelę,
Ar su visai parėjo.
Ne su visai, močiute,
Ne su visai, širdele,
Aš parėjau pas motinėlę
Rūtelių vainikėlio.
Oi, sakal sakalėli,
Tu, raibasai paukšteli,
Tu nulėki Dievo Girelėn,
Parnešk man vainikėlį.
Aiškiau negalima pasakyti. Pirma. Visa, ką pamačiau, išgirdau, supratau, įtikėjau, padariau, ištariau, yra mano turtas – gerosios ir blogosios dvasios. Antra. Pagal mano ir vyro valią įsčiose yra mano kūdikis. Trečia. Be atgailos negaliu įžengti į bažnyčią, o dėl kūdikio – į maldyklą. Ketvirta. Savo naikintinas dvasias (nuodėmes) galiu perduoti kitam, kuris, nuėjęs į maldyklą, sunaikins. Penkta. Dabar po vedybų artimiausias pasaulio žmogus vis dar yra mano mama (vėliau bus vyras). Šešta. Mamai perduodu visas naikintinas dvasias apeiga per Dievo Siųstąjį – Sakalą. Septinta. Aš tyra, skaisti su rūtų vainikėliu, su savo kūdikiu įsčiose einu pro maldyklą tiesiai į bažnyčią. Priminimas. Rūta – žmogaus dvasios tyrumo, skaidrumo, šventumo, dieviškumo ženklas ir vyrams, ir moterims, seniems ir jauniems, ir visiems po atgailos.
Pagaliau sužinojome KODĖL: kitų religijų moterys negali dalyvauti apeigose, mūsų vaisingos moterys negali pastoti, senajame tikėjime visos moterys dalyvavo visose apeigose, mus vadino stabmeldžiais („karvėmis“), o ne Dievo trejybininkais – DĖL MŪSŲ KALBOS. ... o šis pasaulis tik toks..., kad nepažįstame savo kalbos.
Tautos Šventraščio trupinėliai tautiečiui
2.Kiekviena vieneto dalis yra vienetas arba kiekviena Dievo dalis yra Dievas – įstatymas.
3.Mintis ir žodis yra Vieno Dievo skirtingos dalys.
4.Dievas – minties, žodžio, kalbos gimdytojas, Kūrėjas, mokytojas, tvirtintojas, gyvybė ir įstatymas.
5.Tautos kalba savo žmogų supažindina su Dievu per akimirksnį arba Dievas savo dalį supažindina
su savimi per akimirksnį.
6.Tautos kalba – seniausia pasaulio kalba, galinti tesiogiai susikalbėti su Dievu arba mūsų senelė – kalba, dėl amžiaus skirtumo nesusikalba su kitomis kalbomis.
7.AŽ (aš) – A Dievas Tėvas, Ž – Dievo Dvasia arba pirmutinė ir paskutinė. Juodviejų junginys yra Dievo Kūnas, Dievo Sūnus, Dievo Žodis, Dievo ŽMAgus.
8.ŽMAgus: Ž – Dievo Dvasia, M – Dievo Sūnus, A – Dievas Tėvas – Dievo Trejybė – Vienas Dievas – AMŽinas
9.Aš žmogus Amžino dalis kaip ir visos Jo dalys. Aš kalbu ir darau gerai ar blogai tik Dievui, man kalba ir daro gerai ar blogai tik Dievas, aš valgau ir geriu tik Dievą, aš ateinu ir grįžtu niekur neišeidamas iš Dievo.
10.Aš – nelinksniuojamas, neasmenuojamas, nelaipsniuojamas, nepadidinamas, nesumažinamas, nekintantis ugnyje, vandenyje, laike, erdvėje, Dieve.
11.Dievo Trejybės – Amžinojo ypatumai: Dievas Tėvas neturi nei laiko, nei erdvės – jis yra čia ir dabar. Dievo dvasia turi laiką – pradžią ir pabaigą, bet neturi erdvės. Ji yra čia ir visur. Dievo Sūnus turi laiką ir erdvę – jis čia yra, ten jo nėra, jis buvo, yra ir bus arba nebuvo, nėra ir nebus. Toks yra Vienas Dievas. Vienas, susijungęs su vienu, yra du arba Tėvas, susijungęs su Savimi, yra Dievo Dvasia. Vienas, susijungęs su dviem, yra trys arba Tėvas, susijungęs su Dievo Dvasia, yra Dievo Trejybė – Amžinas.
12.Kol neturiu erdvės esu tik aš, kai prisijungiu ar prie manęs prijungia mintį „gimti“, aš įgaunu naują dvasią ir esu Rojuje – Rujoje.
13.Rojuje Tėvas iš karto man duoda dvasių lobį: likimą, dalią, žmogaus mastą, tikėjimą, sargą ir vienintelę nepakartojamą asmenybės dvasią – klausti, žinoti, pažinti, gauti, turėti, galėti, bendrauti, išvengti, prašyti ir sugrįžti pas Tėvą.
14.Rojuje gautas dvasių lobis negrįžtamai vystosi ir pamatau save nuo gimimo iki mirties – be grįžimo atgal. Čia pat Dievo dvasia Gabija savo ugnimi iš mano atminties atskiria visas dvasias (žinias) ir jas padeda į Dievo Tėvo archyvą. Dabar Dievo Garnio dvasia mane „pasodina – atneša“ į mano pirmą ląstelę.
15.Soste per motinos akis ir ausis pradedu pildyti savo švarią (tuščią) atminties („kortelę“) dvasią, nors nieko nesuprantu, nežinau, nepažįstu ir nesuvokiu, kad aš esu, kas esu, kur esu ir ką turiu, bet man ir nereikia žinoti ir suprasti, nes esu karalius, kuriuo rūpinasi „žemė ir dangus“ ir saugoja įstatymai.
16.Tėvo duotas mastas tiksliai atmatuoja laiką, mane išveda iš sosto, atmerkia akis, atidaro ausis, pražiodina burną, o aš jau pagal sukauptas dvasias ir Tėvo įdėtus dar du įstatymus vykdau: pirma – „Viską vertink „gerai“ arba „negerai“ ir antra – „Šauk ir aš atsiliepsiu“. Pagaliau Dievo Trejybės krikštu gaunu vardą – galiojimą bendrauti su visomis Dievo Trejybės dvasiomis.
17.Mano visos likimo dvasios man nuolat signalizuoja apie praeitį, kurias sutikau ir pagimdžiau, ir apie ateitį, kurias sutiksiu ir pagimdysiu. Dabar jau žinau, moku ir galiu: praeities nereikalingų dvasių atsikratau – atgaila, ateities – išvengiu ar pasiekiu prašymais.
18.Visų mano klausimų ir reikalų autorius yra Tėvas (nors sakau: „aš sugalvojau“). Tėvo klausimą pakartoju jo tarnybai, gautą atsakymą pateikiu Tėvui, o Jis pasako, ką reikia daryti. Įstatymas: „Kai tu pasakysi, klausyk, ką tau atsakys, o Tu atėjęs man pasakysi“.
19.Visada mano reikalų pirmas pasiteiravimo klausimas: „Ar man reikia žinoti?“ ir antras: „Ar aš galiu sužinoti?“. Šiais dviem klausimais pasiteiravimas užbaigiamas arba tęsiamas toliau, klausinėjant Dievo Dvasią AR(Ą), kuri atsako tik „taip“ arba „ne“. Galiu kalbėti ir dirbti nepasiteiravęs t.y. žaisti.
20.Visa, ką pamačiau, išgirdau, sužinojau, įtikėjau, padariau, ištariau, yra MANO TURTAS įregistruotas mano vardu (mano angelai ir velniai). Tai mano dvasios, kurios man padeda kilti ir kristi, augti–nykti, artėti–tolti, skaidrėti–temti ir t.t. Įstatymas: „Pasaulyje yra neklystančių žmonių, bet be klaidos nėra nė vieno“, todėl visi privalo atgailauti.
21.Mano didžioji klaida, nusikaltimas, nuodėmė sau pačiam, šeimai, bendruomenei, valstybei, tautai ir Dievui – pyktis, baimė, melas, nepasiteiravimas (nepasitarimas, nepasiklausimas), nes įstatymas sako: „Gal pyksti? Gal bijai? Gal meluoji? Tai kodėl neklausi?“
22.Visos Dievo dvasios: didelės – mažos, galingos – silpnos, teisingos – klaidingos, geros – blogos ir t.t. yra saugojamos Dievo sargybos. Įstatymas: „Tik neperženk slenksčio (ribos), nes negrįši – susitvarkyk su sargais“.
23.Būtinai reikia žinoti dalyvių ir kartojimų skaičių prieš pradedant: garbinti, dėkoti, atgailauti ar prašyti.
24.Visiems ir visada būtinai reikalingas tarpininkas ir tik tas (tie) ir ne kitas – mintis, žodis, šviesa, tamsa, jėga, tikėjimas, kūnas, žmogus, augalas, gyvūnas, virgulės, garsas, kvapas ir t.t., jų yra milijardų milijardai.
25.Dievo galingiausios dvasios yra žodis ir tikėjimas. Įstatymas: „Ką ištarsi ir ką įtikėsi, tą ir turėsi“. Juodviejų galiomis prie bet kurio kūno ar dvasios galima pridėti, atimti, padauginti, padalinti, neišsekinti ar sunaikinti. Pirmiausiai Dievo Tėvo ir Dievo Dvasios junginys yra tyras Dievo kūnas ar tyra bekūnė Dievo dvasia. Jų galimybės neišmatojamos ir nenusakomos – galima įdvasinti, pašventinti, krikštyti, paversti kitu kūnu, paslėpti, suteikti neišsenkamumą ir t.t. Mes neturime tiek daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių ir kitų kalbos dalių, kad galėtume išreikšti jų visų galimybes. „Aš vienu kviečio grūdu galiu išmaitinti jo visą kariuomenę“, „O aš vienu lino pluoštu...“.
26.Mūsų tautos kiekvienas žingsnis ir akimirksnis iki dabartinio tikėjimo yra įdvasintas, pašventintas, pakrikštytas, atsiklaustas ir Dievo patvirtintas, todėl mums nereikėjo rašto, istorijos, skulptūrų (stabų), rūmų, miestų, vergovės, baudžiavos, save saugoti nuo paklydimų ar išnykimo, nes tiesą ir klaidą, gyvenimą ir žaidimą įvardijo ne žmogus, bet Dievas. Įstatymas: „Kalbėk ir dirbk tik pasiteiravęs Dievo“. Todėl Dievas tautai nedarė jokių stebuklų, o tauta – jokių stabų.
27.Tautos ir jos kiekvieno žmogaus aukščiausias, didžiausias ir galingiausias kreipinys ir siekinys – Dievo Trejybė, Vienas Dievas (tekstas): „Vardan..., Vardu..., Valia..., Įstatymu..., Galia..., Galybe..., Aukštybė..., Garbė..., Šlovė..., Šviesybė..., Aukoju..., Garbinu..., Aukštinu..., Dėkoju..., Klausiu..., Meldžiu..., Myliu..., Prašau..., Tikiu..., Atleisk..., Apsaugok..., Atsiųsk..., Atskirk..., Nuplauk..., Padėk..., Pasigailėk..., Pagimdyk..., Sukurk..., Sunaikink..., Suteik..., Ačiū..., Dėkoju... (tolesnio teksto linksnis pagal kreipinį). Dievas Tėvas, Dievo Sūnus, Dievo Šventoji Dvasia – Dievo Trejybė – Vienas Dievas. Per amžius (tolesnio kreipinio–siekinio tekstas ne daugiau penkių žodžių, jeigu toks turi būti). Pagal šį kreipinį–siekinį mūsų tauta gyvena dešimtis tūkstančių metų, nes jis yra Dievo esybės pamatas. Visos pasaulio krikščioniškos tautos šį kreipinį sužinojo tik nuo Kristaus laikų, bet jų tekstas sumenkintas, tuo pačiu ir Dievo galios žmogui. Mūsų Dievo Trejybės tekstas yra keturratis su keturiais ratais, jų visų tekstas yra keturratis su trimis ratais, todėl jie žaidimą vadina gyvenimu – laime ir nelaime. Jų ateitis – nežinomybė, beprasmybė ir baimė.
28.Aš Dievo dalis bendrauju su visomis Dievo Trejybės dalimis pagal savo dvasių galimybes ir kreipiuos pagal įstatymą:
29.„Tas, kuris...“ – kai nežinau vardo, o nurodau jo galias;
30.Netariu vardo dėl pagarbos, galybės ar didybės;
31.Ištariu vardą vieną kartą dėl artumo, išskirtinumo;
32.Ištariu vardą du kartus dėl gailesčio, skundo, skausmo;
33.Ištariu vardą tris kartus (trečią su priesaga -eli, -ele);
34.Šiuo ištarimu pagarbinu, kreipiuosi, siekiu Dievo Trejybės pagalbos, o viskas priklauso nuo teksto trumpumo, tikslumo ir mano tikėjimo. Pavyzdžiui, „Debesy, debesy, debesėli...“.
35.Visos tautos mokosi iš klaidų, jų mokytoja – Klaida. „Mes klaidas privalome naikinti“, - sako mokytojas Dievas.
36.Tautos nepažįsta Dievo Trejybės nei prisikėlimo. Jie sako, kad jiems yra paslaptis – nežinomybė. Mūsų pažinimą liudija Dievo Trejybės trys šventyklos kiekvienoje Dievo Girioje ir prisikėlusiųjų kapai mūsų žemėje.
37.Kartais aš paklystu, kai prarandu ryšį su Dievo dvasiomis, bet su Dievo Trejybe ryšys amžinas.
38.Prisikelti galėjo tik gyvi Sūduvoje, o po mirties kūnas buvo laidojamas Sūduvoje prisikėlusiųjų kapuose, nepriklausomai kokiame žemyne numirė.
39.Atgailą visi vykdė tik Dievo Trejybės maldyklose, o dabar bet kur ir bet kada tik Dievo Sūnaus – Dievo Žodžio vardu.
40.Dievo pažinimo penkiapakopis įstatymas:
41.aš negirdėjęs žodžio Dievas – trys merginos nežino Žilvino – ateizmas;
42.Dievas nesuprantama būtybė – Eglė ir kalbantis žaltys – totemizmas;
43.Dievas panašus į žmogų – Eglė ir jaunikaitis – politeizmas;
44.Dievas galingesnis už žmogų – Eglė bijo Žilvino, todėl veidmainiauja ir pataikauja – dualizmas;
45.Dievas mano tobulybė – Eglė negrįžta į sodžių, o laukia Pieno Putos – monoteizmas.
46.Šiuo „Eglės žalčių karalienės“ Dievo pažinimo penkiapakopiu įstatymu užbaigiu Tautos
Šventraščio trupinėlį, kurio kiekvienam pakanka sužinoti, išmokti, galėti, žaisti ir gyventi Dievo Trejybėje, kad pamatytum Pieno Putą. Svarbiausia, atsiminkime ir supraskime, kad pradžios mokykla yra ĮSČIOS, o jos pirmutinė mokytoja – MAMA, – ruoškime mamas.
Tėvai, giminaičiai ir kaimynai sakė, kad mane atnešė garnys. Tai šventa tiesa, o man – įstatymas. Penkiametis nugirdau iš tetulių pokalbių, kad vaikus gimdo mamos. Dar vėliau patikėjau, kad sakymas „garnys neša vaikus“ – tik suaugusių žmonių pokštas mažiems vaikams. Bet... Prieš ketvirtį amžiaus jau žinojau, kad šis trijų žodžių teiginys yra vienintelis ir vienintelėje tautoje – mūsų šventraščio perlas (-tautosaka). Įdomu?„Atnešti“ ir „gimdyti“ du skirtingi veiksmai, o juos sujungus „atnešti“ – pirminis, „gimdyti“ – antrinis. Mūsų tautosaka. „Moteris sugavo vėjo ridenamą žirnį, o ryte po pagalve krebždėjo vaikas – Žirnulis“; „Senelis tašydamas tašą nusikirto nykštį, o ryte skiedrose žaidė berniukas – Nykštys“. Ir dar! „Kai Darius ir Girėnas skrido per Atlantą, aš buvau dar negimęs“. Svarbus tvirtinimas „aš buvau“, kai juodu skrido, bet niekas neklausia, kur aš buvau. Visgi maži vaikai, išgirdę „aš buvau dar negimęs“, iš karto klausia „O tai kur tu buvai?“. Atsakymai įvairiausi, kad būtų išvengta žodžio „nežinau“ – „tėvo griuvimo“ vaiko akivaizdoje. Bet tėvo melas dar didesnė praraja vaiko gyvenime.Ką daryti, kai nežinau atsakymo? Gal nežinau tik šio ar kito? Bandome skaičiuoti. ...dešimt... šimtas... tūkstantis.., o gal ir visas milijonas? Jeigu nežinau tiek atsakymų, tai aš negyvenu, o tik žaidžiu ir teisinuosi, kad pasaulyje nėra tokio žmogaus, kuris žinotų atsakymus į visus klausimus. Tai tiesa – dogma – nepajudinamas įstatymas. Bet ką daryti, kai gyvybiškai reikia, o nežinau? Pažiūrėkime, kaip mūsų senoliai sprendė šį uždavinį. Į visus klausimus jie žinojo vieną atsakymą: „Klausk – pasiteirauk“. Jau anksčiau sakiau, kad prieš septynis šimtus metų kunigas Petras savo kronikoje pašiepdamas pateikė šį svarbiausią mūsų įstatymą. Deja, jis nesuprato mūsų kalbos nei įstatymo. Kodėl taip yra? Palyginkime asmenybės pasireiškimo galias evangelijoje ir mūsų šventraštyje: evangelijoje – „prašyk, ieškok ir belsk“, mūsų tautosakoje – „prašyk, ieškok, belsk ir klausk“. Kodėl evangelijoje dingo „klausk“? Atsakome. Evangelija, skirta visoms pasaulio tautoms ir jų kalboms. Jau anksčiau sakėme, kad pasaulyje vienintelė mūsų kalba, tegalinti susikalbėti su Dievu. Tad jeigu evangelijoje būtų žodis „klausk“ – Dievas reikalautų iš tautų ir jų žmonių to, ko jie neturi ir negali. Tačiau, nors pasaulio tautos neturi tokios kalbos (ji nereikalinga), nuolat gimdo ypatingos dvasios žmones, galinčius bendrauti su Dievu, pranašus, mokytojus, vadus, šventuosius nepriklausomai nuo rasės, tautos, kalbos ir tikėjimo. Šių tautų žmonės dėl nežinojimo nekalti, o mes kalti, ir net vienatvėje nepasiteiravę atsakymo į atėjusį klausimą esame tikrai kalti. Mes dėl nežinojimo tik vieninteliu atveju nekalti, – kai žaidžiame.Pirmiausia pažiūrėkime į paukštį garnį įvairiose tautose, platumose ir amžiuose: -garnys, -gandras, -gužas, -gužutis, -starkus, -busilas, -aras, -arelis, -gabrys, -gabrelis, -oranas, -orionas, -horas, -haruda, -gyvataras, -gyvatnaša, -sakalas, -ibis ir t.t. Šie įvardijimai tautosakoje susiję su paukščiu. Atsiverčiame mūsų Tautos Šventraštį, o jame pasakyta – paukštis ir plunksna yra Dievo dvasios ženklas (simbolis). Vadinasi „mane atnešė“ ne juodas – baltas, raudonkojis, ilgasnapis plasnotojas, bet viena Dievo bekūnė dvasia, įvardinta garniu. Ji vykdo siaurą išskirtinę veiklą tarp Dievo, žemės, šeimos ir manęs. Kai mane „nešė“, buvau ne trikilograminis vyras, bet neturėjau kūno, buvau tik dvasia.Būtinai privalome žengti žingsnį atgal – prisiminti ir pakartoti savo šimtatomį šventraštį. Bekūnė dvasia neturi erdvės, ji yra čia ir visur, bet gali būti pritvirtinta prie kūno, ploto ar prie kelių vienu metu ir vesti skirtingus dialogus. Kiekviena dvasia turi greitį, kurį patogiausia nusakyti santykiu – šviesos greitis sutinka su slieko greičiu, kaip dvasios greitis su šviesos greičiu. Greitis atvirkščiai susietas su laiku ir keliu – juo greitis didesnis, tuo laikas ir kelias trumpesnis. Vadinasi milijardai metų ir kilometrai yra čia ir dabar – klausk ir atsakys – šauk ir atsilieps. Bet reikia žinoti vardą, kalbą, įstatymą ir svarbiausia – pažinoti save. Pagaliau supratome, kad bekūnė dvasia nieko niekur ir niekada „neneša“ – ji yra čia ir visur, – o tik tarpininkauja.Pažiūrėkime, kurie įvardijimai bent kiek susiję su garnio dvasia: -garnys, -aras, -arelis, -oranas, -orionas, -horas, -haruda, -gabrys, -gabrelis, -gyvataras, -gyvatnaša, -sakalas, -ibis. Daugelis jų neturi nieko bendro su kūdikiu, o taip pat ir su žmogumi, bet visi susiję su žmogaus ženklu.Jau du kartus susidūrėme su Oriono įvardijimu, o trečiasis neišvengiamas – tai Oriono žvaigždynas – mūsų kalboje Šienpjovių žvaigždynas. Privalome atkreipti dėmesį. Šienpjovys –senasis paukščio perkūno oželio (gallinago gallinago) įvardijimas. Žinome, kad Oriono žvaigždynas yra Šienpjovių, anksčiau Gyvatnašos, ir visą laiką Garnio žvaigždynas. Mums daugiavardystė ne naujiena – Vėžio žvaigždyną vadinome Vyžio ir Žalčio vardu, o Sūduvos kalnyne – Vyžio Taku. Žaltys mūsų tautos seniausias ženklas. Dabar jau ne atsitiktinai, bet būtinai ieškome Žemėje Oriono – Šienpjovių – Garnio žvaigždyno.Prieš 20 metų numečiau ant žemės akmenį ir viskas prasidėjo. Po penkerių metų jau turėjau sąrašą su keliais šimtais dvasinių objektų, kurių dalis buvo įvardinta „yra“, ir daugiau nieko. Likusios dalies žinojau kai kurių paskirtis, galias ar įvardijimus. Vienas iš jų atsiliepė – Šienpjovių žvaigždynas. Jis buvo 1,2 km ilgio ir 0,2 km pločio, išraizgytas šventtakių ir pulsuojančių Dievo Trejybės kernų. Sakau „buvo“, nes šiais metais (2015 m.) suradau dar vieną dalį, o kitos ilgis patrigubėjo ir bendras plotis tapo 0,46 km. Dabar šis dvasinis objektas ant Garkalnio kalno panašus į skrendančio paukščio šešėlį: dešinysis sparnas pietuose, kairysis – šiaurėje, uodega – vakaruose, galva – rytuose. Kiekvienas sparnas turi po tris naikintojus, o jų viduje – po gimdytoją, panašiai kaip moters įsčiose – vaisius apsuptas placenta, kuri saugoja ir naikina viską, kas jam priešinga.Žinome, kad ant Garkalnio yra Garnio žvaigždynas, sukurtas prieš 12800 metų ir apeiga sujungtas su dangaus skliauto Garnio (Oriono) žvaigždynu. Jis sudarytas iš devynių dalių. Numeracija ir dvasinis įvardijimas nuo pietinio dešiniojo sparno galo: 1 vaisingumas – gimdymas, 2 praeitis, 3 ateitis, 4 (liemuo) tikėjimas šešių pakopų, 5 Dievo dvasia, 6 Dievo sūnus, 7 (kairio sparno galas) Dievas Tėvas, 8 (uodega) Dievo kūnas, 9 (galva) Dievo Trejybė. Dėl aiškumo pažvelkime bent į pirmą dalį. Vaisingumas – gimimas. Dvasia, naikinanti vaisingumą ir gimimą, trapecijos formos, jos viduje akies formos dvasia, teikianti vaisingumą ir gimimą nepriklausomai nuo medžiagos amžiaus, formos ir savybių. Jos dėka visi gali tapti vaisingais ir gimdytojais – vyras, moteris, pagalys, grumstas, akmuo ir t.t. Taip ir visos likusios dalys pagal savo įvardijimą gali vykdyti sustabdymą, atskyrimą, sunaikinimą ir nenusakomą sukūrimą.Garkalnio Garnio žvaigždyno reikšmė didelė. Nuo jo atsiradimo prasidėjo kai kurių žmonių laimingas gyvenimas – prisikėlimas. Prieš 12200 metų abiem žvaigždynams tarpininkaujant šiame Žemės pusrutulyje įvyko Tvanas – ištirpdytas ašigalio ledas. Tai ne stebuklas – Dievas mūsų tautai stebuklų nedarė ir nedaro, daro tik kitoms tautoms.Kadangi dangaus ir Žemės bendravardžiai žvaigždynai turi tas pačias dvasias, o dangaus skliauto visi žvaigždynai senesni, todėl klausiame: ar Oriono žvaigždynas panašus į Afriką, kurioje gyvena garniai, atneša savo vaikus į mūsų šalį, suteikia jiems kūnus, užaugina, supažindina su pasauliu ir išsiveda į Afriką? Sako, kad panašumo yra. Tai kodėl aš neprisimenu Oriono žvaigždyno? O todėl, kad, kai tik prisiliečiau prie savo kūno – prie pirmosios ląstelės, atidaviau savo SIM – atminties kortelę į Dievo Archyvą ir pradėjau žaisti, antraip negalėčiau žaisti. Vienas gražiausių pavyzdžių – Jono Krikštytojo atsakymas rabinų pasiuntiniams: „Aš – ne Elijas“. Visi puikiai ir tiksliai žinome, kad jis –antrą kartą gimęs Elijas. Į klausimą nežinojo atsakymo nei rabinų pasiuntiniai, nei Jonas, o tai šimtaprocentinis žaidimas.Sakau, žaisti nuostabu, išradinga ir jausminga, nors nežinau, kas esu, ką turiu, ką galiu, iš kur ateinu ir kur eisiu, bet esu protingas žmogus, nes nesikalbu su tėvu (nepažįstu). Jeigu nesikalbu su tėvu, tai reikia bent skaityti Tautos Šventraštį „Iš tėvo namų išeiname – vieni savo pageidavimu, kiti – tėvo siunčiami, bet visi gauname dalį (dalią), likimą, savo mastą, sargą, švarią atminties kortelę ir PALYDOVĄ Į SOSTĄ – GARNĮ“.Todėl visi sakome, kad mane atnešė garnys.
Aš sūduvis
Prieš tūkstantį metų benediktinas, misionierius, arkivyskupas netoli dabartinio Paluknio krikštijo Lietuvos karalių ir nuo tada „atsirado Lietuva“. Jeigu analų raštininkas būtų žinojęs, kad žodis „Lietuva“ reiškia „valstybę“, aišku, kad tokio žodžio būtų neįrašęs, kaip ir žodžių „karalystė“ ir „karalius“. Mūsų Tautoje žodžiai „karalystė“, „karalius“ ir „Lietuva“ įgavo administracinę reikšmę beveik prieš tris tūkstančius metų.Dar anksčiau už žodį „Lietuva“ – prieš du tūkstančius metų – yra užrašyta „galindos ir sūdinai“. Aišku, jie turėjo savo teritoriją, istoriją, religiją, kultūrą ir santvarką, nes raštininkas juos pastebėjo – užrašė. Bet tai ir viskas – buvo ir nėra. Tarytum nuskendo į Letą ar sudegė lyg feniksas, tik pastarojo liko pelenai, o šių neliko nė pelenų.Po tūkstančio metų pasaulyje vėl pasirodo galindos ir sūduviai, tik dabar kronikininkas užrašo daugiau žinių – Ordino ir prūsų karuose pirmutinius be kovos išnaikina galindas, o per paskutinius penkerius metus – sūduvius. Abiejų genčių žemės virsta dykromis be gyventojų (taip užrašyta).Klausimas ne tik mums, bet ir viso pasaulio istorikams. Ką galindos ir sūduviai veikė nuo Ptolemėjaus iki Petro iš Dusburgo – tūkstantį metų? Kaip sugebėjo gyventi pasaulyje nepastebėti? Ir dar tūkstantis klausimų.Po Žalgirio mūšio LK Vytautas reikalauja Ordino, kad jis atsisakytų Nemuno kairiojo kranto kampo (Sūduvos), kurio žmonės kalba ta pačia kalba kaip ir LK Vytautas. Žinome, kad faktiškai šios žemės nevaldė nei Ordinas, nei LK Vytautas, bet pagal dovanojimo raštą ji priklausė Ordinui. Galiausiai Ordinas atsisako, ir vėl dingsta Sūduva.Po šimto metų (apie 1500 metus) du Prūsijos vyskupai vizitacijos metu sužino – yra prūsų, kurie garbina „sūduvių dievaičius“ (-deywoty zudwity). Vadinasi, garbina ne prūsų, žemaičių, aukštaičių ar lietuvių, kurie tuo metu gyveno, bet sūduvių, kurie išnaikinti prieš du šimtus metų, kurių „nėra“.Ir vėl klausimas. Žinome, kad tikėjimas ir jo apeigos yra ne piemenavimas su botagu rankoje. Reikia įgyti specialų išsilavinimą, tikėjimo pažinimą ir gauti įgaliojimus. Būtina gyva ir gerai organizuota institucija, galinti pateikti kvalifikuotus vykdytojus. Iš vizitacijos ataskaitos aišku, kad tokios institucijos Prūsijoje nebuvo – liudija žodis „sūduvių“, ji buvo Prūsijos pašonėje – Sūduvoje. Ši medžiaga liudija, kad 1500 metais Sūduvoje buvo tik Senasis Tautos Tikėjimas ir jokio kito tikėjimo nebuvo. O kad išvengti tiesos – „Sūduvoje niekas negyveno“.Kiek vėliau prūsų kalba išleistų katekizmų įžangose siūloma daugiau nebeleisti prūsakalbių katekizmų, nes visos gentys supranta sūduvių kalbą. Su kuo susidūrėme? Su imperija, daugiakalbe valstybe ar istorijoje nežinomu reiškiniu? Tik imperijoje ir daugiakalbėje valstybėje visoms tautoms ir gentims privaloma viena kalba. Taip yra ir mūsų valstybėje: privaloma viena sūduvių kalba, kuri konstitucijoje įvardinta lietuvių kalba (pagal valstybės įvardijimą). Dėl to, kad sūduvių kalba tapo valstybės kalba, neatsirado nei sūduvių kalba, nei sūduviai, nei Sūduva.Labiausiai pasisekė ištrinti iš istorijos Sūduvą ir sūduvius rusų carui, kai Sūduvą įjungė į Suvalkų guberniją. O toliau viskas vyko automatiškai. Pagal gubernijos įvardijimą žemė tapo „suvelcizna“, patys išsivertėme „suvalkija“, čia gyvena „suvalkiečiai“ ir kalba – „suvalkiečių kalba“. Viskas vyko paprastai, taisyklingai be prievartos, nes niekas nepradingo – žemė, žmonės nei kalba. Tai kas, kad Onaitytė tapo Petraitiene: kaip ji vaikščiojo po kiemą, taip ir dabar vaikšto – viskas po senovei. Netiesa. Onaitytė numirė, o kartu ir visas jos dvasinis turtas, kuriuo ji naudojosi ir kitiems dalijo. Jos visa dvasinė suma (iki Petraitienės) turi tik vieną slapyvardį, kodą, dalią, šeimininką, kuris kitavardžiams šaukiniams neatsiliepia. Tai didelis praradimas.Privalome atsiminti: pagal mūsų tautosaką (mūsų šventraštį) žodis ir vardas priklauso Dievo žinybai, o jo paviešinimas visuomenei vyksta tik per apeigą – tai įstatymas. Pateiktas žodis (naujadaras) ar vardas be apeigos yra melas, klaida, netvarka. Toks žodis yra neįstatyminis žodis. Šiais žodžiais dažniausiai naudojosi kriminaliniai nusikaltėliai – vagys, melagiai, garbėtroškos, niekintojai, kerštautojai, grobikai, pavergėjai ir t.t. Įvardinti ką nors neįstatyminiu žodžiu yra tiesos niekinimas, nudvasinimas. Prieš keliolika metų Suvalkų vaivadijoje užėjęs į seną sodybą išgirdau lietuvišką šnektą. Pasisveikinęs kreipiausi tikriausiai į šeimininką: „Kaip jūs, suvalkiečiai, gyvenate?“. Žmogus pirmiausiai paraudo, o paskui pamėlynavęs tarė: „Mes ne suvalkiečiai, mes dzūkai, o suvalkiečių ieškokite apie Marijampolę“. Supratau, kad labai įžeidžiau žmogų. Kitas atsitikimas buvo prieš dvidešimt metų. Marijampolėje vyko Sūduvos priešistorės konferencija. Po pirmos dienos pranešimų, kitą dieną, vyko pranešimų aptarimai ir ginčai. Vienas dalyvis prasitarė, kad sūduviai yra jotvingiai, bet kitas paprieštaravo – jotvingiai buvo išnaikinti XI a., o sūduviai – XIII a. Pusamžis profesorius, norėdamas išspręsti juodviejų ginčą, pasiūlė atidžiau ištyrinėti klausimą ir tiksliai nustatyti, kada buvo išnaikinti jotvingiai. Tada pakilo viena įtūžusi moteris – Baltarusijos Istorijos instituto istorikė, archeologė ir garsiai tarė: „Ką jūs čia kalbate? Mano proseneliai, tėvai, aš, mano vaikai ir visi, gyvenantys aplink mano gimtinę, esame jotvingiai, ir mūsų niekas nesunaikino“. Atrodo, kad visi numirė ar užmiršo kalbėti.Gal mes be priežasties įsižeidžiame ir pykstame, kad caro dėka tapome suvalkiečiais, o žemė – Suvalkija. Šie žodžiai yra aukštos dvasinės vertės. Žinome ir suprantame: „valkata, valkiotis, valka, apvalkalas, užvalkalas, valas, vilkti“ ir t.t. Senajame tikėjime „valka“ buvo vienuolių valkatų darbužis, išaustas iš liepų karnų (plaušų). Šį drabužio įvardijimą ir jo gamybą pasiskolino sanskrito vienuoliai. Nuo Suvalkų į šiaurės pusę prie Valkos upelio buvo valkatų vienuolynas, ir Suvalkų vardas susijęs su šiais vardais. Slavų metraščiai mini vienuolius valkatus, dėl kurių tekdavo bėgti nepradėjus mūšio. Slaviškoje Mato evangelijoje sakoma, kad trys valkatai atvyko į Betliejų pagarbinti gimusį Jėzų. Tai netiesa. Visi trys atvykėliai buvo skirtingų vienuolijų vienuoliai ir tik vienas iš jų buvo valkatas. Pagal visus ženklus Suvalkai yra dvasingas miestas ir negėda būti jo gyventoju. Bet... Jis yra dvasingųjų vienuolių, Galindos žemės miestas ir griežtai ne Sūduva, nes ką turi ir gali Galinda, to neturi ir negali Sūduva ir atvirkščiai, ką turi ir gali Sūduva, to neturi ir negali Galinda. Įstatymas yra amžinas ir nepajudinamas – kiekvienas Dievo vienetas yra nepakartojamas pasaulis, todėl mes ne suvalkiečiai, o sūduviai.Galiausiai Sūduva ir sūduviai.Per Sūdelio ir Sūduvio ežerus teka Sūduvėlė (dabar įvardinta Vygra, bet iš tikro Vygra išteka iš Vygrio ežero), o prie jos yra didelis Sūduvos kaimas, atsiradęs XVI a. iš Sūduvos vienkiemio. Visas šis vardynas yra Sūduvos kalnyne (Sūduvos kalnuose, Sūduvos Aukštumoje).Žodis „Sūduva“, „Sūda“ reiškia gimtinę, tėviškę – žmogaus arčiausio Dievui, gausiai aukojančio, tarpininko tarp Dievo ir žmogaus, kunigo.Atrodo supratome, kad genties įvardijimo bendrinė reikšmė yra įstatymas visai Tautai, genties žemei, žmonėms, jų veiklai, pareigoms ir įgaliojimams. Vadinasi, tik galindas galėjo būti vienuoliu, sūduvis – kunigu (popiežiumi), gudas – kariūnu, aukštaitis – karaliumi, žemaitis – žemės motinos sūnumi ir t.t. Šie ir visi Tautos neatšaukti ir nepanaikinti įstatymai kartu su šiandieniniais mus veikia visa savo jėga, nepriklausomai nuo mūsų žinojimo ar nežinojimo, visus vienodai – ištarėją, veikėją, girdėtoją ir regėtoją.Sunkiausia ir kvailiausia diena, kai ryte per radiją išgirstu skelbimų pranešėją sakant: „Suvalkija ar suvalkiečiai“. Jis nežino, kad klysta ir kitus klaidina, bet tikrai yra kaltas, aš kaltas, kad išgirdau, ir visi, kurie išgirdo, nes klaidos dvasiai, kaip ir visoms dvasioms, yra neišvengiamas įstatymas – dauginkitės. Ką daryti? Pirkčiau radiją, kurią galima programuoti, kad netartų nereikalingų, melagingų ir klaidingų žodžių. Tada girdėčiau kalbos kratinį, kurį vartojo Tauta Ptolemėjaus laikais iki Brunono. Pasiekčiau dvasios tyrumą ir nereikėtų vaikščioti į bažnyčią. Atrodo, pastarasis ženklas „nevaikščioti į bažnyčią“ sparčiai plinta, tik kitais būdais.Kažkada Sūduvoje klebonas pasiskundė savo parapijiečiui: - Žmonės nevaikšto į bažnyčią. Parapijietis paklausė: - O ką Dievas sako? Kodėl jis nevaikšto į bažnyčią? - Žmonės ne Dievas? O aš Dievo neklausinėju. - Labai teisingai ir tiksliai atsakei, kodėl žmonės nevaikšto į bažnyčią. Ir dar vienas pokalbis. Vadovas grėsmingais žodžiais bara pavaldinį ir galiausiai klausia: - Kada padarysi?Anas atsako: - Padaryta. - Tai kodėl nieko nesakai? - Kad niekas neklausia. Sūduvoje dar dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje didžiausias ir svarbiausias įstatymas buvo „Einu pasitarti“ su kaimynu, žmona, vyru, seneliais, vaikais, medžiu, kalnu, Dievu ir t.t. Šį įstatymą nusistebėdamas mini ir Petras iš Dusburgo prieš 700 metų. Todėl sakome – nepasiteiravimas, nepasitarimas, neieškojimas, nebendravimas ir t.t. yra didžioji nuodėmė, klaida, kaltybė, bet tik ji rašo istoriją, priverčia juoktis, verkti ir kentėti. O mes, sūduviai, vis teiraujamės ir ieškome savęs, nors žinome tikrai, kad mūs nėra, bet sakome tikrai, kad 2020 metais minėsime seniausiojo pasaulyje tikėjimo 500 metų pripažinimą Sūduvoje, Tautoje ir Visame Pasaulyje. Ženklas – Simno bažnyčia.Ačiū Dievui, kad sūduvis, kad manęs nėra ir kad aš esu.
... ir pavirto medžiais nebyliais
Apie baltų vienybę, gyvenimą ir… žaidimą
Turime skaitomų, tačiau daug - mažai ar visiškai neperskaitytų tekstų. Tam tikrais požiūriais tebėra neperskaitytas didžiausias mūsų tautos palikimas - daugybė tautosakos tomų. Tai dainos, pasakos, sakmės, įvairūs smulkesni folkloro kūriniai. Tą visą masyvą mokame neblogai literatūriškai interpretuoti, pritaikyti poezijos ir prozos analizės metodus, skirstydami pagal žanrus, temas, laikydami tai nerašytine tautos klasika ar net pasiskaitymais vaikams.Tačiau vien literatūrinėmis priemonėmis kažko tuose tekstuose neužčiuopiame, kažkas nuolat išsprūsta iš mūsų akiračio. Šiandien mitologo arba folkloro istoriko tyrinėjimai labai primena archeologo darbą, nes ir čia tenka nukasti viršutinius tekstų sluoksnius. Juk panašiai ir archeologai turi nukasti viršutinius žemės sluoksnius, kur žmonės augina bulves, yra supylę šiukšlynus ar ką nors pasistatę. Knygos autorius pasirinko tekstus, kurie teikia daug galimybių juos interpretuoti įvairiais požiūriais. Jo pasirinktas kelias jau turi panašių tekstų gaires, leidžiančias pajudinti seniausius arfeologinius klodus.
Marcelijus Martinaitis
...........................................................................................................................
TAUTOS DVASIOS PĖDSAKAI
VYČIAI
Pastaba. Turime vyčio ženklą, vyčio kryžių ir vyčio įvardijimą, bet istorikai sako, kad neturėjome vyčių. Turime įvardijimą Dievas, bet mokslininkai sako, kad neturėjome Dievo. Kariavome su totoriais, mongolais, slavais ir Europos jungtinėmis kariuomenėmis, bet sako, kad neturėjome reguliarios kariuomenės, šarvų ir ginklų, o jeigu pasirodydavome kautynėse su ginklais, tai istorikai negalėjo įvardyti, kokie tai ginklai, ir užrašė, kad labai labai prasti. Privalome išsiaiškinti šį istorinį nesusipratimą.
Žodis „vyčius“ yra labai senas – afrikinis. Pirminė jo reikšmė –„Dievo karys“, „Išminties jėga, galia“. Žemdirbys, savanoriškai prisiėmęs papildomą pareigą ginti savo Tautos žmones, buvo krikštijamas Dievo Trejybės vardu ir gaudavo vyčio kario vardą. Keliolika vyčių karių išsirinkdavo iš savo tarpo vieną vadovą ir jis krikšto metu gaudavo titulą (laipsnį) ir pareigas – vyčio karžygio. Mes iš Afrikos sugrįžome prie Baltijos jūros ir po 1700 metų Dievo nurodymu įsteigėme vyčių mokyklą – vyčinę, kiekvienoje krivijoje – kiekvienoje gentyje. Tuo pačiu metu įsteigėme dar vieną vyčio laipsnį – vyčio karvedžio. Vyčinės tapo pirmosiomis karininkijos mokyklomis. Po 900 metų vyčiams buvo pridėtas dar vienas laipsnis – vyčius kunigaikštis. Nors visi vyčiai gavo visapusišką karybos išsilavinimą, bet kariuomenės pagrindas – vyčiai kariai buvo šeimyniški žemdirbiai. Todėl pagal Dievo nurodymą po 800 metų visose krivijose įsteigiamos Rinktinių Vyčių Akademijos – Karinyčios ir prie jų Rinktinių Vyčių Kareivijos. Kareiviją sudarė mažiausiai trys rinktinės, o daugiausia penkios (vėliau rinktinės vadintos vėliavomis). Karinyčią sudarė: studentai (karžygiai, karvedžiai ir karavadai (karo vadai)); vienuoliai (mokytojai, specialistai), karūnas (kariūnas – karinyčios (Rinktinių Vyčių Akademijos) rektorius). Kareivijos buvo suskirstytos: dvidešimčiai vyčių karių vadovavo vyčius karžygis; dešimčiai karžygių (200 vyčių karių) vadovavo vyčius karvedys; trims karvedžiams (600 vyčių karių) vadovavo vyčius karavadas ir dar jam priklausė 16 vyčių karių ragintojų (ryšininkų). Kareivijos visi karavadai sudarė Kareivijos Tarybą, bet ypatingais atvejais galutinis žodis buvo karūno.
Visi vyčiai laipsnius, pareigas, titulus, mokslų užbaigimus įteisindavo tik krikšto apeigos metu. Visi laipsniai turėjo po savo krikštyklą, visi iš krikštyklų eidavo į savo laipsnio maldyklas, o iš jų eidavo į savo laipsnio bažnyčią. Po to kiekvieno laipsnio vyčius privalėjo gauti palaiminimą Dievo Trejybės vardu uždedant ranką: vyčiams kariams uždėdavo ranką vienuoliai; karžygiams – krivaičiai, karvedžiams, kunigaikščiams ir karavadams – kriviai; karaliams, karūnoms kaip ir kriviams, ir vilkūnams – kunigas.
Pastaba. Rinktinius vyčius buvo neįmanoma sujungti su nerinktiniais vyčiais dėl skirtingo gyvenimo būdo, užsiėmimų programų ir kitų skirtumų. Todėl 4600 metais nerinktiniams vyčiams buvo įsteigtas dar vienas vyčio laipsnis ir pareigos – karalius, apjungiantis visus kunigaikščius. Karaliaus laipsnio nebuvo nei Vyčinėje, nei Karinyčioje, o kriviui kandidatą pasiūlydavo kunigaikščių susirinkimas. Karalius, gavęs krivio pritarimą, vykdavo į Karalkrėslį krikštytis ir į Pajevonį, kad kunigas, uždėjęs ranką, palaimintų Dievo Trejybės vardu.
Kiekvieno ir visų vyčių vyriausias, aukščiausias ir artimiausias Vadas buvo Dievas.
Nerinktiniams vyčiams amžius neturėjo jokios reikšmės. Rinktiniai vyčiai kariai tarnavo šešiolika metų iki trisdešimt šešerių metų, o karininkija – iki šešiasdešimt metų amžiaus.
Mokslo pagrindas – tik tobula dvasia turi tobulą kūną. Priešininkas, priartėjęs prie vyčio per penkis žingsnius, yra miręs priešininkas.
Kiekvienas vyčius stodamas į kovą privalėjo melstis už save ir už kiekvieną nukautą priešininką – būtinybė. Vyčiai vieninteliai kariai pasaulyje, kurie meldėsi už savo priešininkus.
Rinktinių vyčių ginkluotė: žirgas, kalavijas arba kardas, bambolė.
Rinktinių vyčių šarvuotė: šalmas, pirštinės, batai, šarvonė, sijonėlis, duonmaišis (vietoj skydo). Šarvuotas vyčius panašus į dabartinį akvalangistą. Visa šarvuotė buvo pagaminta iš ypatingai gerai impregnuotos karvės odos – lanksti ir atspari.
Duonmaišyje maisto tilpdavo pusei mėnesio – duona ir džiovinta mėsa.
Vyčius karys naujokas gaudavo seną žirgą ir atjunkintą kumeliuką. Žirgus ir kumeliukus girdydavo tik šventintu vandeniu, dėl to žirgas tapdavo pusantro karto stipresnis ir tris kartus ištvermingesnis. Tolimesniame kelyje vyčius vandenį pasišventindavo ne tik dėl savęs, bet ir dėl žirgo tol, kol jis gers.
Vyčiai savo žuvusiuosius visada parsigabendavo namo. Kalaviju ar kardu nukirsdavo medelį rankos storumo ir prie jo penkiais diržais pritvirtindavo žuvusiojo kūną. Diržą, juosiantį per pažastis, pritvirtindavo prie savo balno užpakalinės dalies, o diržą, einantį per kojų čiurnas, žirgui aplink kaklą. Vyčius laidodavo su šarvais, be ginklų, kūnų nedegindavo.
Rinktiniai vyčiai buvo be barzdų ir be ilgų plaukų.
Rinktinių vyčių karininkija turėjo teisę nešioti bronzinį Vyčio kryžiaus ženklą, bet neprivaloma. Vyčiai karžygiai ir karvedžiai, tarnaudami pas gotus, galus, romėnus ar hunus, beveik be išimties visi nešiodavo Vyčio kryžiaus ženklą, pabrėždami savo ypatingą akademinį išsilavinimą. Europoje visais laikais jie buvo geriausi karo taktikai ir strategai todėl pagal galimybes jiems visi leisdavo išpažinti savo tikėjimą. Mums geriausiai iš jų yra žinomas nuo Lydos gudas Atila, po karvedžio krikšto tarnaudamas pas hunus stipriai sumušė romėnus. Jis taip pat visą laiką nešiojo Vyčio kryžių ir su juo yra palaidotas. Archeologai, Vidurio Europos karių kapuose aptikę Vyčio kryžiaus ženklų, prikuria nebūtų istorijų, todėl ir mes patys privalome apsisaugoti save ir kitus nuo klaidų dėl vyčių ženklų.
Vyčio ženklas – vyčia. Mūsų tautos ženklas – raitelis ant balto žirgo su kalaviju virš galvos. Kalavijas – Dievo Tiesos žodis. Baltas žirgas – Dievo dvasių jėga, galybė, Dievo kariuomenė. Raitelis – Dievo žmogus, valdantis Dievo dvasias ir skelbiantis Dievo Tiesą. Ženklas įsteigtas 3442 metais.
Vyčio kryžiaus ženklas – du sujungti kryžiai (vienas stačiukas, perdengtas dviem gulsčiukais). Viršutinis kryžius – Dievo sūnus, Dievo Žodis, Dievo karys, vyčius. Apatinis kryžius (gulsčiukas) – Žaltys, Dievo išmintis. Žaltys – mūsų tautos ženklas, įsteigtas 3442 metais.
Vyčio Kryžiaus ženklas yra gimęs mūsų Tautoje.
Dar apie šiuos du ženklus tik kitose erdvėse.
Pagrindinis ir seniausias Tautos ženklas yra žaltys (vyžius, vėžys, baltys). Danguje yra Žalčio (dabar Vėžio) žvaigždynas ir jame yra Prãkartas (Lopšys, Vygė, Gimtinė). Žemėje Šventas Vyžio (Žalčio) Takas eina per 16 šventų ežerų, iš jų 4 sudaro Prakartą (Lopšį, Gimtinę, Gimimą). Vyžio Takas ir Vėžio žvaigždynas yra pašventinti 23 metais. Tako ilgis 44 km.
Antras Tautos ženklas yra Žirgas. Danguje yra Žirgo žvaigždynas, o jame yra Grįžulo Ratai (Raitai) iš septynių žvaigždžių. Žemėje yra šventas Žirgo Takas (63 km ilgio), einantis per 16 kalnų, ant kurių yra 16 bažnyčių, iš jų 7 ypatingos bažnyčios, o šventtakis, einantis per šias bažnyčias, vadinamas Vyčio Taku. Žirgo žvaigždynas ir Žirgo Takas pašventinti 2626 m. ir visi poriniai metai yra Vyčio metai, o Grįžulo Raitų Takas – Vyčių Takas su ypatingais altoriais pastatytas ir pašventintas 3442 metais. Nuo šių 3442 metų ant žuvusių vyčių kapų vakarinės dalies buvo šventinamas Vyčio kryžiaus ženklas, o ant visų kitų kapų – Dievo Trejybės stulpai, ant prisikėlusiųjų – jokių ženklų.
Vyčio metais liepos mėnesio 30 ir 31 dienomis buvo visų vyčių paminėjimo ir palinkėjimo dienos. Liepos mėnesio dvidešimt devintos dienos vakare rinktinių vyčių dalis rinkdavosi į savo Vyčio kryžiaus bažnyčią, o nerinktiniai vyčiai su žmonomis ir vaikais rinkdavosi į savo nerinktinių Vyčio kryžiaus bažnyčią dalyvauti aukojimo apeigose. Po apeigų ryte iš abiejų bažnyčių po vieną vorą (vienas paskui kitą) šventtakiu eidavo į bendrą Vyčio kryžiaus maldyklą, o iš čia jau dviem voromis eidavo į Vyčio kryžiaus kalną. Kalno viršūnėje buvo paminklas – akmuo, šventintas Vyčio kryžiaus ženklu, kurį abi voros nesustodamos apeidavo iš dešinės pusės, melsdami Dievą visiems vyčiams dvasinių galių. Vyčius neskirstė į gyvuosius ir mirusiuosius. Per šias dvi dienas pro Vyčio kryžių praeidavo iki 15000 žmonių – priklausomai nuo apygardos gyventojų gausumo. Mūsų Tautoje nebuvo privalomo dalyvavimo bendrose apeigose, bet buvo privalomos asmeninis dalyvavimas apeigose, nepriklausomai nuo vietos, kurioje tuo metu buvai.
Galiausiai vyčių pabaiga. Reikia neužmiršti, kad visi rinktiniai vyčiai kaip ir visi senojo tikėjimo vienuoliai priklausė krivio žinybai. Nerinktiniai vyčiai gyveno šeimyninį gyvenimą, todėl kunigaikščiui, priėmus dabartinį tikėjimą, laisvai priėmė šį tikėjimą ir jo vyčiai. Rinktiniai vyčiai jokiu būdu negalėjo išlikti, nes tiesioginiu Dievo nurodymu buvo panaikintos visos senojo tikėjimo žinybos. Paskutinis Rinktinių vyčių pasirodymas buvo Žalgirio mūšis. Kunigo Rinktinių Vyčių Akademijoje – Karinyčioje šis mūšis buvo pagimdytas nuo pradžios iki pabaigos. Rinktinių vyčių, dalyvavusių ir žuvusių Žalgirio mūšyje, statistika: dvi Pajevonio rinktinės (1300 vyčių, žuvo 552); vieną Daukšių (650, žuvo 137); trys Ariogalos (1950, žuvo 101); trys Kryžkalnio (1950, žuvo 131); viena Luokės (650, žuvo 46). Visos 10 Rinktinių vyčių rinktinės buvo su Dievo Trejybės stulpų vėliavomis, o likusios 30 aukštaičių ir gudų vėliavos buvo su Vyčio kryžiaus ženklu. Žemaitijos rinktiniai vyčiai išsiskirstė 1414 metais, Sūduvos – 1504 metais.
Atrodo viskas buvo tik vakar, bet mes apie tai nieko nežinome. Keisčiausia, kad patys mūšio dalyviai nesužinojo mūšio tiesos. Kai sąjungininkų dešiniajame sparne nežinia iš kur atsirado trys vėliavos su Dievo Trejybės stulpais, Vytautas, apie tai paklaustas savo sąjungininkų – lenkų vadų, atsakė, kad tai smolenskiečiai, nes jeigu Europa būtų sužinojusi, kad jie yra senojo tikėjimo rinktiniai vyčiai „stabmeldžiai“, tikriausiai ne tik Vytautas, bet ir Jogaila būtų pakarti kelyje į namus.
KLAJŪNAI
Einu sau ir sutinku sau einantį bičiulį.
- Sveikas.
- Sveikas.
- Tai kurgi klajoji?
- O iš kur galėjau sužinoti, kad sutiksiu tave, ir tu užduosi tokį klausimą?
- Sako klysti yra žmogiška, tik pasilikti klaidoje šėtoniška.
- Tai tik aptakus pasakymas, nieko nesakantis, ką daryti: pabėgti, atstumti, gintis ar sunaikinti. Neužmirškime, kad klaida kaip ir tiesa turi gyvybę – gali veikti, daugintis ar jungtis į vieną galingą jėgą. Niekada. Niekada nesakykime, kad tai maža klaidelė ir neverta dėmesio. Viena amerikiečių mašininkė, spausdindama Žemės palydovo medžiagą, padarė mažytę ir vienintelę klaidelę – vietoj vienos krypties rodyklės atspausdino kitos krypties rodyklę, milijardinė vertybė tapo beverčiu blykstelėjimu. Reikėjo būtinai susprogdinti.
Taigi ištartas ar užrašytas ne tas žodis prie kitų žodžių pagimdo klaidą – melą, nuodėmę, nelaimę, katastrofą ar net pasaulio pabaigą. Dažniausiai jos yra nematomos, neapčiuopiamos, nežinomos, ilgaamžės, bet jų pasireiškimas kankinantis ir akivaizdus, paveikiantis ne tik vieną žmogų, šeimą, bet ir ištisas tautas.
- Nejaugi, klaida, pagimdyta prieš kelis šimtmečius ar tūkstantmečius ir nesunaikinta, gali lemti dabartinį mūsų gyvenimą?
- Be abejonių. Ypatingai tokių senų klaidų gausu mūsų istorijos, senojo tikėjimo ir paminklų pažinimo medžiagoje. Tad priežastys įvairios: kitataučiai užrašinėtojai, skirtingos kultūros, stengimasis pritempti svetimą kultūrą prie savos, vienų aukštinimas, kitų žeminimas, sampratų ir kalbinių atitikmenų nebuvimas, pasirėmimas klaidingomis teorijomis ir t. t.
- Kodėl tokių klaidų niekas netaiso?
- Todėl, kad mūsų kronikas ir metraščius rašiusieji pasakojo ne savo tautų istorijas, todėl ir netyrinėjo jų. O mes vargstame ir klystame. Iš originalų pažodžiui verčiame į savo kalbą ir išeina taip: mūsų tikslas A išverstas titulu B arba verstas titulu C, kurio mūsų tautoje nebuvo.
- Ar gali pateikti nors vieną pavyzdį?
- Mūsų karaliai į slavų kalbą verčiami „velikij kniaz“, mes į savo kalbą verčiame „didysis kunigaikštis“. Kur dingo mūsų karaliai? Yra priežasčių. Iki atsiskyrimo nuo mūsų slavai turėjo kniazius, o mes – kunigaikščius. Dėl atsiskyrimo atsirado naujos pareigos ir titulas – virš visų kniazių – „velikij kniaz“. Lietuviams „virš visų kunigaikščių“ – „karalius“. Slavų kalbai „karol“ yra svetimkūnis, kaip ir mūsų kalbai – „didysis kunigaikštis“. Jei tuometiniai mūsų vienuoliai – kalbininkai (viena reikšmingiausių mūsų institucijų) būtų negalėję daugiareikšmę šaknį „kar-“ panaudoti naujai pareigybei ir titului, būtų ieškoję kitos šaknies ir priesagos, bet jokiu būdu nebūtų nusakę ne dviem žodžiais – „didysis kunigaikštis“. Kadangi per mūsų gudus (jočius) atėjo pravoslavija ir kirilica (raštas), tai mūsų karaliai tapo „velikimi kniaziami“. Tuo tarpu Vakarų Europa mūsų karalius vadino karaliais (labai nenoriai – dėl skirtingo tikėjimo), ir mūsų karaliai prisistatė (titulavosi) karaliais. Šią klaidą anksčiau ar vėliau teks ištaisyti, nes neįmanoma ištrinti iš mūsų žodyno visų žodžių, turinčių šaknį „kar-“, iš kurios sudarytas žodis „karalius“, ir visos tautosakos, kurioje karalius dažnai yra pagrindinis veikėjas.
- Ką daryti? Mes stipriai pripratę prie „didžiojo kunigaikščio“. Atsimenu, prieš keliolika metų Šakiuose buvo organizuota konferencija „Zanavykų seniausia istorija“. Visi kalbėtojai, remdamiesi J. Totoraičiu, tvirtino, kad dabartiniai zanavykai yra XVI a. žemaičių ir dzūkų kolonistų palikuonys, bet vienas paprieštaravo, kad taip negali būti, nes žodinės formos, ypatingai veiksmažodinės, neatitinka nei žemaičių, nei dzūkų kalbos. Ir kaip juodvi besimaišytų, negalėtų sudaryti naujos kalbos, nes zanavykų kalba artimesnė sanskritui, o ne žemaičiams ar dzūkams.
- Kaip reagavo?
- Paplojo ir toliau dėstė, kad zanavykai – žemaičių ir dzūkų palikuonys.
- Ir kitaip negalėjo būti. Juk visi buvo pasiruošę, pririnkę liudijimų ir kiekvienas atvyko kalbėti. Antraip renginys būtų neįvykęs. Galų gale, „papratimas stipresnis už prigimimą“, bet mes vis dėl to nepriešinkime savo dvasios su protėvių dvasia, jų neįžeidinėkime, nepravardžiuokime. Mano laikais pradžios mokykloje mokytojas pravardžiuotojus negailestingai bausdavo. Žinau, kad vaikų didžiausia nelaimė ir nusikaltimas – teisti ir įžeidinėti, kalbėti netiesą apie tėvus, o ypatingai – apie mirusius. Bet dabar net per televiziją rodomos specialios įžeidinėjimo laidos. Tai šauksmas sau nelaimės, nes „nežinojimas įstatymų neatleidžia nuo atsakomybės“. Todėl savo karalius turėtume vadinti karaliais. Juk mes turime dar gyvą (nors apniokotą) karalių krikštyklą ir krikštasuolę, ant kurios buvo krikštijami visi mūsų karaliai. Turime Karalkrėslio kalną, kur buvo statomas krėslas pakrikštytam karaliui ir įteikiamos karališkos regalijos. Visa vietovė aplink krikštyklą iki šiol vadinama Karalkrėsliu. Niekas ir niekada neištrins visų tų šventų vietų ir takų, reikalingų karaliaus krikšto metu. Vietiniai gyventojai iki XX a. pradžios Zanilos upelyje, kur yra karalių krikštykla, nei plovė, nei skalbė, nes visi žinojo, kad ties ta vieta, kur yra krikštykla, upelis šventas. Tai vienintelė vietovė su tokiu pavadinimu baltų žemėje.
- Vadinasi, mūsų gyventojai ir patys karaliai, kalbėdami lietuviškai, vartojo žodį „karalius“?
- Tiksliai taip.
- Ar buvo kokie nors reikalavimai būsimam karaliui?
- Žinoma. Pagrindinis reikalavimas buvo gentinei kilmei – aukštaitis. Motina ar tėvas ar abu turėjo būti aukštaitiškos genties, nepriklausomai nuo to, kur gimė ar augo. Iki karaliaus krikšto pretendentas turėjo būti krikštytas krivaičiu ar kunigaikščiu. Vadinasi, jis turėjo ir aukotojo įgaliojimus – jis buvo dvasininkas. Karaliumi galėjo tapti tik kunigaikščiams pasiūlius ir kriviui patvirtintus. Tokia tvarka (ir mirties atveju) karaliai buvo ir atšaukiami.
- Ar tau neatrodo, kad tautos karaliai buvo ne tik aukštaičiai, bet gal net visi pagal DNR buvo kilę iš pirmo karaliaus?
- Klausimas įdomus ir rimtas. Jis turėtų atsispindėti mūsų istorijoje. TAIP ar NE...
- Bet kas į tai gali atsakyti, jei nėra paliudijančios medžiagos?
- Ir nereikia. Reikia surasti Mindaugo kapą ir palyginti su Jogailaičių DNR.
- O kur jo ieškoti? Nejaugi perkasime visą Agluonos miestelį Latvijoje?
- Tikriausiai kapo ten nėra. Ar tuo metu buvo Agluonos miestelis, bažnyčia ar kaimas? Atrodo, kad tuo laiku nebuvo. Kaip ir ko Mindaugas su Treniota šlaistėsi, iškylavo ar medžiojo net už Dauguvos, Livonijos Ordino žemėje? O gal grįžo iš kautynių ar vyko su kariuomene į kautynes? Bet tai jau būtų buvęs sukilimas, kuris nei vienai pusei nebūtų žadėjęs pergalės. Tačiau žinome, kad, praėjus keliems šimtams metų po Mindaugo mirties, buvo pagaminta ir prikalta marmurinė memorialinė lenta prie Agluonos vienuolyno sienos. Aišku, kad šis įvykis turėjo būti įrašytas ir į vienuolyno knygas. O lentą pagamino ir prikalė remdamiesi ne Pasvalio ar Rygos bobučių liudijimu, bet tikriausiai Livonijos Ordino anuometiniu Mindaugo mirties archyviniu įrašu.
- Ten ir buvo nurodytas Agluonos miestelis.
- Palauk, pirmiausia turime sužinoti, kas ta Agluona: miestelis, kaimas, miškas, kalnas, ežeras ar upė?
- Tai siūlai pagal šiuos įvardijimus perkasti žemę?
- Nesiūlau. Yra paminėti du vardai: Treniota ir Agluona. Treniotos kunigaikštystė ribojosi ilga siena su Livonijos Ordino žeme. Jos rytiniame pakraštyje buvo ir yra Agluonos upelis, įtekantis į Apaščios upelį (dabar Širvenos ežerą/tvenkinį). Agluonos upelis nuo Livonijos žemės yra apie 20 km.
- Tu kreipi mintį, kad Mindaugas svečiavosi pas Treniotą ir palaidotas kažkur ant Agluonos kranto?
- Pirmiausia atsakykime į klausimą, koks karalius buvo Mindaugas. Panašus į prezidentą A. M. Brazauską – iš pradžių pirmasis sekretorius, o vėliau nepriklausomos valstybės prezidentas. Taip ir Mindaugas – senojo tikėjimo aukštas dvasininkas, vėliau – katalikiškas karalius. Sveikintina, bet nepatikima. Dėl menkiausio kryptelėjimo – lengva apkaltinti. Pažiūrėkime, ar Mindaugas sunaikino senojo tikėjimo dvasininkiją ir apeigų objektus? Ne. Ar tautą atvedė į dabartinį tikėjimą? Ne. Ordinas sukandęs dantis kentėjo tuos septynerius metus.
- Ar tau neatrodo, kad Mindaugas iš tikrųjų liko senojo tikėjimo išpažinėju, nors ir priėmė dabartinį krikštą ir karaliaus vainiką?
- Tu būtum visiškai teisus, jei pažintum abu tikėjimus, kad tarp jų beveik jokio skirtumo nėra. Mindaugas gerai pažinojo abu tikėjimus ir žinojo, kad dabartinis tikėjimas privalo plisti ne smurtu ir prievarta, bet žodžio skelbimu.
Grįžkime prie Ordino ir Mindaugo. 1260 metais Ordinui trūko kantrybė – Durbės mūšyje Mindaugas nuėjo į pagalbą ne livoniečiams, bet saviškiams. Magistras paskelbė visai Europai – karalius Mindaugas atsimetė nuo jų tikėjimo ir sugrįžo į senąjį – pagonybę ir pridėjo „daiktinį“ įrodymą – Durbės mūšį, kad popiežius paskelbtų Lietuvai kryžiaus karą, nes nei vienas, nei abu Ordinai negalėjo įveikti Mindaugo. Ordino liudijimas apie karaliaus atsimetimą kaimynams nerūpėjo, jiems užteko Durbės mūšio, nors karalius kiekvieną sekmadienį dalyvavo šv. Mišiose pranciškonų bažnyčioje. Mindaugas nebijojo nei Ordino, nei saviškių, bet jo vienintelis tikslas buvo gyventi su visais taikoje ir ramybėje. Galiausiai 1263 metais Livonijos Ordinui pradeda vadovauti naujas magistras Konradas. Mindaugas pamato lyg prošvaistę. Jis siunčia savo pasiuntinį dėl taikos galimybių. Ar magistras, tiek nuskriaustas ir įžeistas, gali sutikti ir derėtis dėl taikos su išreklamuotu visoje Europoje pagoniu ir nusikaltėliu? Pasirodo, gali. Aptarė visas smulkmenas. O kai pasiuntinys išvyko, magistras su palengvėjimu atsidusęs nusišypsojo: „Pats atvyksta, kad būtų nubaustas“.
- Kodėl taip įvyko? Kas iš tikro kaltas?
- Nėra kaltų. Mindaugas baigė senojo tikėjimo seminariją ir, pranciškonams padedant išstudijavęs Evangelijas, žinojo: „Padėk, suteik pagalbą visiems skriaudžiamiesiems“. Tokia Dievo valia – įstatymas. Magistras žinojo: „Kas ne su mumis, tas yra priešininkas (šėtonas)“. Toks Dievo įstatymas. Bet žmogus gudrus: jei Dievas nepasakė, ką daryti su šėtonu, žmogus daro, ką išmano. Magistrą Konradą reikia pagirti. Jis visą Mindaugo svitą numarino ir palaidojo meistriškai – net lapė nesulojo. Bet pranešimą apie Mindaugo mirtį paskelbė tokią kvailą, kad lietuviško kaimo piemenukas būtų sumelavęs dešimt kartų įtikinamiau. Pagal magistro versiją, visgi už ką užmuštas Mindaugas? Ar septynerius metus nežinota, kad jis priklausė dabartiniam tikėjimui, nors be krivio nurodymo jis negalėjo tapti katalikišku karaliumi? Ar nežinota, kad sugrįžo į senąjį tikėjimą ir dar trejus metus mums vadovavo? Ar senojo tikėjimo išpažinėjai su įniršiu neapkentė kitatikių, nors Algirdas su savo žmona – du skirtingi tikėjimai – vienoje lovoje susilaukė daug vaikų? Ar mūsų senasis tikėjimas buvo nusikaltėlių palaida bala ir nežinia, nei kas, nei kada, nei už ką gali užmušti?
- Gerai. Man aišku, kad Mindaugo mirties versija yra melas. Bet norėčiau išgirsti tavo versiją, kaip Mindaugo kapas atsirado Treniotos žemėje ant Agluonos kranto?
- Ordinas neįveikė ne tik Mindaugo, bet ir vieno Treniotos. Jis buvo tarsi neįveikiamas pylimas tarp Livonijos ir Lietuvos. Magistras negalėjo Treniotos žemėje vykdyti Mindaugo medžioklės ar rengti pasalos. Pasalą surengė savo žemėje, pasienyje. O naktį atvežė ir palaidojo Mindaugą Treniotos žemėje. Ši maža gudrybė jau naudota prieš tūkstančius metų. Nusikaltėlių pasaulyje tebenaudojama ir dabar.
- O kas toliau?
- O toliau... Nesulaukę grįžtančio karaliaus, taryba išsiuntė žvalgus. Magistras patikino, kad karaliaus nei gyvo, nei mirusio Livonijos žemėje nėra ir niekas jo nematė. Grįžusiųjų informaciją patikrino vienuoliai ir nustatė, kad Mindaugas ir visa svita yra žuvę. Karaliaus taryba pasiūlė nauju karaliumi Treniotą, kurį po metų taip pat užmušė Ordinas. Ir karaliui Vaišvilkui buvo paruošti mirties spąstai, bet nepasisekė.
- Ko siekė Ordinas, žudydamas mūsų karalius?
- Tu žinai pasakymą – „Darom, ką galim“?
- Argi Ordinas iš tikro buvo labai silpnas, o mūsų karaliai nesuprato, kad galima juos nušluoti nuo žemės paviršiaus nepaliekant jokio ženklo?
- Ordinas iš tikro buvo labai silpnas, bet tuo ir užsibaigia tavo išmintis. Nepažįsti senojo tikėjimo ir nežinai, kokia buvo santvarka.
- Tikriausiai... tikriausiai... tikriausiai...
- Tikriausiai nežinai. Santvarka buvo teokratinė – Dievas valdo, Dievas padeda. Dievas kirs per galvą, jei, neatsiklausęs Dievo, gundai mūsų karalius nušluoti Ordiną nuo žemės paviršiaus. Kaip tu esi Dievo, taip ir Ordinas yra Dievo. Tu nepažįsti Dievo, kaip aš kinų kalbos. Iš pradžių tau reikėjo klausti, kuris Mindaugas svaresnis: dvasininkas ar karalius? Aišku, kad dvasininkas. Tokie buvo visi mūsų kunigaikščiai ir karaliai. Skaitant karaliaus Gedimino laiškus, iš karto matyti, kad jis dvasininkas – teologas, o tik paskui karalius. Toks yra Algirdas, Jogaila ir Vytautas. Istorikai, nepažindami senojo tikėjimo, tautosakos ir teokratijos, nežino, kas mūsų karaliams leistina ir neleistina, ir apkaltino juos nebūtais ir negalimais dalykais.
- Sutinku, kad tikėjimas apsprendė žmogaus veiklą, valstybės raidą ir santykius su kaimynais, bet nuo to istorija nepasidaro aiškesnė, nes neturime nuoseklaus ir išsamaus veikalo apie mūsų tuometinę religiją.
- Netiesa. Mūsų sena kalba ir gausi tautosaka yra išsamus veikalas ir pagrindinis gyvenimo įstatymas O kronikos ir metraščiai yra papildas – kokius mus matė kitataučiai. Už veikalo išsaugojimą dėkokime savo knygnešiams, tautosakos rinkėjams, o labiausiai – dr. Jonui Basanavičiui.
Kadangi tikėjimo reikaluose esi kūdikis, tai pradėkime nuo kūdikių. Petras iš Dusburgo „Prūsų žemės kronikoje“ sako: „...niekas iš jų negėrė nešventinto vandens. Aišku, kad ir valgė tik pašventintą maistą“. Taigi ištroškęs vaikas laukuose pirmiausia pasišventindavo vandenį, o tik paskui atsigerdavo. Pasišventinti galėjo ir gali tik tas, kuris yra krikštytas Dievo Trejybės vardu. Vadinasi, ir vaikai buvo krikštyti. Kur ir kas juos krikštijo? Kiekvienų namų kertėje stovėjo pašventintas akmuo, vadinamas krikštasuole. Ant jos statydavo vaiką, ir vyras – krikštatėvis arba moteris – krikštamotė pakrikštydavo. Aišku, kad krikštytojas turėjo būti krikštytas. Krikštasuolė buvo ne tik šventa, bet ir garbingiausia vieta, ant kurios sodindavo patį garbingiausią svečią.
- Palauk. Krikštydavo Dievo Trejybės vardu?
- Taip.
- O šventindavo irgi Dievo Trejybės vardu? Tai koks skirtumas tarp krikšto ir šventinimo?
- Skirtumas didelis. Krikšto metu krikštijamajam suteikiamos dvasinės galios, kuriomis naudosis gyvenime. Šventinant objektas apvalomas nuo visų dvasių ir jame lieka tik Dievo šviesos dvasia, galinti priimti bet kokią dvasią, kurios jis nori/reikia. Po bendravimo tos kviestos dvasios nelieka.
- Ir dar. Ar nekrikštytas žmogus gali pašventinti Dievo Trejybės vardu, jeigu jis viską atlieka tiksliai?
- Negali. Tai atsitiko senokai: visi pasišventino savo vandenį, o vienos moters liko nepašventintas; vėliau išaiškėjo, kad ji buvo nekrikštyta. Antras atvejis. Daugiažodžiavimas – kai tekste atsiranda du prieštaraujantys žodžiai, pašventinimas neįvyksta.
- Vadinasi, jeigu aš save pasišventinu, tai man nebaisios jokios ligos ir mikrobai. Gyvensiu, gyvensiu ir gyvensiu.
- Iš dalies esi teisus. Bet pabaigoje klysti. Kas atėjo, privalo ir išeiti. Tik visada spėsi pasiruošti išėjimui.
Bet mudu nuklydome, nuklajojome į lankas. Tu neklausei, o aš užmiršau pasakyti, kad senajame tikėjime Dievo Trejybė buvo pagrindų pagrindas. Pirmą kartą su ja susidūriau pradžios mokyklos pirmajame skyriuje. Pirmą pamoką reikėdavo žegnotis ir kalbėti „Maldą prieš pamokas“. Parėjęs iš mokyklos, pasiskundžiau savo mamai, kad jie žegnodamiesi kalba kitus žodžius. Mama nieko neaiškino, o tik liepė kalbėti tokius žodžius kaip ir visi.
Žegnonė buvo ir yra Dievo Trejybės formulė. Ja pradeda ir baigia visas apeigas ir maldas. Bet visgi latvių, lietuvių ir prūsų formulės tekstas šiek tiek skiriasi nuo viso pasaulio krikščioniškų tautų. Mūsų tekste yra žodis „Dievas“, o visose kitose jo nėra. Tyrėjų iki šiol neatsakė, kodėl toks skirtumas. Atsakome. Jie nepažįsta mūsų senojo tikėjimo. Mes šia formule prieš tūkstančius metų krikštijome ir šventinome savo žinyčias, maldyklas, bažnyčias, šventyklas, šaltinius, takus ir visa, ko reikėjo mūsų gyvenime. Visų šventintų objektų šventumas šiandien yra kaip didžiausias mūsų dvasios paminklas.
- Ar gali nors keliais žodžiais nusakyti, kas yra Dievo Trejybė?
- Sunku, bet visgi. „Dievas Vienas“, – sako karalius Gediminas. Trys jo bruožai ir įvardijimai: Tėvas – neturi nei laiko, nei erdvės, Jis visur ir dabar – milijonas metų atgal ar į priekį, t. y. dabar; Jo Dvasia (Šventoji Dvasia) – turi laiką, bet neturi erdvės, kitimą vadiname laiku, Ji yra visur; Jo Sūnus (Sūnus) – turi laiką ir erdvę – vakar buvo, šiandien nėra, čia yra, ten nėra. Tokia Dievo Trejybė pagal mūsų tautosaką. Mes išsaugojom jos ženklą iki šių dienų, vadinamus stulpus (kiti juos vadina Gedimino ar gediminaičių, bet tai netiesa). Dabartinis mūsų supratimas apie Dievo Trejybę yra labai menkas, bet kitų tautų – dar menkesnis. Nors žmonės vengia kalbėti apie Dievą, bet retkarčiais gali išgirsti juokingų ir klaidingų aiškinimų: „Dievas visur esantis, bet pragare nėra“ arba „Čia Jo nėra, nes Jis tik danguje“, „Visagalis, bet blogai padaryti negali“, „Jis didžiausias, todėl negali būti mažiausias“ ir t. t. Tai mažo vaiko supratimas. Ir iš tikrųjų dešimtmečiai baigia visus Dievo pažinimo mokslus, ir, nors pasas rodo 50, bet problemą sprendžia Dievo atžvilgiu kaip dešimtmetis. Taip atsiranda pasauliečiai, kurie iš tikro yra bedieviai.
- Sakyk, ar eilinis pilietis geriau pažįsta Dievą senajame tikėjime ar dabartiniame?
- Vienodai. Senajame tikėjime buvo dievotų (t. y. šventųjų) ir eilinių, taip ir dabar yra šventųjų ir eilinių. Žinoma, dabar yra ir visai nepažįstančių Dievo, senajame – tokių nebuvo.
- Sakyk, iš kur tu su karaliumi Gediminu ištraukei, kad mes turėjom vieną Dievą? Gal judu klystate? Prūsijos vyskupai Polensas ir Speretas aiškiai įvardija 14 dievų. Mūsų mokslo vyrai tyrinėtojai sako, kad turėjome daug Dievų.
- Tikrai taip yra, kaip tu sakai. Gediminas – joks mūsų karalius ir ne dvasininkas, o tik eilinis stabmeldys ir barbaras, be jokios kultūros ir civilizacijos. Tai kas, kad sakome: „Perkūne, dievaiti, nemušk į žemaitį“. Dievas ir dievaitis yra tas pats stabas, tik skirtingi įvardijimai. Ir prūsų vyskupai užrašė 14 dievų. Prieš keliolika metų panašius žodžius išklausiau iš šios srities specialisto – mokslų daktaro. Mane nupurtė šiurpas ir neiškentęs pasakiau, kad jis ne lietuvis, bet ir ne žemaitis. Dabar gailiuosi, kad taip pasakiau.
- O jis vėliau gal suprato?
- Ne. Numirė.
- Tai kaip iš tikro yra?
- Karaliaus Gedimino liudijimas teisingas ir išmintingas. Tik gaila, kad tą išmintį „Visi turime Vieną Dievą“ pasauliui pakartojo tik po 600 metų Mahatma Gandis ir Jonas Paulius II. O tie, kurie neskiria Dievo nuo dievaičio, yra ne lietuviai arba menkai pažįsta Dievą. Vyskupai Polensas ir Speretas užrašė tiksliai, kad ne dievai, sliekai ar avinai, bet sūduvių dievaičiai „deywoty sudwity“.
- Gerai. Sutinku su tavo aiškinimais ir su Petro Dusburgo liudijimu, kad dievinome visą gamtą. Bet? Koks mūsų santykis buvo su priešais, piktadariais, velniais? Juk gėris ir blogis negali kovoti be pykčio ir neapykantos, be teismo ir be niekinimo?
- Tiesiai pasakysiu – tu esi lietuvis, sūduviškai „lietuvys“ ir supranti, kad viską galima dievinti ir garbinti, nes tokia mūsų kalba iki šios dienos: „Jis dievina savo motiną“, „Ji garbina tais savo rūtas, lyg kitų būtų kitokios“. Mums įprasta ir suprantama. Kitos tautos, išgirdę tokią mūsų kalbą, sakys, kad esame gilioje stabmeldystėje. Taip kai kuriose kronikose ir užrašyta. Ir dar. Žodžiai, turintys priesagas „-elis, -elė“, reiškia Dievo pagarbinimą, kreipimąsi į Dievą ir Dievo siekimą. Šito reiškinio kitataučiai visiškai nesupranta ir turbūt jiems neįmanoma išaiškinti. Bet mes savaip „garbiname Dievą“, – sako karalius Gediminas tūkstančius metų iki šios dienos: Esantį, Aukščiausiąjį, Švenčiausiąjį, Amžinąjį, Kūrėją ir Visagalį, kiekvienu akimirksniu, nes tokia mūsų kalba.
Dabar jau galėtum atsakyti į savo klausimo antrąją dalį: koks buvo mūsų santykis su priešais, piktadariais, velniais ir klystančiaisiais? Atsakymas vienas: „Tai mano santykis su Dievu“ – einu imtis su Dievu, kariauti su Dievu, sutartį darau su Dievu, man kalba Dievas arba aš Jam. Kartais aš jį apgaunu, o kartais jis mane. Kartais pykstamės, bet stengiuosi susigerinti ir būti vienybėje, nes Jis Visaturintis ir Visagalis. Jis yra tas, kurio man reikia gyvenime. Mes šiame pasaulyje, pagal mūsų tautosaką, aprėžti trimis žodžiais: svajonė – patekti į motinas įsčias; gyventi (žaisti) – klysti ir taisyti klaidas; laimė – prisikelti (ir laimingai gyveno).
- Gerai. Užtenka tu šnektų, bet kadangi mudu tik du, einame iki senelio daktaro Jono. Trys tai yra trys.
- Pastovėję, pasitarę prie Jono paminklo, mudu nuėjome jau ne sau, bet ten, kur nutarėme visi trys.
Albinas Kurtinaitis 2010m.
|
niekinti ir žudyti ir t.t. Vieni žmonės privalo valdyti kitus žmones,
vietoj vieno dvasininko du- dvasininkas ir pasaulietis
....................................................................................................................
...............................................................................................................................................................
..........................................................................................................................