NAUJAUSIOS PUBLIKACIJOS


Dvylika dvyliktųjų

 

1.    Aš – niekas. Manęs nėra. Mano pėdsakas, DNR yra...

2.    Aš – viskas, dulkė, žvaigždynas, yra, esantis...

3.    Aš – rojuje, rujoju, rausvas, daugiausia virpesių per sekundę...

4.    Aš – įsčiose įsikūnijantis...

5.    Aš lopšelyje...

6.    Aš darželyje...

7.    Aš pradinėje...

8.    Aš vidurinėje...

9.    Aš Universitete...

10. Aš Akademijoje...

11. Aš nusikūnijantis...

12. Aš nusidvasinantis...

13. Aš – niekas. Manęs nėra. Mano pėdsakas, DNR yra...

 

Šias dvylika dyliktųjų galima palyginti su ratu: stebulė, 12 stipinų ir ratlankis. Galima į juos žiūrėti skirtingai. Pirmas nebūtinai turi būti „Aš – niekas“, pirmas gali būti penkta dvyliktoji „Aš lopšelyje“, ir nuo jo skaičiuoti toliau iš eilės visus stipinus. Taigi rate stipinai yra visi pirmi ir visi jie gali turėti visus skaičius. Čia yra toks sutarimas. Galime mes į šitą ratą žiūrėti kaip į amžiną ratą, galime žiūrėti kaip į užburtą ratą, galime žiūrėti kaip į žiedą, galima žiūrėti kaip į vienas lygus dvylikai ir t.t. Norint toliau nagrinėti visą vaizdinį, šį visą ratą, turime priimti kai kuriuos įstatymus.

Pirmas įstatymas. Kiekviena dvyliktoji turi griežtą savo įstatymyną, teisyną, žodyną ir programyną. Ir galime dar pasakyti, kad kiekviena dvyliktoji menkai pažįsta save, o dar menkiau pažįsta visas kitas dvyliktąsias. Iš kiekvienos dvyliktosios žiūrint į tą pačią dvyliktąją ji matoma skirtingai. Mes norėdami pažiūrėti į jas šiek tiek iš arčiau, šiek tiek giliau, pasirenkame tas dvyliktąsias, kurias labiausiai mes suprantame, pažįstame, matome ir jaučiame. Taigi pradėsime nuo penktos dvyliktosios „Aš lopšelyje“ iki devintos dvyliktosios „Aš Universitete“. O į jas žiūrėsime iš septintos dvyliktosios „Aš pradinėje“.

Iš septintos dvyliktosios žiūrint į penktąją dvyliktąją „Aš lopšelyje“ yra nevaikščiojantis, nekalbantis, nebendraujantis, nevertinantis, be tautybės, be pilietybės, nepažįsta jokių žmonių, yra bedievis, laukinis, neįgalus ir taip toliau. Pagal mūsų tautosaką „Žalčių Eglė“ trys mergos eina į balą maudytis ir nežino, kad joje yra žaltys.

Dabar pažiūrėkime į šeštąją dvyliktąją „Aš darželyje“. Moku vaikščioti, kalbėti, pažįstu tėvus, brolius, seseris, kaimynus, bet esu be pilietybės, be tautybės, be Dievo ir turintis specialų žodyną. Tą specialų žodyną turi tik mūsų Tauta, kitos tautos neturi. Mes sakome paukštelis, žvėrelis, šunelis, vėjelis, takelis, mamelė, tėvelis, saulelė ir taip toliau. Tai yra mūsų žodynas. Pagal jįjį sakome, kad visi yra vienodi, visi yra lygiaverčiai, su visais galima susikalbėti. Todėl iš septintos dvyliktosios žiūrint į „Aš darželyje“, matome, kad tai yra bedievis, pagonis, stabmeldys, nes jis kalbasi su gėlėmis ir su viskuo, kas yra aplink jįjį. Pasak mūsų tautosakos „Žalčių Eglė“, žmogus, moteris Eglė kalbasi su žalčiu, ginčijasi, sprendžia, ką daryti, ko ji nori, ko nenori. Kalbėjimasis su gyvūnu yra mūsų tautosaka.

Dabar panagrinėkime septintąją dvyliktąją „Aš pradinėje“. Pradinėje klasėje jau mes mokame ir skaityti, ir rašyti, ne tik vaikščioti ir kalbėti. Jau pažįstame daug skirtumų, žinome savo tautybę ir pažįstame vieną Dievą. Tai yra tokios tautos kaip judėjai, mochametonai, turintys vieną Dievą. Mūsų tautosakoje „Žalčių Eglė“ ji ateina prie vandens ir randa jaunikaitį – žmogų. Jis visiškai yra panašus į ją, su ja gali gyventi, gali turėti šeimos, bendrauti, tiek, kiek ji išmano, tiek ir tas jaunikaitis išmano, tai reiškia, kad Dievo galimybės yra tokios kaip ir žmogaus.

Aštunta dvyliktoji „Aš vidurinėje“. Vidurinėje jau mes galime susipažininti su įvairiais dalykais. Pavyzdžiui, vėjas gali savo judėjimą paversti kitu judėjimu, vanduo gali miltus malti, gaminti elektrą. Galime bendrauti su tais, kurių nematome, kurių neapčiuopiame, bet žinome, kad yra, ir galime bendrauti. Tai yra Dievo Trejybė: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia. Mūsų tautosakoje „Žalčių Eglė“ Žilvinas yra Dievas, Eglė – žmogus. Jos vaikai gali bendrauti žodžiu, balsu, garsu su Žilvinu, su Tėvu. Tai yra Dievo Trejybė, balsas, žmogus ir Dievas. Tai tokia mūsų Trejybė.

Devinta dvyliktoji „Aš Universitete“. Iš septintos dvyliktosios žiūrint mes nedaug ką suprantame, ką jie ten Universitete veikia, koks yra jų teisynas, įstatymynas ir programynas, mes juos tik įvardijame ir viskas. Universitete yra specialistai, inžinieriai, mokslininkai, profesoriai, aiškiaregiai, kerėtojai, burtininkai, šamanai, poleontologai, istorikai ir t.t. Žiūrėdami iš septintos dvyliktosios „Aš pradinėje“ menkai juos pažįstame ir daugiausiai paprastame gyvenime iš jų pasijuokiame. Pagal mūsų tautosaką „Žalčių Eglė“, Eglė yra galintis žmogus. Ji gali pasakyti žodžius, ir  vaikus – žmogų paversti medžiais, gali ir atvirkščiai. Gali akmenis paversti bandelėmis, vienu kviečio grūdu pamaitinti visą kariuomenę, vienu lino pluoštu apdengti visą Tautą. Tuo užsibaigia didžiausias mūsų pažinimas apie šeimyninę žmogaus galią.

Mes nenagrinėsime dešimtos dvyliktosios „Aš Akademijoje“, nes jau iš septintosios dvyliktosios žiūrint visai neturime jokio supratimo apie jų veiklą, apie jų gyvenimo būdą ir apie mūsų Tautą nieko beveik neišlikę. Gal kur yra istoriniuose rankraščiuose užrašyta, bet mūsų Tautoje apie Akademijas nėra. Dešimtoje dvyliktojoje „Aš Akademijoje“ apie mūsų senovę tiek pasakyta, kad šita žmonių grupė nebuvo šeimyniniai, jie buvo žyniai, priklausę dešimčiai žynijų (vienuolynų), nes senajame mūsų tikėjime nebuvo vienuolių ir atsiskyrėlių, tokio net žodžio nebuvo, o buvo tik žyniai ir buvo 10 žynijų. Jos yra išlikę mūsų kalboje, gyvojoje kalboje, kai kur ir raštuose, apie kai kuriuos yra užsiminta įvairiose kronikose.

 Dešimt žynijų ir žynių:

1.    Gižai – Dievo amatininkai.

2.    Nėniai – auklėjantys Tautą.

3.    Ligažiniai – regintys dvasias, reiškia užėję pas ligonį gali pasakyti kokia jis liga serga.

4.    Toliažiniai – tai yra ateitis, Dievo ateities regėtojai.

5.    Valkatai – galėjo pakeisti kūną, vieną kūną kitu kūnu, panašiai kaip Kristus vandenį pavertė vynu.

6.    Vaišniai – tai yra žemdirbystė, orai. Jiems priklausė klimatas.

7.    Laužadžiai – jau pagal šitą žodį žinome, kad laužantys žodžius, tai yra užkeikimų, prakeikimų, užkalbėjimų, kerų naikintojai. Jie turėjo tokią dvasią, kad galėjo sunaikinti.

8.    Vydžiai – kalbininkai. Jie, Dievo nurodymu, įvesdavo naujus žodžius ir esamus žodžius panaikindavo, bet tas panaikinimas nelabai gerai sekdavosi, nes įpratę žmonės juos vartodavo ir toliau.

9.    Bagariai arba kalviai – tai patys galingiausi. Padavimuose sakoma, kad jie galėjo net žvaigždes danguje stumdyti, jas užgesinti arba įžiebti naujas.

10. Salakai – senovės regėtojai. Dabar mes sakome praeities, o senovėje sakydavo – senovės regėtojai. Jie galėjo pamatyti tiksliai kas ir kur tuo laiku įvyko. Jie priklausė dešimtai dvyliktajai „Aš Akademijoje“.

 

Šis mūsų dvylika dvyliktųjų pažiūrėjimas į žmogų – nieko ypatingo. Tai atrodo visai suprantama ir viskas aišku.

Bet mes pasižiūrėkime vietoj žmogaus į žmonių grupes. Pasižiūrėkime į gentis, į tautas ir į valstybes nuo penktos dvyliktosios „Aš lopšelyje“. Kaip mūsų keliautojai, kronikininkai apie šiuos žmones rašo. Jų buvo ir dabar jų yra. Kaip jie aprašo šiuos žmones: laukiniai, bedieviai, be civilizacijos, ne žmonės, kuriuos reikia išnaikinti, na kiti sako, kad reikia pamokyti. Ar mes apie savo vaikus taip sakome, kai jie guli lopšy ir net nekalba, ir nevaikščioja, ir nešneka, ir, atrodo, nieko neišmano? Ar mes taip kalbame? O apie tautas, apie gentis, apie valstybes, mes taip sakome. Tai yra baisu. Baisiau negali būti.

Kai mes žiūrime į tautas, gentis šeštos dvyliktosios „Aš darželyje“ aspektu, ką mes apie juos sakome? Sakome, kad tai yra stabmeldžiai, pagonys, be civilizacijos, be jokio supratimo. Juos reikia naikinti arba juos reikia mokyti ir t.t. Baisu, tai yra baisu, daugiau nieko negalime pasakyti. O pilnos kronikos tokių dalykų prirašytos, ne tik kronikos, bet ir aprašymai, atsiliepimai apie tautas. Ir šios tautos naikinamos, iki šios dienos yra naikinami tie žmonės, tai yra baisu. Mes savo vaikų nenaikiname, kad jie grįžę iš darželio katinėliui, paukšteliui pasakoja, mes išgirdę džiūgaujame, o kad tauta taip kalba, tai ją reikia užmušti. Siaubas.

Septinta dvyliktoji „Aš pradinėje“ moka rašyti. Senovėje jie daugiausia buvo raštininkai, kronikininkai, Šventų Raštų rašytojai. Kiek Dievą jie pažinojo? Jie Dievą pažinojo kaip žmogų.

Mes pražioje sutarėme, kad dvylika dvyliktųjų rašysime iš septintos dvyliktosios „Aš pradinėje“. Ir dar sakėme, kad kiekviena dvyliktoji dyliktosios menkai pažįsta save. Tai yra menkiau arba visai nežino apie kitas dvyliktąsias. Todėl mums aštuntoji dvyliktoji yra tamsus miškas, o ką jau bekalbėti apie devintąją ir dešimtąją dvyliktąsias. Bet mes turime daug įvardijimų: gudročiai, išmintinguoliai, specialistai, meistrai, aiškiaregiai, šamanai, kerėtojai, burtininkai, daktarai, profesoriai, akademikai, viršininkai, pirmininkai, prezidentai, sukčiai, apgavikai, savanaudžiai, skriaudikai. Dėl šitų visų įvardijimų mes retkarčiais pradedame bruzdėjimus, streikus, maištus, sukilimus, revoliucijas ir net karus. Tai visiškai natūralus elgesys.

Dvylika dvyliktųjų klausia: „Kokia reikšmė ir nauda yra išklausius, perskaičius dvylika dvyliktųjų?“ Atsakymas: „Kiek skaitytojų ir klausytojų, tiek skirtingų atsakymų“. Todėl visus atsakymus dėstome į eilę, kurie vieni į kitus yra arčiausiai savo panašumu. Išdėstę gauname visą eilę. Kraštą dešinėje ir kitą kraštą kairėje. Dabar paimame iš dešinės atsakymą ir žiūrime: „jokios reikšmės, jokios naudos, gaila sugaišto laiko. Reikšmė ir nauda absoliutus nulis“. Dabar imame iš kairės pusės kraštinį atsakymą. Atsakymas: „dvylika dyliktųjų – kiekviena raidė, kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys yra įstatymas, pagal kurį gyvenu ir bendrauju su Visata. Reikšmė ir nauda – absoliuti begalybė“.

1 priedas


Keletas vaizdelių iš Tautos ženklų albumo. 

Trejybės stulpai

Trys stulpai – tvirta šeima:

Tėvas, motina, sūnus,

Vidurinio vartuose žila galva,

Kotą žalčio apsivijusi Tauta.

 

Šitam Dievo Trejybės ženklui mūsų tautoje yra apie 30 tūkstančius metų, žemėje šis ženklas įspaustas prieš 7 tūkstančius metų žynijų centruose.

 Vytis

Amžino mėlio dangaus skliaute,

Kirvį suspaudęs Šiaurės žvaigždės delne.

Vytis šuoliuoja Grįžulo aukso balne.

Trejybė įspausta žemėje, danguje ir vėliavoje.

 

Ženklas yra jaunas. Jam apie 3000 metų. Vieną kartą buvo keistas. Iki 31-ojo karaliaus krikšto Vyčio delne buvo kirvis, Mažieji Grįžulo ratai – Dievo įstatymo ženklas. Iki 31-ojo karaliaus per krikštą karalius gaudavo pašventintą kirvį, nuo 32-o Tautos karaliaus krikšto Vyties delne buvo dviašmenis kalavijas, Dievo Tėvo tiesos žodis. Karalius per krikštą gaudavo šventintą dviašmenį kalaviją. Šis ženklas yra toks iki šios dienos.

Trispalvė

Pasaulio kryžkelė ant jūros kranto

Apsisiautusi Trejybės trispalve.

Vis lopšį supa ir dainas dainuoja

Sena sena nesenstanti kalba, Tauta. 

Dievo Trejybės trispalvė yra gauta prieš 100 metų.

 

Vyčio kryžius

Viršuje kryžius – Dievo žodis.

Apačioje žaltys – Tautos kalba.

Šį Dievo įsčių ženklą neša

Tik Vytis ir Žirgas, Visata.

 

Šis ženklas taip pat yra senas apie 30 tūkstančių metų. Jis parodo Dievo kūrybos prasmę. Viskas ir niekas. Iš nieko – viskas. Viskas – į nieką. Tokia yra žiedo forma. Šitas ženklas yra ant visų vyčių kapinynų, įspaustas į žemę.

 

Saulutė

Iš vidurio šviesybės taško

Šešieji spinduliai,

Aplinkui sujungti į Saulės taką

Septintuoju namo namo

Ir jau namuos esu.

Ryte ir vėl į Saulės taką išeinu.

 

Šis Dievo Tėvo ženklas yra ir labai senas. Su juo kartu buvo duoti dar du ženklai. Tai kryžius – Dievo Kūnas, Dievo Sūnus, Dievo Žodis. Ir Dvasia – Dievo šviesa, Dievo žvaigždė, Dievo žvakė.

 2 priedas

 

Keletas vaizdelių iš 24-ių Dievo didžiųjų Dvasių ženklų mūsų Tautoje.

 Garnys

Haruda, Orionas, Garnys, Šienpjovys

– ypatingas dangaus šviesulys.

Garkalny išskleidęs dviejų mylių sparnus,

Neša mus, neša nuostabiausius vaikus.

 

Pirmasis didysis Dievo Dvasios ženklas yra garnys. Jam yra mūsų Tautoje apie 30 tūkstančių metų, bet Žemėje Garkalnyje jis yra įspaustas tik prieš 12800 metų. Jis yra ypatingas tuo, kad iš jo nugaros eina ryšys, šventtakiai su 6 skirtingomis galaktikomis, kurių vienoje iš jų kalbama mūsų Tautos kalba.

 

Aras

Ar, are, areli, tu viską žinai.

Į klausimus Tėvo visiems atsakai.

Seniausios kalbos trumpiausiu žodžiu.

Taip arba ne, arba tyliu.

 

Devintosios didžiosios Dvasios ženklas yra Aras. Ši Dvasia yra tarpininkas tarp visų visų esybių. Ir mes ją vartojame iki šios dienos – vardą sutrumpinta forma „Ar“.

 

Sakalas

Pailsęs, atsisėdęs krante,

Pėdas įmerkęs šiltam ežere.

Senovę pastūmęs truputį tolyn.

Salakas užsnūdo gilyn ir gilyn.

Pažadintas vėjo ošimo bangų

Apžvelgęs platybę naujų vandenų.

Suprato – senovė gelmėj

Ir salakų nebereikės.

Bet PATS parodė pirštu

Čia sakalo pėdsakas bus.

 

Dešimtasis didysis Dvasios ženklas yra sakalas. Tai yra praeitį reginti didžioji dvasia. Ir  jos didžiausia ypatybė yra šiandien. Nuo šiandien dienos galima eiti neribotai į praeitį. Todėl ir ne sakalas jų žyniai ir žynija vadinasi, bet salakai.

 

Tauras

Dvidešimt keturių

Tauras vidurys.

Vidurius išplovus

Rasis žiedas obuolys.

O toliau daryk,

Ką aš tau sakiau.

Badalkį ir nežinią

Atitverk greičiau.

 

Dvyliktosios didžiosios Dvasios galia yra susisiekimas su visa Visata.

 Apuokas

Tai juokias, tai verkia, tai ūbauja gūdžiai.

Pasitinka, išlydi namo.

Kiekvieną dvaselę pažįsta, supranta.

Apuokas nuovokus dvasregys.

 

Septynioliktosios didžiosios Dievo Dvasios ženklas yra Apuokas. Tai didžioji dvasia, reginti kitas dvasias. Šitą dvasią turintys ir žynija, ir žyniai vadinosi ligažiniais.

 

Gulbė

Visi guli, visi miega,

Ir nunešęs paguldai.

Kad po tūkstančio ar šimto metų

Eitų ten, kur tu liepei.

Visi turi vardą, laiką, taką.

Gulbė tik viena juos girdi, mato.

 

Dvidešimtoji didžioji Dievo Dvasia. Dvasios ženklo vardas yra Gulbė. Tik ši vienintelė dvasia mato ateitį: nuo gimimo iki mirties, nuo pastatymo iki sugriuvimo ir taip toliau.

 

Ungurys

Trisdešimt tūkstančių metų miegojęs

Vandenynų, dangaus ir žemės gelmėse.

Ungurys pažadintas pražiojo savo juodą žiaumę

Ir žemėje šviesu, ramu, švaru.

 

Dvidešimt trečiosios didžiosios Dievo dvasios ženklas yra Ungurys. Dvasia, ryjanti, naikinanti visą juodą esybę. Tai yra dvėselieną ir dvasialieną, ir nereikalingus dalykus.

 

Vėžys

Vyžius, skarabėjus, šūdvabalis

Aštuoniom porom apglėbęs

Turi danguje ir žemėj viską,

Balą, Baltiją ir Tato pieną.

 

Dvidešimt ketvirtosios paskutinės didžiosios Dievo dvasios ženklas – Vėžys. Jis turi dar apie 10 skirtingų įvardijimų. Vėžys – vyžio dvasia, turinti viską viską viską ir turės visko, ko reikės visiems, gali visko visiems duoti. Ji neturi dvasios atimti ir sunaikinti. Taigi ji nuo pradžios ir dabar tokia yra.

Ir  visos 24-ios tokios dvasios bus visą laiką.

 

3 priedas.

24-ių didžiųjų Dievo dvasių ženklai.

1 Garnys

2 Gegutė

3 Varnas

4 Kiškis

5 Ruduolis, Liepsnelė

6 Žirgas

7 Avinas

8 Ernis

9 Aras

10 Sakalas

11 Gyvatė

12 Tauras

13 Karvelis, Balandis, Kapautė

14 Vyturys, Tyruolis, Cyruolis

15 Žaltys

16 Pempė

17 Apuokas

18 Elnias

19 Vilkas

20 Gulbė

21 Gervė

22 Briedis

23 Ungurys

24 Vėžys

 

Šitos 24-ios Dievo didžiosios Dvasios, skirtos mūsų Tautos žmonėms, ir jos, kokios buvo prieš 30 tūkstančių metų, tokios yra ir dabar, ir galima jomis pilnai pasinaudoti. Jų visas reikšmes, požymius, galias, jėgas, bendravimus su jomis galime rasti mūsų Tautos tautosakoje. Tai yra pasakose, padavimuose, dainose, patarlėse ir gyvenimo aprašymuose. Tačiau turiu būtinai perspėti, kad vietoj košės, neprisivirtume makliošės, kaip kad atsitiko su Vėžiu. Vėžys yra didžioji Dvasia, viską turinti ir viską galinti duoti, negali tik atimti ir sunaikinti. Bet pasaulyje laikas nuo laiko ateina įvairių, pavyzdžiui, ligų, ir į tautas po maro atėjo visokių užkratų, epidemijų. Ketvirtoje, penktoje vietoje yra baisi liga, kurią tos kitos tautos įvardijo – vėžiu. Galų gale ta liga pasiekė ir mūsų Tautą. Ir mes, kaip geri vaikai, nieko negalvodami, nieko neprotaudami išsivertėme į savo kalbą – vėžį. Tą baisią ligą vadiname vėžiu. Vėžys nenaikina, nieko neatima, bet gali duoti tai, kas sunaikins bet kokią ligą ir visokias ateinančias ligas, kokios pasaulyje tik atsiras. Vėžys turės visą laiką tai, kuo jas sunaikins. Bet mes, išsivertę vėžį pažodžiui, kada liga ir mūsų šalį palietė, apsiginklavę šitie, mes šapeliai, švirkštais, nuodais, įvairiomis  piliulėmis, mirties spinduliais, skalpeliais ir dar viskuo einame užmušti vėžį, einame nugalėti vėžį, sunaikinti vėžį. Juokingesnio dalyko nėra. Net toks įvykis kaip pasaulio pabaiga negali jo sunaikinti, jokios Didžiosios Dvasios, taip pat ir Vėžio.. O mes, šapeliai, einame jo sunaikinti. Reikia atsidusti ir pagalvoti, kur mes per pastaruosius 500 metų nuėjome ir kiek mes vietoj košės prisivirėme makliošės.

Ir dar... Nemėgdžiokime nei graikų, nei romėnų, bet atsiminkime, kad yra Vienas Turėtojas, o 24-ios Dievo didžiosios Dvasios yra Turėtojo sandėlininkės. Mums paprašius, jeigu turi – jos duoda, o jeigu neturi – neduoda. Ir dar... Nedrumskime ramybę nei mirusiems, nei stabams. Jeigu mes be jų neapsieiname, tai mirusiems palinkėkime malda ramybės, o stabus nudažykime antikoroziniais, drėgmei atspariais dažais, nes mūsų didžiausieji, šviesiausieji ir juodžiausieji pasiekimai yra mūsų įtikėjimai. Tai įrodė Puntuko nešėjas.

Ir dar... Visi žinome – „AŠ be pradžios“. Bet pamėgdžiojame kitas tautas ir jų kalbas, Jam sakome: „Tavo motina ateina“.

 

Senelis ir mažutėlis

- Seneli, ar aš žmogus?

- Dar ne.

- O tu žmogus?

- Jau ne.

- O kas žmogus?

- Nėra.

- O kur dingo žmonės?

- Ar tau reikia būtinai žinot?

- Seneli... Būtinai. Juk tu pats dainuoji: „Aš augu ir stiprybę semiu iš praeities ir senovės“. Man būtinai reikia žinoti.

- Na gerai, tada klausyk. Kai mes atjojome į šitą žemę ir apsigyvenom, keturis tūkstančius metų mūsų žirgas bėgiojo ir šuoliavo keturiomis kojomis. Tai iš keturių buvo visi keturi žmonės, nes žirgas yra mūsų Tautos ir žmonių veidrodis. Du tūkstančius metų žirgas šuoliavo trimis kojomis, tai yra iš keturių buvo trys žmonės. Vieną tūkstantį metų žirgas šuoliavo, bėgiojo dviem kojomis. Iš keturių buvo du žmonės. Ir  penkis šimtus metų žirgas striksėjo viena koja. Tai yra iš keturių buvo vienas žmogus. Kai baigėsi 500 metų, žirgas pargriuvo, parpuolė, atsigulė, liko gulėti. Ir iš keturių nebuvo nei vieno žmogaus. Taigi aš pasakiau tau, kad žmogaus nėra.

- O seneli, kada pargriuvo, parpuolė žirgas?

- Nuo tada, kai apsigyvenome šioje žemėje. Praėjo 7500 metų. Pagal darbartinį kalendorių žirgas pargriuvo, atsigulė tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antrais metais ir guli po šiai dienai.

- Seneli, o kada žirgas atsikels?

- Nežinau, mažutėli.

- O aš žinau. Kai ateis raitelis, prikels žirgą ir pastatys ant keturių kojų.

- O kada raitelis ateis?

- Seneli... Tu prisimink, tu žinai, kad mūsų, mažutėlių, pasaulyje yra garsiausias prašymas, balsas skardžiausias, tyriausias ir galingiausias, nuo kurio pabunda Tėvas. O Tėvas pabudęs mums duoda viso to, ko mes prašome. Todėl mes pašauksime raitelį, kuris prikels žirgą, pastatys ant keturių kojų.

- Mažutėli, kaip bus su gyventojais šitais, kurie šioje žemėje gyvena?

- Seneli, nieko su jais nebus. Kaip jie ligi šios dienos išeina, taip ir paskui išeis ten, kur tu eini. Ir jokio stebuklo nebus.

- Viskas aišku man. Suprantu ir viskas aišku, mano mažutėli. Teisingi tavo žodžiai. Tai yra tiesa. Ir jais tikiu, kad taip ir bus.

Ir nusikvatojo galingosios Tautos Girios, nes jose pravirko visi, kurie niekada gyvenime neverkė. Ir dar kažkas pakuždėjo: ateina Atvelykės ir po jų už mėnesio bus Joninės. 




Pagaliau...

Prieš du tūkstančius metų yra pasakyta ir užrašyta: „Mums negalima nieko nuteisti mirtimi“. Bet... Tuo pačiu metu Jonui Krikštytojui nukirto galvą – nuteisė mirtimi. Apaštalą Judą ir Steponą užmušė akmenimis – nuteisė mirtimi. Jėzų prikalė prie kryžiaus – nuteisė mirtimi. Bet Jėzų teisė ir Romos statytinis Izraelyje. Tai gal Jėzus buvo Romos pilietis? Anaiptol. Poncijus Pilotas pasakė: „Jis yra jūsų žmogus ir teiskite pagal savo įstatymus“. Kas per painiava? Rusų, lenkų ir kryžiuočių vienuoliai prieš 800 metų užrašė, kad mūsų tauta yra pagonių tauta, turi daug dievų ir garbina daug dievų. Tuo pačiu metu karalius Gediminas sakė: „Pas mus krikščionys lenkai, rusai ir mes garbiname vieną Dievą ir visi turime vieną Dievą“. Kas klysta, kas klaidina ar kas nežino, ką rašo? Kunigaikštis Kęstutis ir jo žmona Birutė sūnų pakrikštijo Vytauto vardu. Krikščionys kryžiuočiai žinojo, kad Kęstučio ir Birutės Dievas yra netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras, ir Vytautą pakrikštijo Vyganto vardu. Krikščionys stačiatikiai žinojo, kad kryžiuočių Dievas – netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras, ir Vygantą pakrikštijo Sergejaus vardu. Krikščionys lenkai žinojo, kad stačiatikių Dievas – netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras, Sergejų pakrikštijo Aleksandro vardu. Kyla klausimas: kieno Dievas tikras, krikštas visavertis ir vardas geras? Nesukime sau galvos. Prieš du tūkstančius metų į tai atsakė mūsų mokinys savo mokiniams apaštalams: „Jūs su manimi kartu jau 7 metai ir nepažįstate Tėvo?“. Tas, kas nepažįsta Tėvo, nepažįsta ir sūnaus. Šituos jo žodžius mes patvirtinome dvidešimtame amžiuje. Krikščionių vienintelis ir pagrindinis įstatymas yra: „mylėk Tėvą, artimą ir priešą kaip pats save“. Bet mes per dvidešimtąjį amžių sukėlėme du pasaulinius karus ir įvairiausiais būdais nukankinome ir nužudėme 93 milijonus žmonių. Tai ir yra antspaudas, kad mūsų mokinio pasakyti žodžiai prieš du tūkstančius metų yra šventa teisybė, o antspaude dar įrašėme: „mes nepažįstame nei Tėvo, nei sūnaus, nei patys savęs“.

1996 m. Marijampolėje įvyko dviejų dienų suvažiavimas, susirinkimas, seminaras, konferencija ar kongresas kaip jį bepavadintume. Įvardytas – „Sūduvos priešistorės“. Į jį buvo pakviesti mokslininkai istorikai ir archeologai iš Lenkijos, Baltarusijos ir Vilniaus. Ką atsimenu iš tų dviejų dienų?

Pirmą dieną vedėjas paklausė:

    Kodėl nėra profesoriaus archeologo Prano Kulikausko?

Kažkas atsakė:

    Žmona neleido.

    O kodėl ji neleido?

    Todėl, kad neperšaltų.

Antra diena – tai buvo pasišnekėjimų, pasiginčijimų, pasiaiškinimų diena. Vienas atsistojęs pasakė, kad sūduviai yra tie patys jotvingiai. Greitai vienas papriešino, kad tai negali būti, nes jotvingiai yra išnaikinti XI a. Tuoj pat kitas pasakė, kad tai yra netiesa, nes jotvingiai yra išnaikinti XIII a. Vedėjas, matydamas reikalo gilumą ir apimtį, pasiūlė sudaryti mokslininkų istorikų komisiją, kad tiksliai atsakytų, kada buvo išnaikinti jotvingiai. Tada atsistojo viena moteris – Minsko istorijos archeologijos instituto tyrinėtoja Kovalevskaja ir tarė: „Ką jūs čia šnekate? Apie kokį jotvingių išnaikinimą? Aš esu jotvingė, mano tėvai ir vaikai yra jotvingiai, ir mano gimtinėje, visose gyvenvietėse aplink gyvena jotvingiai. Mūsų niekada ir niekas neišnaikino“. Nejauki tyla. Atrodo, kad visi gavo per snukį su šlapia mazgote – toks pas mus yra pasakymas. Kyla vienintelis klausimas. Kiek laiko mes dar maitinsime šituo praeities jovalu nuo pradžios mokyklos iki universiteto užbaigimo? Į šį ir visus kitus klausimus atsako mūsų ankstesnis mokinys, prieš 3500 metų išvedęs savo tautą iš Egipto nelaisvės į Arabijos pusiasalį: „Visi gimusieji vergijoje yra vergai ir nei vienas vergas neįžengs į naują žemę, į naują tautą ir į naują gyvenimą“. Tai yra įstatymas ne tik dėl žydų ir visų kitų pasaulio tautų, bet ir dėl mūsų tautos, nes pats įstatymas yra išneštas iš mūsų tautos.

Ką mes žinome apie vergiją, vergovę ir vergą? Žinome, kad vergovė buvo Egipte, Tarpupyje, Romoje ir Amerikoje. Ir dar žinome, kad vergovės valstybę sudaro dviejų sluoksnių gyventojai. Tai yra laisvieji piliečiai ir vergai, kurie yra prilyginami gyvuliams. Tai viskas, ką rašo vergų istorijos vadovėliai. Tada mes sakome, kad mes nieko nežinome nei apie vergiją, nei apie vergovę, nei apie vergą.

Pažiūrėkime, ką mūsų kalboje reiškia žodis vergija? Jis yra vienareikšmis žodžiams – Graikija, Vokietija, Žemaitija ir vergija. Šie žodžiai reiškia griežtai aprėžtą žemės plotą, kuris turi nepakartojamą dvasią. Ir kiekvienas toje žemėje gimusysis žmogus gauna tos žemės dvasią. Graikijoje ligi mirties ir kur jis bebūtų – graikas, Vokietijoje – vokietis, Žemaitijoje – žemaitis, vergijoje – vergas. Mes galime nusakyti graiko, vokiečio, žemaičio dvasią, o apie vergą mes nieko nežinome. Todėl sakome, kad kiekvienas žmogus gimusysis vergijoje yra vergas.

Vergas tai yra toks žmogus, kuris neturi ryšio su Tėvu. Tėvas su juo turi ryšį. Vergą galime palyginti su puslaidininkiu, kuris turi vienapusį ryšį. Dar galime pasakyti, kad vergas ir vergija sudaro vergovės dvasią. Vergų grupė laisvoje žemėje niekada nesudarys vergovės dvasios, taip pat laisvi žmonės vergijos žemėje nesudarys vergovės dvasios, tik vergai gali sudaryti vergijos žemėje vergovės dvasią.

 

Dabar pažiūrėkime kaip atsiranda vergijos žemė.

Pirmas. Davėjas, gavėjas arba gavėjai.

Antras. Laikas, vieta, žemė ir įvykis, aktas.

Trečias. Priežastys: susijungimas, prijungimas, aneksija, okupacija, užgrobimas, nukariavimas.

Ketvirtas. Žemės įvergijimo dvasios: apribojimas, draudimas, prievarta, pažeminimas, paniekinimas, užkeikimas, apgaulė arba klaida ir daugelis kitų.

Penktas. Pasekmės. Davėjas, duodamas vergystės dvasią žmonių grupei, genčiai, tautai ar valstybės piliečiams, laisvus žmones niekada nepadarys vergais. Bet tie žmonės, gavę vergystės dvasią, yra panašūs į žaibolaidį. Ta dvasia juose neužsilieka, bet nueina į žemę. Nuo šio momento žemė tampa vergijos žeme ir nuo šio laiko gimsta tik vergai. Bet reikia neužmiršti įstatymo, kad davėjas gali duoti tik tai, ką jis turi, ko jis neturi – negali duoti. Taigi davėjas, duodamas vergystės dvasią, tampa žaibolaidžiu ir jo žemė tampa vergijos žeme, ir abi žemės tampa vergijos žemėmis. Nuo šio laiko gimsta tik vergai. Vergystė vergijos žemėje tęsiasi nuo akimirksnio iki tūkstančių metų, kol ji yra sunaikinama.

 

Dabar galime pasižiūrėti į savo tautą ir tautos žemę.

Nuo seniausių laikų mūsų tautos žemė ir jos žmonės buvo laisvi nuo visokių vergysčių. Ir tik 1437 m. mūsų sąjungininkės dėka mūsų žemė tapo vergijos žeme. Prasidėjo baudžiava. Buvo pasiūlyta anksčiau 1432 m., bet tam pasipriešino mūsų buvęs karalius Jogaila. Ši vergijos žemė tęsėsi iki 1922 m. liepos mėnesio, kai Marijampolėje kviestinis kunigas Juozas Tumas Vaižgantas per aukojimą sunaikino mūsų žemės vergijos dvasią. Nuo šio laiko mūsų žemėje gimė tik laisvi žmonės, mūsų tautos laisvi vaikai. Tai tęsėsi iki antros vergijos, kuri prasidėjo 1940 m. liepos mėnesį. Nuo šio laiko vėl mūsų žemė tapo vergijos žeme ir gimdė vergus iki 1987 m. liepos mėnesio, kai kunigas Petras Sitka viena auka, Simne kunigas Vytautas Gustaitis dviem aukomis ir Kybartuose kunigas Alfonsas Sadauskas viena auka sunaikino mūsų žemės vergijos dvasią. Šiomis keturiomis aukomis buvo panaikinta mūsų tautos vergijos žemė. Ar nuo vergijos dvasios panaikinimo mes ką nors pajutome? Šiame akimirksnyje mes nieko nepajutome. Tai gal nieko ir neįvyko? O visgi įvyko. Valstybės sostinėje aukščiausioje valdžioje – Centro Komitete – kilo sąmyšis. Vienas Centro Komiteto vergas-vergvaldys savo atsiminimuose rašo: „Kažkas valstybėje atsitiko. Centro Komitete mes priiminėjome pačius optimaliausius sprendimus, juos pavedėme vykdyti patiems gabiausiems, veikliausiems veikėjams, paskyrėme sąžiningiausius kontrolierius. Viskas ėjo į priešingą pusę, dėjosi chaosas. Buvo kreiptasi į Akademijų akademikus, institutų mokslininkus, į Kaukazo, Altajaus, Tuvos mongolų aiškiaregius, bet niekas negalėjo atsakyti kas dedasi valstybėje. Galiausiai Centro Komiteto generalinė galva išvyko į Bulgariją pas neregę aiškiaregę pasiteirauti, kas dedasi ir kas toliau dėsis. Neregė aiškiaregė patyrinėjusi pasakė, kad valstybės žemėje atsirado nauja žemė, kitokia žemė, priešinga žemė, valstybę griaunanti žemė, kurios neįmanoma nei uždengti, nei sunaikinti. Jos vardas – Litva. Ir jeigu ši žemė nebus pašalinta iš valstybės sudėties per 5 metus iki 1992 m., jūsų valstybės neliks nei ženklo. Kas dėjosi generalinėje galvoje nėra užrašyta. Bet mes žinome, ko neregė aiškiaregė nepasakė. Ji nepasakė, kad šita žemė laisva ir joje gyvena 3 milijonai vergų, o tarp jų gyvena700 tūkstančių laisvų žmonių, gimusių nuo 1922 m. iki 1940 m., kurių negalima nei sulaikyti, nei nugalėti. Kas buvo toliau mes daugelis atsimename, o jaunesni gali pasiskaityti užrašuose, atsiminimuose. Ką mes turime šiandien 2021 metų rugsėjo pirmai dienai? Galime pasakyti, kad mūsų žemė yra laisva, kad mūsų yra laisva tauta, kad mes turime laisvą nepriklausomą valstybę ir kad iš 3 milijonų vergų belikę tik 72 tūkstančiai, kurie kasdien nyksta kaip pernykštis sniegas. Dabar galime mes patys atsakyti į paskutinįjį klausimą. Mūsų valstybėje, mūsų tautoje baigsis praeities, ateities gyvenimo jovalas kartu su paskutine vergo dvasia. O gal jau ir baigėsi? Tada kyla klausimas: o ką darysime toliau? O taip, kaip mes giedame kiekvieną dieną. Iš praeities semsime stiprybę. O tai reiškia, kad mūsų Tėvynei – Tėvo žemei, mūsų tautai, Tėvo vaikams, Tėvas niekada nedarė, niekada nedaro ir šiuo akimirksniu nedarys jokių stebuklų. Kas nemoka – netaps tūkstančio amatų mokytoju, kas nežino – netaps visažiniu išminčiumi, kas neturi – netaps visapasauliniu turtuoliu. Dėl visko ir visada reikės pasiklausti Tėvo. Tai mūsų tautoje seniausias mūsų įstatymas, galingiausias įstatymas ir būtiniausias įstatymas, kurio neturi jokia pasaulio tauta. Jis tik galimas mūsų tautai. O kas dar nemoka ir negali pasiklausti, turės pasiklausti tų, kurie gali. Nes ir M. Gorbačiovas važiavo į Bulgariją pasiklausti pas Vangą. Pagaliau visiems visiems visiems malonių, prasmingų, būtinų ir reikalingų pokalbių su Tėvu, nes pasaulis jau skambina visais varpais, kur mes taip ilgokai užtrunkame. Pagaliau pajudėjomas.

Ir galiausiai kalbininkams klausimas iš praeities. Kiek praėjo laiko nuo pajudėjomas iki pajudėjoma ir iki pajudėjom? Jeigu nežinome, neišsigąskime. Niekas nesušaudys, nepavergs, neatims diplomo, nežemins, neniekins, nes asamas Tėvo laisvos žemės laisvi žmonės, kalbantys Tėvo kalba. Telieka tik pasiklausti.

Ar tik laisvas žmogus yra vergo tarpininkas?

 

Įdomu! Ar iš tikro mūsų protėviai vartosi kapuose (kitų tautų pastebėjimas), kai kalbame apie Tautos tūkstantmetinę praeitį – kalbą, tikėjimą, papročius, įstatymus, gyvenimo būdą. Vieno žmogaus atminties praradimą vadiname mirtimi, gimimu, gimtąja nuodėme, atsiradimu iš nieko, gyvenimu nebūtyje. O kaip vadiname visos tautos praeities įvykių užmarštį, kai yra tautos žemė, pati tauta, kalba, daiktiniai praeities pėdsakai, bet pati tauta apie save nieko nežino ir tiesiog bijosi pažvelgti į save. Kas tai yra? Liga, visatos ypatingų jėgų sankirta, atminties genocidas, ar tiksliai suplanuotos veiklos ilgametis vaisius?

Sutarkime kalbėti be spėliojimų, priekaištų, verkšlenimų ir teisėjavimų – yra kaip yra.

Rugsėjo pirmoji savaitė. Mes, berniukai, pirmos „c“ klasės gimnazistai, išrikiuoti sporto aikštėje. Atėjęs kūno kultūros mokytojas, atsivertęs klasės dienyną, šaukia kiekvieną pavarde ir vardu, o mes privalome atsiliepti. Pirmas pašauktasis atsiliepė: „asu“, mokytojas susiraukė, bet, kai antrasis atsiliepė „asu“, mokytojas kilo kaip ugnis: „Kas jūs esate? Nemokate lietuviškai kalbėti ... (ir tra-ta-ta) ..., reikia sakyti „esu“. Šaukė toliau, bet, kai penktas ar šeštas vėl užgiedojo „asu“, mokytojas pribėgęs šūktelėjo: „Aš tau kaip duosiu, tai išmoksi lietuviškai kalbėti“. Mokytojas tikriausiai buvo iš Užnemunės – Nemuno dešiniojo kranto čiabuvis – dzūkas, aukštaitis, galas (tik nei žiemgalis, nei latgalis), o gal žemaitis. Nors buvo kūno kultūros pamoka, bet ji liko nepamirštama lietuvių kalbos pamoka ir kad mes sūduviai – kapsai, suvalkiečiai – esame nepilnaverčiai lietuviai, o gal ir nepilnaverčiai žmonės.

Pradžios mokykloje kalbėjomės taip kaip namuose: „asu – asantysis, asamasis, asmuo, asybė, aiti“ ir t.t., bet rašėme pagal žodyną: „esu, esantysis, esamasis“. Gimnazijoje su rašyba nebuvo jokių kliūčių, bet su šnekamąja kalba buvo dvasinis pakrikimas. Atsakinėdami pamokas gėdydavomės patys savęs. Mokėdami ir galėdami teisingai kalbėti (toks tvirtas mūsų tikėjimas), buvome priversti švepluoti – pamėgdžioti vokiečius ar lenkus, kalbančius darkyta lietuvių kalba. Vėlesnėse klasėse literatūrą dėstė mokytoja Onutė. Ji kiekvieną mėnesį vieną pamoką leisdavo kalbėti ir atsakinėti taip kaip kalbėjome namuose. Mums būdavo šventė ir linksmybė, nors tarp mūsų gimtinių tebuvo dvidešimt kilometrų ar mažesnis atstumas, bet išgirsdavome negirdėtų žodžių, posakių ir kitokių kalbinių įdomybių. Kodėl mokytoja Onutė taip darė, šiandien tyla, bet, kad ji buvo vienintelė ir nepakartojama Lietuvoje, yra tiesa.

Lietuvių (tokios genties nėra) kalbos pagrindas tapo sūduvių kalba, bet genties kaip ir kitų genčių daug žodžių nepateko į žodyną. Reikia džiaugtis, kad yra išleistas „Lietuvių kalbos žodynas“, bet liūdna ir graudu, kad iki dabar neišleistas ir neruošiamas leisti „Tautos kalbų žodynas“. To 300 000 kv. km ploto, kuriame tūkstančius metų gyvenome ir tapome skirtingomis valstybėmis, kalbomis, tikėjimais ir net save įvardiname skirtingomis tautomis, žodynas.

Aišku, „Nebeužtvenksi upės bėgimo…” – buvo kaimas, vienkiemis, gatvinis kaimas, sodybų kaimas, kolchozų kaimas ir prasidėjo vienos sodybos kaimas. „Aš didžiuojuosi savo tobula sodyba, jos elektrifikacija, automatizacija, mechanizacija. Aparatai groja ir dainuoja nuostabiausias dainas ir melodijas. Devyni šimtai hektarų duoda gausų derlių. Prieš šimtą metų šiame kaime vargo keturiasdešimt du ūkininkai, turėjo vieną armoniką, patys grojo, šoko ir dainavo. Aš džiūgauju, nes esu turtingas“. Žmogau, mūsų mokinys prieš du tūkstančius metų sakė: „Kvaily turtuoli, tu nežinai, kad esi vienas prie Juodosios Skylės“ arba „Vienas visame kaime yra mirtis“. Ne taip seniai iki 1961 metų mūsų kaimas tarp dobilų, ramunėlių ir čiobrelių pagimdė 78,25% žodžio dvasios galiūnus, o asfaltas, betonas ir plastmasė iki to laiko 21,75%. Ar tai kažkokia ypatinga reikšmybė? Tikriausiai ne, ir ne naujiena. Jau daugelis kalba, kad rašytojai, kalba ir žodis yra atgyvena. Tą patį kalbėjo ir prieš du tūkstančius metų, kai prikalę Žodį prie kryžiaus pasakė, kad tai yra gyvenimo trukdytuvas. Todėl visiškai rimtas klausimas: „AR dAR kARtą tARti – atidARyti vARtus – burną, gerklę, nasrus, žiaumę, šliaubę, žabtus, srėbtuvę, žioplę, ryklę, kosurę, kakarinę ir dar šimtą ŽODŽIO Gimtinės įvardijimų). VARmas iš pavARtės vARnui tARė – vARta. Ir mes pritARiame.

„... Žirnulis nuo lietaus, krušos ir ledų atsistojo po Aržuolu. Medyje išgirdo cypsėjimą. Įlipęs į Aržuolą rado Aro lizdą (gūžtą, peryklą) ir tik ką išsiritusius keturis Arelius: du patinėlius ir dvi pateles. Nuo krušos ir ledų juos uždengė savo drabužiu ir nusileido žemyn. Po kurio laiko parskrido ARas ir, radęs gyvus savo Arelius, Žirnuliui tarė: „Žmogau, aš turėjau tave sudraskyti, bet kadangi išgelbėjai mano paukštelius, aš tau  visada atsakysiu į visus tavo klausimus ir patarsiu darbuose – Aš ARas“.

Šio rašinėlio pastarosios dalies žodžiai užrašyti skirtingai (žodžiai su didžiosiomis raidėmis), kad atkreiptume dėmesį. Bet pirma, pažiūrėkime į kitus žodžius: „Joný, Jõni, Jõnai, Jõn“. Keturi tikriniai vardiniai daiktavardžiai vyriškos giminės šauksmininko linksnis. Visi keturi vardai reiškia vieną vardą. Klausiame iš karto, kurie yra neteisingi, netaisyklingi, tarmybės, svetimybės, senienos ir nevartotini. Vyriausias, seniausias kalbininkas Žodžio Tėvas sako: „Visi teisingi ir visi vartotini“. O dabar pasižiūrėkime į tuos išskirtinius žodžius: AR, ARas, ARžuolas, ARelis, dAR, kARtas, tARti ir t.t.

Pirmas žodis „AR“ pagal mūsų gramatikas yra dalyvis, prieveiksmis, jungtukas, jaustukas – tebūnie. Ankstesnis pavyzdys „jon“ sako, kad jis yra aptrupėjęs vardinis, tikrinis daiktavardis, vartojamas tūkstančius metų iki šios dienos. Mano kaimynas sako: „Albin, ateisi po pusryčių?“ Jokių abejonių, papildomų klausimų, nes viskas aišku. Sakome tvirtai, kad žodis „AR“ – vienas ar kitų žodžių sudėtyje yra „ARo“ vardas. ARAS yra devintoji didžioji dvasia iš Dievo Tėvo dvidešimt keturių didžiųjų dvasių. Šitos dvasios ženklas (simbolis) yra mūsų miškų erelių šeimos stambus paukštis, išnykęs prieš aštuonis šimtus metų anksčiau už miškų žvėrį taurą. Pastarasis yra dvyliktas didžiosios dvasios ženklas. Kokią reikšmę dvasia „AR“ turėjo ir turi mūsų Tautai aišku ir be pasakos, ir be šio prisiminimo, nes mes kiekvienas per dieną ją šaukiamės, jei ne keliasdešimt, tai kelis kartus būtinai. Ir dAR. Šią dvasią pasaulyje pažįsta tik mūsų Tauta, todėl dAR kARtą sakome, kad mūsų Tauta ir Kalba pasaulyje yra vienintelė ir nepakartojama. Iš pasakos žinome, kad ARas turi keturis arelius: dvi pateles – vasarą ir žiemą, ir du patinėlius – pavasarį ir rudenį. Jis yra viso laiko – ateities ir praeities šeimininkas, nes jis atsako į visus klausimus. Jis pažįsta visas dvasias ir visus kūnus. Štai su kuo gali bendrauti kiekvienas mūsų Tautos žmogus.

Dar vienas ARo paliudijimas: „Aš turėjau tave sudraskyti“. Mūsų kalbos žodžiuose dvigarsis „DR- “, „-DR-“ reiškia sąsają su mirtimi. Joks kūnas negali patekti ir gyventi dvasių buveinėje (esybėje, pasaulyje, dausose, danguose). Tai yra įstatymas. Vadinasi, pasakymas: „jis buvo su kūnu paimtas į dangų“ arba „jis danguje gyvena su kūnu danguje“ yra klaidų klaida, o ištarėjas į savo dvasios sumą įpila šaukštą deguto, neįmanomo bendravimo kliūtį. Mūsų tautosakoje dar yra išlikę liudijimų, kai žmogus, paruoštas Tėvo dvasių, dėl ypatingo atvejo viename akimirksnyje gali susitikti su Tėvo didžiąja dvasia, gauti reikiamą dvasią (ženklą) ir gyvas grįžti į kasdienybę. Žirnulis gavo Dievo Tėvo devintosios didžiosios dvasios ARo vardą, kad kiekvienas Tautos žmogus galėtų per šią dvasią tarpininkę bendrauti su visomis Tėvo dvasiomis ir su pačiu Tėvu. Jeigu nežinotume Aro vardo, klampotume nežinojimo – klaidų liūne pagal įstatymą „iš klaidų mokomės“ kaip ir visos tautos.

Žinome, kad karalius Gediminas buvo susitikęs su Tėvo devyniolikta didžiąja dvasia, kurios ženklas yra vilkas. Pastaroji karaliui pasakė, kad upių Vėlijos ir Vėlnos santakoje, kur yra Tautos karalių vėluona (kapas), pastatys Aukštaitijoje ilgalaikę keturioliktąją sostinę ir įvardins Vėlnium – „PRAEITIMI“. Dabar  mes vadiname suslavintu vardu „Vilniumi“. Mūsų Tautos žmonės yra pakol kas bendravę su dvidešimt viena Tėvo didžiąja dvasia ir ateityje teks bendrauti dar su trimis.

Klausiu: „KAS AS ASu?“. Spengianti tyla, jokio atsakymo. Kitaip būti negali. Aš neįvardijau į ką kreipiuosi. Tai kasdieninis mūsų tuščiažodžiavimas. Klausiu: „AR AS ASu“ (Ar aš esu?). Atsako taip. Toliau. „AR AS ASu AS? (Ar aš esu aš?). Atsako taip. Šis patvirtinantis sakinys girdėtas ne taip seniai, prieš 3280 metų, kai mūsų anksčiausias mokinys Masas (Mozė) klausė vardo to, kuris buvo degančiame – nesudegančiame krūme. Jis prisipažino savo vardą ištardamas tris kartus: „AS ASu AS“, tai yra „AS ESU AS“. Prie vardo pridėjo paaiškinimą, kad niekas neklystų ir kitų neklaidintų: „Aš pirmutinis (pirmutinė) ir paskutinis (paskutinė). Vadinasi, pagal kalbos žodžių garsyną-raidyną yra pirmas ir paskutinis garsas arba pagal mūsų raidyną pirmutinė ir paskutinė raidė (priklausomai nuo tautų kalbų garsų ir raidžių giminės). Pagal Maso tautos tuometinį garsyną pirmutinis yra „alef“ ir paskutinis „šin“. Tėvo vardas turėtų būti „AŠ“. Tokio žodžio jų kalboje nebuvo ir nėra. Ir dar viena įdomybė čia – degančiame nesudegančiame krūme Jis davė savo vardą, o ant Sinajaus kalno mirtinai uždraudė jį ištarti. Aišku tik viena – Dievas Tėvas turi Vardą.

Pasižiūrėkime į savo kalbos lobyną. Mūsų kalbos žodžių pirmas garsas – raidė buvo, yra ir bus „a“, o paskutinė – „S=Š=Ž“. Jo V+AR+d+AS yra „AS=AŠ=AŽ“. Truputį nejauku, lyg per tą kūno kultūros pamoką – aš nepilnavertis trupinys stoviu ant papėdės nepajudinamo kalno, kurio viršūnė virš debesų. Ar yra išsigelbėjimas nuo nepilnavertiškumo? O taip! Štai pavyzdys: pasaulio duona – tautos duona – šeimos duona – duonos kepalas – duonos puskepalis – duonos kepalėlis – duonos žiauberė – duonos riekė – duonos gabaliukas – duonos kąsnis – duonos trupinys – duonos skonis – duonos kvapas – duonos sapnas, kai prisivalgęs pabudau sotus. Ar visur visada čia yra duona? O taip! Vadinasi, TėvAS ir Jo VardAS yra AS ir AS ASU AS, ir vilkAS, ir žvaigždynAS, ir ėjimAS, ir VienAS, ir DievAS, ir augimAS yra Jo tobulAS pienAS.

Žinome šiuos du vardus: ARO ir AS. Dabar sakau: „Puiku ir gera, nes žinau vardus ir galiu bendrauti su visažiniu ir visaregiu ARU, ir visaturiu, visadaviu ir visagaliu TĖVU AŠ“. Nuostabu, bet neskubėkime.

Prisiminkime teismo rūmus, teismo liudininkus, teismo sekretorę, teisėją, bylą ir prašytoją senutę našlę-motiną, kuriai teisėjas po septinto prašymo liepė važiuoti namo, o byla yra atidedama. Aišku, kad mums reikia pasižiūrėti į save ko per daug turime ir ko neturime. Tai yra didžiausia nesusikalbėjimo kliūtis.

Pirmiausiai jausmą – reikiamybę tiksliai sudėti į norą, norą tiksliai išreikšti mintimis, mintis išsakyti žodžiais, o iš žodžių sudaryti sakinius, klausimus, prašymus, atsakymus, paliudijimus. Gyvenimo-žaidimo svarbiausia dvasia – TIKSLUMAS. Aplink mane neišmatuojama ir nenusakoma visatos gausybė, bet aš esu nepakartojamas ir vienintelis todėl, kad visatą ir mane judina, maitina, girdo, šildo, migdo, mokina ir t.t. labai tiksliai po kablelio penkiasdešimtuoju  ir šimtuoju reikšmingu ženklu (skaičiumi). Visi šie tikslūs krisleliai yra ĮSTATYMAI. O Viešpatie! Kas gali juos visus žinoti, sužinoti, atsiminti, išmanyti, panaudoti? ARAS sako, kad jis gali atsakyti į visus klausimus. Nerašysime jam užduodamų klausimų, o tik jų – atsakymus.

Aš nepažįstu savęs – nepažįstu AŠ. Nematau savęs – matau tik kitus. Neteisiu savęs, neatgailauju – teisiu kitus, bet už juos neatgailauju. Nepažįstu savo gimtos kalbos, todėl negaliu bendrauti su Tėvo dvasiomis. Nepažįstu nei Tautos praeities, nei ateities, todėl gyvenu spėlionėmis kaip ir visos tautos. Negaliu įvykdyti savo norų, nes nežinau ką daryti. Nesikalbu su Tėvu, nes nežinau kur jis yra, ką veikia ir ką jis gali. Todėl sakau, kad Jo nėra. Visko bijau – savęs, savo kaimynų, savo praeities ir ateities. Paskutinis klausimas: „AR kas aš esu?“.

Atsakymas. Šių dvasių junginys viename žmoguje ar tautoje yra vergo dvasia.

Pasižiūrėkime į žodžius – vergas, vergovė, vergija, vergvaldys. Vergas – žmogus, neturintis ryšio, bendravimo su Dievu, Tėvu, Dievo nepažįsta ir nežino, kad Jis yra. Vergo dieviškąjį AŠ saugoja septynios didžiosios juodosios dvasios, kad vergas neprisiliestų prie Dievo Tėvo. Tautoje 2021 metais yra 1,1 milijono vergų. Vergo dvasios daugelis nesupranta, todėl būtina užrašyti kitais žodžiais: vergas yra apsuptas septyniais neigiamais apvalkalais, septyniais neigiamais energetiniais apvalkalais, septyniomis neigiamomis auromis ir t.t. Broliai vergai, jeigu nesuprantate savo kalbos, menka nauda iš svetimų kalbų.

Truputį prisiminkime. Mūsų Tauta dešimtis tūkstančių metų pažįsta Dievo Trejybę – Dievą Tėvą AŠ, Dievo Sūnų Žodį, Dievo Šventąją Dvasią Šviesą, Dievo Trejybę, tai yra Vieną Dievą. Atėję į šį pasaulį, kai jau esame pašventinti – pakrikštyti, patys šventiname ir krikštijame. Ar įmanoma viską pašventinti? Tikrai ne viską: degutą, dervą, stervą, anglį, naftą, dvėselieną, lavoną, plastmasę, polietileną, nuodus, juodąją skylę, juodosios kiaulės bet kokį kūną ir dvasią, vergą, vergovę, vergiją, vergvaldį, šūdą, šudrą, smalą, prievartą, klaidą, prieštarą, priešginą, mirtį ir t.t. Nors šiuos kūnus ir dvasias neįmanoma pašventinti, bet Tėvo Šventąją Naikinančią Dvasią galima sunaikinti į Nieką. O dabar paimame pašventintą daiktą (būtinai patikriname jo šventumą), įdedame į polietileninį maišelį ir su savo tarpininkais pagalbininkais patikriname daikto šventumą, esantį polietileniniame maišelyje. Jokio šventumo! Patikrinkite kelis kartus, bet jokio šventumo. Štai jums gyvas vergo pavyzdys. Polietileninis maišelis – tai septynios didžiosios juodosios dvasios – vergovės, baimės, klaidos, Tėvo, savęs, kalbos, tiesos nepažinojimas ir negalėjimas.

Žmogus, gimęs laisvėje, niekada netaps vergu, bet gali tapti bet kurios didžiosios juodosios dvasios šeimininku. Žmogus, gimęs vergijoje, yra vergas iki mirties nepriklausomai nuo lyties, tautybės, ar jis yra akademikas, prezidentas ar šiukšliadėžių tikrintojas. Kiekvienas vergas, išėjęs iš žemės vergijos, tampa laisvu vergu, nors jis bus iki mirties vergu, bet jo vaikai bus laisvi žmonės su kitomis galiomis – dvasiomis. Gyvame kūne vergo dvasią galima sunaikinti tik ypatinga apeiga.

Vergija – žemės plotas, kuriame gyveno ar gyvena vergas ar vergų bendruomenė. Vergijos dvasią galima atskirti ir Šventąja Dvasia sunaikinti į nieką. Vergas, perėjęs žeme, palieka savo vergo dvasios – smalos pėdsaką ir kiekvienas prie jo prisilietęs įgauna vergovės dvasios bruožų.

Dabar suprantame, kad vergas, vergovė, vergija ir vergvaldys yra šaukštas deguto medaus statinėje. Tai baisus, skausmingas šaukštas Tautos žemėje ir visoje Tautoje. Yra taip kaip senieji sakė: „Gali šikna žemę raižyti, bet, kol nors vienas šaukštas bus deguto, skonis nepasikeis“.

Dar vienas priminimas. Vergovės dvasia yra baudžiava, okupacija, tremtis, įkalinimas, rekvizicija, nukariavimas, prijungimas ir bet kokia prievarta.

Mūsų Tautos žemėje vergovė prasidėjo nuo 1432 metų ir tęsėsi iki 1917 metų, ir nuo 1940 metų iki 1990 metų. Atrodo, kad jau viskas eina į GERA. Neapsigaukime. Kol nenumirs Tautoje paskutinis vergas, tol GERO nebus. Vergo negalima niekinti, žeminti, skriausti, nes jis yra taip pat Tėvo dalis – Tėvo vaikas.

Tėvo Sūnaus Žodžio pasakymas: „AŠ ASu valgomAS maistAS, o kiekvienAS valgytojAS yra amžinAS“, tai paprasčiausia, aiškiausia ir tiksliausia TIESA. Žinoma, tik tie, kurie kalba, supranta mūsų kalbą.

ARAS į pirmą klausimą atsako: „TIK“.

 

„IŠ PRAEITIES...“

 

Kinai savo kalbą užrašo trisdešimt šešiais tūkstančiais ženklų. Sanskritas – keturiasdešimt šešiais  ženklais. Morzė Europos visas kalbas užrašo dviem ženklais. Mūsų Tauta XIII amžiuje - „... jie neturėjo rašto...“ - savo kalbos žodžių nerašėme. Įdomus reiškinys! Mūsų tikėjimas, kurį šiek tiek pažįstame, sako, kad jokios tautos jokios kalbos negalima aukštinti, žeminti ar laipsniuoti pagal jokius požymius. Negalima vertinti – teisti, nes visos yra nepakartojamos, nekopijuojamos ir nenaikinamos. TAŠKAS – ĮSTATYMAS.

Ar mums reikėjo rašto, kol mes nuo dvylikos metų jau kalbėjomės su Tėvu? Nereikėjo. Tiek Tėvui, tiek ir mums per Tėvą seniausia praeitis ir tolimiausia ateitis yra DABAR, o ištartą žodį visi girdi, nes visi yra ČIA. Kasdienybė yra įdomybė, nes nežinai, kad žinai.

Prieš 500 metų pamatėme savo kalbos užrašytą žodį – pirmą raštą. Neklyskime ir neklaidinkime. Mūsų kalboje raštas atsirado prieš 8000 metų, kai iš keliolikos ir keliasdešimt gijų pradėjome rišti drobę, o rišimo būdą iš įvairių raiščių įvardijome pagal žodžio raštą. Prieš 6000 metų gijas – raiščius – pradėjome jungti mazgeliais ir atsirado megztinė drobė, bet skirtingi mazgymo būdai ir jų vaizdai vadinosi raštais. Prieš 5000 metų pradėjome narstyti vieną giją per save pačią. Atsirado įvairios nertinės drobės, bet jų nėrimo būdai vadinosi raštais. Galiausiai, beveik tuo pačiu laiku atsirado austinės drobės. Jų skirtingi audimo būdai ir vaizdai iki šios dienos vadinosi raštais. Taigi mūsų žodžiui daugiau nei 8000 metų. Reikia būtinai prisiminti, kad Tautos kalbos ištartas žodis yra Gyva Veikianti Dvasia. Užrašytas žodis yra stabas, su kuriuo galima šį tą atlikti. Kadangi mes buvome ruošiami „į klaidų liūną“ pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“, privalėjome susipažinti su garsų ženklais, o vėliau turėti raštą. Prieš 2939 metus kartu su pirmu Tautos karaliumi gavome mūsų raštą, kai į žiedą reikėjo įrašyti jo vardą. Tuo laiku mūsų kalbą sudarė trisdešimt garsų, bet pirmoji abėcėlė – raidynas – buvo sudarytas iš penkiolikos ženklų. Vėliau nuo trisdešimtojo karaliaus iki keturiasdešimt antrojo buvo septyniolika ženklų ir nuo keturiasdešimt trečiojo iki paskutiniojo – aštuoniasdešimt trečiojo – karaliaus Vytauto abėcėlėje buvo dvidešimt trys raidės. Atminkime svarbiausią pasakymą: „Iš pirmos prašė žiedo, antros – abrūsėlio, kurs kabojo ant sienos, bet negavęs, viską sudegino“. Aiškiau negali būti. Tokio žiedo, išskyrus prašiusįjį, Tautoje niekas antro neturėjo. Abrūsėlio – tai yra tokio rašto, išskyrus prašiusįjį, niekas Tautoje nematė ir nenaudojo. Raštas už žiedo ribos neišliko. Karalius, sudarydamas sutartis ar rašydamas laiškus, vartojo tų valstybių kalbas ir raštą, su kuriomis bendravo, o rašė raštininkai, vienuoliai ar net pirkliai. Pirkliai buvo savamoksliai. Vienintelėje Rinktinių Vyčių Karo Akademijoje (Karinyčioje) pagal būtinybę keli karininkai buvo mokomi skaityti, rašyti ir kalbėti tomis svetimomis kalbomis, į kurias vyko atlikti būtiną Tarnybą.

Ir dar vienas priminimas: gija, siūlas, virvė, mazgas, kamuolys, drobė, mezginys, nėrinys, audinys, linas, plaušas, raidė, raštas, kalba, šnekta, daina, žodis, išmintis, kalavijas, kirvis, raitinys, raitas, raitelis, vytis, liepos mėnuo, Žalčio žvaigždynas (Vyčio žvaigždynas, Vėžio žvaigždynas), mūsų Tauta, Dievo Sūnus, Dievo Žodis, kryžius, Kristus, visos šios esybės priklausė ir priklauso ŽALČIO ŽENKLUI.

Dairomės toliau.

XX amžiuje užrašyta: Amazonės džiunglėse gyvena gentis, kuri neturi terminų nusakyti nei praeities, nei ateities laikui.

XIII amžiuje apie mus toje pačioje kronikoje užrašyta: „... jie neskiria (nepažįsta) nei dienų, nei valandų...“. Pasižiūrėję į savo tautosaką, o ypatingai į dainas, ir sakome: visi kronikininkai, metraštininkai, istorikai, rašytojai, žurnalistai ir kiti turi vieną kiečiausią įstatymą – „Mano mama gražiausia“. Ar gali būti už gražiausią gražesnė ar bent tokio paties grožio? Jokiu būdu, nes vienintelė Visatoje. Visos kitos negražios, šleivos, kreivos, storos, perkarę, mažos, ištįsę, kaliausės, baidyklės ir t.t. Iš tikro neįmanoma nei pasakyti, nei užrašyti tiesos, jei nepažįsti tos esybės. Todėl geriausia išeitis savo neišprusėlio etiketę užkabinti aprašomajam – „laukinis“. Bet už tai raštininko nesmerkime, o pažiūrėkime, ką jis iš tikro užrašė: „Jie dienas ir valandas skaičiuoja kitaip, o kaip, aš nežinau“. Nuostabus paliudijimas ir kronikininkui nuoširdus AČIŪ. O dabar žiūrime į savo tautosaką, kalbą ir pasiklausdami Tėvo sužinome, kas mes esame ir ką galime.

Mūsų kalboje laiko sąvoka išreiškiama daugybe žodžių, kurie yra paaiškinti mūsų tautosakoje ir kasdieninėje kalboje. Nedelsdami. Trumpiausias laiko vienetas akimirksnis. Antras laiko dydis yra sprindis. „Šiandien diena ilgesnė už vakarykščią per tris sprindžius“. Pastebime, kad vieną sprindį sudaro šešiasdešimt akimirksnių. Trečias laiko dydis yra gaidžio žingsnis. „Nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį“. Pasakymas atsirado XVII amžiuje, kai prie senovės pridėjo „Tris karalius“. Vadinasi, penkiolika sprindžių yra vienas gaidžio žingsnis. Toliau keturi gaidžio žingsniai yra viena valanda. O nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo – dvylikos valandų diena ir nuo saulės nusileidimo iki užtekėjimo dvylikos valandų dienos nakties. Diena ir naktis sudaro dvidešimt keturių valandų parą, kuri visada prasideda kartu su diena, saulei tekant. Gerbiamas tautietis jau suprato, kad kronikininkas negalėjo suvokti mūsų valandų, nes valanda per Jonines buvo apie aštuoniasdešimt penkių minučių, o per Kalėdas – trisdešimt penkių minučių. Septynios paros – viena savaitė. Trylika savaičių – viena sava. Keturios savos (du patinėliai ir dvi patelės pagal tautosaką) – vienas metas arba vienas aras – 364 paros arba dienos. Dar toliau dvidešimt aštuonerius metus kiekvienas metas per vieną akimirksnį ilgėja, o po to – dvidešimt aštuonerius metus po akimirksnį trumpėja. Dabar iki 2026 metų ilgės, o jau nuo 2027 metų trumpės.

Dėl aiškesnio pajutimo ir supratimo imame seną dainą „... Ar nuneši mane jauną per pusantros valandėlės šimtą mylių“. Iš pirmo žvilgsnio – literatūriniai svaičiojimai. Neskubėkime. Mes žinome, kad daina yra mūsų, žirgas mūsų, pusantros valandėlės – laikas mūsų, šimtas mylių – ilgis, atstumas irgi mūsų. Dabar jau žinome, kad birželio – liepos mėnesiais pusantros valandos yra apie 130 minučių. Toliau mylia. Mūsų raityboje buvo toks ilgio vienetas: rykė – mylia – vėliava. Žinome, kad vėliavą sudarė 650 raitelių. Kovos rikiuotėje – rykėje – kiekvieno raitelio, sėdinčio ant žirgo, erdvė – išskėstos alkūnės ir kumščio tarpas tarp gretimos alkūnės (raitelio erdvė – 1 metras). Taigi viena rykė – mylia – vėliava apie 650 m. Šimtas mylių – 65 km. Pagal dainą žirgas vieną kilometrą turėjo nubėgti per dvi minutes. Europoje tokių žirgų, bėgančių be atokvėpio 65 km per 130 minučių, nebuvo. Pagal mūsų dainą, žirgas sako: „Galiu“. Prieš 2300 metų mūsų vyčiai Mongolijos platybėse nusipirko dvi bandas žirgų-mongoliukų, dvidešimt šešias kumelaites ir šešis eržiliukus. Nuo jų prasidėjo mūsų karo žirgynas.

Trumpai apie žirgus-mongoliukus: žemas ūgis, geras kūno sudėjimas, didelis greitis, ilgas kūno neišsekimas ir ištvermingumas. Svarbiausia žirgo savybė – ne tik pabėgti nuo besivejančio priešininko, bet kol jis mane vejasi, reikia jį pavyti iš nugaros ir nukauti, o taip galima tik su geru žirgu.

Paskutinį kartą šie žirgai dalyvavo Žalgirio mūšyje. Tokiu žirgu jodinėjo karalius Vytautas, žemaičių rinktinių vyčių septynios vėliavos ir sūduvių rinktinių vyčių trys vėliavos. Viso 6500 vyčių. Jie skyrėsi nuo lenkų ir lietuvių raitelių. Jų dešimt vėliavų buvo su Dievo Trejybės stulpais. Visi vyčiai buvo senojo tikėjimo, „be šarvų“ (štai kiek raštininkai pažinojo mūsų ekipuotę) ir mažyčiais žirgais. Šių žirgų reikšmė sunyko, kai raitelis-karys apsikaustė metalais save ir savo žirgą. Tokie svoriai ir greičio trukdžiai mūsų mongoliukams visiškai netiko ir iki XX amžiaus jie beveik išnyko. Jų šiek tiek liko Žemaitijoje ir XIX amžiuje juos pavadino žemaitukais – kažkokia nežinoma veisle. Nors jie labai greiti ir ištvermingi, bet negali lygintis nei su bolidais, nei su raketomis. Kiekvienam savo laikas.

Toliau. Metas turi dvylika mėnesių, kurių trukmė nuo 29 dienų iki 32 dienų pagal dvylikos žvaigždynų pasirodymą dangaus skliaute. Ištarus žodį „pasirodymas“, reiškia, kad jie juda. Kūnų judėjimas turi būti aiškus ir tiksliai apskaičiuotas ne tik „Eismo taisyklėse“, bet dėl vienos svarbios priežasties. Kiekvienas dangaus kūnas turi savo nepakartojamą dvasią kaip ir žmogaus. Keli kūnai erdvėje atsidūrę vienoje tiesėje savo šešėlyje pagimdo visiškai naują dvasią, reikalingą, nereikalingą, galingą, pavojingą, griaunančią, naikinančią ar mums visiškai nepažįstamą. Tėvas mus moko: pirmiausia, reikia pažinti, pasiruošti, nepražiopsoti ar apsiginti. Visiems veiksmams reikalingas laikas ir tikslumas kada, kiek ir keli dangaus kūnai atsidurs vienoje tiesėje ir kas gims jų šešėlyje. Toks ir Kristaus gimimas. O viskas priklauso nuo žemės, mėnulio, saulės, žvaigždžių ir žvaigždynų. Jie visi juda skirtingais takais ir skirtingais greičiais. Ar galima juos sutraukti į vieningą lentelę? Galima, nes Viskas priklauso Vienam. Viską galima skaičiuoti milijardinėmis dalimis, bet galima skaičiuoti Viską sveikais skaičiais.

Žemės ir saulės metą skaičiuojame sveikomis paromis 364, tai yra 52 savaitės arba 4 savos. Pagal šį skaičiavimą mūsų žemė pilnai vieną kartą apkeliauja dvylika žvaigždynų per 365,25 paros. Toks skaičiavimas mums visiškai netinka, todėl imame 4 metus t.y. 4 kartus, niekas nuo to nepasikeičia ir  gauname 1461 sveiką parą. Žemės – saulės keturi kartai yra 1456 sveikos paros. Šiems keturiems metams pridedame 5 paras, trims metams po vieną parą, o ketvirtajam – dvi. Šios pridėtos paros nepriklausė jokiai savaitei, savai nei metui ir buvo įvardinta viena para – kūčia, o dvi – vėlyvąja kūčia. Mūsų kalboje kūčia reiškia 0 niekas, niekur, niekada, nėra. Per kūčią niekas negimdavo, nemirdavo, nevalgydavo, nekalbėdavo, nekeliaudavo ir net šunys nelodavo. Manęs nėra ir jokio aplink pasaulio nėra. Jokia pasaulio tauta tokio laiko reiškinio neturėjo.

Tiek kiek yra pasaulio tautų praeities aprašymų ir acheologinių paminklų, mes laiką skaičiavome tiksliausiai, tai liudija mūsų paminklai. Prieš 7000 metų prie Dzingiškės kalno piliakalnio netoli rašytojo K. Borutos gimtinės yra supiltas kauburys. Jo viršūnėje buvo stebėjimo stulpai, o rytų pusėje ant akiračio – 2,2 km ilgio atskaitos skalė. Po tūkstančio metų Pilotiškėse prie V. Mykolaičio – Putino tėviškės yra supiltas antras kauburys, rašytojo poeto vadinamas Aušrakalniu. Jo rytų pusėje ant akiračio yra 2,8 km ilgio atskaitos skalė. Prieš 4200 metų supiltas trečias – Jotkalnio kalnas piliakalnis Pajevonyje Aspertavo kaime. Ant kalno vakarinės viršūnės – kunigų kapas (mūsų tautos 88 kunigai ir 1 kitos tautos kunigas), ant vidurinės dalies Vyčių Tako – vienas altorius (nukastas) ir ant rytinės viršukalnės – stulpų aikštelė, kurie buvo sunaikinti 1587 metais, atstatyti 2015 metais ir dar kartą sunaikinti 2017 metais. Šios stebyklos atskaitos skalės ilgis nuo Karkakalnio iki Svirkalnio apie 11 km.

Mūsų žvaigždininkai – vienuoliai dangaus kūnų judėjimo stebyklas statė Pakistane, Tarpupyje ir Egipte, pagal jų laiko skaičiuotes, bet galutinis dangaus kūnų susikirtimų vieta ir laikas visada buvo tas pats.

Sakėme, kad tūkstančius metų, kiekvienų metų kiekvieno  mėnesio diena buvo tą pačią savaitės dieną, o taip pat ir žodžiais tūkstančių metų  tie patys. Mūsų mokinio yra teisingi žodžiai: „Dangus ir žemė pasikeis, bet šie žodžiai nepasikeis“. Vadinasi, visus kūnus keičia žodis. Gyveno du nuostabūs dvyniai. Jiedu turėjo trisdešimt vieną dieną. Linksmybės, džiaugsmai ir žaidimai tęsdavosi iki trisdešimt pirmos dienos. Jos norėjo abu dvyniai, bet vienas galėjo likti nuskriaustas arba antraip padalinta diena visiškai sugadinta ir niekam nereikalinga. Trisdešimt pirma diena buvo visų galvų skausmas. Tėvas nutarė ir tą dieną padarė krikštadieniu Tautos žmogaus, kurį Pats išsirinkdavo vykdyti jono pareigas, o krikštadienį įvardijo Joninėmis ir visą mėnesį – jonio mėnesiu. Mūsų kalboje jonas, joninės ir jonis reiškia sostą, Tėvo įsčias, tautos, genties pradininką, artimiausią žmogų Tėvui ir t.t. Trisdešimt pirmoji tapo išaukštinta – tapo švyturiu. Ar tai galėjo patenkinti dvynius? Jokiu būdu! Negali būtų didesnio skausmo, liūdesio ir savigraužos, kai yra tavo ir tu neturi. Tėvas pašaukė vienuolį – bagarį (kurie gali žvaigždes ir žvaigždynus ne tik perstumdyti, bet ir sunaikinti) ir liepė iš dvynių atimti trisdešimt pirmąją dieną ir ją atiduoti Žalčiui (Vėžiui). 2626 metais t.y. prieš 4913 metų bagaris ištarė vieną žodį ir mūsų galaktikoje vienu švystelėjimu buvo panaikinta dvynių trisdešimt pirma diena – krikštadienis – joninės, jono pareigos ir pareigūnas jonas. Žalčio pirma diena iš antradienio persikėlė į pirmadienį, atsirado naujos kunigo pareigos ir pareigūnas kunigas. Mūsų kalboje žodis kunigas reiškia ne nėgė, ne saitas, ne ryšys, be vaikų, perduodantis Tėvo mirtinus žodžius, kurių tiesiogiai negali išgirsti vaikai, tarpininkas tarp Tėvo ir vaikų. Kunigo krikšto diena liepos pirma pirmadienį (06.22 d.).

Vilkūno krikštadienis liko liepos mėn. 8 d., bet iš antradienio automatiškai persikėlė į pirmadienį. Krivio krikštas liko liepos mėn. 16 d., bet persikėlė į antradienį. Praėjus beveik dviems tūkstančiams metų buvo krikštijami Tautos du ypatingai svarbūs pareigūnai: liepos 24 d. – Tautos karalius ir liepos 32 d. – Karūnas – Karinyčios Rektorius.

Mes jau anksčiau pastebėjome, kad Tėvas mūsų Tautą dėl bet kokių pasikeitimų tautose, žemynuose ar galaktikoje pradeda ruošti prieš kelis tūkstančius metų. Pavyzdžiui, dėl šių dienų Tėvas mus judina jau du tūkstančius metų, bet mes kieti kaip deimantai. Tėvas prašo pakartoti praeitį ir klausti ateitį. Tebūna taip? Kunigą – tarpininką tarp Tėvo ir tautos – krikštijo pirmadienį, Vilkūną – Vilkinyčios Rektorių – pirmadienį, krivį (vyskupą) – antradienį, karalių – Tautos ryšį – trečiadienį, karūną – Karinyčios Rektorių – ketvirtadienį. Praeitis visa. Ateičiai liko penktadienis ir šeštadienis. Klausimas – kokie ir kada mūsų Tautos svarbiausi pareigūnai bus krikštijami penktadienį ir šeštadienį, žinoma, pagal senąjį kalendorių. Kaip tada atrodys mūsų Tauta ir kitos tautos? Pirmiausia Tėvas perspėja, kad pasakymas – įstatymas: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“ nereiškia grįžti atgal ar pamėgdžioti praeitį. Eglė = kunigas – sudegino linų kuodelį – kad neišmanėliui praeities žodis netaptų jo paskutine nelaime. Sudegino ir kurpes – paminklus, kad negrįžtume atgal. O kad negrįžti atgal, reikia gerai pažinti Tėvą ir savo praeitį. Tik praeitis ir ateitis tapę mūsų dabartimi yra amžina stiprybė.



DAR KARTĄ

 

Ar verta, ar reikia, ar būtina dar kartą apie TĄ PATĮ?

Motina sūnui sako: „Kiek dar kartų tau reikės sakyti?“. Žilvinas Eglei – „Sugrįžus ant kranto, tris kartus pašauk mane vardu“, romėnai – „Repetitio est mater studiorum“. Jokio stebuklo, kad apie vieną įvykį per šimtą metų ir kiekvienais metais iškyla šimtas klausimų, ir į kiekvieną klausimą atsiranda šimtas atsakymų. Negaišdami: „Ar mūsų Tautą buvo prisijungę kitos tautos?“, „Ar mūsų Tauta buvo prisijungusi kitas tautas?“, „Ar mūsų Tauta buvo sujungta su kitomis tautomis?“ ir t.t. Pabandykime kiekvieną klausimą paliesti bent venu sakiniu. Pirmas. Mūsų Tautos visiškas dvasinis pakrikimas ir bejėgiškumas. Antras. Mūsų Tautos galybė ir viršenybė virš kitų tautų. Trečias. Mūsų Tauta vykdo valią ir savo pašaukimą kaip ir visos tautos. Štai vienas įvykis įklimpęs į kažkokį nenusakomą kalbų liūną. Kaip iš jo išsikrapštyti.

Mūsų tautosaka – Tautos įstatymų žinynas (dvasynas) sako, kad minties, žodžio, sakinio ir kalbos Autorius yra Vienas – Dievas – Tėvas – Aš. Puiku ir nuostabu, bet kodėl tokia gausa klausimų, atsakymų, teiginių, neiginių, prieštaravimų ir nesąmonių apie vieną įvykį.

Iš teismo salės. Senutė – motina našlė nori perduoti sūnui savo turtą. Teisėjas klausia, o ji atsako, bet pagal jos atsakymą neįmanoma pradėti bylą. Teisėjas mokina, ką ji turi atsakyti. Po septinto karto teisėjas liepė važuoti namo, o byla atidedama. Sūnus prašė dar bandyti. Galiausiai devintą kartą motina pakartojo reikiamą atsakymą ir galėjo tęsti bylą „Kaip dangui, taip ir ant žemės“. Mes pakartojame Tėvą ir dar pridedame Jo vardą, kad tikrai yra Jo bylojimai: „AŠ sakau...“, „AŠ klausiu...“, „AŠ prieštarauju...“ ir t.t. Bet iš teisėjo ir motinos našlės pastebėjome, kad autoriaus žodžių derinys, perėjęs per mano dvasių visumą, kartais pavirsta prieštara ar net nesąmone.

Įdomu, kaip kitos tautos ir kalbos sprendžia šią gimtąją atsineštąją dvasią „nuodėmę“ – nežinau, nemoku, negaliu. Jie sprendžia baisiai ir skausmingai pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“. Kuo daugiau klaidų, tuo arčiau TIESOS. Taip viso pasaulio tautos klampoja šiame klaidų liūne iki šios dienos, į kurį įžengėme prieš 700 metų, taip liudija kronika. Iki šio laiko mes gyvenome pagal įstatymą (nurodyta kronikoje): „... jie nesiima jokio svarbesnio darbo nepasiteiravę (nepasiklausę) savo dievų“. Patiksliname įstatymą pagal savo kalbą koks jis yra iš tikro: „Jeigu nežinai, pasiklausk Tėvo“. Tai svarbiausias mūsų įstatymas. Kitataučiui, kitakalbiui ir kitatikiui kronininkui šis įstatymas buvo įdomybė, stebuklas, „pagonybės kvailystė“, kurią reikėjo būtinai užrašyti. Jis užrašė, bet jis dvasininkas nebandė pažvelgti į tikėjimų skirtumų priežastis, nes jam tai tabu.

Pažvelkime į save, ką mes nuveikėme per 700 metų. Visiškai įsisavinome įstatymą – „Iš klaidų mokomės“ – įsitikinome ir tikime, kad mūsų tikėjimas – pagonybė, kalba – laukinė, mūsų žemėje nėra nė vienos šventos pėdos ir neturėjome karalių. Įvykdėme kaimynų ir visų reikalavimus pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“. Ir iš tikro užmiršome Tėvą, praeitį ir ateitį, ėmėme džiūgauti nežinojimu, nemokėjimu ir negalėjimu, gyvenimo pagrindas tapo baimė, melas ir pyktis, o ateities tikslas – daugiau klaidų, visus teisti ir naikinti priešus.

Klausiu Tėvo, ar mes žinojome prieš 700 metų, kur mus veda? Žinojome prieš 700 metų, 1000, 2000 ir prieš 4000 metų, nes, kurie kalbasi su tėvu, tiems jo žodis yra įstatymas, nes tarp Tėvo ir vaikų, su kuriais kalbasi, nėra kliūčių nei paslapčių. Toliau klausiu ar trys ankstesni klausimai yra teisingi. Pirmieji du neteisingi. Ar gali būti klausimas neteisingas? Gali. Pavyzdys „Ar diena tapati karvei?“ Akivaizdi nesąmonė. Aišku, viskas priklauso nuo pakartojančiojo galimybių. Tai patvirtina teisėjas ir motina našlė. Bet kartais klaidingumo neįmanoma patikrinti jokiais detektoriais. Ką daryti tokiu atveju? Aiškiau negali būti. Jeigu abejoji, vadinasi, nežinai. Įstatymas tas pats: „klausk Tėvo“ ar klausimas, atsakymas teisingas. Tėvas visada atsako pagal tavo sutartinį ženklą tik vienu žodžiu „Taip“ arba „Ne“.

Pirmieji du klausimai neteisingi ir su jais atkrinta vergovė, vergas, vergvaldys, skriauda, priespauda, nauda, puikybė, garbė teisėjavimas, kerštas, baimė ir t.t. Lieka vienas klausimas: „Ar buvome sujungti su kitomis tautomis?“. Buvome, nes buvo būtina. O dabar Tėvas pateikia šimtus klausimų, kurie apima praeities ir ateities tūkstantmečius. Mes, nors Jo vaikai, bet abejojame jo atmintimi praeities ir ateities nuspėjimu. Bet Tėvas neturi nei pradžios, nei pabaigos, tai yra nei praeities, nei ateities. Jis Esantysis ČIA ir DABAR, nes jo greitis milijardai milijardų kilometrų per sekundę, Jis yra RAMYBĖ.

Mes dar gyvename pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“, klampojame klaidų liūne ir nepažįstame savęs, savo kalbos nei savo Tėvo, todėl pirmas žingsnis PAŽINTIS.

Koks yra Tėvas? Jis yra aplinkinėmis klumpėmis, vilnonėmis kojinėmis, užtrauktomis ant galife kelnių, vatinuku ir lapine kepure. Toks kasdieninis Tėvas, bet vieną kartą Jis įžengė nusipirkęs barončinę kepurę... Kiek buvo klyksmo, išgąsčio, visų sumišimo – tikra pasaulio pabaiga. Štai kiek mes pažįstame savo Tėvą. Išmintingiausia pažintis su klumpėmis ir kelnėmis, ką visi gerai žinome, kad vienas tikrai yra vienas. Jeigu atsiras kuris sakys, kad prie vieno pridėjus vieną yra keturi. Nesiginčykime. Ištarkime: „Klaida eik į nieką“, kitos tautos sako: „Eik šalin, šėtone“, „Išnyk, nešvarioji dvasia“ ir t.t. Toliau sakome, kad visuose vandenynuose nėra dviejų tapačių (vienodų) vandens lašų, dviejų tapačių snaigių, žmonių, tautų, valstybių, kalbų, tikėjimų, nėra dviejų tapačių žemės pėdų ir t.t. Vadinasi, nėra dviejų lygiaverčių, lygiasvorių, lygiažinių, lygiagalių ir t.t. Dabar jau visi kartu galime ištarti: „Išskirtinė, nepakartojama, vienintelė mūsų Tauta, Tautos kalba, Tautos tikėjimas, Tautos gyvenimas, Tautos žemė“. Aišku, kad man būtinai reikėjo gyventi su kitomis tautomis pagal jų įstatymą –  „Iš klaidų mokomės“. Daryti klaidas – klampoti klaidų liūne, užmiršti Tėvą, save ir kad buvau karaliumi. Bet... „Viskas turi pradžią ir pabaigą“, taip pat klaida ir jos liūnas.

Prieš 700 metų, kai dar gyvenome pagal įstatymą „Pasiklausk Tėvo“, tas pats kronkininkas toje pačioje kronikoje užrašė: „... jie turi vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį – patys būdami netikėliai ... vis dėlto gyveno santaikoje su savo kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę“. Ši kronikininko žurnalistinė pastaba liudija, kad kronikininkas dvasininkas nepažinojo nei krikščionybės, nei mūsų tikėjimo. Jis užrašė tame pačiame sakinyje priešpriešą: „jie girtini“ ir „jie netikėliai“, ir nesigilino į jos priežastis. Jam tereikėjo paklausti mūsų eilinio tautiečio „Kas aš esu?“. Tas nė nemirktelėjęs būtų atsakęs: „Tu esi Tėvo vaikas“. Aišku, kronikininkas tokios gerai visiems žinomos tiesos būtų neužrašęs, bet, jeigu jis būtų sužinojęs, supratęs ką iš tikro atsakė tautietis, kad „Tu esi Dievo Tėvo vaikas“, kronikininkas būtų parašęs visą lapą apie mūsų klaidatikystę ir pagonybę.

„Mums viso pasaulio žmonės yra Tėvo vaikai – broliai ir seserys“, – taip pasakė karalius Gediminas popiežiaus legatų pasiuntiniams. Mums nebuvo visame pasaulyje jokio bedievio, klaidatikio, pagonio, stabmeldžio, priešo, niekinamojo, nekenčiamo, velnioto nei dievinamo. Mūsų Tautoje gyvenantys svetimtaučiai vykdė savo prigimtines apeigas, papročius ir įstatymus, o mūsų žmogus svetimoje tautoje, valstybėje vykdė jų įstatymus, papročius ir apeigas. Mes žinojome ir tikėjome, kad VISKAS ir NIEKAS yra Vienas – Dievas – Tėvas – Aš. Kad mes vieninteliai pasaulyje esame Vieno Dievo Tėvo Trejybininkai – patvirtina mūsų kalba.

Mūsų Jungtuvės

Tėvas sako, kad nuo 1387 metų iki šios dienos esame jungti dešimt kartų su šešiomis valstybėmis ir devynis kartus atjungti. Jungtuvės tęsdavosi nuo kelių metų iki kelių šimtų metų. Pasipiršdavo visada kitos šalys, išskyrus paskutiniąsias jungtuves. Mes porininkės neprievartavome savo įstatymais, papročiais, kalba ar tikėjimu. Visada pildėme jų užgaidas. Daugeliui kyla klausimas: „Kokia mums nauda iš tų jungtuvių?“. „Klaidų mokyklos“ absolvento įprastinis klausimas, rodantis, kad jis niekada nesikalbėjo su Tėvu ir tikriausiai Jo nepažįsta. Tėvas liepia jo paklausti: „Kokia nauda deguoniui, kurį jis įkvepia į savo plaučius?“.

Mes nuo seniausių laikų iki šios eros penktojo amžiaus bendravome su Azijos, Afrikos ir Europos tautomis sakalavimo būdu. Jie mūsų sakalus įvardindavo Dievo ar dievų siųstaisiais, angelais, dievaičiais, stebukladariais, ypatingais žinovais, nežinia iš kur atvykusiais.

Prieš du tūkstančius metų Tėvas pradėjo naują bendravimo būdą su kitomis tautomis – skleisti mūsų Dievo Trejybės tikėjimą. Jis plito gana greitai ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Mes smalsūs ir mums įdomu kiek jis šiandieną panašus į mūsų tikėjimą. Į tai atsakė teisėjas su senele motina našle ir pagaliau mes patys, mūsų tikėjimas „vienintelis, nepakartojamas, nenukopijuojamas kaip ir mūsų kalba“. Todėl jokio stebuklo, kad sugrįžę jo platintojai po tūkstančio metų savo (– mus) gimdytojus, mokytojus įvardijo pagonimis, klaidatikiais, stabmeldžiais, velnio išperomis ir t.t. Ar tai blogai? Tai nuostabu ir reikia tik džiaugtis, nes jie jau turi pagrindą – Dievo Trejybę, o visa kita gaus per mus iš Tėvo. Taigi visiškai nesvarbu, kad kūdikis klykia išsigandęs savo Tėvo, bet jam Tėvas yra pamatas ir pagrindas tapti verta, reikalinga ir būtina esybe. Taip ir mes esame būtinu ir vieninteliu TILTU tarp Tėvo ir visų tautų.

Mūsų svarbiausias žingsnis į ateitį, kalbėtis su Tėvu „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. Pastarasis pasakymas – įstatymas – jau veikia visose erdvėse, tik ne visose galvose. Jaunuolis, baigęs „Klaidos mokyklą“, pagrįstai pasakė: „Tėvuk, neverta grąžiotis atgal ir prisiminti praeitį, kurioje nebuvo nei techninės, nei technologinės pažangos, nebuvo energetinių galingumų. Tavo praeityje tiek trigalvis, tiek šešiagalvis, ir tiek devyngalvis slibinas per naktį tesurydavo vieną seną senę, o dabar slibinas korona per naktį praryja du tūkstančius senių ir daugiau. Ar verta ginčytis nenuginčijamą progresą?“ Tikrai neverta prieštarauti, nes jaunuolis tiksliai pateikė juodosios kiaulės pradmenis ir šiandieninius jos davinius. Deja, jis nieko nepasakė, kad ji su visomis techninėmis ir technologinėmis pažangomis ir nenusakomais galingumais stovi prie KALVĖS – mirtimi užmušti savo mirtį, ištaisyti visas klaidas ir patenkinti visų norus. Tai didingas juodosios kiaulės siekimas 2021 metais atšvęsti savo 3333 metų jubiliejų.

Mes žinome – be praeities einame niekur į nieką, nes esame niekas. Norime ar nenorime, su Tėvu teks pakratyti savo žodyną, kalbą, tikėjimą, praeitį, papročius, įstatymus, gyvenimo būdą. Išmokti kalbėti su Tėvu, su kiekvienu žmogumi ir su kiekvienu VIENETU.

Tėvas siūlo mums namų darbą – aprašyti Tautos dešimtąsias skyrybas, kada jos bus ir kokios. Darbo apimtis neribota: nuo vieno sakinio iki kelių tomų. Darbo pabaigoje užrašyti: „Mano pasikalbėjimų su Tėvu draudimo panaikinimas (data)“. Toliau iš naujos eilutės „Tėvo klausimai ir atsakymai apie Tautos dešimtąsias skyrybas“. Pastaba. Tik nebijokite – Tėvas ne teisėjas, ir Jis nesakys nei po septintojo, nei po šimtojo pakartojimo „Važiuok namo!“.

 

Čiabuvių pašnekesiai


Mylimi būdviečiai, jūs nuostabiausias amžinai žydintis pavasaris, kaip ir  mūsų vardas būdviečiai. Senovėje sakydavo: „Koks jo būdas, tokia ir jo būda“ arba „Koks jo būdas, toks ir jo gyvenimas“. Būdas – žmogaus dvasia, būdviečiai – dvasingieji.
Prieš 4914 metų mus – penkiolika jaunų šeimų atvedė į išdegusį mišką ant kalvos, kur gyveno Juozas Gražulių, pašventino 2,8 ha plotą, liepė statyti vienkiemį ir mus įvardijo būdviečiais. Po dviejų metų įkūrė dar du vienkiemius – Užupių ir Stolaukio. Po trejų metų ant kalvos tarp Mickevičynės ir balos (ežerėlio) pastatėme 13 trobelių ir 2 trobeles. Čia apgyvendino vienuolius bagarius – kalvius, žvaigždininkus – galingiausiu pasaulio vienuolius. Jie galėjo dangaus skliaute žvaigždes stumdyti, užgesinti ir užžibinti, kalnus nugramzdinti į žemės gelmę, padaryti ežerus ir t.t. Sakydavo – einančiam bagariui kliūčių nėra, jeigu nepasitraukė iš jo kelio, pavirto sauja dulkių ar išdžiūvo. Bagarių bijojo ne tik tautos ir valstybės, bet ir Dievo Tėvo didžiosios dangaus dvasios. Taip yra pasakyta ir užrašyta seniausiuose pasaulio raštuose. O mes, trys vienkiemiai juos rengėme, maitinome ir laidojome. Dabar sėdime ant jų kapų. Kai buldozeriais ir greideriais pradėjo ruošti šios mokyklos statybos aikštelę, iš šlaito pasipylė kaulai. Kolchozo pirmininkas liepė mano tėčiui, Kainauskui ir Stočkui surinkti kaulus ir juos užkasė po alyvų krūmu.
Mes per tūkstančius metų supylėme 14 altorių, o trys buvo senesnių laikų. Kaimo žemėje buvo 17 altorių, ant kurių garbinome Dievo Trejybę – Vieną Dievą.
Vienuolių paliepimu prieš 2947 metus padarėme Tautos Karalių krikštyklą. Ten kur kelias eina per Kubilynę, tiltu perėjus Zanilos upę, apėjus dešinėje pusėje krūmus ir link upės padarėme Žuvų Vartus. Jokių vartų, o tik žemės paviršiuje išdėstėme akmenis. Vienuolis įvesdavo į Vartus kunigaikštį – būsimą karalių, kuris vaikščiodamas prašydavo Šventą Dvasią, kad jam suteiktų Tautos praeities pažinimo dvasią.
Iš Žuvų Vartų vesdavo už 80 metrų esančius Duonos Vartus. Čia būsimas karalius prašydavo Šventą Dvasią, kad jam suteiktų Tautos ūkio dvasią. Tuo metu Tauta užėmė 300 tūkst. kv. kilometrų plotą, lygų Italijos plotui.
Iš Duonos Vartų vesdavo į Žirgo Vartus, esančius už 160 metrų, kad gautų Tautos kariuomenei vadovavimo dvasią ir antrą, kad reikiamu atveju mūšio lauke galėtų pašaukti Dievo Tėvo karius, kurie niekada negimė ir nemirė. Prieš 800 metų rusų metraščiuose užrašyta: „...jų todėl tiek daug ateina, kad atsiveda ir savo mirusiuosius“. Kaip taip gali būti? Rusų karys klausia mūsų kario: „Iš kur tiek daug karių?“. Mūsų karys atsako tiksliai ir teisingai, kad karalius atsiveda ir Tėvo karius. Bet karaliaus  tėvas jau miręs, vadinasi, ir jo kariai yra numirėliai. Aišku rusų karys nežino, kad mes Dievą vadinome Tėvu.
Iš Žirgo Vartų būsimą karalių veda ant kalvos į Dievo Trejybės maldyklą, kurioje Šventa Dvasia patvirtina dvasias, gautas visuose Vartuose.
Iš maldyklos eina prie Zanilos upės į Karalių krikštyklą – tai du stalai ir krikštasuolė (buvo iki 2017 metų) – trys didoki akmenys. Čia laukia dar du vienuoliai. Vienas padeda ant stalo žiedą, su išgraviruotu karaliaus vardu, ir sagę su vyties ženklu. Antras padeda lazdą (skeptrą) ir vėliavą. Būsimas karalius basas atsistoja ant krikštasuolės. Zanilos šventu vandeniu pirmas vienuolis pašventina žiedą ir sagę, antras – lazdą ir vėliavą, tretysis – kunigaikštį pakrikštija Tautos karaliumi. Zanilos vanduo šventas ir visi krikštytieji gali juo pasinaudoti – gauti reikiamų dvasių ar atskirti nereikalingas dvasias (vilgant ar geriant) Dievo Trejybės vardu.
Iš krikštyklos vis keturi – trys vienuoliai ir karalius – eina į Karalkrėslio kalną (Būdviečių kaime prie Karalkrėslio kaimo ežios). Čia laukia Tautos kunigaikščiai, karalių sodina į karaliaus krėslą, vienuoliai įteikia pašventintas regalijas, kunigaikščiai pasveikina savo naują karalių. Po visų ceremonijų visi sėda ant žirgų (išskyrus vienuolius) ir joja į Pajevonio – tiksliau į Kunigiškių – piliakalnį, kad kunigas (popiežius) uždėtų ranką. Pirmiausia Karalių Slėnyje karalius maldykloje atlieka reikiamą apeiga. Ir kopia į piliakalnį, kunigas uždeda ranką, suteikia Šventa Dvasia Karaliaus Dvasią ir viskas.
Mūsų padarytoje krikštykoje yra pakrikštyti 83 Tautos – Lietuvos karaliai. Gal prisimenate paskutiniojo 83-iojo karaliaus vardą? Ir gerai, kad neprisimenate. Jo vardas Vytautas, pakrikštytas karaliumi 1392 m. liepos 16 d. (pagal mūsų senąjį kalendorių liepos 25 d. – visada ketvirtadienis). Ši diena yra vienintelė diena, kada krikštijamas karalius. Vytautas karaliavo 38 metus. Yra karalių, karaliavusių 60 metų, o karalius Vygintas – Vytenio sūnus – tekaraliavo tik 9 mėnesius. Mūsų karalių karaliavimo vidurkis 28 metai. Vytautas numirė 1430 m., Lietuvos karalystė ir būdviečiai likome be karaliaus.
1495 metais kunigas eina ant Šventakalnio (dabar Pajevonio kapinės ir bažnyčia) į susitikimą su Dievu. Ant kalno būna 6 paras ir sužino: jis paskutinis kunigas, per 28 metus reikia panaikinti Tautos praeities kūniškus ir dvasinius pėdsakus, ir ryšį su ateities dvasiomis iki reikiamo laiko. Pirmiausiai paleidžiami vyčių likučiai (~1200 karių), Ėglupių  kaime sudeginamos kareivinės ir žirgidės. Dešimties vienuolijų vienuoliai tvarko Tautos praeities ir ateities dvasinius reikalus, o, užbaigę paskutinį darbą, vienuolyną sudegindavo. Mūsų Tautai skaudžiausia, juodžiausia ir basiausia apeiga, kai 1506 metais šeši vienuoliai bagariai atskyrė mus nuo Dievo Tėvo susikalbėjimo dvasios. Iki šio laiko mes kalbėjomės su Dievu ir yra patvirtinta kronikoje: „...jie nepradeda jokio svarbesnio darbo nepasiteiravę savo dievo...“ O dabar tyla – nebylė.
1523 metais numiršta paskutinis Tautos kunigas (popiežius). Būdviečiai ir Tauta liekame be karaliaus ir be karalystės; be kunigo – tarpininko tarp mūsų ir Tėvo, be Dievo – nėra kaip paklausti ir išgirsti atsakymą. Mes būdviečiai, o su mumis ir Tauta atsiduriame Tamsioje naktyje, tautų uždengtame katile, o kaip naujokai labiau menkinami ir niekinami, išjuokiami ir kvailinami labiau už kvailiausius, nes čia kiti įstatymai. Mes atėjome iš teokratijos į homokratiją. Galima dėti tašką, bet verta pasižiūrėti kaip mums einasi be praeities, be rašto ir be Dievo pažinimo tautų bendrame katile.
1553 metais sudeginame savo vienkiemį ir apsigyvename gatviniame kaime. Valakų Reforma, Lenkijos karalystė.
1580 metais Simno klebonas ir Pajevonio bažnyčios statytojas, uolus stabmeldystės naikintojas, įsako nukasti visus senojo tikėjimo „stabus“ – altorius. Mes būdviečiai per 10 metų nukasėme 13 altorių ir pirmą kartą  sužinojome, kad mes, Dievo Trejybės – Vieno Dievo garbintojai, esame pagonys, stabmeldžiai ir klaidatikiai.
1795 metais tampame Prūsijos gyventojais.
1807 metais – Prancūzijos gyventojais.
1810 metais pagal prancūzų – Napaleono parėdymą panaikinamas gatvinis kaimas. Visa žemė išskirstoma į kolonijas po 24 ha ir kiekvienas kiekvienoje kuria savo sodybą.
1813 metais tampame Rusijos gyventojais.
1864 metais Rusijoje augant neramumams caro vienuolis įtaria, kad visų nelaimių priežastis yra lietuvių stabmeldiška kalba: „... sunt sutem pro lingua barbara barbarissimi“ ir uždraudžia raštą, o mokyklose – lietuviškai kalbėti.
1904 metais panaikina kalbos draudimus, nes imperijos reikalai negerėja.
1914 metais kyla karas, bet nei rusams, nei vokiečiams reikalai negerėja, kol pagaliau...
1918 metais atsikratome rusų, vokiečių ir lenkų, ir tampame patys sau. Rusijoje valdovais tampa proletarai. Proletaras – tas, kuris nemoka skaityti, rašyti, nežino įstatymų, nieko neturi, o gali tik atimti ir užmušti.
1940 metais tampame Rusijos gyventojais.
1941 metais tampame Vokietijos gyventojais.
1944 m. rugpjūčio 5 d. vokiečių karo lauko žandarai per 15 min. mus išvaro į paprūsę ir į Prūsiją. Kaime neliko nei gyvos dvasios.
1944-1954 metais iš kaimo dingo 33 šeimos, 11 kaimo gyventojų rusai pasodino į kalėjimus.
1949 metais iš visų būdviečių atėmė žemes, o prie kiekvienos sodybos paliko po daržą (60 arų).
1986 metais, blogėjant Rusijos būklei ir sprogus Černobilio atominei elektrinei, valdžios viršūnė išsiunčia vyriausią galvą – Gorbačiovą į Bulgariją pas aiškiaregę akląją Vangą dėl valstybės ateities. Vanga pasakė, jeigu Rusija per 5 metus iš savo valstybės sudėties neatskirs ir neišmes Litvos (Lietuvos) žemės, Rusijos valstybės neliks nei ženklo.
1987 metais Vatikane Jonas Paulius II leidžia per aukojimo apeigą (mišias) vartoti lietuvių kalbą vietoj lotynų kalbos. Kaip taip gali būti? Juk mūsų kalba pagoniška ir jos nepašventinus Šventąja Dvasia negalima vartoti pagrindinėse apeigose. Pasakyta: „Žodis buvo pas Dievą“, o tai reiškia, kad visi žodžiai priklauso Dievo žinybai. Visi žodžiai sugalvoti žmonių ir nepašventinti kelia kalbos sąmyšį, o kalbos sąmyšis kelia žmonijos gyvenimo sąmyšį. Vadinasi, jeigu popiežius be šventimo leido mūsų kalbą vartoti pagrindinėse apeigose – ji niekada nebuvo stabmeldžių kalba. Deja, jis šito nepasakė ir mūsų kalba visuose pasaulio raštuose ir žmonijos atminty iki dabar yra stabmeldžių kalba.
1990 metais Rusija su didžiuliais vaidinimais, grasinimais, veidmainiavimais ir dejavimais atsikrato mūsų žemės ir Tautos.
Nuo 2012 metų pasaulio žemės ir tautos krečia neprognozuojamas nelaimes.
2016 m. sausio 9 d. septynių galingiausių valstybių didžiausi gudragalviai Azijos mažame miestelyje suvažiavę aiškinasi, svarsto, sprendžia grėsmių ir nelaimių priežastis, kaip jų išvengti, sustabdyti ar sunaikinti dienos pabaigoje. Vienas pasiūlo tarp Kybartų ir Vištyčio Prūsijos žemėje susprogdinti galingiausią atominę bombą, kuri 100 km spinduliu šimtui metų žemę padarytų negyvenamą. Niekas neprieštaravo, bet niekas ir nepritarė. Išsiskirstė.
2018 m. rugsėjo 22 d. į Lietuvą atvyko Dievo pasiuntinys. Prie prezidentūros aikštėje Seimo nariams, ministrams ir užsienio diplomatams pasakė pirmą dešimties minučių kalbą, ko jis atvažiavo į mūsų šalį. Priežastis ypatinga ir svarbi, nes per tokią trumpą kalbą, keturis kartus pakartojo atvykimo priežastį: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tiesiog įsakmiai reikalavo, kad ieškotume savo praeities – savo šaknų. Ir galiausiai jo kalbos paskutinis sakinys: „... Katalikų Bažnyčia ... prisidės įsipareigojimu ir bendru darbu, kad ši šalis galėtų įvykdyti savo pašaukimą – taptų bendrystės ir vilties tiltu“.
Mylimi būdviečiai, mes žinome, kad žmogui, tautai ir valstybei pašaukimo dvasią duoda tik Tėvas – taip yra nuo amžių pradžios. Kuris žinome mūsų Tautos pašaukimą? Ir gerai, kad nežinome. Nors truputį gėda, bet gerai, kad popiežius žino. O gal jis klysta, nes sako: „semkite iš praeities“? Jau ką – ką, o savo praeitį žinome lyg deimantą – mes, mūsų vaikai ir vaikaičiai žinome, kad buvome pagonys, stabmeldžiai ir klaidatikiai. Taip parašyta mūsų vadovėliuose, taip esame įrašyti visų kalbų, tautų ir valstybių raštuose. Tai žino visas pasaulis. Nejaugi popiežius suklydo?
Daugiau nei prieš 1000 metų mus stebi rusai, lenkai, vokiečiai, Vatikanas, anglai, o nuo praeito amžiaus Izraelis ir JAV. Tais laikais jie turėjo raštą ir laisvą kelią per mūsų žemę. Jų prekybininkai ir vienuoliai tiksliai užrašė mūsų gyvenimą, bet savo kalba, o tai dalelė neišvengiamų klaidų. Visi tų laikų senieji raštai yra jų bendruose ir draudžiamuose archyvuose, bet kieno galia didesnė, tas apie mus žino daugiau. Taigi popiežius žino ne tik mūsų himną, bet ir apie mūsų praeitį – senąjį mūsų tikėjimą, kuris yra tiltas, jungiantis pasaulio tautas ir neišsemiamus Šventos Dvasios šaltinius. Popiežius žino ir nesuklydo.
Bet, sakydamas „semkite iš praeities“, jis tiki, kad mes apie savo praeitį bent šitą žinome. Šiandieną būdviečiai su visa Tauta patvirtinome, kad, išskyrus kvailą melą apie mūsų praeitį, apie save nieko nežinome. Ar popiežius negalėjo pasakyti: „Jūs niekada nebuvote nei pagonys, nei stabmeldžiai“? Tokį sakinį jam ištarti tikrai nesunku, bet ištarti tokią tiesą jam neįmanoma. Mes žinome, kad tarp mūsų kalbos ir viso pasaulio kalbų yra neįveikiama praraja, o su ja susiję ir visi skirtumai. Mūsų pagrindinis įstatymas: „Jeigu nežinai – pasiklausk Tėvo“. Visų kalbų ir tautų šis langelis tuščias. Jų langelis „Dievo reikia bijoti“, nes baimė – Dievo dovana, dievobaimingas žmogus – gerbtinas. O mūsų langelyje įrašyta: „Tas, kuris bijo Dievo, jo tiesos, yra didysis nusidėjėlis“, nes baimė yra pasaulio septynių didžiųjų nuodėmių motina, kurią maitina nežinojimo dvasia. Ir taip toliau ir taip toliau. Nors mes troškinamės su visais europiečiais viename katile, bet nei vienas iš jų dėl baimės negali ištarti tiesos apie mus. Vadinasi, nei popiežiui, nei mūsų kaimynams, nei jokiam europiečiui negalime priekaištauti, teisti ar pykti, nes jie sako ir daro savo galimybių ribose. Gal tik  vienas ne mūsų Tautos žmogus Konfucijus galėjo ištarti: „Aš šešiasdešimt metų klydau“, kad neklystų jo šalies žmonės.
Mylimi būdviečiai, mes tikrai būsime visiems tiltu, nes naudosime viską, ką turime, mokame ir galime. Per 500 metų mus išmokino rašyti ir prie kelio užrašysime: „Kelias į Tautos karalių krikštyklą“ ir antrą į tą vietą, kurios bijo tautos ir Tėvo didžiosios dvasios, bet mes būdviečiai jiems sakome – NEBIJOKITE ir užrašome: „Takas į bagarių vienuolyno kalvą“. Tai ir bus tas kelias ir takas į Tautos praeitį ir pašaukimą, kurio laukia popiežius ir visos tautos. O mes? O mes toliau dirbkime darbus, tik būtinai pasiteiraudami savo Tėvo, nes nebylė tyla baigė
Pieno puta
Pieną žįsti, rodo, kad jo nepažįsti, o kai jau geri, turi, ką turi, - silpnas, skurdus, klystantis, nepasitikintis savimi – tikrai, tikrai neatžindytas (neatžindyto reikšmės pasiklausk savo kaimo prosenelių). Norėti ir neturėti – žmogiška kasdienybė, o reikėti, siekti ir negalėti – nusikaltimas – nepažinojimas Tėvo ir savęs.
Mūsų Tautos dauguma žino ypatingą, išskirtinį šaukinį: „Jei tu gyvas pieno puta“. Pasaulio išminčiai ir tyrinėtojai šį šaukinį ir visą tekstą įvardijo nestandartiniu – nesuprantamu. Jų atvirumą reikia gerbti ir labai gerbti, nes jis mus verčia pasižiūrėti į save, į tūkstantmečių gelmę, ką iš jos atsinešėme į šias dienas.
Pirmiausiai, mes daug žinome apie pieną, bet nežinome, kad jis baltas – visų spalvų rinkinys, visą laiką judantis ir skleidžiantis visus esamus garsus. Jo vienas gurkšnis, vienas lašas yra neišmatuojama ir nenusakoma tobulybė, o puta – didysis tarpininkas tarp Tėvo ir Tautos vaikų.
Dirstelėkime į žodžius „BaLTa“ ir „ToBuLa“. Pirmas žodis rodo matomą kūną, antrasis – to kūno dvasią. Juodu sujungti lygybės ženklu: „Kas balta – tobula, ir kas tobula – balta“. Vadinasi, pienas yra tobulas. Šie trys žodžiai sujungti lygybės ženklu ir lieka tik žodis „puta“. Ar autorius prieš tūkstančius metų teisingai ir tiksliai suderino žodžius „pieno puta“? Žodis „puta“ ir jo bendrininkai „pūti, pūsti, pata, pati, pats“ ir daugelis kitų reiškia – kylančią, lekiančią, žinančią kūno dvasią, žalčio odą, išminties pėdsaką, išminties regimą dvasią,
Šių negausių, bet tvirtų žinių pakanka šaukti: „Jei tu gyvas pieno puta“, nes jau žinome ir suprantame, kad mes laukiame ne kūno ar putos, ne darbų ar pranašysčių pasirodymo, o Tėvo dvasios tarpininko, veidrodžio, rodančio mūsų dvasią, kas mes esame sau ir pasauliui. Tai skaudu ir baisu! Slibinas, išvydęs save veidrodyje, išsigando ir nugaišo. Būkime drąsūs ir atviri – Baltos, Tobulos Pieno Putos bijo visas pasaulis. Prieš du tūkstančius metų mūsų mokinį dėl žodžių: „Būkite tobuli, kaip mano dangiškasis tėvas“ prikalė prie kryžiaus už stabmeldystę, kad žmogų palygino su Dievu. Europa prieš 1000-700 metų mus nuteisė už tą pačią stabmeldystę: „... jie nesiima svarbesnio darbo ... nepasiteiravę savo Dievo“. Šios dvi žinios liudija įstatymą, kad pasaulio tautos ir jų kalbos Dievo pažinimo dvasioje per du tūkstančius metų nepajudėjo nė per nago juodymą, nepriklausomai nuo universitetų, akademijų, dvasinių  bendruomenių, lyties ar amžiaus. Šiuos žodžius išgirdęs didis Dievo pažinimo išminčius iš karto šaukia: „Tu nori pasakyti, kad ir aš nepažįstu Dievo?“. Į klausimą klausimu: „O ką pats Dievas tau sako?“ Juk pažįstami visada turi daug apie ką kalbėti.
Mūsų kalboje nebuvo žodžių pagonis, stabmeldis, klaidatikis, netikintis, bedievis, nes mūsų Tautoje nebuvo dviejų lygių, tapačių žmonių kaip ir kitose tautose. Visi visi buvome ir esame skirtingi, bet pasaulyje vienintelė mūsų Tauta, kurios kiekvienas žmogus yra AŽ (aš), už kurį nėra kito aukštesnio, išmintingesnio, galingesnio ir t.t., nes šį įstatymą patvirtino Tėvas save įvardindamas AŽ (tik mūsų kalboje). Pirmutinė A ir paskutinė Ž vienam žodyje yra tobulybė. Dabar jau žinome, kad mūsų svarbiausias, galingiausias ir tobuliausias bendravimas su Tėvu: „Klausk Tėvo ir daryk jo atsakymą“. Nors visi esame skirtingi ir visi artėjame ir tolstame nuo Tėvo, bet visą laiką esame Jame – įstatymas. Vadinasi, skaudžiausia, vargingiausia ir baisiausia tolėjimo dvasia – žmogaus, šeimos, bendruomenės, genties, valstybės ir tautos – nesikalbėjimas su Tėvu (nei tiesiogiai, nei per tarpininkus).
Taip byloja mūsų tautosaka.
Ir dar. Melsdamiesi nenusidėkime, nesakykime, kad Tėvas nuo mūsų slepia ir jo darbai yra stebuklai. Nemėgdžiokime kitų tautų. Paslaptys ir stebuklai jiems reikalingi dėl jų kalbų  menkesnių galimybių. Jiems nežinoti yra įstatymas, nes nežino kurio klausti, mums nežinojimas – nusikaltimas – už kurį reikia būtinai atsilyginti.
Norime ar nenorime, bijomės ar džiūgaujame PIENO PUTA artėja į mūsų Žemę ir į Tautą.

Kraujo puta

Kraujas putoja greitai tekėdamas arba virdamas. Dažnai sakome: „Užvirė kraujas“, nors pačio kraujo nematome, o tik sprendžiame pagal kūno būseną, šėlsmą, klyksmą, greitį, pyktį, baimę, džiaugsmą, meilę, norą ir t.t. – „kraujas verda“, „kraujas putoja“, „kraujo puta“.
Pasakymas: „Jei negyvas – kraujo puta“ mūsų žmogų nestebina ir nekelia jokių klausimų. Tuo metu kitoms tautoms yra nesąmonių nesąmonė, netelpanti į jokius pasakų ir mąstymų rėmus, ir tik dėl vieno žodelyčio AŽ (aš)", kurio jie neturi. Dar kartą prisiminkime. Žodelis „A...Ž“ yra daugiau negu viskas – jame yra dvi didžiosios dvasios, viskas ir niekas, jame didžiausias telpa mažiausiame ir t.t.
Palikime kasdienius ir akademinius klausimus ir grįžkime prie Baltijos – Tobulybės jūros. Visada gimusiajam gimtinė suteikia neišdildomą vardą, nepriklausomai kur begyventume ir kokiomis kerpėmis apkerpėję. Vadinasi, atėjome iš Tobulos jūros (-praeities) ir esame tobuli. Sodžiuje gyvename jau devynias dienas ir mūsų kūnas, ir dvasia kažkiek pasikeitė. Kūną matome ir galime išmatuoti įvairiausiais mastais. Su dvasia šiek tiek sudėtingiau. Ankstesniame rašinėlyje „Pieno puta“ tvirtinome, kad ji yra tobulybės dvasia, o puta – dvasios veidrodis. Vadinasi, kokią putą matau, tokia yra mano – mūsų dvasia. Įdomu, ar dėl statistinio smalsumo, palikę savo darbus, bėgsime prie jūros pasižiūrėti, kas esame? Tikrai taip neatsitiks. Paties putos Turėtojo nurodymu, prie jūros turi atvykti tik penki: Eglė – Tautos vienintelis kunigas. Jūs sakote, kad mūsų Tautoje tokio nėra. Klystate. Senajame mūsų tikėjime kunigu galėjo būti tik milžinas (-prisikėlusysis), kuris niekada nemiršta – gyvas – kiekviename akimirksnyje su mumis. Jis amžinas tarpininkas tarp Tėvo ir mūsų, Aržuolas – vyresnysis sūnus, ne milžinas, klauso Eglės, bendrauja su įvairiomis dvasiomis – tautomis (prezidentas). Beržas – vyresnysis sūnus, ne milžinas, klauso Eglės, teikia Tautai reikalingų dvasių – įstatymų (Seimo pirmininkas). Uosis – vyresnysis sūnus, ne milžinas, klauso Eglės, skirsto Tautos dvasioms darbus – ūkininkauja (ministras pirmininkas). Drebulė – jauniausia duktė, ne milžinas, klauso Eglės, per mirtį aukoja kraujo auką (dabartinis parapijos kunigas).
Štai visi penki mūsų Tautos vaikai, nuo kurių priklauso putos spalva. Mes kiekvienas tylėdamas tikime ir laukiame tos Baltos Tobulos Pieno Putos, bet iš visos gerklės rėkdami šaukiame, kad ji negali pasirodyti, nes iš keturių vaikų nė vienas nesikalba nei su Tėvu, nei su Egle, o svarbiausia – jie bijo ir nesikalba tarp savęs, nes pagal XX a. kaimynų liudijimus vienas iš keturių vaikų yra išdavikas. Daugiau negu pamišimas! Mes ir be jūros, ir be veidrodžio matome beprotybės putą – savo beprotybės dvasią: turime ir nežinome, ką turime, galime ir nežinome, ką galime, bijome to, ko nėra, pamėgdžiojame kitų tautų paklydėlius, kad būtume šiek tiek už juos didesni – būtume pasaulio čempionai ir pagaliau vienas į kitą rodome pirštais.
Šie visi ženklai rodo į mus, kad baigiame peržengti išminties – kvailumo kritinę ribą, ir mūsų negali išgelbėti jokie priekaištai, pamokymai, užkalbėjimai, aukojimai, grasinimas, kankinimai ir t.t. Visos šios dvasios (o dažnai ir jų savininkai) nenumaldomai ir neišvengiamai eina į mirtį. Kol dar turime laiko pasižiūrėkime į Tėvo šaukinį: „Jei tu gyvas – pieno puta, jei negyvas – kraujo puta“. Pirmiausia, Tėvo šaukinys tik mūsų Tautai, iš dviejų dalių „mūsų gyvenimo būtinybė“. Žodis „jei“ liudija dvi dvasias, kurios drauge ir vienu metu negali būti, bet laiko atžvilgiu būtinos ir neišvengiamos. Pagal tekstą „kraujo puta“ ankstesnė – pirminė, o pieno puta – vėlesnė, kurios dar nebuvo.
Pastebėjome, kad kraujo ir pieno putos kartu negali būti. Vadinasi, jos bus tik viename akimirksnyje – vienos pabaiga – mirtis, o kitos pradžia – gimimas, nes jokia dvasia negali tapti, pavirsti kita dvasia. Visos dvasios turi tik pradžią ir pabaigą, nors tarp jų būtų trilijonai metų.
Dar sugrįžkime prie abiejų putų.
„Kraujo puta“ – tai nežinojimo, nepažinojimo, nemokėjimo ir negalėjimo dvasios, suburiančios aplink save gausybę klaidingų ir nereikalingų dvaselių kelti siaubo puotą. Jų galima atsikratyti ir sunaikinti tik per kraujo auką. Tai ir yra kraujo puta!
„Pieno puta“ – balta tobula dvasia. Ar ji dabar yra? Aišku , kad ji buvo, yra ir bus, o kad galėtume prie jos prisiliesti, bendrauti, privalome tapti tobulais, kad galėtume aukoti tobulą auką (be kraujo ir be žodžio „kraujas“).
Ar bijomės to žaibiškai artėjančio akimirksnio?
Tikrai nesibijome. Mes jau dešimtmečiai atmintinai žinojome: „pametė skrandas“, „snieg‘s į niekį pavirto“, „iš numirusių šaukė“. Pirmos „Metų“ aštuonios eilutės – ne literatūros grožybė ar sapalionė, ne fizika, teologija ir ne pavasaris ant asfalto ar betono luite, tai būtinybė žiūrėti į save, nusikratyti, nusigremžti ir nusiplauti savo aš, tai būtinybė sunaikinti nereikalingas ir prieštaros dvasias, tai būtinybė bendrauti su visais, esančiais praeityje, ir kaip jie, šventinti savo gėrimą ir valgį.
Ar tai mums būtinybė? O kur visi tie (prūsai), kurie Jo šių žodžių neklausė ir nedarė nurodytų darbų?
Kol dar turime laiko – klauskime, bandykime, darykime ir vėl klauskime, bandykime, darykime ir vėl... kad būtume tobuli, nes nei tu, nei aš negalime pasislėpti nuo savęs – taip sako AŠ.






TILTAS

„Jis jau perkopė penkiasdešimties slenkstį“ – aišku, kad niekada nekops per keturiasdešimties – slenkstis įstatymas. „Ant kiemelio išėjus, vartelius atsikėlus, vis klausinėjo savo dukrelę ar su visai parėjo. Ne su visai močiute, ne su visai širdele, aš parėjau pas motinėlę rūtelių vainikėlio“ – jai reikia, ji neturi, bet eidama per vartus ir prašydama, gauna ko reikia – vartai įstatymas. „Du ožiai susitiko ant tilto“ – neišvengiama kova – tiltas įstatymas.
„Senis Kaulius“ pasakos pabaigoje pasakyta, kad mergelę ir sūnų vejasi trys, šeši ir devyni velniai – aštuoniolika galvų, o pasakos „Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“ pradžioje sakoma, kad karaliaus sūnų Domartą ant tilto puola trigalvis ir šešiagalvis ir devyngalvis slibinas – aštuoniolika galvų. Jokių tyrinėjimų ir įrodymų nereikia – aišku, kad antroji pasaka yra pirmosios tęsinys. Pirmosios pabaigos „trys metai“ antroje išskaidyta į gausesnį būrį veikėjų ir veiksmų ilgesnį laiką. Ką liudija pasakymas, kad sūnus per tris metus visiškai užmiršo savo mergelę ir susiruošė vesti kitą mergelę. Reiškia, jog karalius pilnai užmiršo, kad jis buvo karaliumi. Pasižiūrėkime į save. Mūsų paskutinis karalius numirė 1430 metais, o dabar 2018 metai – be dvylikos šeši šimtai metų. Šiandieną mes tvirtai žinome, kad jokių karalių neturėjome, o jeigu ir buvo vienas karalius, tai koks ten jis ir karalius, jeigu nebuvo karalystės., tikrai nebuvo ir to karaliaus. Nepajudinama tiesa – aišku teisinga ir suprantama mūsų šiandieniniam protui. O gal juokaujame, apsimetame, slepiame, bijomės ar begėdiškai tingime, laukdami ką kiti pasakys apie mus.
Pagaliau „prilipome tilto galą“
Atvažiavusysis šiais metais į mūsų žemę įsakmiai mums kartojo, kad semtume iš praeities stiprybę, nes esame tiltas, kuris negali būti Azijoje, Afrikoje, Varšuvoje ar Romoje. Bet mes savo praeities stiprybės gėdijamės prieš visą pasaulį – Europos paskutiniai stabmeldžiai ir beraščiai. O kodėl jis mus lygina su tiltu ir kokiu tiltu? Kas jį statė, kiek jam metų, plotis, ilgis, iš kokių medžiagų ir kokia jo paskirtis Tėvo karalystėje? Jis neaiškino, nes tikrai tikėjo, kad mes apie save bent šį tą žinome, bet mes nieko nežinome, nes mus dar saugoja nežinojimo dvasia.
Žodis „tiltas“ reiškia – Tėvo didžioji dvasia, gimdančioji, teikiančioji, naikinančioji, pulsuojanti, ypatinga, nepajudinama.
Pasakoje „Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“ tiltas yra nereikšmingiausia būtybė lyginant su kurtais ir sakalais, kurie privalo stebėti tiltą, slibinais, kurie privalo sunaikinti visus pasirodžiusius ant tilto ir dar praryti senę, Domartu, kuris privalo ant tilto sukapoti visus tris slibinus. O tiltas? Sakome, kad jis negyvas daiktas ir jam nieko nereikia. Tai netiesa. Atvykėlis aiškiai pasakė, kad „Tu ir aš esame tiltas“. Visa, kas krikštyta ir šventinta Dievo Trejybės vardu, yra gyva,  - toks Tėvo įstatymas. Viskas verčiasi aukštyn kojomis. Vadinasi, susitinka ne penki veikėjai – kurtai, sakalai, žirgai, slibinai ir Domartas, - bet ir šeštasis – tiltas – Mūsų Tauta. Dabar aišku, kad ne penki veikėjai mus matavo ir statė, bet jis yra pastatytas pagal mūsų praeities seniausius įstatymus. Mes privalome be priekaištų,, niekinimo ir prievartos įvykdyti statytojo valia, nes esame tiltas.

Pasaulio vaikai jau mus žadina ir judina semti iš praeities stiprybę, ruošti tiltą, bet mes nežinome kur ta mūsų praeitis ir su kuo ją semti, o be to, dar dvylika metų. Suspėsime! Bet mažutėlis sako: „Statytojas sakė, kad tilto kiekvieną šimtą metų sutrumpino vienais metais. Koks džiaugsmas, kad juodybė „į niekį pavirto“, o karalių dvasia pareina iš ežero ir parveda visus Tautos karalius, „nors jį pasveikint tau ir baisu“, bet jie visi mums šaukia: „et omnes habernus vnum deum“ – tai jų gyvenimo pagrindas, o mūsų neišsemiama praeitis į ateitį. Mes -  Tiltas, ir Pieno Puta su mumis.
MILŽINAI

„Prūsai (ir sūduviai) tikėjo, kad kūnas prisikelia iš numirusiųjų, bet ne taip, kaip dera“. Petras iš Dusburgo „Prūsų žemės kronika (XIII a.).
„Ir nors jie (lietuviai) buvo stabmeldžiai ir tik vėliau pasikrikštijo, bet prieš tai tikėjo į Vieną Dievą ir tikėjo, kad ateis teismo diena, tikėjo į mirusiųjų prisikėlimą ir į Vieną Dievą, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius“. „Bichovco kronika“ arba Pečioros Lauros vienuolyno vienuolio perpasakojimai metraščių (XVI a. pradžia).

Pasaka Ruduolėlis

Gyveno senelis ir senelė. Turėjo sūnelį ir dukrelę. Ėmė senelė ir numirė. Tada senelis ženijosi antrą kartą ir pasiėmė sau pačią laumę raganą. Šita močeka labai neužkentė savo posūnio ir podukros ir grizino senelį, kad tas savo sūnų papjautų ir mėsą jai išviręs atiduotų. Tėvas nuvedė sūnų miškan, nunešė jam valgyti ant ilgo laiko ir paliko jį tenai, o pačiai nušovė kiškį ir atnešė namo.
Laumė valgo kiškio mėsą, o kaulus meta pro langą oran. Atskrido juodvarnis ir sako:
-          Krun krun, čia ne sūnaus  mėsa! Krun Krun, čia pilko kiškelio mėsa!
Tai išgirdus laumė ragana suprato, kad vyras ją apgavo. Kiškelio mėsą numetė ir šoko ant vyro bartis, kad sūnaus nepapjovė. Nebėra kur seneliui dėtis. Nuėjo vėl miškan, papjovė savo sūnų ir atnešė namo, padavė laumei. Laumė linksma pasidėjus ant stalo valgo ir kaulus meta oran pro langą. Atskrido juodvarnis ir nusileidęs ant lango sako:
-          Krun krun,  čia tai sūnaus mėsa. Krun krun, čia ne pilko kiškelio mėsa!
Laumė posūnį suvalgė, o kaulelius oran išmetė. Išėjo oran sesuo, surinko visus brolelio kaulelius ir nunešusi užu klojimo sudėjo ruduolėlio gūžton. Atskrido pavasarį ruoduolėlis ir išperėjo iš tų kaulų labai gražų berniuką. Berniukas išlipęs iš gūžtos nuėjo miškan, įlipo į eglę ir sau sėdi. Besėdėdamas pamatė, kad atvažiuoja gelumbių kupčius ir uždainavo šitaip:
-          Mane tėvelis papjovė, papjovė,
Laumė ragana prarijo, prarijo,
Ir kaulelius išmetė, išmetė,
Sesutėlė surinko, surinko,
Balton skarelėn surišo, surišo,
Ruduolėlio gūžton padėjo, padėjo,
Ruduolėlis išperėjo, išperėjo.

Kupčius klausė, klausė dainuojančio berniuko ir pagailo jo, numetė jam gelumbių, kartūnų ir kitokių daiktų. Jam nuvažiavus berniukas susiėmė visa ir vėl įlipo eglėn.
Atvažiuoja žmogus su vežimu girnapusių. Berniukas tuoj ir uždainavo:
-          Mane tėvelis papjovė, papjovė,
Laumė ragana prarijo, prarijo,
Ir kaulelius išmetė, išmetė,
Sesutėlė surinko, surinko,
Balton skarelėn surišo, surišo,
Ruduolėlio gūžton padėjo, padėjo,
Ruduolėlis išperėjo, išperėjo.
Žmogus klausė, klausė ir nieko daugiau neturėdamas ką duoti išmetė girnapusę ir nuvažiavo sau. Berniukas išlipo iš eglės ir, suėmęs visas gelumbes ir girnapusę, nuėjo į savo Tėvo namus. Buvo tamsi naktis. Berniukas užlipo ant gryčios stogo ir kaip tik pradėjo aušti, tuoj uždainavo. Išgirdusi laumė savo podukrą sakydama:
-          Aik nustumk nuo gryčios – kas ten toks gieda!
Išėjusi mergytė pažino savo brolį, ir brolis ją pažinęs numetė jai visokių dovanų ir vėl dainuoja savo dainelę. Išgirdusi laumė labai užpyko ir bėga su kačerga jo užmušti, bet kaip tik iškišo galvą iš priemenės, berniukas paleido nuo stogo girnapusę ir užmušė laumę raganą. Tada berniukas nulipo ir gyvena visi ir laimingi. Pasakos pabaiga.

Svarbiausia įstatymas – raidė „A“ nėra garsas „aaa...“ yra tik jo ženklas, arba „ji tarp svečių švytėjo kaip saulė“. Žodis „saulė“ nėra saulė. Vadinasi, pažinojimas ir žinojimas ženklų mums suteikia galimybę bendrauti, gyventi ir apsisaugoti nuo klaidų.

Senelis ir senelė – Dievas Tėvas ir Dievo Tėvo dvasia.
Sūnelis ir dukrelė – Dievo Tėvo ir Jo dvasios kūnas – Dievo Trejybė.
Senelė numirė – Tėvo Dvasia mokino ir globojo iki dvylikos metų – iki krikšto, kai suteikiamas savarankiškumas būti piemeniu.
Laumė ragana – Dievo Tėvo didžioji gyvenimo dvasia – mokytoja.
Neapkentė – susiduria savarankiškumas, nežinojimas ir išmintis – mokslas.
Liepė papjauti – mokytojas viską atidavė mokiniui – išmokino. Mokinys pasiekė išminties ir galių viršūnę. Tolimesnis žmogaus kelias – Tėvo reikalas.
Tėvas sūnų išvedė miškan – supažindina mokinį su savo didžiausiomis ir galingiausiomis dvasiomis, kurios yra už mokytojo galimybių ribų.
Vietoj sūnaus pateikė kiškį – svarbiausias įstatymas – Tėvo visatoje nėra dviejų lygiaverčių ir dviejų tapačių.
Ragana nepažįsta mėsos – mokytojas nėra vertintojas ir ne teisėjas.
Varnas krunksi – viskas girdima, regima ir žinoma, o perduodama per vardus, varpus, varnus ir vartus.
Ragana bara vyrą – Dievo Trejybės byla – vienas Dievas.
Senelis papjovė sūnų – Dievas Tėvas žmogų palietė ypatingu įstatymu – peiliu (kirviu, kalaviju, strėle) – tai gali atlikti tik Tėvas. Žmogaus dvasia (tik su AŠ) numirė ir gimė tame pačiame kūne. Šis Tėvo ir žmogaus įvykis įvardijamas peraugimu, o žmogus – milžinu (žmogus + didžiosios + dvasios).
Ragana valgo sūnaus mėsą – milžino kūno mirtis patvirtinama visuomenei.
Varnas patvirtina, kad mėsa sūnaus – milžino laidotuvių apeigai pajudinama visa Tėvo Trejybė.
Kaulus išmetė pro langą – milžino šarvojimas ir laidojimas už gyvenamų ribų.
Visus kaulus surinko – milžino viso kūno dalys privalo būti viename.
Balton skarelėn surišo – kūną privalo sudeginti tobuląja ugnimi – negrįžtamai.
Ruduolėlio gūžton sudėjo – apeiga vykdoma iš karto po peraugimo apeigos. Tėvo ruduolėlio dvasia po milžino atsiskyrimo nuo gimtojo kūno suteikia jam perkūną (per + kūną) tokį kūną, kokio būtinai reikia toje vietoje ir tuo laiku.
Ruduolėlis pavasaryje išperėjo -  visi įvykiai ir apeigos atliktos, milžinas numiręs, pirmas pavasaris. Milžinas privalo būtinai pasirodyti pirmą kartą nuo Velykų per dvi savaites iki Atvelykio savo giminaičiams ar pažįstamiems.
Išperėjo gražų berniuką – milžinas nei kūnu, nei veido bruožais nepanašus į save ankstesnį, nes DNR sunaikinama negrįžtamai.
Berniukas nuėjo miškan ir įlipo eglėn. Nuo čia prasideda reikalavimai tik vieninteliam Tautos kunigui. Jis atskirtas nuo Tautos, bet yra tarpininkas tarp jos ir Tėvo – girdintis ir matantis kiekvieno krustelėjimą. Eglė – kunigo ženklas.
Atvažiavo kupčius – milžinas girdi, mato ir supranta Tėvo dvasių galimybes, kėslus ir reikmes.
Berniukas uždainavo – judina praeities ir ateities Tėvo dvasias žodžio galia.
Davė gelumbių ir kartūnų – gavo ypatingų žodžių ir kalbos dvasių.
Žmogus atvažiavo su girnapusėmis – galingiausia kūnų naikinimo dvasia.
Berniukas sugrįžo namo – milžinai grįžta į savo Tautą.
Ragana siunčia podukrą – Mokytojas ne Tėvas – siaubingas paklydimas.
Berniukas apdovanoja sesę – mažutėliams suteikiama žodžio galybė.
Ragana eina užmušti kažko – Mokytojas nežinodamas praeities, negali žinoti savo sekančio žingsnio.
Raganą užmuša girnapusė – sensta ne tik kūnas, bet ir dvasia.

„Ruduolėlio“ liudijimai

1.      Žmogų mokina peraugimo mokytojas.
2.      Peraugimą vykdo tik Tėvas ir ant ypatingos žemės. Ankstesnė dvasia sunaikinama ir gimsta nauja.
3.      Milžinu gali tapti tik gyvas žmogus.
1.      Po peraugimo įvykio Tėvo ruduolio dvasia paruošia ypatingą kūną (perkūną).
2.      Milžino kūnas po mirties sudeginamas, o pelenai laidojami tik milžinų kapuose ir tik Sūduvoje.
3.      Milžinas pirmą kartą po savo mirties pasirodo po Velykų iki Atvelykio.
4.      Milžinai gali bendrauti su gyvaisiais.
5.      Tautos kunigas privalėjo būti milžinu.
Tolesnis pasakos tekstas apie mūsų Tautos ateities atskirus įvykius ir laikotarpius (pranašystės).
Pagaliau galime drąsiai tvirtinti, kad Petras iš Dusburgo ir Pečioros Lauros vienuolis privalėjo mus įvardinti netikėliais, klaidatikiais ir stabmeldžiais, nes ir tuometiniai krikščionys lenkai Krėvos sutarties protokoluose krikščionis stačiatikius įvardijo klaidatikiais, kuriuos reikia būtinai dar kartą krikštyti. Ar tai atsitiktinė klaida? Tarkime, kad taip. Bet juk visas klaidas ištaisyti galima ir būtina. Ir ištaisė! Pasakė, kad „protokolai dingo“.
Todėl teisingiausia: žiūrėkime ką turime, ko mums reikia ir ką galime.

Užrašyta 1995 m.



Būdviečiai ir Nepriklausomybės Šimtmetis

Apžėlė ir apaugo praeitis
Ir nukasti altoriai,
Trejybės žodžiai ištarti
Įamžino... ČIA... mūs tikrovę.

Būdviečių vienkiemis įkurtas 2623 metais (prieš 4912 metų) ant kalvos 107,8 metrų virš jūros lygio, šiaurės platuma 54°32‘33“, rytų ilguma 22°53‘03“, plotas 2,9 ha, keturkampis 263 x 110 m, apribotas šventtakiu, Vilkaviškio rajone, Pajevonio seniūnijoje, Būdviečių kaime.
Būtinai reikia priminti: nuo vienkiemio į pietų pusę už Zanilos upės po dviejų metų įkūrė Užupių vienkiemį, o po septyniolikos metų į šiaurės pusę – Stallaukio (Stolaukio) vienkiemį. Šie trys vienkiemiai maitino, rengė ir aprūpino medžiaginėmis reikmėmis bagarių vienuolius, apgyvendintus 2626 metais. Taip buvo aprūpinamas kiekvienas (9) Sūduvos vienuolynas, išskyrus gižų, kurį aptarnavo tūkstantis savanorių vyrų iki 36 metų amžiaus.
Pastaba. Mūsų tautoje darbų neskirstė į vyriškus ir moteriškus. Bet kokios paskirties žemės plotas visada buvo apribotas šventtakiu. Jis negalėjo nei didėti, nei mažėti, tiesiogiai priklausė Dievo Trejybės žinybai.
Būdviečių vienkiemis ir visi Sūduvos vienkiemiai gyvavo iki Valakų Reformos. Jis buvo sunaikintas 1567 m. (pagal dabartinį kalendorių). Visos 34 šeimos išsikėlė į gatvinį kaimą. Po 244 metų t. y. 1811 m. viso kaimo žemė buvo suskirstyta į kolonijas po 24 ha – viso 44 kolonijos. Dauguma būdviečių tais pačiai metais pradėjo kurti savo sodybas (vienkiemius). Trys šeimos pardavė savo kolonijas ir liko gyventi savo daržų senose trobelėse.
Kaime jokių permainų nevyko, žmonės žemę pardavė, pirko, vaikams dalijo, gimė, mirė, atėjo ir išėjo į marčias ir žentus. Tik XIX a. antrojoje pusėje už socializmą buvo nuteisti ir įkalinti Jonas Mazurkevičius, Vincas Mickevičius, o Vincas Kurtinaitis buvo nubaustas pinigine bauda už 32 pūdus lietuviškų draudžiamų knygų (knygas sunaikino). XX a. pirmojoje pusėje dėl ūkininkų streiko nuteisė ir sušaudė Alfonsą Petrauską. Kaime iki 1944 m. jokių pokyčių nebuvo.
1944 m. rugpjūčio 5 d. vokiečių žandarai per 15 minučių išvarė visus kaimo gyventojus į paprūsę ir į Prūsiją (už 12 km). Iki šio laiko kaime buvo 49 sodybos ir gyveno 51 šeima: Savickų, Pavelčikų, Pečenkių, Kulbokų, Karaškų, Raudonių, Bartišių, Pultinevičių, Gražulių, Virškų, Vasikevičių, Čižeikų, Mičiulių, Zavistauskų, Mazurkevičių, Zygmantų, Masaičių, Kijauskų, Mickevičių, Želvių, Ščiukų, Anilauskų, Debesiūnų, Stumbrių, Danisevičių, Mazurkevičių, Vasikevičių, Vasikevičių, Rūbų, Šabrinskų, Petrauskų, Karveckų, Vaišnių, Matijošaičių, Stumbrių, Merkevičių, Pastarnokų, Šlikų, Valentų, Želvių, Butkevičių, Kurtinaičių, Laukaičių, Gataveckų, Alkevičių, Debesiūnų, Mažulaičių, Bobinų, Mickevičių, Kurtinaičių, Mačiulaičių.
Būdviečių kaimo gyventojų gyvenimas nuo 1944 metų iki 1954 metų.
Šeimos – Želvių, Anilauskų, Danisevičių, Vasikevičių, Šabrinskų, Vaišnių, Merkevičių, Mažulaičių, Mickevičių, Karaškų... – išvarytos į Vokietiją atsidūrė kitose pasaulio valstybėse.
Šeimos dėl sunaikintų sodybų ar galimų represijų pasitraukusios į Lietuvos gilumą: Kurtinaičių, Šlikų, Pastarnokų, Petrauskų, Debesiūnų, Mazurkevičių, Bobinų, Virškų, Zygmantų, Gražulių.
Šeimos be teismo ištremtos į Sibirą: Savickų, Kulbokų, Raudonių, Vasikevičių, Mičiulių, Mickevičių, Ščiukų, Stumbrių, Rūbų, Matijošaičių, Vasikevičių, Stumbrių, Želvių.
Asmenys (nuteisti ir neteisti) įkalinti už duoklę, žemės mokesčius ir galimą nepaklusnumą valdžiai: Ona Mačiulaitienė, Antanas Prisevičius, Albinas Kurtinaitis, Vincas Želvys, Ignas Petrauskas, Albinas Stumbrys, Ignotas Stumbrys, Feliksas Zavistauskas, Albinas Mičiulis, Petras Vasikevičius, Algirdas Kulboka.
Per šį ypatingą dešimtmetį (1944 – 1954) liko nepaliestos šeimos: Alkevičių, Debesiūnų, Gataveckų, Laukaičių, Butkevičių, Karveckų, Kijauskų, Masaičių, Mazurkevičių, Pultinevičių, Bartišių, Pavelčikų.
Nuo XX a. pirmosios pusės iki 2017 metų išlikusios šeimos: Rūbų, Vasikevičių, Stumbrių, Bartišių, Kijauskų (tik pavardės jau pagal žentų pavardes).
Kaimo dabartinės šeimos yra iš aplinkinių kaimų ir rajonų, todėl kalbinio, tikybinio, paprotinio ir tautinio skirtumo nėra, bet nėra ir kaimo praeities atsiminimų archyvo. Jis dingo kartu su čiabuviais – jis sunaikintas. Tai netiesa. Praeities neįmanoma sunaikinti – galima tik užmiršti arba jos vietą užpildyti melo ir klaidos dvasiomis. Vadinasi, Būdviečių ir būdviečių dvasinis turtas nekintantis, o gal įdomus ir reikalingas.
Būdviečių kaimo dabartinis plotas rodo, kad čia gyventojai gyveno prieš 30 000 metų ir vykdė apeigą „TE“ Dievo Trejybės vardu. Jos santrauka: „Te tau, Tėve, teką“. Apeigai nereikėjo žemės pakylos, padėklo, šventintos žemės, įrankių, pasikartojančio laiko saulės ir mėnulio atžvilgiu. Kiekviena tokia apeiga yra pėdsakas žemėje, nes ją vykdė Dievo Trejybės vardu. Įdomus akimirksnis – pasaulyje vienintelė mūsų tauta pažinojo ir pažįsta Dievo Trejybę. Kaime tokių pėdsakų yra tūkstančiai.
Nuo trisdešimt tūkstantųjų metų apeigą „TE“ pakeitė apeiga „DA“ (do, duo), bet nepasikeitė apeigos priėmėjas. Apeigos santrauka: „Duodu dalį, dovaną, duoną“. Reikalavimas apeigai – žemės pakilimas, stalas (akmuo, kelmas, rąstigalis), žemė ir stalas būtinai pašventinti Dievo Trejybės vardu. Svarbiausias įvykis – trys šventyklos: Dievui Tėvui, Dievo Dvasiai ir Dievo Sūnui. Pirmą kartą pasaulyje jos atsirado tik Būdviečiuose ūkininko Raudoniaus lauke. Vakariniame lauko gale – Sūnaus, sodybos šiaurinėje pusėje – Dvasios (atkastas stalas) ir rytiniame gale – Tėvo. Kai 2640 metais ruošė vienkiemiui dirbamus laukus, ant trijų kalvų aptiko po stalą (didelį šventintą akmenį), dėl to vienkiemį pavadino Stallaukiu.
Nuo 23 000 metų pradėjo šventinti dovaną.
Nuo 18 000 metų prie dovanojimo apeigos buvo pridėta nauja apeiga – atnašavimas. Žodis „NAŠ“ reiškia nešti, naštą, t. y. susijungimą (nepaėmęs į rankas ar glėbį – nesusijungęs, nepaneši ir nepajudinsi). Taigi Tėvo dvasios susijungimas su pašventinta dovana žmogų priartina prie Tėvo per atnašavimą, atnašą ir atnašos valgymą. Nuo dabar šventyklų stalai tampa dovanojimo ir atnašavimo stalais.
Nuo 35-ųjų metų (prieš 7500 metų) mūsų Tautoje ir tik mūsų tautoje įvedė aukojimo apeigą. Apeigą sudarė dovanojimas + atnašavimas + aukojimas. Kartu su šia apeiga atsirado Dievo Tėvo Giria – penkios šventyklos: Dievo Trejybės, Dievo Tėvo, Dievo Dvasios, Dievo Sūnaus, Dievo Kūno (Perkūno). Būdviečiuose Dievo Giria yra ant Jevonio kairiojo kranto. Ji priklausė vienuoliams bagariams, bet ją lankė ir visų trijų vienkiemių gyventojai. Prisikėlusieji bagariai šventes švęsdavo Drausgirio Prisikėlusiųjų Girioje.
2626 metais būdviečiai supylė Dievo Dvasios (Žirgo) Tako dvi alkas (Take yra 15 alkų).
3442 metais būdviečiai supylė Dievo Sūnaus (Vyčio) Tako dvi alkas (Take yra 7 alkos). Septyni altoriai yra Dievo Tėvo sostinės ženklas Žemėje.
4357 metais supylė Dievo Tėvo (Kirvio) Tako 5 alkas – pirmą, antrą, trečią, vienuoliktą ir dvyliktą (Take – 12 alkų).
4598 metais Būdviečiuose ant Zanilos kairiojo kranto padarė Tautos karalių krikštyklą – krikštasuolę ir du stalus (trys didoki akmenys) šventinti žiedą, sagę, lazdą ir vėliavą. Krikštyklą ir kitas penkias apeigų šventvietes įvardijo Karalkrėsliu. Pirmą karalių krikštijo 4599 m., o paskutinį 83-iąjį – 6910 (-1392 m.) metais.
Būdviečiai per tūkstančius metų supylė 17 alkų-altorių Dievui Tėvui, Dievo Trejybei garbinti, dėkoti ir prašyti – tai mūsų gyvenimo esmė, reikšmė ir prasmė.
Nuo 1580 m. iki 1590 m. (pagal dabartinį kalendorių) būdviečiai nukasė 14 altorių pagal vyresnybės įsakymą kaip Dievui Tėvui ir vaikams pavojingus stabus. Ar baugu? Čia tik juokai. Artimuosiuose Rytuose patį Tėvo Sūnų prikalė prie kryžiaus, kad nemaišytų gyvenimą Tėvui ir jo vaikams. O mes ar ne vaikai? Tikime visais ir viskuo, ką mums sako ir rašo vadovėliai, kad mūsų PRAEITIS – stabmeldystė, pagonybė ir menkaprotystė. Tada... STOP... ir negiedokime: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. Mūsų „praeities pažinojimas“ yra mūsų tikėjimas, ir giedojimo galingas šauksmas pagimdo tokią galingą bedievybės ir menkaprotystės dvasią, kad bet kokius Seimo ir Vyriausybės teisingus ir išmintingus įstatymus ir įsakymus paverčia juokais, pasityčiojimais ir dulkėmis.
O dabar savęs klauskime: „Ką naikinsime – melą apie mūsų praeitį ar Tautos Giesmę“, nes Tėvo Kirvis prie šaknų pridėtas.

Mylimi būdviečiai, 2017 m. liepos 1 d. susirinkę suskaičiavome kaimo šeimas. Jų yra tiek, kiek buvo prieš 80 metų, aname šimtmetyje ir aname tūkstantmetyje. Ir dar žinome, kad Dievo šventumo neįmanoma nukasti ar sunaikinti. Mes tikime ir sakome – visa, kas buvo, – yra, mūsų praeitis didinga ir gyva. Tad semkime iš praeities stiprybę, giedokime už visus garsiau ir švęskime TĖVO PRIKLAUSOMYBĖS ŠIMTMETĮ, o gal ir dar daugiau...











2017-07-21 Kaunas.

                                    Palinkėjimas jaunai karininkei Evelinai


Ne tu pasirinkai Tautą, Tėvynę, Tėvą. Tėvas pasirinko tave – parinko Tautą ir Tėvynę. Dabar kiekviena diena – tai pergalės diena, nes tavo vyriausias, aukščiausias ir artimiausias Vadas yra Tėvas. Tu baigei Jo mokyklą, įsteigtą prieš 3000 metų ir pažymėtą Jo ženklais – Dievo Trejybės Trijų Stulpų ženklu, Dievo Trejybės Vyties ženklu ir Dievo Trejybės Trispalvės Vėliavos ženklu. Prieš 3000, 2000 ir prieš 1000 metų liepos mėnesio ši savaitė vadinama Vyčių Krikšto savaitė – visiems vyčiams ir karininkams per krikšto apeigą teikė laipsnius ir pareigas.
Šiandien tu verta to didingo ir galingo Tautos šauksmo kaip ir šios mokyklos absolventai. Prieš 625 metus liepos mėnesio 18 dieną šaukė ir griaudėjo visi Trakai: „Valio mūsų karaliui Vytautui“, „Valio Tautos karaliui Vytautui“, kai jis, pakrikštytas 83-uoju Tautos karaliumi, sugrįžo iš Karalkrėslio karalių krikštyklos į Trakus.
Mylimoji, semk išminties ir stiprybės iš Tėvo praeities ir ateities versmės. Kiekviename žingsnyje pasitark su Juo ir būsi pagirta Tautoje ir tautose kaip ir šios mokyklos auklėtinis šimtininkas prieš 2000 metų Artimuosiuose Rytuose, o jo žodžiai ir šiandieną daugeliui yra išsigelbėjimas ir pergalė.
Garbė Per Amžius Tautos kariams, karininkams! Garbė Per Amžius!

Tavo senelis

SUSISKAIČIUOSIMĖS
Aplink žmogų yra milijardai pastovių, kintančių, silpnų, galingų ženklų ir aš esu toks pats.
Vienas klausia: „Ką galvoja Juodoji Kiaulė vydamasi savo mirtį“. Antras atsako: „Tą patį, kaip ir vairuotojas naikindamas kelio posūkio ženklą, kad galėtų važiuoti tiesiai“. Kas šie žmonės? O tokie kaip ir aš – linksmas, liūdnas, įdomus, nuobodus, draugiškas, piktas, kvailas, pavojingas ir t.t. – esu daugiau nei 5000 dvasių savininkas. Jos visos veiklios ir galingos, todėl daugeliui esu nepageidaujamas ir įrašytas į mirtininkų – žudomųjų sąrašą. Kvailas reikalas – dėl kelių ar keliolikos nepageidaujamų dvasių iš manęs atima kūną. Taip yra iki dabar (karai ir žudynės). Ką daryti? Atsakymas paprastas – vystykime dvasių pramonę nors tiek, kiek išvystyta kūno – vaistų, maisto, aprangos pramonė.
Mes gerai prisimename, kai Dievas Tėvas prieš 90 metų žmonėms atsiuntė ženklus – dviejų „s“ raidžių junginį, kad įsiviešpatautų tvarka, gėris ir antrą – trijų „s“ raidžių, kad būtų lygybė ir rojus. Pirmieji išžudė apie 20 000 000 žmonių, antrieji – apie 70 000 000 žmonių, bet nei tvarkos, nei lygybės, nei rojaus pasaulyje neatsirado.
Pasaulio mokslininkai, aiškiaregiai atkreipė dėmesį į Tėvo siunčiamus ženklus – į „s“ raidžių junginius – valstybių įvardijimus, valstybių ypatingų žinybų įvardijimus ir valstybių vadovų (pirmininkų, prezidentų, karalių) įvardijimus. Juos paskelbus ir įteisinus tautose prasideda kraujo potvyniai. Todėl kai kurių valstybių budriosios žinybos savo nereglamentuotų fondų galia stengiasi apsaugoti nuo ženklo „s“ raidžių pasirodymo pasaulyje.
Kas yra raidė „s“? Paprasta raidyno raidė, turinti atmainas „s“, „z“, „š“, „ž“. Jas geriausia žinome žodžiuose „aŠ“ ir „Žinia“ – dvasia. Ir jokios tragedijos.
Bet... 2016 metais budriosios žinybos pražiopsojo ženklo pasirodymą, kaip ir prieš 2000 metų negalvojo, kad ženklas gali pasirodyti tvartelyje, nes jų visas dėmesys yra sutelktas į stambiąsias žuvis. Vienos mažos valstybės ministru pirmininku tapo: vardas – 2, pavardė – 2. Viso keturios „s“ raidės. Prieš 80 metų vienas – budrios žinybos darbuotojus ir aiškiaregius būtų išgrūdęs per kaminą, antras – sukišęs po velėna, iš po kurios niekas neišlindo. Dabar beliko pasiguosti – išlindome per dvi, per tris, išlįsime kaip nors ir per keturias. Jie graudžiai klysta. Tėvas atsiuntė ne keturių „s“ ženklą, bet: vardas – 2, pavardė – 2 ir jis yra „sūduvis“ – 2. Viso šešios „s“ raidės. Šio ženklo pasaulis nepažįsta, išskyrus mus.
Jį raižome ant verpsčių, baldų. Audžiame audinių ornamentuose ir vadiname saulute. Jis Dievo Tėvo šešių didžiausiųjų dvasių ženklas – Esantysis, Aukščiausiasis, Švenčiausiasis, Amžinasis, Kūrėjas ir Visagalis. Pakol kas jo anksčiausias pasirodymas prieš 8000 metų pastebėtas Afrikoje. Šį Tėvo ženklą matome kiekvieną žiemą kiekvienoje snaigėje. Žodis „SNaigė“ reiškia – baltą, tyrą, gryną, tobulą, apvalytą kaip ir žodis „pasSNinkas“.
O toliau..? Toliau lįsime per ankštus, siaurus, snaigės, baltus, tobulus vartus, tai yra per Tėvo šešių didžiųjų dvasių vartus ir 2020 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje susiskaičiuosimės kiek mūsų pralindo.


 NETEISKITE KITŲ, NES BŪSITE UŽ TAI TEISIAMI“ 

IR „APIE MIRUSIUOSIUS TIK GERAI ARBA NIEKO“



Tautos Didžiojo Įstatymo šios dvi nuotrupos gana seniai pateko į kitų tautų gyvenimo būdo patarimų rinkinius. Juodvi – mūsų tautosakos neperžengiami įstatymai, o kitoms tautoms – nieko neįpareigojantys patarimai. Jų „kalbinis lobynas“, išverstas į mūsų kalbą, atveria žemę po kojomis, o iš ten pasigirsta dar vienas senas įstatymas: „Nemė(g)džiokite kitų, nes būsite negailestingai sumedžioti“. Šiandien „medžiojame“ kitų tautų gyvenimo būdą, kalbą, dainas, giesmes, maldas, pažodinį vertimą ir viską, ką sugriebia mūsų ryklio nasrai, nes mes – ne kinai, o tik „tokie esame, kaip ir kitų tautų vaikai“. Prieš tris tūkstančius metų kinų imperatoriaus račius mąstė, kodėl jam vieną dieną sekasi, o kažkurią kitą – nesiseka... Kodėl? Jis, nesimokęs net vidurinėje mokykloje, mąstė, o aš nemąstau. Kas su manimi atsitiko per pastaruosius 700-500 metų?

Jau anksčiau sakėme, kad visų tautų mokytoja yra klaida ir tik per kelias ar keliolika klaidų visi „taria“, jog surado „tiesą“. Taigi jie teis ar neteis, vertins ar nevertins mirusiųjų darbus, klaidų neišvengs, nes „kiek galvų, tiek razumų“. Klausimas, ar mes pažinojome klaidą? Pažinojome labai gerai: „mislijau, dūmojau – motulė šaukia. <...> Tik gailiai kukuoja girioje gegutė“. Suklydau! Prie kiekvienos šventyklos būtinai yra kelios Dievo Trejybės maldyklos apsivalyti ir sunaikinti klaidingas ir nereikalingas dvasias (nuodėmes). Koks skirtumas kitų tautų nuo mūsų Tautos? Jų mokytoja yra klaida, kuri moko per klaidų gausą ieškoti „tiesos“. Mūsų mokytojas Tėvas ir tik Jis įvardija tiesą ir klaidą (pastarąją privalome sunaikinti).

Viena baisiausia ir galingiausia pasaulio klaida auginama iki šios dienos – tai apaštalo Judo niekinimas, žeminimas, smerkimas, kaltinimas. „Neteiskite“, bet visi teisiame. „Apie mirusįjį tik gerai arba nieko“, bet mes jau 2000 metų jį kaltiname ir kankiname visomis baisiausiomis dvasiomis. Jėzus teisingai pasakė: „geriau jam būtų buvę negimti“.

Kas buvo apaštalas Judas.

Judo tėvas buvo dvasininkas iš Levio giminės, motina – iš Judo. 5505 metais jauni tėvai dėl visapusiško nepaklusnumo Romos Imperijai pabėgo iš Damasko už imperijos ribų. Po kurio laiko apsigyveno netoli Vilniaus Karijotėse. 5510 metais gimė pirmas sūnus Judas, tėvai jį pašventė Dievui ir Izraeliui. Tėvas artimai bendravo su mūsų vienuoliais ir 17 metų Judą išsiuntė į Sūduvos Dievo pažinimo skelbėjų vienuolyną, ten jis mokėsi 9 metus. Per tą laiką tėvas sužinojo visą būsimą sūnaus gyvenimą ir Izraelio 3000 metų ateitį.
5537 metais du izraelitus išlydėjome į jų žemę. Judas tapo Jėzaus pirmu apaštalu. Juodu ypatingais atvejais vartojo vieno ar dviejų sakinių kalbą, kurios kiti apaštalai nesuprato. Per paskutinę vakarienę Jėzui iš kairės buvo apaštalas Jonas, o iš dešinės apaštalas Judas. Jėzus ir Judas suvalgė aliejuje dažytos duonos. Sugrįžkime namo. Aukotojas po laužymo apeigos Dievui Tėvui skirtą dalį pamerkdavo į aliejų ir jai suteikdavo mirties dvasią. Apaštalai pirmą kartą dalyvavo tokioje aukoje (ji buvo ne mokomoji ar parodomoji). Jie pamanė, kad Jėzus per aliejuotą duoną Judui suteikė klaidos dvasią – velnią, nors pats jos valgė. Baisu. Apaštalų neišmanymas Jėzų padarė velnio bendradarbiu. Ir jis nesakė: „mane išduos“, jis sakė: „mane įduos“, nors abu pasakymai reiškia – „pasakys tiesą“. Galiausiai Jėzus pasakė, Judas išėjo, o apaštalai nesuprato ką pasakė. Alyvų kalne Judas pabučiavo Jėzų. Dar kartą grįžkime namo. Aukotojas prieš aukojimo-pakylėjimo apeigą būtinai privalėjo atsisveikinti, pabučiuojant indą, kuriame buvo Dievo Tėvo Sūnaus kūnas, ir indą, kuriame buvo Sūnaus kraujas. Aiškiau negali būti. Tas, kuris bučiuoja, yra aukotojas – šiuo kartu Judas. Jėzaus aukos vienintelis ir didžiausias aukotojas yra Judas. Kai ryte jis nunešė Jeruzalės dvasininkams jų sidabrinius ir pasakė, kad auka (Jėzus) jų nepriėmė, jie jį išsivedę laukan užmušė akmenimis. Aukotojas mirė pirma aukos. Judui šis skausmas buvo tik akimirksnis, lyginant su dviem tūkstančiais metų, per kuriuos mes jį teisiame, šmeižiame, niekiname ir kankiname... Baisu... bet aišku. Mes nepažįstame Dievo, savo kalbos. Esame diplomuoti (anot Maironio, „šarvuoti“) bedieviai ateistai. Mes tikime ir kitus tikiname, kad nekrikštytas (Jonas Krikštytojas) galėjo kitus krikštyti, kad auką (Jėzų) aukojo be aukotojo, kad nešventinti mūsų šaltiniai, akmenys ar žemės plotai yra šventi, kad įvykis, stebuklas gali įvykti be įstatymų ir t. t.
Ar keista? Visiškai nekeista. Juk diplomą davė medžiotojas, o aš – tik jo mokinys. Kas gi toliau? Liepto galas. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

                                JOTKALNIS (Pajevonys)

Visi pilti kupstai vadinami pylėmis, pilimis, pilkalniais, pilkapiais, piliakalniais, pylimais ir t.t. Jotkalnis taip pat supiltas kalnas tuo pačiu laiku ir tų pačių architektų vienuolių gižų kaip ir Gizos piramidė Egipte. Abiejų statinių bendri požymiai: dangaus skliautas, kapas, apeiga ir šventumas. Šventumas – abu pašventinti Dievo Trejybės dvasia ir apjuosti šventtakiais. Apeiga – žmogaus didžiausias priartėjimas prie Dievo. Kapas – tai deimanto uola, saugojanti žmogaus didybę ir amžinumą tarp gyvųjų. Dangaus skliautas – žemėje nepajudinamas taškas, per kurį matuojamas laikas, greitis, nuotolis, judėjimas, užtemimas ir t.t. Jotkalnio galimybės ir tikslumai dideli, nes dideli atstumai: Širvintkalnis (Svirkalnis) už 8,3 km, saulė teka gruodžio 22 d.; Karkakalnis už 9,3 km, saulė teka birželio 22 d.
KITI DUOMENYS
2618 m. kalną pradėjo pilti iš aplinkinių molingų dirvonų.
2624 m. užbaigė kalno statybą. Ant rytinės viršūnės – saulėratis (17 stulpų), vakarinėje viršūnėje – kunigų (popiežių) kapas (smėlis užgrįstas akmenimis ir moliu), vakariniame šlaite – sudegintų palaikų kapas, pietvakarinėje pusėje – pelenė (deginti kūnams ir palaikams).
2627 m. kunigo pelenų pirmas laidojimas.
3441 m. ant kalno centrinės dalies supylė altorių ir sujungė šventtakiu su Vyčio Tako kitais šešiais altoriais. Septyni kalnai – altoriai – sostinės ženklas.
6751 m. kalno šiaurinėje dalyje pradėjo statyti kunigams antrą kapą ir pelenę.
6753 m. baigė antro kapo statybą, bet jame nelaidojo.
7041 m. pirmame kape palaidojo paskutinio 89-ojo kunigo pelenus.
7100 m. nupjovė saulėračio stulpus ir nukasė altorių.
7458 m. iškasė antro kapo ir antros pelenės smėlį, jį panaudojo artilerijos tvirtovių statyboms.
7462 m. iškasė apkasus.
7466 m. ant pirmojo kunigų kapo pastatė geodezinį bokštą.
7485 m. nupjovė geodezinį bokštą.
7522 m. archeologai iškasė 10 duobių ir apardė pirmojo kapo rytinę dalį.
7534 m. pagal ankstesnes stulpavietes atstatė 17 saulėračio stulpų, kad pažintume Tautos praeitį.
7535 (-2017) m. Saulėračio stulpus nupjovė.
KODĖL?
2618 m. kalną statė, kad žinotume, kas buvome, esame ir kur link privalome eiti.
7100 m. altorių nukasė, stulpus nupjovė, kad nepažinotume savęs, tėvų ir Tautos.
7458 m. iš kapo ir pelenės iškasė smėlį, kad „imperiją saugotų tvirtovės“.
7462 m. kasė apkasus, kad „priešai apsaugotų save nuo priešų“.
7466 m. ant Tautos aukščiausiųjų galvų pastatė bokštą, kad „matytume toliau ir skaičiuotume tiksliau“.
7522 m. kasė ir ardė Tautos lobį, kad „turėtume lobį“.
7535 (-2017) m. sargybinis įsakė nupjauti saulėračio stulpus... ir nupjovė. Sargybiniai niekada nežino ką saugoja, bet, kai tampa vienu – ir sargu, ir teisėju, ir vykdytoju, tai ateinančiais metais gali nelikti Jotkalnio. Juk tikrai 2618 metais senoliai neturėjo leidimo pilti kalno ir jo nėra iki šios dienos.

Ką sako Jotkalnis? Tas, kurio pelenai palaidoti Jotkalnyje, sako: „Tėve, pasigailėk jų, nes jie nežino, ką sako ir ką daro, jie nepažįsta savo Tėvo, savo Tautos, savo kalbos ir savęs.  

                  

                           Žin-, žen-, žad-, žod-, - dvasia

Žinau ženklą“ – „aš turiu dvasią, kuri supranta tą dvasią“.
Vienas įdomesnis tautos ženklas – rašto pasirodymas XVI amžiuje. Jam klausimų šimtai, atsakymų – tūkstančiai, o naudos – tik klaidų kalnas. Todėl reikia prisiminti žodžius: „tauta“ – „tėvo tėvūnai“, „tėvo sūnūs ir dukros“, „Dievo Tėvo sūnūs ir dukros“ ir kitus: „Sūduva, sūduvis ir sūduvių kalba“ – „Dievui artimiausia žemė, žmogus ir kalba (Dievo kalba)“. Dabar jau galime klausti: „ Ar Dievui reikalingas raštas?“. Jis atsako: „Nereikalingas“. Aišku, koks Tėvas, tokie ir jo vaikai. Mums raštas nereikalingas, nes milijonai ir milijardai metų į praeitį ir ateitį kaip tėvui taip ir mums yra tik dabar. Tai kodėl XVI a. pradėjome rašyti? Ar neišvengiama? Neišvengiama būtinybė. Kaip po pusantro tūkstančio metų sugrįžo mūsų senasis tikėjimas (-Dievo pažinimas) slavų, germanų ir lotynų kalbomis penktą kartą išverstas iš mūsų kalbos į mūsų kalbą, raštas tapo neišvengiama būtinybe. Visi kalbininkai, vertėjai nežinojo ir dabar nežino svarbiausio Dievo įstatymo: „Žodis, kalba – priklauso Dievo ypatingai žinybai“. Jie šį įstatymą užsirašė pirmu sakiniu (apaštalo evangelisto Jono evangelija): „Žodis buvo pas Dievą“, bet nei vienas kalbininkas-vertėjas versdamas iš vienos kalbos į kitą kalbą Dievo nepasiteiravo (jų kalbos tokių galimybių neturi), todėl šiandien turime tą, ką turime.
1506 metais Dievo nurodymu, mūsų senojo tikėjimo šeši vienuoliai uždarė Tėvo ir jo tėvūnų pasiteiravimo ir pasikalbėjimo kalbos duris, kad dėl vertėjų klaidingų vertalų neįvyktų Dievo visatos sprogimas – „pasaulio pabaiga“. Taip baigėsi tautos sūnų ir dukrų pasikalbėjimas su Tėvu. Bet tėvas nebūtų tėvu, jeigu užmirštų savo vaikus. Jis mums davė ne tik raštą, kad užrašytume jo visus žodžius (-savo žodžius užrašėme per puspenkto šimto metų – nuo 1547 iki 2002 metų), bet ir išmokino ženklų kalbos – nebylių kalbos, kai tapo „medžiais nebyliais, kad pamatytume pieno putą“ – tobulybės dvasią.
Atrodo, kad viskas atlikta – pinigai suskaičiuoti, į maišus sudėti..., bet skalikai skalija po visą dvarą, kad svečiai atvažiuoja, o mes..., lakstome ir šūkaliojame, kad nieko neturime, nieko nemokame, nesuprantame savo kalbos, nei ženklų, kuriuos mums rodo, nežinome, kas esame ir kur link einame – menkesni už menkiausius.
Artėjant tautos didiesiems sukrėtimams, Sūduvoje, Pajevonyje virš Balakalnio danguje pasirodo ženklai (pagal liudininkų atsiminimus):
1863-07-07 danguje du stulpai, tarp jų bažnyčia (Dievo Trejybės stulpai);
1914-08-08 danguje kryžius ir dvi besipešančios šluotos;
1941-06-18 danguje įvairių dydžių 12 baltų ratų, slankiojančių įvairiomis kryptimis;
1987-08-18 danguje 4 kepalai, tarp jų tinklas ir žuvis;
2016-08-24 Sūduvos Aukščiausia – Vyriausia bažnyčia (katedra) tapo galingiausia bažnyčia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ji sujungta 36 žingsnių pločio ir 4,7 km ilgio šventtakiu su Dievo Trejybės Tako 24 Dievo Didžiausių Dvasių bažnyčiomis. Pirmas kartas istorijoje, o toliau viskas priklauso nuo mūsų...
Pastebėta – per laiką nuo vieno ženklo iki sekančio mūsų žemėje dingsta apie 700000 tautos vaikų, bet visoms brangenybėms, taip pat mūsų žemei, tautai, kalbai ir tikėjimui apsivalyti yra būtinybė. Senieji sakydavo: „Kai Tėvas kiemą šluoja – žemė dunda, o kai savo vaikus prausia – visas svietas verkia“, nes klaida yra mirtis ne tik lakūnams, vairuotojams, bet ir visiems kalbėtojams.
Dabar galime klausti: AR Tėvo ir mūsų kalbos pasiteiravimo-pasikalbėjimo kalbos durys jau atidarytos? Jau atidaryta. AR Tėvo reikia klausti? Būtinai reikia klausti. AR 2016 metų ženklas jau paskutinis? Priešpaskutinis. Tada AR x 1000000, nes mums tėvūnams ir Tėvui jau nusibodo žaisti, o AR‘ui nuobodžiauti? (-nes niekas neklausia).
O kaip Tėvo klausti? Jeigu Tėvas vargais negalais išgirs mano klausimą, tai aš jo atsakymo niekaip, nes jam prieš ištariant pirmą žodį, pirmą skiemenį, pirmą garsą – pavirsiu sauja pelenų, o tiksliau mano kūno neliks jokio ženklo. Bet išeiti yra. Per milijonus tarpininkų per 12 metų aš gavau pažymėjimą (atestatą). Taigi visa, kas šviečia-nešviečia, juda-nejuda, gaudžia-tyli, gimsta-miršta ir t.t., vyksta tik per tarpininkus – įstatymas.
Mūsų klausimo didžiausias tarpininkas yra žodis, bet pirmiausiai reikia pas jį užsiregistruoti – pasikrikštyti – būtinybė. Antras tarpininkas – sūduvių kalba (dabar ji konstitucijoje įvardyta lietuvių kalba). Trečias tarpininkas – kodas, slaptažodis, šaukinys – „Prašau, Dieve Tėve, Dievo Sūnau, Dievo Šventoji Dvasia, Dievo Trejybe, Vienas Dieve, Peramžius (toliau reikalingas tekstas). Su šiuo šaukiniu mus tėvai įkūnija motinų įsčiose, pagimdo, pakrikštija, pradedame dieną, valgį, darbą, ligą, kelionę, šventę, atgailą, garbinimą ir t.t., viską viską, ir viską juo užbaigiame, ir savo kelionę žemėje.
Visgi per tarpininkus šiaip ne taip pasiuntėme Tėvui klausimą (paklausėme), o atsakymą Jis taip pat duos per tarpininkus – savo dalis, kurių aplink mus yra nesuskaičiuojama gausybė. Iš jų pasirenkame vieną ar dvi, kurias senovėje vadinome rodykle ar rode (dabar virgule) ir žiūrime ką Tėvas rodo. Kokios jos bebūtų per jas Tėvo Dvasia rodo „taip“ arba „ne“, „yra“ arba „nėra“. Paprasčiausia rodė – nepermatomas krepšelis ir vienas žirnis geltonas, o kitas – rainas ar žalias. Vieną įvardijame „yra“ arba „taip“, kitą – „nėra“ arba „ne“, o kurį ištraukiame – jis ir yra atsakymas.
Atsakymas klaidingas, jeigu: tarp kūno dvasių ir bekūnių dvasių nėra ryšio (senovėje sakydavo „uždarytas dangus“); dvasia saugojama sargybos; neturime bendravimo dvasios ir t.t., nes kaip ir kūno pasaulyje taip ir dvasių (arba „kaip danguje taip ir ant žemės“) įstatymas yra vienodas.
Ir pabaigai. Pirma. Ar mes jaučiame ir suprantame kokioje klaidų galaktikoje atsidūrėme per šiuos šimtus metų? Antra. Ką mums reikia daryti, kad išliktume iki paskutinio ženklo? Trečia. Klausimo nėra, o tik atsakymas – „Tėvo reikia būtinai klausti, o jo atsakymus vykdyti“.

 


Žin-, žen-, žad-, žod-, - dvasia (tęsinys)



7534 (-2016) m.: - Dievo Trejybės Tako 24 Dievo Didžiausiųjų Dvasių altoriai sujungti su Sūduvos Vyriausios bažnyčios (katedros) altoriumi. Uždarytas dangus.

7535 (-2017) m. – Dievo ir Tautos kalbos valymo pradžia.

7536 (-2018) m. –Tautos vaikų atgailos pradžia.

7537 (-2019) m. –Dievo Trejybės pažinimas AMŽ, MAŽ, ŽMA.

7538 (-2020) m. –Pieno Puta – tobulybės dvasia. Atidarytas dangus. Ruduolio – Atrijimo – Prisikėlimo dvasios sugrįžimas. Sūduvos bažnyčiai 500 metų.

7539 (-2021) m. – Tėvas Tautai sugrąžina kalaviją, kirvį ir dvigalvį žirgą (ir ant stogų).

7540 (-2022) m. –Tėvas Tautos žemėje atidaro Gimtinę ir  išleidžia kareivius, vienuolius ir mažutėlius.

7541 (-2023) m. –Tautos karalių (83) vėluona (kapas) – Šventaragis – Sostinė – Vėlinius tarp Vėlijos ir Vėlnos (slaviškai Vilnius) įkurtas 4627 m. (užrašytas prieš 700 metų).
7542 (-2024) m. –Tautos karaliaus Gedimino atgailai – 700 metų. Tautos vaikų atgailos užbaiga.
7554 (-2036) m. –Tautos kūnų apvalymas nuo klaidingų ir nereikalingų dvasių.
7558 (-2040) m. –Tautos dvasių apvalymas nuo klaidingų ir nereikalingų dvasių.
7578 (-2060) m. – Pasaulio kūnų apvalymas nuo nereikalingų kūnų.
7582 (-2064) m. –Tauta išnyksta iš tautų atminties. Kitašalis neįžengs į Tautos žemę. Tautiečių vienetai lankys kitas tautas. Tauta pasirodys kitų tautų nežinojimo katile po 1045 metų.

Tautos metų skaitmuo. Meto pirmo mėnesio pirma diena visada pirmadienis pagal dabartinį kalendorių gruodžio mėnesio 22 d. ir septinto mėnesio pirma diena visada pirmadienis pagal dabartinį kalendorių birželio mėnesio 22 d. Meto pabaigoje po 52 savaitės sekmadienio kūčia viena diena ir kas ketvirti metai vėlyvoji kūčia 2 dienos. Kūčia nepriklauso savaitei, mėnesiui, ketvirčiui nei metui.

Priminimas
Šeimos mokykla – Tautos švietimo pagrindas iki XIX a. antros pusės vidurio. Paskaitos vyko žiemos laiku – pabaigus laukų darbus. Viena auditorija. Klausytojai ir kalbėtojai buvo kūdikiai, vaikai, jaunuoliai, tėvai ir seneliai. Kalbėdavo ir klausydavo nepaleisdami darbų iš savo rankų.
Vaikščiojanti mokykla – amatininkai, elgetos, prekybininkai, daraktoriai skleidė įvairias žinias (dvasias).
Malūno mokyklą, o ypatingai „ožka pikliavojo“. Ne visuose malūnuose buvo pikliavojimo įrengimai, tekdavo važiuoti 50-60 km ir laukti dvi tris dienas. Dėl šios priežasties kaimietis 30 km spinduliu žinojo ir pažinojo sodybų šeimininkus, žentus, marčias, svarbesnius įvykių ir mokslo naujienas. XIX a. pabaigos nuotrupa: „Sako Žemė sukasi“, „Šikna tavo sukasi, o ne Žemė. Jei ji suktųsi, tai šita grabutė būtų ir anoj pusėj malūno“ – pasakė malūno šeimininkas.
Vižlų mokykla. Vižlos tūkstančius metų vedžiojo Tautos aukščiausio laipsnio žinovus į Afriką, Aziją ir Europą pagal Didįjį Įsakymą, valstybių ir tautų užsakymus. Ten jų pėdsakus randame architektūros, technikos, karybos, žemdirbystės ir religijos srityse. Įdomiausias ženklas – vižlos savus išvesdavo – svetimų neparvesdavo.
Ar tokia švietimo žinyba pateisino Tautos reikmes ir gyvybę? Pilnai. Dar dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje sakydavome: „Einu pasitarti“, tai antrojoje pusėje jau visi bijojome, kad mano nuomonės niekas nesužinotų, kad neatsidurčiau belangėje. Tėvai bijojo vaikų, vaikai – tėvų. Dingo Tautos svarbiausias įstatymas: „Jei nežinai, pasiklausk Tėvo, nes jis viską žino“, o vietoj jo per prievartą įbruko: „Dievo nėra“, „Esame beždžionių palikuonys“, „Išnaikinsime priešus“, „Žemėje sukursime rojų“, „Tauta gausės ir džiūgaus“, bet „Kur mes nuėjome“, „Gelbėkite“. Vadinasi, dabartinė mokykla ne šviesos ir gyvenimo, bet tamsos, žuvimo ir išnykimo.
Viso pasaulių mokyklų pagrindas yra mintis, žodis ir kalba. Ši trejybė yra gimdytoja, augintoja ir naikintoja – tarpininkė tarp visų Tėvo dvasių: matomų – nematomų, girdimų – negirdimų, šaltų – karštų, skystų – kietų ir visų visų. Daugelis nesuprantame kaip dvasia gali būti skysta ar kieta. Jeigu nežinome, sako, kad nepažįstame savo kalbos. Prieš 700 metų vieni, o kiti prieš 500 metų žinojome įstatymą (pakartojame): „Jeigu nežinai, paklausk Tėvo“. Šis įstatymas tiko, tinka ir tiks visada tik mūsų kalbai, nes esame mažutėliai – Dievo Tėvo trejybininkai. Kas yra Dievo Trejybė?
Palyginimas (pagal mūsų tautosaką)
Dievas Tėvas yra žiedas be pradžios ir pabaigos, mažiausias ir didžiausias, auksinis ir šilkinis, matomas ir nematomas – be laiko ir erdvės.
Dievo Tėvo Dvasia yra mazgas (mažgas) užmegztas (žiedo nepjaunant), užmezgimas pradžia, patraukimas už galų – atmezgimas – pabaiga. Dievo Tėvo Dvasia turi laiką, bet neturi erdvės.
Dievo Tėvo Sūnus (Kūnas) yra žiedo kamuolys – susuktas žiedas su mazgais (žiedo nepjaunant). Kamuolys savyje turi daug mazgų – Dievo Tėvo dvasių. Sukamas kamuolys turi pradžią, susuktas – turi erdvę, patraukas už abiejų galų, jis išnyksta – turi pabaigą. Dievo Tėvo Sūnus (Kūnas) turi laiką ir erdvę.
Dievo Trejybės nepažinojo ir dabar nepažįsta visos tautos, nors kai kurios save įvardija krikščioniškomis. Ar jas galima supažindinti? Dar kartą kartojame NEGALIMA dėl žodžio ir kalbos skirtumo. Šią neįveikiamą prarają įrodė prieš 2000 metų Dievo Sūnus – Žodis, kad jį kala prie kryžiaus ne už darbus, bet už žodžius. Todėl tik mes vieni žinome: „Visa, kas yra ir ko nėra, yra Dievo Trejybė“. „Neturiu milijono eurų“ – su šia dvasia galiu gyventi, bet kai „neturiu pusės euro“ – su šia dvasia negaliu gyventi – aš nepykstu, jos neniekinu, nekeikiu, nes ji yra Dievo Tėvo dvasia kaip ir visos visos dvasios, bet stengiuosi šią nereikalingą dvasią pašalinti kitų dvasių pagalba, kad pakankamai turėčiau šlamančių dvasių. Senoliai žinojo įstatymą: „Be pelų nėra grūdų, bet pelus reikia atskirti“, o kaip atskirti – reikia pasiklausti Tėvo. Dar Konstantinas Sirvydas užrašė „Teismas“ ir „Sūdas“. Pirmas reiškia „žmogaus sprendimą“, antras – „Dievo sprendimą“ jo klausiant. Dievą vadinti teisėjų yra Jo sumenkinimas iki klystančio žmogaus. Už pamėgdžiojimą kitų kalbų ir pažodinį vertimą reikės ...tikrai reikės...
Ar mūsų mokykla nemokina Tautos kalbos?
Rinkinėlis „Dainos“. Vilkaviškis. 1938 m. Surinktas dr. J. Basanavičiaus gimnazijos gimnazistų, kurias tuo laiku dainavo Sūduvos žmonės.
Pateikta 218 dainų. Iš jų 51 autorinė, 167 tautosakinės, iš jų 4 pamėgdžiojančios kitų tautų dvasias. Kelių dainų amžius daugiau nei 2000 metų (pagal tautosakos tyrinėtojus), bet jos niekuo nesiskiria nuo vėlesniųjų ir pačių vėliausiųjų. Susidaro vaizdas, kad jos visos sukurtos vieno autoriaus ir vienu laiku. Dainose nėra keršto, pykčio, baimės, abejonės, nepamatuoto narsumo, garbės siekimo, karštligiškų jausmų. Tautosakos tyrinėtojai (ne mūsų tautos), jas įvardijo vaikų dainomis, kaip ir pasaką „Eglė – žalčių karalienė“ – nestandartinė, nepaaiškinama.
Pažvelkime į rinkinėlio tautosakines dainas. Išvados: Tautos kalba nekinta tūkstančius metų; garsai, skiemenys, žodžiai, pateikti pagal savo reikšmę griežta tvarka; visos dainos susietos su Tėvu ir jo dvasiomis priesagų pagalba; jas neįmanoma išversti į jokią pasaulio kalbą; Tautos kalba išskirtinė – seniausia pasaulio kalba; bet kokios tautos susilietimas su Tauta mūsų kalboje palieka pėdsaką; Tėvas, Tauta ir Žodis nekinta, todėl mūsų kalbą valyti būtina ir atliksime taip, kaip Tėvas pasakys.
Užbaigsime akimirksnį „noriu“ ir toliau tęsime „reikia“. Taip rodo saulėratis, metskaitlius, kalendorius – Tėvas.

                   

         Ištrauka iš seminaro  2015.11.22. Vilkaviškis

             „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“


Šio sakinio svarbiausias ir ašinis žodis „praeitis“ – nėra praeities, nėra sūnų, nėra iš ko ir ką semti. Praeitis turi dvasią ir kūną: kūnas – kapai, paminklai, mauzoliejai, šventyklos, miestų iros, pylimai, kanalai ir t.t.; dvasia – šventraščiai, epai, padavimai, tai – Iliada, Odisėja, Edos, Kalevala, Biblija, Mahabharata, Vedos, Koranas ir t.t. Mes neturime nei kūno, nei dvasios – neturime praeities (iki tapome Lenkijos didžiąja kunigaikštyste). Vadinasi, neturime nei sūnų, nei dukrų, o tik esame žali žmogeliukai, čekistai, esesininkai, teroristai, gladiatoriai, vergai ir kiti neįvardinti žmogėnai, kurie klauso ne tėvo, motinos – praeities, o tik „dievo“ – viršininko. Nėra... nėra... nėra arba priėjome kelio pabaigą, griozdišką stulpą su užrašu: „Čia Lietuvos Respublika, kurioje nėra vandens – upių, ežerų, šaltinių, nes čia niekada nelyja“. Apie kokią praeitį giedame? Ar mes nežinome iš vadovėlių ir senųjų raštų, kad čia stabų žemė (nors nė vieno nerasta), kad nuo pasaulio sukūrimo čia gyvename mes – stabmeldžiai (nors tikėjome į Vieną Dievą), kad užsiėmėme baisiausia stabmeldyste (nors gėrėme tik pašventintą vandenį, midų ir kumelių pieną ir dirbome darbus tik pasitarę su Dievu), bet „čia nėra vandens“ – taip yra užrašyta – įstatymas. Daugelis bėga iš šios žemės, nes troškulio mirtis kankinančiai ilga ir baisi. Likusiesiems kažkuris pasiūlė: „Juk mes galime pasiteirauti TO, kuris žino viską, ar čia užrašyta tiesa“. Pasiteiraukime.Tauta ir valstybė yra, jeigu turi tris liudijimus (pasus, dokumentus): šventraštį – pamatinį gyvybės ir gyvenimo įstatymą; giesmę – giedamąją šventraščio santrauką; konstituciją – šventraščio ir giesmės glaustą gyvenimo tiesų išraišką esamąja kalba. Mes neturime šventraščio, bet turime giesmę ir konstituciją. Ar taip gali būti? Gali. Žinome, kad plėšikų, nusikaltėlių, vergų ordos – valstybės neturi pirmojo svarbiausiojo dokumento, bet moraliniu atžvilgiu jiems jo ir nereikia. Gal mes turime – gal tik kitaip vadiname? Turime ypatingai gausią tautosaką, gal ji yra mūsų šventraštis? „Tautosaka – žodinė ir muzikinė liaudies kūryba“. Lietuvių kalbos žodynas. XV tomas. Vilnius. 1991 m. (išversta į mūsų kalbą tiksliai, vertėjas nepakaltinamas). Pagal šį apibrėžimą tokia tautosaka (tvorčestvo liudei) negali būti šventraščiu – įstatymu. Patyrinėkime žodį „tautosaka“, aišku „tauta+sako“. Žodis „tauta“ reiškia „tėvo tėvūnai“ – „tėvo sūnūs ir dukros“ – „Dievo Tėvo sūnūs ir dukros“. Santykis tėvo su vaikais ypatingai aiškus – tėvas ir motina savo vaikus mokina vaikščioti ir kalbėti. Tėvo ir motinos ištartas žodis ir jis pakartotas kūdikio jam yra įstatymas. Vadinasi, mūsų tautosaka mums yra pamatinis įstatymas, kurį privalome mokėti atmintinai, gerbti ir griežtai jo laikytis. O mes? Mes savo tautosaką – savo praeities dvasią nuvertinome, išniekinome – sukūrėme sau ir pasaulio tautoms nelaimių liūną. Mūsų vaikaičiai apie mus kalbės ir rašys – buvo toks laikas, kai tautos dukros ir sūnūs negalėjo atskirti melo nuo tiesos, nepažinojo Dievo, savęs ir savo kalbos, visatai artėjo baisiausias akimirksnis, bet gal išvengsime? Juk dabar jau žinome, kad mes turime tautosaką – šventraštį, o pasaulio tautos išsigelbėjimo ARKĄ.Pasižiūrėkime į mūsų antrąjį liudijimą – Tautišką Giesmę – himną. Yra sakinys: „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“. Kažkas nesiderina. Saulė – astronominis šviesulys, kuris pašalina tamsumą, bet ne tamsumas, apie tai gerai žinojo ir V. Kudirka. Tamsumos yra ne astronominis reiškinys, bet dvasinis – melas, baimė, pyktis nežinojimas, klaidos, vergovė ir t.t. Visos geros ir blogos dvasios priklauso ne astronomijai, matematikai, bet Dievo žinybai, o jis yra visų dvasių gimdytojas ir naikintojas. Prašymas bet kokio kūno pagimdyti, paveikti ar sunaikinti dvasią pagal mūsų tautosaką yra Dievo pažinimo antroji pakopa – stabmeldystė – totemizmas. Kaip V. Kudirka lankęs dvasinę seminariją galėjo nusiristi iki stabmeldystės? 1897 metų pabaigoje pradėjo rašyti Tautišką Giesmę, kurioje užrašė „Tegul Dievas Lietuvoj tamsumas prašalina“. Ir logiška, ir gramatiška. 1898 metų pradžioje autorių aplankė ne kartą ir ne vienas „Varpo“ bendradarbis ir beveik visi buvo supažindinti su Giesmės tekstu ir melodija. Buvo pastabų ir pasiūlymų ir vienas kitas siūlė žodį „Dievas“ pakeisti žodžiu „saulė“. Tik kovo mėnesio pradžioje vienas lankytojas – varpininkas įkalbėjo autorių, kad žodis „saulė“ yra tinkamesnis visų pažiūrų tautiečiams. Kaip tarė, taip padarė – pakeitė vieną žodį ir sakinys tapo klasikinės stabmeldystės šedevru. Bet nenusiminkime, nes ir stabmeldžiai, ir nepažįstantys Dievo – bedieviai, ateistai yra Dievo vaikai (mūsų tautosaka). Giesmės žodžiai „Dievas“ ir „saulė“ buvo dar kartą pakelti ankstyvųjų varpininkų 1917 – 1918 metais, bet ir vėl tas pats varpininkas apgynė savo jau įtvirtintą pasiūlymą. Taigi Dievas leido tautos sūnums ir dukroms ne tik paragauti, bet ir sočiai prisivalgyti stabmeldžių duonos.Pagaliau prisilietėme prie trečiojo tautos – valstybės liudijimo – konstitucijos. Jos keturioliktas straipsnis sako: „Valstybės kalba – lietuvių kalba“. Apžvelkime valstybės čiabuvių kalbas (ne tarmes – tarties skirtumus, bet žodžių skirtumus, o tai kalbų skirtumai). Žemaitijoje – žemaičių kalba, Aukštaitijoje – aukštaičių kalba, Dzūkijoje – dzūkų kalba, Sūduvoje – sūduvių kalba. Lietuvos genties nėra, aišku nėra ir lietuvių kalbos. Tokios kalbos niekada ir niekas nekūrė. Kai kas paakins, kad iš vietinių genčių susikūrusi valstybė bet kokią kalbą gali įvardinti valstybės vardu. Tokio sąmyšio pasaulyje niekada nebūna. Net SSSR savo valstybine kalba neįvardino „eseserų kalba“, bet rusų. Indijos valstybėje dvidešimt viena valstybinė kalba. Tik vykdant nusikaltimą, galima uždrausti kalbą arba įvardinti kitu vardu, norint paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus. Ieškome lietuvių kalbos atsiradimo aplinkybių. Šešiolikto amžiaus viduryje išleistų prūsų kalba katekizmų vokiškose įžangose sakoma, kad neverta leisti daugiau prūsakalbių katekizmų, nes yra sūduvių kalba, kurią supranta visi Prūsijos ir Lietuvos gyventojai. Mes žinome kur gyvena sūduviai ir kokia kalba jie kalba iki šios dienos. Prie prūsų kalbos katekizmų įžangų galime pridurti – nuo Dnepro iki Baltijos jūros ir nuo Estijos iki Pripetės ir Būgo tautos gentys senojo tikėjimo visas apeigas atliko ir asmeniškai bendravo su Dievo Trejybe tik vienintele sūduvių kalba. Kiek visos gentys pažinojo šią kalbą, tokios studijos neturime, bet reikia tikėti įžangų autoriais – „visi supranta“. O dabar prisiminkime „Sūduvą, sūduvį, sūduvių kalbą“, jie reiškia „Dievui artimiausią žemę, žmogų, kalbą“. Taigi negali būti abejonių ir ginčų dėl sūduvių  kalbos. Mes ją vadiname „lietuvių kalba“, o tai reiškia „valstybės kalba“, nes mūsų tautos senasis žodis „lietava“ yra „valstybė“. Sūduvių kalbą, įvardindami lietuvių kalba, ją sulyginame, suvienodiname su viso pasaulio genčių, tautų ir valstybių kalbomis, kurių galimybės bendrauti su Dievu yra labai menkos arba jų visai nėra. Mes nepažinodami savo kalbos nežinome, ką turime, galime ir privalome – neišvengiamai tampame elgetomis, vergais ir nusikaltėliais. Sūduvių kalbą įvardyti lietuvių kalba ne nusikaltimas ir ne klaida, jeigu žinome ir suprantame ką ji gali, nes kiekvienas ją pažįstantis ir kalbantis yra sūduvis (nepriklausomai nuo pilietybės ir rasės), o kur sūduvis stovi ir eina visur ir visada yra Sūduva (taip sako tautosaka).„nežinojome ir neturėjome...“Pagaliau žinome ir turime: žodį -  Dievo žodį; kalbą – artimiausią Dievui; Dievą – Dievo Trejybę; tautosaką – praeitį, ateitį, įstatymą, gyvybę, stiprybę ir visatos lobį.Jam pagarba – mums pareiga: „Iš praeities semkime stiprybės“ – atsikratykime klaidų, nes joms mėnesiai, dienos ir naktys suskaičiuotos – ateina galingiausia Dievo dvasia GALAS juodajai kiaulei (tautosaka).


                                        MOTERYS

Beveik visos pasaulio tautos savo moteris nuo gimimo iki mirties įteisina antruoju ar trečiuoju asmeniu šeimoje, bendruomenėje, valstybėje, darbe, pareigose ir tikėjime. Mūsų moterys per amžius buvo matriarchato viršūnėje, nors dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje (ypatingai miesto) bandė jas nustumti į bevertės vergės luomą – prilyginti tarptautiniui moters standartui. Bet deja... Klaida pasirinko klaidingiausią vykdytoją – beprotį alkoholizmą, kuris neturi jėgos ir nemato tikslo.

Anksčiau sakėme, kad mūsų seniausia kalba, šventraštis (tautosaka), gyvenimo būdas (matriarchatas) tikėjimas, žmogus ir žemė – trumpiau „Kaip senieji groja, taip jaunieji šoka“. Taigi dėl seniausios priežasties ne tik visų kalbos, bet ir tikėjimas induizmas, judaizmas, budizmas, krikščionybė ir islamas yra mūsų vaikai: „Negali būti! Nesąmonė!“ pasipiktins kiekvienas nevaikščiojęs mūsų tautos laukais, o tik skaitęs kroniką: „nors jos buvo karvės, o vėliau tapo žąsimis, bet prieš tai gageno, dėjo kiaušinius, perėjo, lesė ir skraidė“. Visuose vadovėliuose užrašyta, kad tai buvo „karvės“, nes taip pasakė pirmieji ateiviai į mūsų tautą: „stabmeldžiai, stabmeldiška, stabmeldystė“, bet dar anksčiau už juos paskelbė mums nuosprendį: „Tave kalame prie kryžiaus ne už darbus, bet už kalbą“, kurios mes nesuprantame.

Žiūrėkime toliau, kodėl minėtose religijose moterims neleidžiama dalyvauti pagrindinėse apeigose. Žinome iš anksčiau, kad mūsų tautos vienuoliai ir karininkai – vienuoliai dirbo kitose tautose, bet negalėjo būti jų mokytojais (dėl kalbos). Vadinasi, vedų pateikėjai sanskrito kalba ir Mozė – hebrajų kalba pateikė Dievo pažinimą ir apeigas ne tiek, kiek išmoko, bet tiek , kiek leido jų kalbų galimybės ir ne daugiau, didžiausia kliūtis Dievo Trejybės pažinimas – krikščionybė šiek tiek, induizmas menkai, o judaizmas, budizmas ir islamas nieko nežino ir negali žinoti. Nejaugi neįmanoma? Įmanoma, tik reikia man prie kojų pritaisyti mechanizmą, kurio dėka kojos gali bėgti 700 km/val. greičiu, bet po pirmo bandymo visi sakys: „Buvo geras žmogus. Dar galėjo gyventi“. Galimas ir kitas būdas – uždrausti visas kalbas ir palikti tik mūsų vieną kalbą, bet visi pasaulio siekėjai „vieno ar vienos“ išnyko, išnyksta ir išnyks nepasiekę tos „vienos“. Mes žinome įstatymą – dabar Žemėje yra virš septynių milijardų žmonių, bet nėra dviejų tapačių.

Ir dar. Privalau atsiminti, kad aš turiu tūkstančius dvasių ir kūnų – labai reikalingų, saugotinų, atgyvenusių, nereikalingų ir naikintinų. Pajutau, kad turiu nereikalingų dvaselių ir kūnelių. Nuėjau į vaistinę nusipirkau mirties dvasių „Decaris“ arba „Vermok“, prarijau ir askaridės ar spalinukės numirė, bet aš nenumiriau. Įstatymas – visos dvasios laipsniuotos ir skirtingu galių. Vadinasi, žodis kaip ir visos gyvos dvasios turi veikimo, laiką, erdvę ir jėgą. Visuose tikėjimuose per pagrindines apeigas šaukiamos – kviečiamos dvasios: gailesčio, atskyrimo, garbinimo, aukštinimo, tikėjimo, prašymo, aukojimo, dėkojimo, mirties ir sunaikinimo. Kiekviena iškviesta Dievo dvasia tiksliai atlieka veiklą pagal savo galią.

Pirmiausiai pasižiūrėkime į save – tarp visų Dievo dvasių kviečiame ir ypatingą „pasaulio nuodėmių naikintoją“, kuri numarina pačias stipriausias – galingiausias klaidos dvasias (nuodėmes) – be jokių išimčių. Klausimas. Ar gali  kūdikis vienos dienos ar savaitės motinos įsčiose išlikti gyvas, pažymėtas „gimtąja nuodėme“? Jokių galimybių. Dažnai mūsų moterys skundžiasi, kad esančios vaisingos, galinčios gimdyti, bet negali pastoti. Tai netiesa. Jos pastoja, bet nejaučia ir nesupranta, kad tas kūdikis vienos ar kelių ląstelių naikinimo dvasios tapo sunaikintas. Mūsų tautos šventraštis sako: „Nepersistenk ir saugokis – darbų, kalbų, valgio ir draugų“ arba „Neprisišauk ant savo galvos“. Ir dar – moterims. Bent po septynias pirmąsias nėštumo savaites nedalyvauti televizijos laidų stebėjimuose, suėjimuose, apeigose ir nekalbėti tų tekstų, kur šaukiamos, kviečiamos Dievo Trejybės, Šventosios Dvasios, Dievo Sūnaus, Pasaulio nuodėmių naikintojo ir visos kitos atskiriančios ir naikinančios dvasios. Tėvas ir motina per šį laiką sudaro savo kūdikiui Dievo dvasių nepažeidžiamą apsaugos apvalkalą (senoliai – apsaugodavo Dievo Trejybės galia, kurią visi žinome iki šios dienos).

Dabar mums aišku, kad pati moteris, pats jos nėštumas, nei pats kūdikis įsčiose negali būti įvardinta klaidos dvasia (nuodėme). Bet dėl tautų negalėjimo kalbėtis su Dievu – menko Jo pažinimo ir dėl būtinybės išsaugoti įsčiose kūdikį, visos moterys tapo antraeilėmis, atstumtosiomis, suteptosiomis, kad nepatektų į apeigas, per kurias gali žūti įsčiose kūdikis. Ar moters nedalyvavimas apeigose turi bent kokią reikšmę? Turi. Dėl vieno žmogaus nedalyvavimo apeigose šeima, bendruomenė, giminė, gentis, tauta, valstybė praranda tą reikalingą dvasią iki kurios trūko to vienintelio vieneto „manęs“, nes Dievo buhalterija tiksliausiai skaičiuoja vienetą iki milijardų milijardinės dalies.

Dabar pasižiūrėkime į savo moteris senojo tikėjimo laikais. Visos mūsų moterys senos-jaunos, ištekėjusios-netekėjusios, nėščios-nenėščios dalyvavo visose šventyklose, bažnyčiose, visose apeigose ir su visais kartu garbino, aukštino, aukojo, dėkojo ir pokyliavo. Be šių kviečiamų dvasių jokios kitos dvasios aukojimo apeigose nedalyvavo. Į bažnyčią ir šventyklą galėjo įžengti tik tyras, skaidrus, šviečiantis – su rūta, be klaidos po atgailos, antraip aukojimo metu klaidadvasį galėjo ištikti nepaaiškinamos ir nepageidaujamos pasekmės. Prie kiekvienos bažnyčios ir Dievo Girios šventyklos yra ne mažiau trys Dievo Trejybės maldyklos, kuriose kiekvienas vykdė asmenišką gailestį su ašaromis, atskyrimą nuo savęs nereikalingų dvasių ir jų sunaikinimą Dievo Trejybės – Vieno Dievo vardu. Dar šiose maldyklose vykdė įvairiausių prašymų apeigas, bet prieš tai reikėjo pasiteirauti Dievo dvasių ar Dievo Trejybės. Maldyklas galėtume palyginti su žmogaus širdimi tik širdis per minutę atlieka apie 60 dūžių, tai maldykla per keturiolika minučių vieną pulsą, kai pasaulyje nėra dvasinės įtampos. Maldyklos pulsas sutrinka arba visiškai sustoja dienoms, savaitėms ar mėnesiams prieš pasaulinio masto katastrofas – žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, lėktuvų, laivų, traukinių – žmonių dideles žūtis. Po jų vėl normaliai pulsuoja. Ir dar. Jeigu ant maldyklos miegosite šešias naktis, tapsite nevaisingi ir jokia medicina nepadės, bet apeiga maldykloje galite atgauti vaisingumą. Dievo Trejybės maldyklų nelankė nėščios moterys ir kūdikiai iki dvylikos metų.

Dabar palieskime didįjį klaustuką. Nėščios moterys negalėjo atlikti atgailos maldykloje, kad nežūtų kūdikis, o be atgailos negalėjo įeiti į bažnyčią, kad nežūtų pati ir kūdikis, bet visos ėjo į bažnyčias ir šventyklas.

Oi žiba žiburėlis

Kaip aukso liktorėlis.

Tenai vaikščiojo sena močiutė

Ant kiemelio išėjus.


Ant kiemelio išėjus,

Vartelius atsikėlus, 

Vis klausinėjo savo dukrelę, 

Ar su visai parėjo.


Ne su visai, močiute, 

Ne su visai, širdele, 

Aš parėjau pas motinėlę

Rūtelių vainikėlio.


Oi, sakal sakalėli, 

Tu, raibasai paukšteli, 

Tu nulėki Dievo Girelėn,

Parnešk man vainikėlį.


Aiškiau negalima pasakyti. Pirma. Visa, ką pamačiau, išgirdau, supratau, įtikėjau, padariau, ištariau, yra mano turtas – gerosios ir blogosios dvasios. Antra. Pagal mano ir vyro valią įsčiose yra mano kūdikis. Trečia. Be atgailos negaliu įžengti į bažnyčią, o dėl kūdikio – į maldyklą. Ketvirta. Savo naikintinas dvasias (nuodėmes) galiu perduoti kitam, kuris, nuėjęs į maldyklą, sunaikins. Penkta. Dabar po vedybų artimiausias pasaulio žmogus vis dar yra mano mama (vėliau bus vyras). Šešta. Mamai perduodu visas naikintinas dvasias apeiga per Dievo Siųstąjį – Sakalą. Septinta. Aš tyra, skaisti su rūtų vainikėliu, su savo kūdikiu įsčiose einu pro maldyklą tiesiai į bažnyčią. Priminimas. Rūta – žmogaus dvasios tyrumo, skaidrumo, šventumo, dieviškumo ženklas ir vyrams, ir moterims, seniems ir jauniems, ir visiems po atgailos.

Pagaliau sužinojome KODĖL: kitų religijų moterys negali dalyvauti apeigose, mūsų vaisingos moterys negali pastoti, senajame tikėjime visos moterys dalyvavo visose apeigose, mus vadino stabmeldžiais („karvėmis“), o ne Dievo trejybininkais – DĖL MŪSŲ KALBOS. ... o  šis pasaulis tik toks..., kad nepažįstame savo kalbos.



Tautos Šventraščio trupinėliai tautiečiui


1.Tautos Šventraščio turinys: lietuvių kalbos žodynas, žodžių reikšmių žodynas, vietovardžiai, vandenvardžiai, žvaigždėvardžiai, vardai, pavardės, pravardės, priežodžiai, patarlės, posakiai, mįslės, atsitikimai, padavimai, sakmės, pasakos, lopšinės, lelionės, dainelės, dainos, giesmės, sutartinės, garbstymai, raudos, rypavimai, poringės, aimanos, dejonės, riksmai, klyksmi, krykštavimai, kūdikių žodynas, šūkavimai, šaukiniai, vilionės, gąsdinimai, mėgdžiojimai, įkalbėjimai, užkalbėjimai, atkalbėjimai, keiksmai, užkeikimai, atkeikimai, kreipiniai, atgailavimai, paniekinimai, pažeminimai, pajuokimai, gėdijimai, melagystės, veblionės, guodimai, gyrimai, aukštinimai, garbinimai, sveikinimai, linkėjimai, laiminimai, patarimai, sutarimai, prašymai, įsakymai, dėkojimai, atsakymai, klausimai, žadiniai, pažadai, apžadai, įžadai, laužažodžiai, burtai, kerai, spėlionės, pranašavimai, sapnai, maldelės, maldos, papročiai, taisyklės, įstatymai, tikėjimai, garso, žodžio ir sakinio kirtis, gaida, tvarka ir įstatymas, kitų tautų liudijimai apie mūsų tautą „Vox populi, vox dei“.

2.Kiekviena vieneto dalis yra vienetas arba kiekviena Dievo dalis yra Dievas – įstatymas.

3.Mintis ir žodis yra Vieno Dievo skirtingos dalys.

4.Dievas – minties, žodžio, kalbos gimdytojas, Kūrėjas, mokytojas, tvirtintojas, gyvybė ir įstatymas.

5.Tautos kalba savo žmogų supažindina su Dievu per akimirksnį arba Dievas savo dalį supažindina 
su savimi per akimirksnį.

6.Tautos kalba – seniausia pasaulio kalba, galinti tesiogiai susikalbėti su Dievu arba mūsų senelė – kalba, dėl amžiaus skirtumo nesusikalba su kitomis kalbomis.

7.AŽ (aš) – A Dievas Tėvas, Ž – Dievo Dvasia arba pirmutinė ir paskutinė. Juodviejų junginys yra Dievo Kūnas, Dievo Sūnus, Dievo Žodis, Dievo ŽMAgus.

8.ŽMAgus: Ž – Dievo Dvasia, M – Dievo Sūnus, A – Dievas Tėvas – Dievo Trejybė – Vienas Dievas – AMŽinas

9.Aš žmogus Amžino dalis kaip ir visos  Jo dalys. Aš kalbu ir darau gerai ar blogai tik Dievui, man kalba ir daro gerai ar blogai tik Dievas, aš valgau ir geriu tik Dievą, aš ateinu ir grįžtu niekur neišeidamas iš Dievo.

10.Aš – nelinksniuojamas, neasmenuojamas, nelaipsniuojamas, nepadidinamas, nesumažinamas, nekintantis ugnyje, vandenyje, laike, erdvėje, Dieve.

11.Dievo Trejybės – Amžinojo ypatumai: Dievas Tėvas neturi nei laiko, nei erdvės – jis yra čia ir dabar. Dievo dvasia turi laiką – pradžią ir pabaigą, bet neturi erdvės. Ji yra čia ir visur. Dievo Sūnus turi laiką ir erdvę – jis čia yra, ten jo nėra, jis buvo, yra ir bus arba nebuvo, nėra ir nebus. Toks yra Vienas Dievas. Vienas, susijungęs su vienu, yra du arba Tėvas, susijungęs su Savimi, yra Dievo Dvasia. Vienas, susijungęs su dviem, yra trys arba Tėvas, susijungęs su Dievo Dvasia, yra Dievo Trejybė – Amžinas.

12.Kol neturiu erdvės esu tik aš, kai prisijungiu ar prie manęs prijungia mintį „gimti“, aš įgaunu naują dvasią ir esu Rojuje – Rujoje.

13.Rojuje Tėvas iš karto man duoda dvasių lobį: likimą, dalią, žmogaus mastą, tikėjimą, sargą ir vienintelę nepakartojamą asmenybės dvasią – klausti, žinoti, pažinti, gauti, turėti, galėti, bendrauti, išvengti, prašyti ir sugrįžti pas Tėvą.

14.Rojuje gautas dvasių lobis negrįžtamai vystosi ir pamatau save nuo gimimo iki mirties – be grįžimo atgal. Čia pat Dievo dvasia Gabija savo ugnimi iš mano atminties atskiria visas dvasias (žinias) ir jas padeda į Dievo Tėvo archyvą. Dabar Dievo Garnio dvasia mane „pasodina – atneša“ į mano pirmą ląstelę.

15.Soste per motinos akis ir ausis pradedu pildyti savo švarią (tuščią) atminties („kortelę“) dvasią, nors nieko nesuprantu, nežinau, nepažįstu ir nesuvokiu, kad aš esu, kas esu, kur esu ir ką turiu, bet man ir nereikia žinoti ir suprasti, nes esu karalius, kuriuo rūpinasi „žemė ir dangus“ ir saugoja įstatymai.

16.Tėvo duotas mastas tiksliai atmatuoja laiką, mane išveda iš sosto, atmerkia akis, atidaro ausis, pražiodina burną, o aš jau pagal sukauptas dvasias ir Tėvo įdėtus dar du įstatymus vykdau: pirma – „Viską vertink „gerai“ arba „negerai“ ir antra – „Šauk ir aš atsiliepsiu“. Pagaliau Dievo Trejybės krikštu gaunu vardą – galiojimą bendrauti su visomis Dievo Trejybės dvasiomis.

17.Mano visos likimo dvasios man nuolat signalizuoja apie praeitį, kurias sutikau ir pagimdžiau, ir apie ateitį, kurias sutiksiu ir pagimdysiu. Dabar jau žinau, moku ir galiu: praeities nereikalingų dvasių atsikratau – atgaila, ateities – išvengiu ar pasiekiu prašymais.

18.Visų mano klausimų ir reikalų autorius yra Tėvas (nors sakau: „aš sugalvojau“). Tėvo klausimą pakartoju jo tarnybai, gautą atsakymą pateikiu Tėvui, o Jis pasako, ką reikia daryti. Įstatymas: „Kai tu pasakysi, klausyk, ką tau atsakys, o Tu atėjęs man pasakysi“. 

19.Visada mano reikalų pirmas pasiteiravimo klausimas: „Ar man reikia žinoti?“ ir antras: „Ar aš galiu sužinoti?“. Šiais dviem klausimais pasiteiravimas užbaigiamas arba tęsiamas toliau, klausinėjant Dievo Dvasią  AR(Ą), kuri atsako tik „taip“ arba „ne“. Galiu kalbėti ir dirbti nepasiteiravęs t.y. žaisti.

20.Visa, ką pamačiau, išgirdau, sužinojau, įtikėjau, padariau, ištariau, yra MANO TURTAS įregistruotas mano vardu (mano angelai ir velniai). Tai mano dvasios, kurios man padeda kilti ir kristi, augti–nykti, artėti–tolti, skaidrėti–temti ir t.t. Įstatymas: „Pasaulyje yra neklystančių žmonių, bet be klaidos nėra nė vieno“, todėl visi privalo atgailauti.

21.Mano didžioji klaida, nusikaltimas, nuodėmė sau pačiam, šeimai, bendruomenei, valstybei,  tautai ir Dievui – pyktis, baimė, melas, nepasiteiravimas (nepasitarimas, nepasiklausimas), nes įstatymas sako: „Gal pyksti? Gal bijai? Gal meluoji? Tai kodėl neklausi?“

22.Visos Dievo dvasios: didelės – mažos, galingos – silpnos, teisingos – klaidingos, geros – blogos ir t.t. yra saugojamos Dievo sargybos. Įstatymas: „Tik neperženk slenksčio (ribos), nes negrįši – susitvarkyk su sargais“.

23.Būtinai reikia žinoti dalyvių ir kartojimų skaičių prieš pradedant: garbinti, dėkoti, atgailauti ar prašyti.

24.Visiems ir visada būtinai reikalingas tarpininkas ir tik tas (tie) ir ne kitas – mintis, žodis, šviesa, tamsa, jėga, tikėjimas, kūnas, žmogus, augalas, gyvūnas, virgulės, garsas, kvapas ir t.t., jų yra milijardų milijardai.

25.Dievo galingiausios dvasios yra žodis ir tikėjimas. Įstatymas: „Ką ištarsi ir ką įtikėsi, tą ir turėsi“. Juodviejų galiomis prie bet kurio kūno ar dvasios galima pridėti, atimti, padauginti, padalinti, neišsekinti ar sunaikinti. Pirmiausiai Dievo Tėvo ir Dievo Dvasios junginys yra tyras Dievo kūnas ar tyra bekūnė Dievo dvasia. Jų galimybės neišmatojamos ir nenusakomos – galima įdvasinti, pašventinti, krikštyti, paversti kitu kūnu, paslėpti, suteikti neišsenkamumą ir t.t. Mes neturime tiek daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių ir kitų kalbos dalių, kad galėtume išreikšti jų visų galimybes. „Aš vienu kviečio grūdu galiu išmaitinti jo visą kariuomenę“, „O aš vienu lino pluoštu...“.

26.Mūsų tautos kiekvienas žingsnis ir akimirksnis iki dabartinio tikėjimo yra įdvasintas, pašventintas, pakrikštytas, atsiklaustas ir Dievo patvirtintas, todėl mums nereikėjo rašto, istorijos, skulptūrų (stabų), rūmų, miestų, vergovės, baudžiavos, save saugoti nuo paklydimų ar išnykimo, nes tiesą ir klaidą, gyvenimą ir žaidimą įvardijo ne žmogus, bet Dievas. Įstatymas: „Kalbėk ir dirbk tik pasiteiravęs Dievo“. Todėl Dievas tautai nedarė jokių stebuklų, o tauta – jokių stabų.

27.Tautos ir jos kiekvieno žmogaus aukščiausias, didžiausias ir galingiausias kreipinys ir siekinys – Dievo Trejybė, Vienas Dievas (tekstas): „Vardan..., Vardu..., Valia..., Įstatymu..., Galia..., Galybe..., Aukštybė..., Garbė..., Šlovė..., Šviesybė..., Aukoju..., Garbinu..., Aukštinu..., Dėkoju..., Klausiu..., Meldžiu..., Myliu..., Prašau..., Tikiu..., Atleisk..., Apsaugok..., Atsiųsk..., Atskirk..., Nuplauk..., Padėk..., Pasigailėk..., Pagimdyk..., Sukurk..., Sunaikink..., Suteik..., Ačiū..., Dėkoju... (tolesnio teksto linksnis pagal kreipinį). Dievas Tėvas, Dievo Sūnus, Dievo Šventoji Dvasia – Dievo Trejybė – Vienas Dievas. Per amžius (tolesnio kreipinio–siekinio tekstas ne daugiau  penkių žodžių, jeigu toks turi būti). Pagal šį kreipinį–siekinį mūsų tauta gyvena dešimtis tūkstančių metų, nes jis yra Dievo esybės pamatas. Visos pasaulio krikščioniškos tautos šį kreipinį sužinojo tik nuo Kristaus laikų, bet jų tekstas sumenkintas, tuo pačiu ir Dievo galios žmogui. Mūsų Dievo Trejybės tekstas yra keturratis su keturiais ratais, jų visų tekstas yra keturratis su trimis ratais, todėl jie žaidimą vadina gyvenimu – laime ir nelaime. Jų ateitis – nežinomybė, beprasmybė ir baimė.

28.Aš Dievo dalis bendrauju su visomis Dievo Trejybės dalimis pagal savo dvasių galimybes ir kreipiuos pagal įstatymą:

29.„Tas, kuris...“ – kai nežinau vardo, o nurodau jo galias;

30.Netariu vardo dėl pagarbos, galybės ar didybės;

31.Ištariu vardą vieną kartą dėl artumo, išskirtinumo;

32.Ištariu vardą du kartus dėl gailesčio, skundo, skausmo;

33.Ištariu vardą tris kartus (trečią su priesaga -eli, -ele);

34.Šiuo ištarimu pagarbinu, kreipiuosi, siekiu Dievo Trejybės pagalbos, o viskas priklauso nuo teksto trumpumo, tikslumo ir mano tikėjimo. Pavyzdžiui, „Debesy, debesy, debesėli...“.

35.Visos tautos mokosi iš klaidų, jų mokytoja – Klaida. „Mes klaidas privalome naikinti“, - sako mokytojas Dievas.

36.Tautos nepažįsta Dievo Trejybės nei prisikėlimo. Jie sako, kad jiems yra paslaptis – nežinomybė. Mūsų pažinimą liudija Dievo Trejybės trys šventyklos kiekvienoje Dievo Girioje ir prisikėlusiųjų kapai mūsų žemėje.

37.Kartais aš paklystu, kai prarandu ryšį su Dievo dvasiomis, bet su Dievo Trejybe ryšys amžinas.

38.Prisikelti galėjo tik gyvi Sūduvoje, o po mirties kūnas buvo laidojamas Sūduvoje prisikėlusiųjų kapuose, nepriklausomai kokiame žemyne numirė. 

39.Atgailą visi vykdė tik Dievo Trejybės maldyklose, o dabar bet kur ir bet kada tik Dievo Sūnaus – Dievo Žodžio vardu.

40.Dievo pažinimo penkiapakopis įstatymas: 

41.aš negirdėjęs žodžio Dievas – trys merginos nežino Žilvino – ateizmas;

42.Dievas nesuprantama būtybė – Eglė ir kalbantis žaltys – totemizmas;

43.Dievas panašus į žmogų – Eglė ir jaunikaitis – politeizmas;

44.Dievas galingesnis už žmogų – Eglė bijo Žilvino, todėl veidmainiauja ir pataikauja – dualizmas;

45.Dievas mano tobulybė – Eglė negrįžta į sodžių, o laukia Pieno Putos – monoteizmas.

46.Šiuo „Eglės žalčių karalienės“ Dievo pažinimo penkiapakopiu įstatymu užbaigiu Tautos 
Šventraščio trupinėlį, kurio kiekvienam pakanka sužinoti, išmokti, galėti, žaisti ir gyventi Dievo Trejybėje, kad pamatytum Pieno Putą. Svarbiausia, atsiminkime ir supraskime, kad pradžios mokykla yra ĮSČIOS, o jos pirmutinė mokytoja – MAMA, – ruoškime mamas.

Ar garnys atnešė mane?


Tėvai, giminaičiai ir kaimynai sakė, kad mane atnešė garnys. Tai šventa tiesa, o man – įstatymas. Penkiametis nugirdau iš tetulių pokalbių, kad vaikus gimdo mamos. Dar vėliau patikėjau, kad sakymas „garnys neša vaikus“ – tik suaugusių žmonių pokštas mažiems vaikams. Bet... Prieš ketvirtį amžiaus jau žinojau, kad šis trijų žodžių teiginys yra vienintelis ir vienintelėje tautoje – mūsų šventraščio perlas (-tautosaka). Įdomu?„Atnešti“ ir „gimdyti“ du skirtingi veiksmai, o juos sujungus „atnešti“ – pirminis, „gimdyti“ – antrinis. Mūsų tautosaka. „Moteris sugavo vėjo ridenamą žirnį, o ryte po pagalve krebždėjo vaikas – Žirnulis“; „Senelis tašydamas tašą nusikirto nykštį, o ryte skiedrose žaidė berniukas – Nykštys“. Ir dar! „Kai Darius ir Girėnas skrido per Atlantą, aš buvau dar negimęs“. Svarbus tvirtinimas „aš buvau“, kai juodu skrido, bet niekas neklausia, kur aš buvau. Visgi maži vaikai, išgirdę „aš buvau dar negimęs“, iš karto klausia „O tai kur tu buvai?“. Atsakymai įvairiausi, kad būtų išvengta žodžio „nežinau“ – „tėvo griuvimo“ vaiko akivaizdoje. Bet tėvo melas dar didesnė praraja vaiko gyvenime.Ką daryti, kai nežinau atsakymo? Gal nežinau tik šio ar kito? Bandome skaičiuoti. ...dešimt... šimtas... tūkstantis.., o gal ir visas milijonas? Jeigu nežinau tiek atsakymų, tai aš negyvenu, o tik žaidžiu ir teisinuosi, kad pasaulyje nėra tokio žmogaus, kuris žinotų atsakymus į visus klausimus. Tai tiesa – dogma – nepajudinamas įstatymas. Bet ką daryti, kai gyvybiškai reikia, o nežinau? Pažiūrėkime, kaip mūsų senoliai sprendė šį uždavinį. Į visus klausimus jie žinojo vieną atsakymą: „Klausk – pasiteirauk“. Jau anksčiau sakiau, kad prieš septynis šimtus metų kunigas Petras savo kronikoje pašiepdamas pateikė šį svarbiausią mūsų įstatymą. Deja, jis nesuprato mūsų kalbos nei įstatymo. Kodėl taip yra? Palyginkime asmenybės pasireiškimo galias evangelijoje ir mūsų šventraštyje: evangelijoje – „prašyk, ieškok ir belsk“, mūsų tautosakoje – „prašyk, ieškok, belsk ir klausk“. Kodėl evangelijoje dingo „klausk“? Atsakome. Evangelija, skirta visoms pasaulio tautoms ir jų kalboms. Jau anksčiau sakėme, kad pasaulyje vienintelė mūsų kalba, tegalinti susikalbėti su Dievu. Tad jeigu evangelijoje būtų žodis „klausk“ – Dievas reikalautų iš tautų ir jų žmonių to, ko jie neturi ir negali. Tačiau, nors pasaulio tautos neturi tokios kalbos (ji nereikalinga), nuolat gimdo ypatingos dvasios žmones, galinčius bendrauti su Dievu, pranašus, mokytojus, vadus, šventuosius nepriklausomai nuo rasės, tautos, kalbos ir tikėjimo. Šių tautų žmonės dėl nežinojimo nekalti, o mes kalti, ir net vienatvėje nepasiteiravę atsakymo į atėjusį klausimą esame tikrai kalti. Mes dėl nežinojimo tik vieninteliu atveju nekalti, – kai žaidžiame.Pirmiausia pažiūrėkime į paukštį garnį įvairiose tautose, platumose ir amžiuose: -garnys, -gandras, -gužas, -gužutis, -starkus, -busilas, -aras, -arelis, -gabrys, -gabrelis, -oranas, -orionas, -horas, -haruda, -gyvataras, -gyvatnaša, -sakalas, -ibis ir t.t. Šie įvardijimai tautosakoje susiję su paukščiu. Atsiverčiame mūsų Tautos Šventraštį, o jame pasakyta – paukštis ir plunksna yra Dievo dvasios ženklas (simbolis). Vadinasi „mane atnešė“ ne juodas – baltas, raudonkojis, ilgasnapis plasnotojas, bet viena Dievo bekūnė dvasia, įvardinta garniu. Ji vykdo siaurą išskirtinę veiklą tarp Dievo, žemės, šeimos ir manęs. Kai mane „nešė“, buvau ne trikilograminis vyras, bet neturėjau kūno, buvau tik dvasia.Būtinai privalome žengti  žingsnį atgal – prisiminti ir pakartoti savo šimtatomį šventraštį. Bekūnė dvasia neturi erdvės, ji yra čia ir visur, bet gali būti pritvirtinta prie kūno, ploto ar prie kelių vienu metu ir vesti skirtingus dialogus. Kiekviena dvasia turi greitį, kurį patogiausia nusakyti santykiu – šviesos greitis sutinka su slieko greičiu, kaip dvasios greitis su šviesos greičiu. Greitis atvirkščiai susietas su laiku ir keliu – juo greitis didesnis, tuo laikas ir kelias trumpesnis. Vadinasi milijardai metų ir  kilometrai yra čia ir dabar – klausk ir atsakys – šauk ir atsilieps. Bet reikia žinoti vardą, kalbą, įstatymą ir svarbiausia – pažinoti save. Pagaliau supratome, kad bekūnė dvasia nieko niekur ir niekada „neneša“ – ji yra čia ir visur, – o tik tarpininkauja.Pažiūrėkime, kurie įvardijimai bent kiek susiję su garnio dvasia: -garnys, -aras, -arelis, -oranas, -orionas, -horas, -haruda, -gabrys, -gabrelis, -gyvataras, -gyvatnaša, -sakalas, -ibis. Daugelis jų neturi nieko bendro su kūdikiu, o taip pat ir su žmogumi, bet visi susiję su žmogaus ženklu.Jau du kartus susidūrėme su Oriono įvardijimu, o trečiasis neišvengiamas – tai Oriono žvaigždynas – mūsų kalboje Šienpjovių žvaigždynas. Privalome atkreipti dėmesį. Šienpjovys –senasis paukščio perkūno oželio (gallinago gallinago) įvardijimas. Žinome, kad Oriono žvaigždynas yra Šienpjovių, anksčiau Gyvatnašos, ir visą laiką Garnio žvaigždynas. Mums daugiavardystė ne naujiena – Vėžio žvaigždyną vadinome Vyžio ir Žalčio vardu, o Sūduvos kalnyne – Vyžio Taku. Žaltys mūsų tautos seniausias ženklas. Dabar jau ne atsitiktinai, bet būtinai ieškome Žemėje Oriono – Šienpjovių – Garnio žvaigždyno.Prieš 20 metų numečiau ant žemės akmenį ir viskas prasidėjo. Po penkerių metų jau turėjau sąrašą su keliais šimtais dvasinių objektų, kurių dalis buvo įvardinta „yra“, ir daugiau nieko. Likusios dalies žinojau kai kurių paskirtis, galias ar įvardijimus. Vienas iš jų atsiliepė – Šienpjovių žvaigždynas. Jis buvo 1,2 km ilgio ir 0,2 km pločio, išraizgytas šventtakių ir pulsuojančių Dievo Trejybės kernų. Sakau „buvo“, nes šiais metais (2015 m.) suradau dar vieną dalį, o kitos ilgis patrigubėjo ir bendras plotis tapo 0,46 km. Dabar šis dvasinis objektas ant Garkalnio kalno panašus į skrendančio paukščio šešėlį: dešinysis sparnas pietuose, kairysis – šiaurėje, uodega – vakaruose, galva – rytuose. Kiekvienas sparnas turi po tris naikintojus, o jų viduje – po gimdytoją, panašiai kaip moters įsčiose – vaisius apsuptas placenta, kuri saugoja ir naikina viską, kas jam priešinga.Žinome, kad ant Garkalnio yra Garnio žvaigždynas, sukurtas prieš 12800 metų ir apeiga sujungtas su dangaus skliauto Garnio (Oriono) žvaigždynu. Jis sudarytas iš devynių dalių. Numeracija ir dvasinis įvardijimas nuo pietinio dešiniojo sparno galo: 1 vaisingumas – gimdymas, 2 praeitis, 3 ateitis, 4 (liemuo) tikėjimas šešių pakopų, 5 Dievo dvasia, 6 Dievo sūnus, 7 (kairio sparno galas) Dievas Tėvas, 8 (uodega) Dievo kūnas, 9 (galva) Dievo Trejybė. Dėl aiškumo pažvelkime bent į pirmą dalį. Vaisingumas – gimimas. Dvasia, naikinanti vaisingumą ir gimimą, trapecijos formos, jos viduje akies formos dvasia, teikianti vaisingumą ir gimimą nepriklausomai nuo medžiagos amžiaus, formos ir savybių. Jos dėka visi gali tapti vaisingais ir gimdytojais – vyras, moteris, pagalys, grumstas, akmuo ir t.t. Taip ir visos likusios dalys pagal savo įvardijimą gali vykdyti sustabdymą, atskyrimą, sunaikinimą ir nenusakomą sukūrimą.Garkalnio Garnio žvaigždyno reikšmė didelė. Nuo jo atsiradimo prasidėjo kai kurių žmonių laimingas gyvenimas – prisikėlimas. Prieš 12200 metų abiem žvaigždynams tarpininkaujant šiame Žemės pusrutulyje įvyko Tvanas – ištirpdytas ašigalio ledas. Tai ne stebuklas – Dievas mūsų tautai stebuklų nedarė ir nedaro, daro tik kitoms tautoms.Kadangi dangaus ir Žemės bendravardžiai žvaigždynai turi tas pačias dvasias, o dangaus skliauto visi žvaigždynai senesni, todėl klausiame: ar Oriono žvaigždynas panašus į Afriką, kurioje gyvena garniai, atneša savo vaikus į mūsų šalį, suteikia jiems kūnus, užaugina, supažindina su pasauliu ir išsiveda į Afriką? Sako, kad panašumo yra. Tai kodėl aš neprisimenu Oriono žvaigždyno? O todėl, kad, kai tik prisiliečiau prie savo kūno – prie pirmosios ląstelės, atidaviau savo SIM – atminties kortelę į Dievo Archyvą ir pradėjau žaisti, antraip negalėčiau žaisti. Vienas gražiausių pavyzdžių – Jono Krikštytojo atsakymas rabinų pasiuntiniams: „Aš – ne Elijas“. Visi puikiai ir tiksliai žinome, kad jis –antrą kartą gimęs Elijas. Į klausimą nežinojo atsakymo nei rabinų pasiuntiniai, nei Jonas, o tai šimtaprocentinis žaidimas.Sakau, žaisti nuostabu, išradinga ir jausminga, nors nežinau, kas esu, ką turiu, ką galiu, iš kur ateinu ir kur eisiu, bet esu protingas žmogus, nes nesikalbu su tėvu (nepažįstu). Jeigu nesikalbu su tėvu, tai reikia bent skaityti Tautos Šventraštį „Iš tėvo namų išeiname – vieni savo pageidavimu, kiti – tėvo siunčiami, bet visi gauname dalį (dalią), likimą, savo mastą, sargą, švarią atminties kortelę ir PALYDOVĄ Į SOSTĄ – GARNĮ“.Todėl visi sakome, kad mane atnešė garnys.


Aš sūduvis

Prieš tūkstantį metų benediktinas, misionierius, arkivyskupas netoli dabartinio Paluknio krikštijo Lietuvos karalių ir nuo tada „atsirado Lietuva“. Jeigu analų raštininkas būtų žinojęs, kad žodis „Lietuva“ reiškia „valstybę“, aišku, kad tokio žodžio būtų neįrašęs, kaip ir žodžių „karalystė“ ir „karalius“. Mūsų Tautoje žodžiai „karalystė“, „karalius“ ir „Lietuva“ įgavo administracinę reikšmę beveik prieš tris tūkstančius metų.Dar anksčiau už žodį „Lietuva“ – prieš du tūkstančius metų – yra užrašyta „galindos ir sūdinai“. Aišku, jie turėjo savo teritoriją, istoriją, religiją, kultūrą ir santvarką, nes raštininkas juos pastebėjo – užrašė. Bet tai ir viskas – buvo ir nėra. Tarytum nuskendo į Letą ar sudegė lyg feniksas, tik pastarojo liko pelenai, o šių neliko nė pelenų.Po tūkstančio metų pasaulyje vėl pasirodo galindos ir sūduviai, tik dabar kronikininkas užrašo daugiau žinių – Ordino ir prūsų karuose pirmutinius be kovos išnaikina galindas, o per paskutinius penkerius metus – sūduvius. Abiejų genčių žemės virsta dykromis be gyventojų (taip užrašyta).Klausimas ne tik mums, bet ir viso pasaulio istorikams. Ką galindos ir sūduviai veikė nuo Ptolemėjaus iki Petro iš Dusburgo – tūkstantį metų? Kaip sugebėjo gyventi pasaulyje nepastebėti? Ir dar tūkstantis klausimų.Po Žalgirio mūšio LK Vytautas reikalauja Ordino, kad jis atsisakytų Nemuno kairiojo kranto kampo (Sūduvos), kurio žmonės kalba ta pačia kalba kaip ir LK Vytautas. Žinome, kad faktiškai šios žemės nevaldė nei Ordinas, nei LK Vytautas, bet pagal dovanojimo raštą ji priklausė Ordinui. Galiausiai Ordinas atsisako, ir vėl dingsta Sūduva.Po šimto metų (apie 1500 metus) du Prūsijos vyskupai vizitacijos metu sužino – yra prūsų, kurie garbina „sūduvių dievaičius“ (-deywoty zudwity). Vadinasi, garbina ne prūsų, žemaičių, aukštaičių ar lietuvių, kurie tuo metu gyveno, bet sūduvių, kurie išnaikinti prieš du šimtus metų, kurių „nėra“.Ir vėl klausimas. Žinome, kad tikėjimas ir jo apeigos yra ne piemenavimas su botagu rankoje. Reikia įgyti specialų išsilavinimą, tikėjimo pažinimą ir gauti įgaliojimus. Būtina gyva ir gerai organizuota institucija, galinti pateikti kvalifikuotus vykdytojus. Iš vizitacijos ataskaitos aišku, kad tokios institucijos Prūsijoje nebuvo – liudija žodis „sūduvių“, ji buvo Prūsijos pašonėje – Sūduvoje. Ši medžiaga liudija, kad 1500 metais Sūduvoje buvo tik Senasis Tautos Tikėjimas ir jokio kito tikėjimo nebuvo. O kad išvengti tiesos – „Sūduvoje niekas negyveno“.Kiek vėliau prūsų kalba išleistų katekizmų įžangose siūloma daugiau nebeleisti prūsakalbių katekizmų, nes visos gentys supranta sūduvių kalbą. Su kuo susidūrėme? Su imperija, daugiakalbe valstybe ar istorijoje nežinomu reiškiniu? Tik imperijoje ir daugiakalbėje valstybėje visoms tautoms ir gentims privaloma viena kalba. Taip yra ir mūsų valstybėje: privaloma viena sūduvių kalba, kuri konstitucijoje įvardinta lietuvių kalba (pagal valstybės įvardijimą). Dėl to, kad sūduvių kalba tapo valstybės kalba, neatsirado nei sūduvių kalba, nei sūduviai, nei Sūduva.Labiausiai pasisekė ištrinti iš istorijos Sūduvą ir sūduvius rusų carui, kai Sūduvą įjungė į Suvalkų guberniją. O toliau viskas vyko automatiškai. Pagal gubernijos įvardijimą žemė tapo „suvelcizna“, patys išsivertėme „suvalkija“, čia gyvena „suvalkiečiai“ ir kalba – „suvalkiečių kalba“. Viskas vyko paprastai, taisyklingai be prievartos, nes niekas nepradingo – žemė, žmonės nei kalba. Tai kas, kad Onaitytė tapo Petraitiene: kaip ji vaikščiojo po kiemą, taip ir dabar vaikšto – viskas po senovei. Netiesa. Onaitytė numirė, o kartu ir visas jos dvasinis turtas, kuriuo ji naudojosi ir kitiems dalijo. Jos visa dvasinė suma (iki Petraitienės) turi tik vieną slapyvardį, kodą, dalią, šeimininką, kuris kitavardžiams šaukiniams neatsiliepia. Tai didelis praradimas.Privalome atsiminti: pagal mūsų tautosaką (mūsų šventraštį) žodis ir vardas priklauso Dievo žinybai, o jo paviešinimas visuomenei vyksta tik per apeigą – tai įstatymas. Pateiktas žodis (naujadaras) ar vardas be apeigos yra melas, klaida, netvarka. Toks žodis yra neįstatyminis žodis. Šiais žodžiais dažniausiai naudojosi kriminaliniai nusikaltėliai – vagys, melagiai, garbėtroškos, niekintojai, kerštautojai, grobikai, pavergėjai ir t.t. Įvardinti ką nors neįstatyminiu žodžiu yra tiesos niekinimas, nudvasinimas. Prieš keliolika metų Suvalkų vaivadijoje užėjęs į seną sodybą išgirdau lietuvišką šnektą. Pasisveikinęs kreipiausi tikriausiai į šeimininką: „Kaip jūs, suvalkiečiai, gyvenate?“. Žmogus pirmiausiai paraudo, o paskui pamėlynavęs tarė: „Mes ne suvalkiečiai, mes dzūkai, o suvalkiečių ieškokite apie Marijampolę“. Supratau, kad labai įžeidžiau žmogų. Kitas atsitikimas buvo prieš dvidešimt metų. Marijampolėje vyko Sūduvos priešistorės konferencija. Po pirmos dienos pranešimų, kitą dieną, vyko pranešimų aptarimai ir ginčai. Vienas dalyvis prasitarė, kad sūduviai yra jotvingiai, bet kitas paprieštaravo – jotvingiai buvo išnaikinti XI a., o sūduviai – XIII a. Pusamžis profesorius, norėdamas išspręsti juodviejų ginčą, pasiūlė atidžiau ištyrinėti klausimą ir tiksliai nustatyti, kada buvo išnaikinti jotvingiai. Tada pakilo viena įtūžusi moteris – Baltarusijos Istorijos instituto istorikė, archeologė ir garsiai tarė: „Ką jūs čia kalbate? Mano proseneliai, tėvai, aš, mano vaikai ir visi, gyvenantys aplink mano gimtinę, esame jotvingiai, ir mūsų niekas nesunaikino“. Atrodo, kad visi numirė ar užmiršo kalbėti.Gal mes be priežasties įsižeidžiame ir pykstame, kad caro dėka tapome suvalkiečiais, o žemė – Suvalkija. Šie žodžiai yra aukštos dvasinės vertės. Žinome ir suprantame: „valkata, valkiotis, valka, apvalkalas, užvalkalas, valas, vilkti“ ir t.t. Senajame tikėjime „valka“ buvo vienuolių valkatų darbužis, išaustas iš liepų karnų (plaušų). Šį drabužio įvardijimą ir jo gamybą pasiskolino sanskrito vienuoliai. Nuo Suvalkų į šiaurės pusę prie Valkos upelio buvo valkatų vienuolynas, ir Suvalkų vardas susijęs su šiais vardais. Slavų metraščiai mini vienuolius valkatus, dėl kurių tekdavo bėgti nepradėjus mūšio. Slaviškoje Mato evangelijoje sakoma, kad trys valkatai atvyko į Betliejų pagarbinti gimusį Jėzų. Tai netiesa. Visi trys atvykėliai buvo skirtingų vienuolijų vienuoliai ir tik vienas iš jų buvo valkatas. Pagal visus ženklus Suvalkai yra dvasingas miestas ir negėda būti jo gyventoju. Bet... Jis yra dvasingųjų vienuolių, Galindos žemės miestas ir griežtai ne Sūduva, nes ką turi ir gali Galinda, to neturi ir negali Sūduva ir atvirkščiai, ką turi ir gali Sūduva, to neturi ir negali Galinda. Įstatymas yra amžinas ir nepajudinamas – kiekvienas Dievo vienetas yra nepakartojamas pasaulis, todėl mes ne suvalkiečiai, o sūduviai.
Galiausiai Sūduva ir sūduviai.Per Sūdelio ir Sūduvio ežerus teka Sūduvėlė (dabar įvardinta Vygra, bet iš tikro Vygra išteka iš Vygrio ežero), o prie jos yra didelis Sūduvos kaimas, atsiradęs XVI a. iš Sūduvos vienkiemio. Visas šis vardynas yra Sūduvos kalnyne (Sūduvos kalnuose, Sūduvos Aukštumoje).Žodis „Sūduva“, „Sūda“ reiškia gimtinę, tėviškę – žmogaus arčiausio Dievui, gausiai aukojančio, tarpininko tarp Dievo ir žmogaus, kunigo.Atrodo supratome, kad genties įvardijimo bendrinė reikšmė yra įstatymas visai Tautai, genties žemei, žmonėms, jų veiklai, pareigoms ir įgaliojimams. Vadinasi, tik galindas galėjo būti vienuoliu, sūduvis – kunigu (popiežiumi), gudas – kariūnu, aukštaitis – karaliumi, žemaitis – žemės motinos sūnumi ir t.t. Šie ir visi Tautos neatšaukti ir nepanaikinti įstatymai kartu su šiandieniniais mus veikia visa savo jėga, nepriklausomai nuo mūsų žinojimo ar nežinojimo, visus vienodai – ištarėją, veikėją, girdėtoją ir regėtoją.Sunkiausia ir kvailiausia diena, kai ryte per radiją išgirstu skelbimų pranešėją sakant: „Suvalkija ar suvalkiečiai“. Jis nežino, kad klysta ir kitus klaidina, bet tikrai yra kaltas, aš kaltas, kad išgirdau, ir visi, kurie išgirdo, nes klaidos dvasiai, kaip ir visoms dvasioms, yra neišvengiamas įstatymas – dauginkitės. Ką daryti? Pirkčiau radiją, kurią galima programuoti, kad netartų nereikalingų, melagingų ir klaidingų žodžių. Tada girdėčiau kalbos kratinį, kurį vartojo Tauta Ptolemėjaus laikais iki Brunono. Pasiekčiau dvasios tyrumą ir nereikėtų vaikščioti į bažnyčią. Atrodo, pastarasis ženklas „nevaikščioti į bažnyčią“ sparčiai plinta, tik kitais būdais.Kažkada Sūduvoje klebonas pasiskundė savo parapijiečiui: - Žmonės nevaikšto į bažnyčią. Parapijietis paklausė: - O ką Dievas sako? Kodėl jis nevaikšto į bažnyčią? - Žmonės ne Dievas? O aš Dievo neklausinėju. - Labai teisingai ir tiksliai atsakei, kodėl žmonės nevaikšto į bažnyčią. Ir dar vienas pokalbis. Vadovas grėsmingais žodžiais bara pavaldinį ir galiausiai klausia: - Kada padarysi?Anas atsako: - Padaryta. - Tai kodėl nieko nesakai? - Kad niekas neklausia. Sūduvoje dar dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje didžiausias ir svarbiausias įstatymas buvo „Einu pasitarti“ su kaimynu, žmona, vyru, seneliais, vaikais, medžiu, kalnu, Dievu ir t.t. Šį įstatymą nusistebėdamas mini ir Petras iš Dusburgo prieš 700 metų. Todėl sakome – nepasiteiravimas, nepasitarimas, neieškojimas, nebendravimas ir t.t. yra didžioji nuodėmė, klaida, kaltybė, bet tik ji rašo istoriją, priverčia juoktis, verkti ir kentėti. O mes, sūduviai, vis teiraujamės ir ieškome savęs, nors žinome tikrai, kad mūs nėra, bet sakome tikrai, kad 2020 metais minėsime seniausiojo pasaulyje tikėjimo 500 metų pripažinimą Sūduvoje, Tautoje ir Visame Pasaulyje. Ženklas – Simno bažnyčia.Ačiū Dievui, kad sūduvis, kad manęs nėra ir kad aš esu.


 ... ir pavirto medžiais nebyliais


‒ Seneli, kas tie nebyliai?
‒ Tie, kurie negirdi ir nekalba.
‒ O iki pavirto jie kalbėjo?
‒ Žinoma, kalbėjo.
‒ O kokia kalba?
‒ Tikriausiai mūsų kalba, nes jokia tauta tokios pasakos nežino.
‒ Seneli, man atrodo, kad medžiais nebyliais pavirto tik tie, kurie nuėjo prie jūros ir šaukė Žilviną, o su visais kitais galime susikalbėti.
‒Nebalzgink man galvos. Aš apie tai niekada negalvojau ir nieko nežinau.
‒ O dabar galėtum sužinoti?
‒ Palauk. Pabandysiu, pasiteirausiu. Tikrai ne visi tapo nebyliais. O aš patikėjau ir visi patikėjome. Kodėl taip atsitiko?
‒ Seneli, pagalvok, pasiteirauk ir sužinok.
‒ Tu manęs neskubink.
‒ Skubinsiu ir labai skubinsiu, nes aš greit išeisiu pas savo vaikus, o tu – pas savo tėvus, kas tada klaus ir kas atsakys. Pasiteirauk, seneli, pasiteirauk.
‒ Gerai, mano mažutėli. Kai aš išgirdau ir patikėjau, buvau mažesnis už tave. O dabar žinau. Pagal mūsų senąjį tikėjimą – Viskas Yra Dievas, pagal dabartinį – Dievas Yra Visur. Šis sakymas yra ne mūsų tautos. Tarp abiejų sakymų yra didelis skirtumas. Pagal senąjį tikėjimą – Dievo Dalis yra daiktas, veiksmas, savybė, o pagal dabartinį – daiktas yra ne Dievas, bet jame yra Dievas. Pagal senąjį tikėjimą – ką darau (blogai ar gerai) Dievui darau, ką kalbu – su Dievu kalbu. Senajame tikėjime mes kalbėjomės su paukšteliais, žvėreliais, gyvulėliais, medeliais, gėlelėmis, upeliais, akmenėliais, žvaigždelėmis ir t.t. – kalbėjome su Dievu. Kitataučiai vienuoliai, atnešę dabartinį tikėjimą, pašiurpo sužinoję, kad kalbamės su daiktais ir gyvūnais. Viską griežtai įvardijo: kuriuos kalbinome – „stabais“; mus, kalbintojus, – „stabmeldžiais“, mūsų kalbą – „stabmeldiška“, tikėjimą – „stabmeldyste“. Paskelbė negailestingą įstatymą: bet koks vartojimas – prisilietimas prie mūsų kalbos ir senojo tikėjimo yra „didžioji nuodėmė“, bausmė – „amžinoji mirtis“.
‒ Seneli, ar iš tikro kalbėti su Dievu yra „didžioji nuodėmė“?
‒ Tikrai ne nuodėmė.
‒ Jeigu ne nuodėmė, tai mane pamokyk kalbėti su medžiu.
‒ Vaikeli, ar tu nemoki? Ar neatmeni šitos ir kitų pasakų ir dainų, kurias tau dainavau, kaip reikia pašaukti?
‒Atsimenu, seneli, atsimenu: „O Žilvine, Žilvine, Žilvinėli“ ir pasakų „Apie našlaitėlę“; „O aržuole, aržuole, aržuolėli“ ir dainą „O žirge, žirge, žirgeli“. Ar teisingai pasakiau?
‒ Tikrai teisinga. Šitas šaukinys yra formulė, įstatymas, nes jame yra žodis su priesaga „-elis“. Kai ištariame tokį žodį – pagarbiname Dievą, kreipiamės į Dievą ir siekiame Dievo, kad suteiktų to, ko prašome.
‒ Ačiū, seneli. Bėgu parnešti tau naujienų.
‒ Mano mažutėli. Niekur nebėgi, nieko nešauki tol, kol tau sueis dvylika metų. Šis šaukinys sujungia šaukėją su Dievo dvasia – Dievo galybe, o tavo amžiuje prie jos prisilietęs gali likti visam gyvenimui aklas, kurčias, luošas, neūžauga, invalidas ar kaip Eglės vaikai – nebyliai.
‒ Seneli, labai gaila, kad aš dar toks mažas. O daug norėjau sužinoti.
‒ Nenusimink. Tu viską sužinosi ir pasieksi per savo tėtį, mamą, senelę ir mane, paskui per mokytojus ir Dievą. Sužinosi daug labai daug, tik reikia klausti.
‒ Gerai, tuomet aš tavęs klausiu, o tu man atsakysi.
‒ Būtinai.
Pasakyk, kodėl Eglė – karalienė, jeigu Žilvinas ne karalius? Jeigu Eglė karalienė, kodėl jos vaikai ne karalaičiai? Ar jos tėviškėje nors vienas žinojo, kad ji karalienė? Kodėl ji karalienė žalčių, o ne medžių?
‒ Dėl Dievo meilės, nustok klausęs. Iš kur imi klausimus?
‒ O iš ten, kur užmušti kalba?
‒ Gerai. Pasistengsiu kiek galėsiu. Ši pasaka yra ne pasaka, ji mūsų tautos praeitis ir ateitis – istorija ir pranašystė. Jai du tūkstančiai du šimtai metų ir dar pagal ją gyvensime tūkstantį metų. Ji ne paslaptis, bet pasakyta mūsų kalba, kurios nesupranta jokia kalba. Ją ne kartą tyrinėjo kitų šalių karalių galvočiai, bet tegalėjo pasakyti – „nepaaiškinama“. Tu teisingai pasakei – Žilvinas ne karalius, o Eglės vaikai ne karalaičiai, vadinasi, ir Eglė ne karalė ir ne karalienė. Senajame tikėjime „karvelis, eglė ir deimantas“ yra kunigo ženklai (simboliai). Mūsų tautoje būdavo tik vienas kunigas ar kaip dabar popiežius. Moterų kunigų nebuvo. Kunigas per ypatingą auką galėjo prašyti Dievo, kad pasaulio žmonėms atsiųstų reikiamų dievaičių, tai yra šventųjų ar ypatingų dvasių. O „žalčių karalienė“ todėl, kad mūsų tautos seniausias ženklas yra žaltys, dėl to mes vadinamės žalčių tauta. Mums priklauso dangaus skliaute Žalčio (Vyžio, Vėžio) žvaigždynas, kuris yra gimdančios ir naikinančios dvasios – Kūrėjo ženklas.
‒ Seneli, ar Žilvinas – Dievas?
Pagal vardą ir kas apie jį pasakyta ir ko nepasakyta yra Dievas, tiksliau – Dievo dvasia – Žiloji dvasia – Baltoji dvasia – Tobuloji dvasia – Šventoji dvasia.
‒ O gal tu žinai, kada atplauks pieno puta?
‒ Mano mažutėli, viskas pasakyta pasakoje, kada ir kaip atplauks.
‒ Seneli, tu jau gudrauji, todėl pasakyk, kaip universitete vadina žmogų, kuris klausinėja?
‒ Profesoriumi.
‒ O tą, kuris atsakinėja?
‒ Studentu.
‒ O kuris iš jų gudresnis?
‒Žinau, kad tu už mane gudresnis, bet, mielas profesoriau, jau laikas mudviem miegoti.
‒ Seneli, tu pyktelėjai?
‒ Kodėl?
‒ Kad neklausi, ko prašysiu eidamas miegoti?
‒ O ko prašysi?
‒ Kad Dievulis neatskirtų senelių nuo vaikelių.
‒ Tu grynas mažutėlis. Ateik. Aš tik tau vienam pasakysiu į ausį.
‒ Ačiū, seneli. Ačiū. O dabar labanakt.
‒ Labanakt.







      Apie baltų vienybę, gyvenimą ir… žaidimą

Iš kur atsirado baltai? Ne dėl Baltijos jūros, nes lenkai, švedai, suomiai ir estai – ne baltai.
1845 metais kalbininkas F. Neselmanas savo veikalo „Senųjų prūsų kalba“ įžangoje pasiūlė prūsų, lietuvių ir latvių kalbas vadinti baltų kalbų šeima. Bet… Tautos, kalbančios germanų kalbomis, yra germanų tautos, slavų kalbomis kalbančios – slavų tautos ir t.t. Po 100 metų Vakarų Vokietijoje po Antro pasaulinio karo pabėgėliai iš Latvijos, Lietuvos ir Prūsijos pradėjo kurti Baltų Tautų Sąjungą. 1958 metais Mordovijos „Dubrovlage“ pasirodė pirmieji Sąjungos kaliniai – trys latviai: vienas iš Vakarų Vokietijos ir du Rygos studentai.
Seniausios žinios apie baltus.
Senas sanskrito žodis „bala“ reiškia – valstybę, valdžią, kareiviją, prievartą, jėgą, galybę. „Šambala“ – be prievartos, dieviškoji ramybė. Tai vietovė, gyvenvietė, miestas, kuriame gyvena dievaičiai, ypatingos dvasios ir šventi žmonės. Ji yra į šiaurę nuo Himalajų kalnų. Indų epe „Mahabharatoje“ minimas kalnas, gyvenvietė „Meru“, panašus į Šambalą tik jame gyvena ir velniai. Jis yra taip pat į šiaurę nuo Himalajų. Graikas Platonas aprašo miestą-salą „Atlantidą“ Atlanto vandenyno viduryje. Jos žmonės buvę labai galingi, žiaurūs ir žuvo po vandeniu. Apaštalas evangelistas Jonas „Apreiškime“ rašo: „Aš regėjau Naują Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, dėl Dievo šventųjų“.
Visi kalba apie ypatingą gyvenvietę ir ypatingus žmones.
Ką mes žinome apie šiuos dalykus?
Kasdieninėje kalboje sakome: „Graži kaip iš balos“, „Ima kaip iš balos“, „Dingo kaip baloj“, „Bala žino“, „Bala nematė“, „Palaida bala“ ir t.t. Šiuos pasakymus suprantame: „Bala gali pakeisti kūną ir dvasią“, „Bala – nesibaigianti gėrybių versmė“, „Bala gali sunaikinti pėdsakus“, „Bala žino apie viską“, „Balai nerūpi šis menkniekis“, „Nėra nei įstatymo, nei tarpusavio ryšio – betvarkė, netvarka“.
Mūsų kalboje „baltas, balta“ reiškia visų spalvų (išskyrus baltą) kryptingą judėjimą, kuris pagimdo baltą spalvą – tobulą spalvą.
Baltijos jūra įvardinta vietinių gyventojų. Trečiame amžiuje prieš Kristų. Vardas yra antrinis.
Vilkaviškio rajone yra keliolika įvardintų gyvenviečių, kurių vienas sandas yra „-bal-“ – Virbalis, Vaitkabaliai, Krijobaliai, Ožkabaliai, Šilbaliai ir t.t.
Tame pačiame rajone Podvarko miške ir Mėšlinių kaime prie Kumečių ežero yra dvylika Baltkalnių.
Ant Pajevonio ir Būdviečių kaimų ežios yra Balakalnio kalnas, kurio dvasinių objektų gausa ir jų galių įvairovė neturi analogų Žemėje.
Prie Balakalnio šiaurės-vakarų pusės yra slėnis, vadinamas Balonis arba Apatkas.
Nuo Balakalnio į vakarų pusę už 300 žingsnių prasideda kalnas. Jo vardai priklausė nuo gyventojų pavardžių. Jis papėdėje apjuostas trijų šventtakių juosta ir vidaus plotas apie 76 ha. Jo viduje – centre yra keturkampis plotas 1,5 ha, apjuostas vienu šventtakiu. Visas kalnas yra buvusi prieštvaninė gyvenvietė. Jos išorės rytų pusėje – Dievo Tėvo šventykla. Šiaurės – Dievo Dvasios ir Dievo Sūnaus šventyklos. Iš gyvenvietės iš pietų pusę eina šventtakis ir už 200 žingsnių atsišakoja šventtakis į prisikėlusiųjų kapus. Toliau šventtakis, perkirtęs Javonio upelį, pasuka į rytų pusę, kol pasiekia didoką kalną – bendruomenės kapus. Abeji kapai apardyti per Antrąjį pasaulinį karą ir melioraciją. Žmonių skeletų kaulai suakmenėję.
Po tyrinėjimų nustatyta: gyvenvietė įkurta prieš 14.400 metų ir baigusi gyvuoti prieš 12.200 metus. Ji vadinos Bala, o gyventojai – baltais (tobulaisiais).
Baltai Baloje nesidaugino, nors gyveno poromis. Jie rinkdavo jaunuolius iš Tautos genčių, kurios gyveno nuo Oderio iki Minsko ir nuo Lietuvos-Latvijos ribos iki Būgo (pagal dabartinius įvardijimus).
Baltai kalbėjo Tautos genčių bendra kalba, kurią patvirtino Aukščiausias redaktorius ir ją įvardijo baltų kalba.
Bala buvo tik gyvenvietė, o Balakalnis – darbovietė. Dievas per baltus tvarkė baltų, Tautos ir visos žmonijos gyvenimą, taip pat Saulės ir Visatos kūnus.
Ar dabar galima įvardyti baltų tautomis tas, kurios kalba baltų kalbomis? Tikrai galima, nes šių kalbų neįmanoma prikergti prie jokių kalbinių grupių, net prie indoeuropiečių. Kalbininkai, nesuradę įtikinamų ryšių tarp baltų ir indoeuropiečių kalbų, sugalvojo saliamonišką apibrėžimą – baltų kalbos yra seniausios indoeuropietiškos kalbos. Tiesos yra. Vadinasi, jeigu kalbame baltų kalba, tai esame baltai.
Antras žodis „vienybė“ reiškia atskirų dvasių (žmonių) sambūrį, sąjungą – vienybės dvasią.
Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas pasaulis arba „Kiek galvų, tiek protų“. Tuomet ar įmanoma vienybė, bendrystė, brolybė tokioje minioje? Įmanoma, jeigu virš visų dvasių iškeliama viena dvasia – pripažįstamas jos būtinumas, teisingumas, gyvybingumas, saugojimas, gynimas, už ją kovojama ir aukojamasi, o tai reiškia kitų vienybės dvasių menkinimą, žeminimą, atskleidžiant jų nepilnavertiškumą, kenksmingumą ar naikinimo būtinumą.
Aišku, kad tiek, kiek yra žmonių sambūrių, tiek vienybės dvasių, nors jos visos skirtingos, bet savo siekimo būdais ir galutiniu tikslu panašios. Vadinasi, ir Baltų vienybės dvasia yra … „nepanaši į jokią vienybės dvasią,– pasakė kalbininkai ir tautosakų tyrinėtojai,– „Eglė žalčių karalienė“ – nestandartinė, nepaaiškinama“.
Mes patys privalome ieškoti savęs. Visgi Baltų vienybė panaši į Rato vienybę. Ratas sujungtas iš skirtingų dalių: stukų, stipinų ir stebulės pagal Rato Statutą. Kam ratui reikalinga stipri vienybės dvasia? Ar turtui, pelnui, garbei, malonumui, žaidimui, pasiaukojimui, tarnavimui, vergavimui ir t.t.? Rato vienybė šių dvasių nesiekia. Jos vienintelis siekimas – tikslas kiekvienam padėti, pagelbėti, patalkinti –nuvežti, atvežti, pervežti, pavėžinti nesiteiraujant, kas tu esi – draugas ar priešas. Bet ratas pats negali pajudėti iš vietos. Jis visa savo esybe yra sujungtas su vežėju, kuris žino, kiek krauti ant rato, kur link važiuoti, pasukti, sustoti ir kada taisyti. Rato vienybė neįmanoma be rato ir vežėjo vienybės. Vežėjas yra Dievas.
Pagaliau aišku, baltų vienybė yra baltų ir Dievo vienybė, kurią patvirtina Tautos pėdsakai mūsų žemėje, mūsų kalba ir Dievo archyvas.
Apie pėdsakus šiek tiek kalbėjome.
O mūsų kalbos ryšį su Dievu patvirtina keturi žodžiai: svajonė, gyvenimas, žaidimas, laimė.
Svajonė – siekimas patekti į motinos įsčias.
Gyvenimas – būtinybė pasiteirauti Dievo dvasios. Pavyzdys. Man reikia iš Vilniaus nuskristiį Kairą. Teiraujuosi Dievo dvasios, ar nuvyksiu? Sako, kad šiuo reisu nenuvyksiu, nes prie Viduržemio jūros nukris lėktuvas. Teiraujuosi toliau. Ar galiu pašalinti kliūtį? Atsako, kad galiu arba kad negaliu.
Žaidimas – nesiteiravimas Dievo dvasios. Pavyzdys. Man reikia iš Vilniaus nuskristi į Kairą. Atvykstu į oro uostą, perku bilietą ir skrendu į Kairą. Netoli Viduržemio jūros lėktuvas krenta iš 8 km aukščio. Per kritimo laiką galiu daug ką atlikti, o dar daugiau ištarti, bet žaidimas ir žaidėjas jau pasiekė finišą – pabaigą – nelaimę.
Laimė – prisikėlimas, aukščiausias pasiekimas. Senoji mūsų pasakojamoji tautosaka dažnai užbaigiama: „… ir laimingai gyveno“. Šių dviejų žodžių junginys-formulė aiškiai sako: norint pasiekti laimę – prisikėlimą, reikia būtinai gyventi – pasiteirauti Dievo dvasios. O kad pasiteirautume Dievo, reikia jį pažinti. Tautos ir baltų seniausias įstatymas yra Dievo pažinimo įstatymas: „Tautos kalba savo žmogų supažindina su Dievu per akimirksnį“. Šiuo įstatymu negali pasinaudoti jokia imperija, valstybė, tauta ar gentis, kalbanti kitomis kalbomis, nes jo įstatymo galios aprėžtos nepajudinamais žodžiais: „Tautos (baltų) kalba…“ Ar dėl to kitos pasaulio tautos yra nuskriaustos? „Ne, – atsakė ratas, – nes ką aš galiu, kiti negali, kaip ir aš negaliu, ką kiti gali“.
Taigi Baltų vienybė yra gyvenimas, bet ne žaidimas.
Albinas KURTINAITIS

                                „Seniausia“


                                               
                                                     
     Žodis „seniausia“ moteriškos giminės (lyties) žymi laiką, būrį, šeimą, tačiau nenurodo, ar ji seniausia
iš visų mirusiųjų, iš gyvųjų, ar iš abiejų kartu. Toks nurodymas nereikalingas, nes nesiruošiame revizuoti
kalbininkų tyrinėjimų nei tvirtinimo – „lietuvių kalba seniausia“.
Remdamiesi teiginiu „seniausia“, sakome, kad ji mažiausiai pakitusi laiko atžvilgiu – kokia buvo prieš
6000 metų, tokia ir dabar. 
Pasaulio tautų kalbos (jų daugiau nei 2000) yra viena šeima, bet vos ištariame „ji seniausia“, aišku, kad
ji motina, kuri išmokė vaikščioti, kalbėti, gyventi, supažindino su visata.
Jeigu kalbininkai taip keistai įvardijo mūsų kalbą „seniausia“, tai visos kitos yra pasaulio jaunystė, o
mūsų – senatvė – arčiausiai mirties. Bet yra įstatymas „Neduok, Dieve, tėvams mirti, o vaikams –
našlaičiais likti“. Vadinasi, iki nebus pasaulyje subrandinta nauja kalba-motina, tol mūsų kalbai teks stovėti
matriarchato viršūnėje, nes pakol kas niekas neruošia naujos Dievo kalbos.
Kartą užkabinome „seniausią“, tai ir traukiame visa, kas su ja neatjungiamai suaugę:
Seniausia kalba;
Seniausia tautosaka;
Seniausias tikėjimas;
Seniausias gyvenimo būdas – matriarchatas;
Seniausia tauta;
Seniausia žmogaus žemė.
Visi šeši nariai priklauso tam pačam kūnui ir tai pačiai dvasiai.
Vos ištarėme „seniausia kalba“, prieš mus atsirado šešiavardis kalnas – senas, daugeliui nepažįstamas,
nesuprantamas, nesukalbamas, nepajudinamas, bet, atrodo, neužkeiktas ir nepražūtingas, tad bent kiek
apžvelkime.
Kalno pirmas garsas (raidė) A. Prieš jį nėra kito garso. Jis pirmas – visų pradžia – Dievas Tėvas.
Kalno paskutinis garsas (raidė) Ž. Po jo nėra kito garso. Jis paskutinis – visų pabaiga – Dievo dvasia –
Motina.
Mes ištariame „AŽ (aš) kalbu“ – liudijame, kad Dievas Tėvas ir Jo Dvasia kalba. Jokioje pasaulio
kalboje panašios konstrukcijos nėra. Todėl tik išmanantis mūsų kalbą ir žodį „aš“ galėjo ištarti „Aš esu
pirmutinis ir paskutinis“ (arba „alfa ir omega“). Arba žodis „amžinas“ reiškia „Dievą Tėvą, Jo Sūnų ir Jo
Dvasią – Dievo Trejybę“. Šie ir kiti žodžiai išversti į bet kurią kitą kalbą nepasiekia adresato ar įvykio, kurį
pasiekiame mūsų kalbos dėka. Jiems lieka tik tikėjimo galia.
Didžiausia praraja tarp mūsų ir visų kitų kalbų – priesagos. Jų turime daugiausia. Žodžio priesaga
suteikia konkrečią aprėžtą sąvoką – savybę – dvasią. Vadinasi, dėl priesagos atitikmens nebuvimo, verčiant
iš kitos kalbos pagimdomos klaidos, nesąmonės, nelaimės, atsiranda dvasinis sąmyšis. Geriausiai žinome
priesagas -aitis, -aitė, -ienė ir kas nutinka kitose kalbose: mūsų kalboje „dievaitis“ – jų kalbose „dievas“,
Vilkaitė-Vilkas, Jonienė-Jonas. Liūdniausias įvykis tai su priesagomis, kurias gramatiškai įvardija
„mažybinės priesagos“. Pats įvardijimas reiškia „Dievo Trejybės priesagos“: -alis-ė, elis-ė, ėlis-ė. Kai
ištariame žodį su šiomis priesagomis, įvyksta Dievo pagarbinimas, kreipimasis į Dievą, siekimas Dievo ar
ryšys su Jo dvasiomis (nors mes apie tai nieko nenutuokiame). Jokioje kalboje tokių atitikmenų nėra. Mūsų
tautosaka su šiomis priesagomis išversta į bet kurią kalbą yra nesąmonių tekstas. Pavyzdys – daina „Oi
žirge, žirge, žirgeli mano. Ar nuneši mane jauną per pusantros valandėlės šimtą mylių? Nunešt nunešiu,
parnešt parnešiu, jei pašersi avižėlėm, pagirdysi vandenėliu, tai nunešiu“.
Išvertę šiuos du dainos posmelius į visas kalbas turime vienodą tekstą: daina „Oi žirge žirge žirge
mano. Ar nuneši mane jauną per pusantros valandos šimtą mylių? Nunešt nunešiu, parnešt parnešiu, jei
pašersi avižom, pagirdysi vandeniu, tai nunešiu“.
Didesnės nesąmonęs negali būti: žirgas nesupranta žmogaus kalbos, kaip ir žmogus – žirgo. Jau vien
klausti žirgo – netelpa į sveiko proto ribas, o dar toliau žirgas gali ne tik kalbėti, bet gali ir pamokyti.
Siaubas! Visos tautos bijo mūsų tautos.
Mūsų kalboje dainos tekstas sako, kad jaunasis nesikreipia į jokį žirgą, bet pagarbina Dievą, kreipiasi į
Dievą, siekia sužinoti galimybes. Ne žirgas atsako, kaip pasiekti, bet Dievas: „jei pašersi avižėlėm,
pagirdysi vandenėliu“ – ne avižom ir ne vandeniu. „Vandenėlis“ – tai pašventintas vanduo, apsaugojantis
nuo ligų ir nelemtų atsitiktinumų. Žinoma, ir pats raitelis gėrė tik pašventinęs vandenį – gėrė tik„vandenėlį“. „Avižėlės“ – tai ne avižos, jos pašventintos ir įdvasintos tomis Dievo dvasiomis, kurios žirgui
teikė ištvermės, greitumo, jėgos ir kitų reikalingų dvasių (savybių).
Jau iš dainos supratome, kad mūsų kalbos pagalba galime susikalbėti su Dievu. Petras Dusburgietis
„Prūsų Žemės kronikoje“ sako: „... jie nepradeda svarbesnio darbo nepasiteiravę dievų (Dievo – aut.)“
(Pastaba. Visi nesvarbūs darbai, veiksmai buvo įvardyti: žaidimas, žaisti, žaidėjas, žaislas ir t.t. Šių darbų
Dievo nesiteiraudavo.). Šie Petro Dusburgiečio žodžiai paaiškina ir patvirtina, kad mūsų karininkai prieš
2000 metų pas romėnus ir kitose tautose „buvo geriausi taktikai ir strategai“, ne magijos, antgamtikos ar
karo meno žinojimo pagalba, bet tik savo kalbos bendravimu su Dievu – gavo būsimo įvykio eigą nuo
pradžios iki pabaigos.
Atrodo, supratome, kad dėl mūsų nepakartojamos kalbos – nepakartojama mūsų tautosaka, tikėjimas,
gyvenimo būdas, pati tauta ir žemė, kurioje gyvename. Esmingai esame sujungti su Dievu. O kad galėtume
Jo paklausti ir pamatyti atsakymą, reikia Jį pažinti. Mūsų seniausias įstatymas yra Dievo pažinimo
įstatymas: „Tautos kalba savo žmogų supažindina su Dievu per akimirksnį“. Šis įstatymas kiekvieno
tautiečio ir visos tautos gyvenimo pagrindas. Kiekvienas jį suprato: „Dievo tautos Dievo kalba, Dievas
savo Dievo žmogų supažindina su Dievu per Dievo akimirksnį“. Paprasčiau ir aiškiau negali būti. Kodėl
šio įstatymo nemoka kitos tautos? Neįmanoma dėl kalbų skirtumo. Dėl šios priežasties mūsų vienuoliai ir
karininkai negalėjo būti kitų tautų mokytojais. Toks Dievo įstatymas.
Šis šešiavardis kalnas visoms tautoms visais laikais iki šių dienų liko nepažįstamas, nesuprantamas,
nejaukus, nekenčiamas, baisus, o gal ir pavojingas. Pats seniausias žmonijos nerašytas įstatymas sako:
„Neturintis neapkenčia ir bijo turinčio. Nežinantis – žinančio. Nesuprantantis – suprantančio. Negalintis –
galinčio ir t.t.“ Žiauriausias ir baisiausias įstatymas visose civilizacijose.
Jau sakėme, kad mūsų tautosaka skirtinga nuo visų tautosakų, bet ji yra ta pati kaip ir evangelijos – du
lašai iš to paties indo. Daugiau nei prieš dvidešimt metų viename spausdinyje buvo klausimas: „Kas nuo
ko nusirašė? Ar mes iš evangelijų, ar evangelistai iš mūsų tautosakos?“. Palyginę dabartinį mūsų Dievo
Trejybės formulės tekstą matome, kad mūsiškis senesnis. Dievo Trejybės pradžia yra Krikščionybė (taip
manoma) ir įstatymiškai įtvirtinta IV a. Kodėl krikščionys prieš 1000 metų mus įvardijo stabmeldžiais?
Nepriklausėme jų bendruomenei, o svarbiausia – jie nepažinojo mūsų kalbos. Nenuostabu. Dievo išrinktoji
tauta laukė savo karaliaus, mokytojo, išgelbėtojo, o kai jis atėjo, paskelbė girtuokliu, nusidėjėliu ir
piktžodžiautoju prieš Dievą, nes nesuprato, ką jis šneka. Net paskutinį akimirksnį per Paskutinę Vakarienę
jo mokiniai nesuprato, ką jis pasakė mokiniui Iskarijotui. Tuo labiau po 1000 metų sugrįžęs mūsų tikėjimas
kitomis kalbomis mus tegalėjo įvardinti tik stabmeldžiais, nes vietoj „žirgelio“ jie sakė „žirgas“ arba
„arklys“. Tik neskubėkime kurį nors kaltinti, niekinti, teisti ar aukštinti. Kai skaitysime evangelijas ir ko
nors nesuprasime, paaiškinimo ieškokime lietuvių tautosakoje, o su savo tautosakos klaustukais kreipkimės
į evangelijas, nes abu veikalai priklauso mūsų tautai, skirtumas tik metuose.
Nemanykime, kad mūsų kalba gali gimdyti tik angelus ir šventuosius. Anaiptol, Paskutiniais amžiais
pagimdėme ne tik velnių, bet ir slibinų ir nuo jų verkiame ne tik mes vieni. Pavyzdėlis. Dvi moterėlės
pažįstamuolės susėdo truputį pakalbėti (3 val.). Per 10 minučių juodvi pagimdė 43 klaidingas dvasias
(nuodėmes, gyvius, velnius), kliuvinius ne tik dėl savęs, bet ir dėl adresatų apie kuriuos kalbėjo. Paklaustas
kaip praėjo susitikimas, atsakė, kad nuostabiai ir puikiai. Juodvi negirdėjo, nesuprato, nejautė, kad teisė,
pyko, pataikavo, bijojo, melavo ir t.t. Juodvi per tris valandas pagimdė ne kuopą, bet visą batalioną
įvairiausių rangų ir galių velnių, apie kuriuos juodvi niekada ir nieko nesužinos. Šis balastas yra visiems
gyvenimo kliuvinys ir pūlinys. Tokie buvome, esame ir būsime. Dėl to mūsų žemėje tokia gausybė
maldyklų, o jų pagrindinė paskirtis – atgailos atlikimas. O buvo įstatymas – kiekvienas tautietis, pastebėjęs
klaidingą dvasią (nuodėmę) ar pats pagimdęs, privalėjo už ją atgailauti niekam nepaviešindamas. Dar
vienas atgailavimo atvejis, kai reikėjo sunaikinti stiprią klaidingą dvasią. Atgailautojas privalėjo sužinoti,
keliems asmenims reikia už ją atgailauti. Jis tai sužinodavo per Dievo dvasią. Galiausiai būtinai reikėjo
atgailauti už kiekvieną mirštantį ir žūstantį. Mūsų kariai vieninteliai pasaulyje privalėjo atgailauti už
kiekvieną nukautą priešininką žodžiais: „Amži, gaili jo“. Šie žodžiai buvo tariami ne žuvusiajam, ne
kažkam, bet Dievui.
Prisiminkime du įstatymus: „lietuvių kalba seniausia“ ir „nepradedame jokio svarbesnio darbo
nepasiteiravę Dievo“. Iš šių įstatymų aišku, kad žodžių nekūrėme patys ir nesisavinome iš kitų. Įstatymas –
žodžiai priklauso Dievo žinybai. Kitos tautos ir bendruomenės šių įstatymų nežinojo, todėl neišvengiamai
gimdo klaidas, kurios jiems yra šventa tiesa. Jie prievartos būdu tikina, kad mūsų kalba stabmeldiška, o
mes – stabmeldžiai (X a.), kad dėl mūsų kalbos negalima mūsų karalystės įvardinti karalyste, o karalių –
karaliais (1385 m.), kad mūsų kalba nereikalinga, pavojinga – reikia būtinai uždrausti ir sunaikinti(1864 m.). Kai šios klaidingos dvasios nepajėgė susidoroti su mūsų kalba, atsiuntė galingiausią klaidos
dvasią – atskirti kalbą nuo jos gyvybės šaltinio – Dievo. Paskelbė įstatymą – „nėra Dievo“ (XXa.). Visas
klaidas išduoda jų pačių žodžiai. Žodis „nėra“ gali neigti tik tą, kuris yra – įvardytas. Neįmanoma kalbėti
apie tai, ko nėra, nes jis neįvardytas.
O kas toliau? O toliau prieš 3000 metų pasakyta: „Kalvis karštomis replėmis nutvėrė juodąją kiaulę už
liežuvio. Domartas, iššokęs iš kalvės, kirviu ją kapojo tol, kol ji išspjovė abu tarnus, jų žirgus, kurtus ir
sakalus. Juodąją kiaulę sukapojęs į gabalus, Domartas iškeliavo pas tėvą“.
Daugelis sako: „Žaisti jau nusibodo“. Tada nežaiskime, o pasiteiraukime – juk turime savo kalbą –
seniausią kalbą – Dievo kalbą.

             

..........................................................................................................................

                                           „... du mano vardu...“

      Lietuviai, „peržengdami žmoniškumą, naikina...“ – sako kryžiuočiai.
Kryžiuočiai, „kurie daro visokį pikta“ – sako lietuviai.
Paimame dokumentų rinkinį „Gedimino laiškai“, Mintis, Vilnius, 1996, atsiverčiame ataskaitą „14(1324 m.) Popiežiaus legatų pasiuntinių pranešimas“ (orginalas be įvardijimo). Parenkame tas ištraukas, kurios atspindi tautų skirtumus.
„Tada jis atsakė, kad nebuvo liepęs to rašyti, jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegul ant jo galvos krinta, bet jei kada nors galvojau apie tai (krikštą – aut.) tepakrikštija mane velnias“.
„Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai (Prūsijos ir Livonijos Ordinai – aut.), tačiau daro visokį pikta“.
„Vėliau dar girdėjome iš vieno brolio pranciškono, kad viena moteris iš karalienės giminės jam kaip paslaptį papasakojusi, jog karalius tuo metu, kai mes ten buvome po pasikalbėjimo su mumis pasiėmęs su savimi savo giminaitį Erudone (pusbrolį Gerutį – aut.) pasitraukė į savo miegamąjį ir visą naktį labai grraudžiai verkė ir padaręs pertrauką, vėl pradėjo verkti ir taip jis daręs tris kartus kiekvieną naktį, taigi pagal tai moteris galėjo spręsti, jog jis taip darė dėl to, kad buvo priverstas atsitraukti nuo savo pradėto sumanymo“.
Popiežiaus legatų pasiuntiniai 1324m. lapkričio 3 d. atvyko į Vilnių pas karalių Gediminą susitarti, bet kokia kaina dėl jo krikšto ir karūnavimo krikščioniškos bendruomenės karaliumi. Priežastis – karaliaus Gedimino laiškas popiežiui. Mes to laiško neturime, bet kad jis yra Vatikano archyve patvirtina karalius Gediminas, legatų pasiuntiniai ir raštininkas vienuolis Bertoldas.
Apie laiško turinį galime pasakyti tiek, kad laiškas nors yra karaliaus Gedimino, bet jame dėstomos mintys retsykiais nesutinka su karaliaus mintimis. Pasiuntiniais ir vienuoliai išvedžiojimo būdu galutinę mintį pateikia kaip karaliaus.
Iš pasiuntinių pranešimo teksto matome, kad pradžioje pokalbis tarp abiejų pusių vyko švelniai – vieni kitų pagyrimais tol, kol pasiuntiniai jam pasakė, kad atvyko dėl krikšto, kurio jis prašė savo laiške. Perkūnas iš giedro dangaus – laiške parašyta tai, ko jis nesakė. Iš pranešimo aišku, kad pasiuntiniai kalbomis ir įrodymais stengėsi gauti iš karaliaus krikšto sutikimą. Bet kuo kalbų daugėjo ir abiejų Ordinų darbų panorama aiškėjo, tuo reikalo praraja gilėjo, kai karalius Gediminas pritrūkęs kantrybės ir pyktelėjęs ištarė: „tepakrikština mane velnias“. Šis įžeidžiantis pasakymas staigiai užgavo visą Europą, nes krikštytojai ir karūnuotojai buvo sutapatinti su klaidadvasiais velniais, kurie „daro visokį pikta“.
Pirmiausiai, karaliaus Gedimino krikštas (krikščioniškasis) ir karūnavimas nepriklausė jo kompetencijai – jo norui ar nenorui, nors pasiuntiniai ir mūsų istorikai mano atvirkščiai. Petras iš Dusburgo „Prūsų žemės kronikoje“ paskelbė mūsų senojo tikėjimo labai svarbų įstatymą: „... retai kada imasi kokio svarbesnio darbo... nepasiteiravę savo dievų (Dievo – aut.)“. Vadinasi, karaliaus žodžiai: „... jei kada nors galvojau apie tai (krikštą – aut.)“ liudija, kad į šį klausimą-atsakymą iš Dievo „ne“ buvo gavęs seniai.
Mums aišku, karalius Gediminas nesiruošė nei krikštytis, nei tapti krikščionišku karaliumi, nepriklausomai kiek jis būtų dar bepastatęs bažnyčių, vienuolynų ir kaip palankiai į jį bežiūrėjo naujo tikėjimo atstovai (dar 1954 metais Vilniuje Didžiojoje gatvėje (buvo Gorkio g.) cerkvėje vakariniuose giedojimuose paminėdavo „i kniazia Gedimina“). Tada kyla klausimas  - dėl ko jis rašė laiškus ne tik krikščioniškoms bendruomenėms, bet ir popiežiui? Pirmas atsakymas, kad būtų sutramdyti abu vienuolių kariniai Ordinai – Prūsijos ir Livonijos, kurie su krikščionybės ideologija nieko bendro neturėjo, o antras, kurio nežinojo nei pats karalius Gediminas, kad mes šiandien pažintume save.
Svarbiausia pranešimo dalis yra pabaiga. „Vėliau dar girdėjme iš vieno brolio pranciškono, kad viena moteris iš karalienės giminės jam kaip paslaptį papasakojo“. Nuostabiausias liudijimas „papasakojo“ pasaulio aukščiausia ir slapčiausia žvalgybos institucija – „viena moteris“. Kai kas nusišypsos. Neklyskite. Ši moteris, jei ne šventoji, tai tikrai palaimintoji, nes ją visur siuntė Dievas.
Pasiuntiniai liudija: „... karalius tuo metu, kai ten buvome po pasikalbėjimo su mumis pasiėmęs su savimi savo giminaitį pasitraukė į savo miegamąjį ir visą naktį labai graudžiai verkė“.
Pirmas klausimas. Ar karalius Gediminas buvo netradicinės lytinės orientacijos, kad naktį į savo miegamąjį nusivedė vyrą?
Antras. Ar šie vyrai nusivedė kartu ir karalienės giminaitę, kuri viską girdėjo ir matė?.
Trečias. O gal miegamajame nebuvo durų ir ji stovėdama už bet kokios briaunos galėjo viską girdėti ir matyti?
Ketvirtas. Ar miegamojo duryse buvo raktskylė, pro kurią ji viską patyrė?
Penktas. Ar karalius verkdamas klykė, kurio aidas buvo girdėti ne tik pilyje, bet ir visame Šventaragio skėnyje?
Šeštas. O gal ji atsinešė kopėčias, pastatė prie pilies sienos po miegamojo langu ir stebėjo sceną miegamajame per visą naktį?
Septintas. Ar karaliaus dvaras buvo nuo smalsuolių neapsaugotas ir stebimas objektas?
Aštuntas. O gal bent vienas arba abudu papasakojo moteriškei apie visas naktis ką juodu veikė?
Galiausia. Gal patys pasiuntiniai sugalvojo šią graudulingą isoriją, kad visgi yra prošvaisčių įsigyti galingą sąjungininką. Deja, tai, kas užrašyta pranešimo pradžioje ir pabaigoje, jie niekada negalėjo sugalvoti. 
Vadinasi, kad karalius verkė yra tiesa, kad kiekvieną naktį tris kartus – tiesa, kad karalienės giminaitė sakė, ką matė ir girdėjo – tiesa, kad po vienintelio pasiuntinių susitikimo su karaliumi, karalius pradėjo verkti pirmą naktį – tiesa, kad verkdamas nekalbėjo jokių žodžių – tiesa, kad su savim pasiėmė giminaitį – tiesa. Vienintelė netiesa, kad karalius su giminaičiu nuėjo į karaliaus miegamąjį. Iš kur atsirado miegamasis? Nei giminaitė, nei brolis pranciškonas nesakė, kad karalius su savo pusbroliu naktyje verkė karaliaus miegamajame. Ir nereikėjo sakyti. Pasiuntiniai žinojo įstatymą, kad karaliai naktyje visada būna savo miegamajame – taip ir užrašė, kaip ir vienuolis Bertoldas – karalius „nori krikštytis“.
Mes ir karalius Gediminas vienos valstybės ir vienos tautos vaikai, todėl privalome rasti ir pasakyti tiesą, kur ir ko jie verkė.
Pranešimo pradžioje tvirtiname, kad antrą dieną ir vienintelę dieną pasiuntiniai ilgai ir įkyriai įkalbinėjo karalių krikštytis, kol pastarasis, netekęs kantrybės, supyko ir pasakė: „tepakrikštija mane velnias“. Štai dėl ko karalius verkė keturias naktis. Jis pagimdė tris klaidas dvasias (nuodėmes), kurios gyvenime ir darbe yra didelės kliūtys. Tik dvasios aklys – nepažįstantis Dievo, gali save murkdyti nepasisekimų ir nelaimių liūne, nežinodamas ir nesuprasdamas iš kur atsiranda kliuviniai.
Senajame tikėjime mūsų senoliai savo pagimdytas klaidingas dvasias (nuodėmes) sunaikindavo Dievo Trejybės vardu maldyklose, kurias turėjo kiekviena bendruomenė.
Maldykla – tai pastovus nepajudinamas ir nesunaikinamas Dievo dvasios plotas, sudarytas iš Šventosios Dvasios pulsuojančių kernų ir šventtakių. Autorius yra Dievas.
Pirmiausia kiekvienas, įėjęs į maldyklą, atlikdavo atgailą: gailestį (verkiant); atskyrimą nuo savęs klaidingų dvasių ir jų sunaikinimą Dievo Trejybės vardu. Toliau sekė prašymas, tikėjimas, dėkojimas ir Dievo Trejybės pagarbinimas. Maldykloje visa apeiga nuo įėjimo iki išėjimo vykdoma mintimis be žodžių. Neužmirškime, kad Dievo pasaulyje dviejų tų pačių dvasių nėra. Jos laipsniškos nuo silpniausių iki galingiausių ir t.t. Todėl atgailautojas – prašytojas prieš eidamas į maldyklą privalėjo žinoti, kokios galios jam reikės, kad pasiektų tikslą: jo vieno, dviejų, trijų, o gal viso tūkstančio. Visi pagalbininkai privalėjo pilnai ir tiksliai žinoti maldavimo esmę (tekstą) ir savo mintyse sakydavo ne „jo“, o „mano“ ir ne „jis“, bet „aš“, nors buvo kartais ir keli, bet į Dievo Trejybę kreipės kaip vienas asmuo. Atgailos ir prašymo tekstas su pertraukomis buvo kartojamas būtinai tris kartus, kaip dabar per aukojimą „Dievo Avinėli...“ sakoma tris kartus. Į maldyklas dėl atgailos ir kitų reikalų dažniausiai eidavo po dienos visų darbų ir po vakarienės, tai būdavo jau vakaras – naktis.
Dabar mes atgaila vadiname po išpažinties maldų kalbėjimą, tai ne visiškai atitinka atgailos esmę. Atgailautojas ir jo klausytojas turėtų būti vienas atgailautojas „... kur du mano vardu ir aš ten esu“.
Senajame tikėjime per vieną vakarą sunaikindavo vieną klaidingą dvasią (nuodėmę).
Karaliaus Gedimino pilies – dvaro maldykla, kurioje atgailavo karalius ir visi dvariškiai yra prie Vilnelės upelio Šventaragio slėnyje tarp tako, einančio pagal Pilies Kalną, ir tako, einančio Vilnelės kairiuoju krantu šešiasdešimt keturių žingsnių skersmens. Jokių pastatų jokioje maldykloje nebuvo. Šioje tylos ir ašarojimo karalystėje niekas nekreipė dėmesio į ateinančius, išeinančius ar verkiančius.
Dar kartą grįžkime prie pasiuntinių pranešimo paskutinės pastraipos. Be karaliaus Gedimino, jo pusbrolio Geručio yra minėtoji karalienės giminaitė ir brolis pranciškonas.
Aišku, kad karalienės giminaitės dvasiniai reikalai maldykloje laiko atžvilgiu sutapo su karaliaus. Ji ten juodu matė ir girdėjo, bet jokių žodžių – tekstų negirdėjo, nes atgaila, prašymas, tikėjimas, dėkojimas ir garbinimas yra žmogaus slaptas bendravimas su Dievu. Todėl, jeigu kartais išgirstum klaidingos dvasios įvardijimą atgailavimo metu ir ją paviešintum dar pridėdamas savo jausmus ar komentarus, kitą kartą eidamas į maldyklą neperžengęs jos pirmojo šventtakio tikriausiai iškeliautum pas Abraomą.
Taigi karalienės giminaitė negalėjo paviešinti jokio teksto, priežasčių ar išvadų – ji nepagimdė jokios klaidingos dvasios. O tai, ką ji sakė, yra šventa tiesa. Brolis pranciškonas, tikriausiai paprašytas pasiuntinių sužinoti iš karaliaus šeimynykščių apie jo tolimesnę laikyseną ir sprendimus, tik tiek tesužinojo. Pasiuntiniams šios medžiagos pakako – sudėję savo pokalbį su karaliaus ir brolio pranciškono žinią, pagimdė dar vieną klaidingą dvasią: „... jis taip darė (verkė – aut.) dėl to, kad buvo priverstas atsitraukti nuo savo sumanymo“. Karalių sumenkino iki kvailučio neįgalaus kūdikio: „... jis taip norėjo saldainiuko, kad negavęs labai graudžiai verkė“. Baisiausia ir sunkiausia klaidos dvasia yra sąmoningas ar nesąmoningas praeities klastojimas. Ji kaip maro bacila užkrečia kitus ir sukuria Žemėje klaidingų dvasių liūną, kuriame tautos kartais klampoja ištisus šimtmečius.
Dabar jau žinome, kur karalius verkė, beliko sužinoti ko verkė – atgailavo.
Pirmiausia privalome sužinoti, ar leistina mums paviešinti klaidingas dvasias. Dievo įstatymas sako: „Negalima liesti klaidingos dvasios, kol ji nesunaikinta Dievo Trejybės vardu“, todėl kiekvieno pareiga su ja susidūrus – ją sunaikinti. Sunaikintos klaidingos dvasios jau nėra, bet Dievo Archyvo registre ji amžina ir neištrinama. Vadinasi, apie visas tas klaidingas dvasias, kurias karalius Gediminas sunaikino, galime kabėti.
Pirmą vakarą 1324m. lapkričio 4 d. atgailavo, kad supyko ant pasiuntinių – pagimdė pykčio-klaidos dvasią. Verkė, kad Dievas jo pasigailėtų, kad nuo jo atskirtų ją ir kad būtų sunaikinta Dievo Trejybės vardu. Pagal įstatymą kartojo tris kartus.
Antrą vakarą lapkričio 5 d., kad pasiuntiniams sumelavo: „tepakrikština mane velnias“. Jis žinojo, kad klaidos dvasia – klaidadvasiais – velnias negali nei krikštyti, nei karūnuoti, nes dėl savo klaidos neturi reikiamų galių, nors ir bandytų. Ji sunaikinta.
Trečią naktį lapkričio 6 d. atgailavo, kad priekaištavo, smerkė ir teisė abu Ordinus ir visus krikščionis. Sunaikinta.
Ketvirtą naktį lapkričio 7 d. atgailavo už pasiuntinius, kurie nesuvokė klaidos ir įstatymo esmės ir kuo daugiau kalbėjo, tuo daugiau pagimdė klaidingų dvasių. Jos sunaikintos.
Ar karalius Gediminas sunaikino visas klaidingas dvasias, kurios gimė 1324 m. lapkričio 4 d. pokabio metu su pasiuntiniais? Tikrai sunaikino.
Skaitome toliau – pranešimo pabaiga.
„... jis taip darė dėl to, kad buvo priverstas atsitraukti nuo savo sumanymo“. Karalius Gediminas šių žodžių negirdėjo, o pranešimo neskaitė ir už šią melo dvasią neatgailavo, nes ją pasiuntiniai pagimdė jau sugrįžę į Rygą. Vadinasi, ji gyvuoja šešis šimtus devyniasdešimt metų, klaidina mūsų ir kitų tautų žmones, o pasiuntiniams neduoda ramybės.
Atėjo ir mūsų eilė užbaigti šią bylą. Klaidas taisyti niekada ne vėlu – jas naikinti būtina. Ji jau sunaikinta.


.....................................................................................................................
K.Donelaitis

Prieš 300 metų gimė Kristijonas Donelaitis evangelikų-liuteronų kunigas.
Jis, tapęs kunigu, kaip ir visi kunigai Lietuvoje, Lenkijoje ir Prūsijoje gerai mokėjo vieną ar kelias specialybes ir privalėjo kiekvienam sekmadieniui pasirašyti pamokslą iš vietinių gyventojų nedorybių (nuodėmių, klaidų), už kurias privalėjo visi atgailauti pagal įstatymą: „... atleisk mums kaltes, kaip ir mes atleidžiame kaltininkams...“.
Kristijonas Donelaitis skyrėsi nuo kitų. Per penkiolika metų būrų nedorybes sueiliavo į keturis veikalus, kurių kiekvienas jų šiek tiek atitiko vieną metų laiką.
Kokiai literatūrinei grupei galime priskirti šiuos keturis veikalus – epui, poemai, baladei? Nespėliokime, o atidžiai skaitykime. Keletą kartų yra užrašyta: „žėlėk, Dieve“ (-„pasigailėk, Dieve“). Ši gailesčio – atgailos formulė sakoma: išpažinties pabaigoje (ten, kur praktikuojama išpažintis); kai žmogus atsigauna ir pamato savo pagimdytą klaidos dvasią; aukojimo pradžioje taip pat būtina atgailavimo malda.
L. Rėza šias keturias maldas sujungė į vieną maldą ir įvardijo „Metais“. Kodėl Kristijonas Donelaitis jas nesujungė į vieną? Todėl, kad kitu atveju susidarytų įspūdis, jog atgailauti užtenka vieną kartą metuose. O tokiai praktikai jis buvo priešiškas.
Jeigu L. Rėza, neatsiklausęs Kristijono Donelaičio, įvardijo veikalą „Metais“, tai aišku, kad gali būti ir kitas įvardijimas, labiau atitinkantis veikalo dvasią.
Patyrinėkime L. Rėzos įvardijimą „Metai“. Mūsų tautosakoje „metas“ pažymėtas ženklu (simboliu) – „aras“. Ryškiausias pasakoje „Žirnulis“. Žirnulis, išvadavęs karalaitę iš požemio siaubūno, savo nedorų draugų buvo paliktas požemio karalystėje. Užėjus audrai, lietui, krušai ir ledams, jis pasitraukė po medžiu ir išgirdo medyje čypsinčių paukštelių balselius. Įlipęs į medį, rado aro lizdą ir keturis mažylius – dvi pateles (vasarą ir žiemą – aut.) ir du patinėlius (pavasarį ir rudenį – aut.). Juos uždengė savo drabužiais. Parskridęs aras pasakė, kad jau daug metų dėl krušos ir ledų negali užauginti paukštelių, todėl už šį nuoširdumą jis nesudraskys žmogaus, o iškels į žemės paviršių. Svarbiausias aro požymis, kad neturi arienės – žmonos, tai yra Dievo epitetas toks kaip Amžinas, Aukščiausiasis, Švenčiausiasis, Kūrėjas, Visagalis, Valdovas, Viešpats, Galingiausias, Sutvėrėjas ir t.t. Žmogus, įvardijęs save ar kitą Dievo epitetu, pagimdo klaidos dvasią, kuri ardo, griauna žmonių bendruomenės gyvenimą. Klaidingos dvasios  nemato ir nesupranta, nes ji yra dvasia. Šios klaidingos dvasios gyvuoja nuo seniausių faraonų laikų iki šiandieninių Anglijos lordų (viešpačių). Bet ir mes stengiamės pamėgdžioti kitas tautas ir įvardijome „Valdovų Rūmai“, o tai reiškia „Stabų Buveinė“, nes bet koks Dievo epitetas daugiskaitoje reiškia stabus – stabmeldystę. Kažkas pasakė, kad kalbininkus ir tėvus reikia bausti skaudžiausiomis bausmėmis, kad neklauso, ką šneka jų vaikai – tokios nuomonės laikėsi ir Kristijonas Donelaitis.
Mes nepeikiame įvardijimo „Metai“. Jeigu L.Rėza nepataikė į dešimtuką, tai tikrai pataikė į devintuką, bet viso veikalo dvasią labiau atitiktų įvardijimas „Aro malda“, „Atgailos malda“, „Žėlėk, Dieve“, „Pasigailėk, Dieve“ ar kiti. Bet apie pavadinimo „Metai“ pakeitimą negali būti kalbos.
Žinome, kaip pasikeitė būrų pasaulis – visa gentis išnyko. Įdomu, kaip mes atrodome po 1994 metų?
1994 m. buvo taip: Lazdynėliuose Kristijono Donelaičio gimtinėje buvo pastatytas atminimo akmuo, suvažiavo daug lietuvaičių, tarp jų liuteronų ir katalikų kunigų. Liuteronai pagiedojo tas giesmes, kurias giedojo aukojimo metu kunigas Kristijonas Donelaitis. Jiems baigus giedoti, susirinkusieji pradėjo nykščiuoti vieną katalikų kunigą, kad eitų pakalbėti. Bet, deja. Vienas tyliai paklausė kito: „Kodėl jis neina?“. Tas atsakė: „Ką tu nežinai, kad giedojo bambizai, o ir Donelaitis bambizų kunigas“. Graudu.
Kas kursto tarp tautiečių neapykantą kitataučiams?
Prieš 960 metų tautietis, aukštaitis, karalius Gediminas, senojo tikėjimo atstovas ir aukotojas, pasakė, kad krikščionys, rusai, lenkai ir lietuviai garbina Dievą pagal savo papročius ir apeigas, ir visi turi Vieną Dievą, bet jis yra įvardytas pagoniu ir stabmeldžiu.
Prieš 300 metų tautietis, prūsas, lietuvninkas, evangelikų-liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis, Vieno Dievo garbintojas – įvardytas bambizu kunigu.
Prieš 28 metus tautietis, pagal motiną žemaitis, pagal pilietybę lenkas, pagal tėvo gentį jotvingis Karolis Voityla – popiežius Jonas Paulius II 1986m. spalio mėn. sukvietė į Vatikaną įvairių religijų Vieno Dievo garbintojus paliudyti visų teisingą kelią.
Trys Tautos vyrai skirtingo laiko, skirtingų tikėjimų, bet visų pirmutinė ir svarbiausia pareiga buvo garbinti Vieną Dievą. Jie turėjo ir kitas pareigas: vienas karaliavo, antras mokytojavo, meistravo ir eiliavo, o trečias administravo katalikų Dievo Avidę.
Dabar galime sau užduoti klausimą, kas mes esame ir kur link einame? Atsakome. Jeigu neklausysime kunigo Kristijono Donelaičio, nueisime ten, kur nuėjo būrai.


                 .....................................................................................................................

  Turime skaitomų, tačiau daug - mažai ar visiškai neperskaitytų tekstų. Tam tikrais požiūriais tebėra neperskaitytas didžiausias mūsų tautos palikimas - daugybė tautosakos tomų. Tai dainos, pasakos,  sakmės, įvairūs smulkesni folkloro kūriniai. Tą visą masyvą mokame neblogai literatūriškai interpretuoti, pritaikyti poezijos ir prozos analizės metodus, skirstydami pagal žanrus, temas, laikydami tai nerašytine tautos klasika ar net pasiskaitymais vaikams.Tačiau vien literatūrinėmis priemonėmis kažko tuose tekstuose neužčiuopiame, kažkas nuolat išsprūsta iš mūsų akiračio. Šiandien mitologo arba folkloro istoriko tyrinėjimai labai primena archeologo darbą, nes ir čia tenka nukasti viršutinius tekstų sluoksnius. Juk panašiai ir archeologai turi nukasti viršutinius žemės sluoksnius, kur žmonės augina bulves, yra supylę šiukšlynus ar ką nors pasistatę. Knygos autorius pasirinko tekstus, kurie teikia daug galimybių juos interpretuoti įvairiais požiūriais. Jo pasirinktas kelias jau turi panašių tekstų gaires, leidžiančias pajudinti seniausius arfeologinius klodus.

                                                                                                                                 Marcelijus Martinaitis             
Vilnius 2010 m.




...........................................................................................................................

TAUTOS DVASIOS PĖDSAKAI 
                                           
VYČIAI

Pastaba. Turime vyčio ženklą, vyčio kryžių ir vyčio įvardijimą, bet istorikai sako, kad neturėjome vyčių. Turime įvardijimą Dievas, bet mokslininkai sako, kad neturėjome Dievo. Kariavome su totoriais, mongolais, slavais ir Europos jungtinėmis kariuomenėmis, bet sako, kad neturėjome reguliarios kariuomenės, šarvų ir ginklų, o jeigu pasirodydavome kautynėse su ginklais, tai istorikai negalėjo įvardyti, kokie tai ginklai, ir užrašė, kad labai labai prasti. Privalome išsiaiškinti šį istorinį nesusipratimą.
Žodis „vyčius“ yra labai senas – afrikinis. Pirminė jo reikšmė –„Dievo karys“, „Išminties jėga, galia“. Žemdirbys, savanoriškai prisiėmęs papildomą pareigą ginti savo Tautos žmones, buvo krikštijamas Dievo Trejybės vardu ir gaudavo vyčio kario vardą. Keliolika vyčių karių išsirinkdavo iš savo tarpo vieną vadovą ir jis krikšto metu gaudavo titulą (laipsnį) ir pareigas – vyčio karžygio. Mes iš Afrikos sugrįžome prie Baltijos jūros ir po 1700 metų Dievo nurodymu įsteigėme vyčių mokyklą – vyčinę, kiekvienoje krivijoje – kiekvienoje gentyje. Tuo pačiu metu įsteigėme dar vieną vyčio laipsnį – vyčio karvedžio. Vyčinės tapo pirmosiomis karininkijos mokyklomis. Po 900 metų vyčiams buvo pridėtas dar vienas laipsnis – vyčius kunigaikštis. Nors visi vyčiai gavo visapusišką karybos išsilavinimą, bet kariuomenės pagrindas – vyčiai kariai buvo šeimyniški žemdirbiai. Todėl pagal Dievo nurodymą po 800 metų visose krivijose įsteigiamos Rinktinių Vyčių Akademijos – Karinyčios ir prie jų Rinktinių Vyčių Kareivijos. Kareiviją sudarė mažiausiai trys rinktinės, o daugiausia penkios (vėliau rinktinės vadintos vėliavomis). Karinyčią sudarė: studentai (karžygiai, karvedžiai ir karavadai (karo vadai)); vienuoliai (mokytojai, specialistai), karūnas (kariūnas – karinyčios (Rinktinių Vyčių Akademijos) rektorius). Kareivijos buvo suskirstytos: dvidešimčiai vyčių karių vadovavo vyčius karžygis; dešimčiai karžygių (200 vyčių karių) vadovavo vyčius karvedys; trims karvedžiams (600 vyčių karių) vadovavo vyčius karavadas ir dar jam priklausė 16 vyčių karių ragintojų (ryšininkų). Kareivijos visi karavadai sudarė Kareivijos Tarybą, bet ypatingais atvejais galutinis žodis buvo karūno.
Visi vyčiai laipsnius, pareigas, titulus, mokslų užbaigimus įteisindavo tik krikšto apeigos metu. Visi laipsniai turėjo po savo krikštyklą, visi iš krikštyklų eidavo į savo laipsnio maldyklas, o iš jų eidavo į savo laipsnio bažnyčią. Po to kiekvieno laipsnio vyčius privalėjo gauti palaiminimą Dievo Trejybės vardu uždedant ranką: vyčiams kariams uždėdavo ranką vienuoliai; karžygiams – krivaičiai, karvedžiams, kunigaikščiams ir karavadams – kriviai; karaliams, karūnoms kaip ir kriviams, ir vilkūnams – kunigas.
Pastaba. Rinktinius vyčius buvo neįmanoma sujungti su nerinktiniais vyčiais dėl skirtingo gyvenimo būdo, užsiėmimų programų ir kitų skirtumų. Todėl 4600 metais nerinktiniams vyčiams buvo įsteigtas dar vienas vyčio laipsnis ir pareigos – karalius, apjungiantis visus kunigaikščius. Karaliaus laipsnio nebuvo nei Vyčinėje, nei Karinyčioje, o kriviui kandidatą pasiūlydavo kunigaikščių susirinkimas. Karalius, gavęs krivio pritarimą, vykdavo į Karalkrėslį krikštytis ir į Pajevonį, kad kunigas, uždėjęs ranką, palaimintų Dievo Trejybės vardu.
Kiekvieno ir visų vyčių vyriausias, aukščiausias ir artimiausias Vadas buvo Dievas.
Nerinktiniams vyčiams amžius neturėjo jokios reikšmės. Rinktiniai vyčiai kariai tarnavo šešiolika metų iki trisdešimt šešerių metų, o karininkija – iki šešiasdešimt metų amžiaus.
Mokslo pagrindas – tik tobula dvasia turi tobulą kūną. Priešininkas, priartėjęs prie vyčio per penkis žingsnius, yra miręs priešininkas.
Kiekvienas vyčius stodamas į kovą privalėjo melstis už save ir už kiekvieną nukautą priešininką – būtinybė. Vyčiai vieninteliai kariai pasaulyje, kurie meldėsi už savo priešininkus.
Rinktinių vyčių ginkluotė: žirgas, kalavijas arba kardas, bambolė.
Rinktinių vyčių šarvuotė: šalmas, pirštinės, batai, šarvonė, sijonėlis, duonmaišis (vietoj skydo). Šarvuotas vyčius panašus į dabartinį akvalangistą. Visa šarvuotė buvo pagaminta iš ypatingai gerai impregnuotos karvės odos – lanksti ir atspari.
Duonmaišyje maisto tilpdavo pusei mėnesio – duona ir džiovinta mėsa.
Vyčius karys naujokas gaudavo seną žirgą ir atjunkintą kumeliuką. Žirgus ir kumeliukus girdydavo tik šventintu vandeniu, dėl to žirgas tapdavo pusantro karto stipresnis ir tris kartus ištvermingesnis. Tolimesniame kelyje vyčius vandenį pasišventindavo ne tik dėl savęs, bet ir dėl žirgo tol, kol jis gers.
Vyčiai savo žuvusiuosius visada parsigabendavo namo. Kalaviju ar kardu nukirsdavo medelį rankos storumo ir prie jo penkiais diržais pritvirtindavo žuvusiojo kūną. Diržą, juosiantį per pažastis, pritvirtindavo prie savo balno užpakalinės dalies, o diržą, einantį per kojų čiurnas, žirgui aplink kaklą. Vyčius laidodavo su šarvais, be ginklų, kūnų nedegindavo.
Rinktiniai vyčiai buvo be barzdų ir be ilgų plaukų.
Rinktinių vyčių karininkija turėjo teisę nešioti bronzinį Vyčio kryžiaus ženklą, bet neprivaloma. Vyčiai karžygiai ir karvedžiai, tarnaudami pas gotus, galus, romėnus ar hunus, beveik be išimties visi nešiodavo Vyčio kryžiaus ženklą, pabrėždami savo ypatingą akademinį išsilavinimą. Europoje visais laikais jie buvo geriausi karo taktikai ir strategai todėl pagal galimybes jiems visi leisdavo išpažinti savo tikėjimą. Mums geriausiai iš jų yra žinomas nuo Lydos gudas Atila, po karvedžio krikšto tarnaudamas pas hunus stipriai sumušė romėnus. Jis taip pat visą laiką nešiojo Vyčio kryžių ir su juo yra palaidotas. Archeologai, Vidurio Europos karių kapuose aptikę Vyčio kryžiaus ženklų, prikuria nebūtų istorijų, todėl ir mes patys privalome apsisaugoti save ir kitus nuo klaidų dėl vyčių ženklų.
Vyčio ženklas – vyčia. Mūsų tautos ženklas – raitelis ant balto žirgo su kalaviju virš galvos. Kalavijas – Dievo Tiesos žodis. Baltas žirgas – Dievo dvasių jėga, galybė, Dievo kariuomenė. Raitelis – Dievo žmogus, valdantis Dievo dvasias ir skelbiantis Dievo Tiesą. Ženklas įsteigtas 3442 metais.
Vyčio kryžiaus ženklas – du sujungti kryžiai (vienas stačiukas, perdengtas dviem gulsčiukais). Viršutinis kryžius – Dievo sūnus, Dievo Žodis, Dievo karys, vyčius. Apatinis kryžius (gulsčiukas) – Žaltys, Dievo išmintis. Žaltys – mūsų tautos ženklas, įsteigtas 3442 metais.
Vyčio Kryžiaus ženklas yra gimęs mūsų Tautoje.
Dar apie šiuos du ženklus tik kitose erdvėse.
Pagrindinis ir seniausias Tautos ženklas yra žaltys (vyžius, vėžys, baltys). Danguje yra Žalčio (dabar Vėžio) žvaigždynas ir jame yra Prãkartas (Lopšys, Vygė, Gimtinė). Žemėje Šventas Vyžio (Žalčio) Takas eina per 16 šventų ežerų, iš jų 4 sudaro Prakartą (Lopšį, Gimtinę, Gimimą). Vyžio Takas ir Vėžio žvaigždynas yra pašventinti 23 metais. Tako ilgis 44 km.
Antras Tautos ženklas yra Žirgas. Danguje yra Žirgo žvaigždynas, o jame yra Grįžulo Ratai (Raitai) iš septynių žvaigždžių. Žemėje yra šventas Žirgo Takas (63 km ilgio), einantis per 16 kalnų, ant kurių yra 16 bažnyčių, iš jų 7 ypatingos bažnyčios, o šventtakis, einantis per šias bažnyčias, vadinamas Vyčio Taku. Žirgo žvaigždynas ir Žirgo Takas pašventinti 2626 m. ir visi poriniai metai yra Vyčio metai, o Grįžulo Raitų Takas – Vyčių Takas su ypatingais altoriais pastatytas ir pašventintas 3442 metais. Nuo šių 3442 metų ant žuvusių vyčių kapų vakarinės dalies buvo šventinamas Vyčio kryžiaus ženklas, o ant visų kitų kapų – Dievo Trejybės stulpai, ant prisikėlusiųjų – jokių ženklų.
Vyčio metais liepos mėnesio 30 ir 31 dienomis buvo visų vyčių paminėjimo ir palinkėjimo dienos. Liepos mėnesio dvidešimt devintos dienos vakare rinktinių vyčių dalis rinkdavosi į savo Vyčio kryžiaus bažnyčią, o nerinktiniai vyčiai su žmonomis ir vaikais rinkdavosi į savo nerinktinių Vyčio kryžiaus bažnyčią dalyvauti aukojimo apeigose. Po apeigų ryte iš abiejų bažnyčių po vieną vorą (vienas paskui kitą) šventtakiu eidavo į bendrą Vyčio kryžiaus maldyklą, o iš čia jau dviem voromis eidavo į Vyčio kryžiaus kalną. Kalno viršūnėje buvo paminklas – akmuo, šventintas Vyčio kryžiaus ženklu, kurį abi voros nesustodamos apeidavo iš dešinės pusės, melsdami Dievą visiems vyčiams dvasinių galių. Vyčius neskirstė į gyvuosius ir mirusiuosius. Per šias dvi dienas pro Vyčio kryžių praeidavo iki 15000 žmonių – priklausomai nuo apygardos gyventojų gausumo. Mūsų Tautoje nebuvo privalomo dalyvavimo bendrose apeigose, bet buvo privalomos asmeninis dalyvavimas apeigose, nepriklausomai nuo vietos, kurioje tuo metu buvai.
  Galiausiai vyčių pabaiga. Reikia neužmiršti, kad visi rinktiniai vyčiai kaip ir visi senojo tikėjimo vienuoliai priklausė krivio žinybai. Nerinktiniai vyčiai gyveno šeimyninį gyvenimą, todėl kunigaikščiui, priėmus dabartinį tikėjimą, laisvai priėmė šį tikėjimą ir jo vyčiai. Rinktiniai vyčiai jokiu būdu negalėjo išlikti, nes tiesioginiu Dievo nurodymu buvo panaikintos visos senojo tikėjimo žinybos. Paskutinis Rinktinių vyčių pasirodymas buvo Žalgirio mūšis. Kunigo Rinktinių Vyčių Akademijoje – Karinyčioje šis mūšis buvo pagimdytas nuo pradžios iki pabaigos. Rinktinių vyčių, dalyvavusių ir žuvusių Žalgirio mūšyje, statistika: dvi Pajevonio rinktinės (1300 vyčių, žuvo 552); vieną Daukšių (650, žuvo 137); trys Ariogalos (1950, žuvo 101); trys Kryžkalnio (1950, žuvo 131); viena Luokės (650, žuvo 46). Visos 10 Rinktinių vyčių rinktinės buvo su Dievo Trejybės stulpų vėliavomis, o likusios 30 aukštaičių ir gudų vėliavos buvo su Vyčio kryžiaus ženklu. Žemaitijos rinktiniai vyčiai išsiskirstė 1414 metais, Sūduvos – 1504 metais.
Atrodo viskas buvo tik vakar, bet mes apie tai nieko nežinome. Keisčiausia, kad patys mūšio dalyviai nesužinojo mūšio tiesos. Kai sąjungininkų dešiniajame sparne nežinia iš kur atsirado trys vėliavos su Dievo Trejybės stulpais, Vytautas, apie tai paklaustas savo sąjungininkų – lenkų vadų, atsakė, kad tai smolenskiečiai, nes jeigu Europa būtų sužinojusi, kad jie yra senojo tikėjimo rinktiniai vyčiai ­ „stabmeldžiai“, tikriausiai ne tik Vytautas, bet ir Jogaila būtų pakarti kelyje į namus.
                     

                ..........................................................................................................................
KLAJŪNAI
                            


Einu sau ir sutinku sau einantį bičiulį.
- Sveikas.
- Sveikas.
- Tai kurgi klajoji?
- O iš kur galėjau sužinoti, kad sutiksiu tave, ir tu užduosi tokį klausimą?
- Sako klysti yra žmogiška, tik pasilikti klaidoje šėtoniška.
- Tai tik aptakus pasakymas, nieko nesakantis, ką daryti: pabėgti, atstumti, gintis ar sunaikinti. Neužmirškime, kad klaida kaip ir tiesa turi gyvybę – gali veikti, daugintis ar jungtis į vieną galingą jėgą. Niekada. Niekada nesakykime, kad tai maža klaidelė ir neverta dėmesio. Viena amerikiečių mašininkė, spausdindama Žemės palydovo medžiagą, padarė mažytę ir vienintelę klaidelę – vietoj vienos krypties rodyklės atspausdino kitos krypties rodyklę, milijardinė vertybė tapo beverčiu blykstelėjimu. Reikėjo būtinai susprogdinti.
Taigi ištartas ar užrašytas ne tas žodis prie kitų žodžių pagimdo klaidą – melą, nuodėmę, nelaimę, katastrofą ar net pasaulio pabaigą. Dažniausiai jos yra nematomos, neapčiuopiamos, nežinomos, ilgaamžės, bet jų pasireiškimas kankinantis ir akivaizdus, paveikiantis ne tik vieną žmogų, šeimą, bet ir ištisas tautas.
- Nejaugi, klaida, pagimdyta prieš kelis šimtmečius ar tūkstantmečius ir nesunaikinta, gali lemti dabartinį mūsų gyvenimą?
- Be abejonių. Ypatingai tokių senų klaidų gausu mūsų istorijos, senojo tikėjimo ir paminklų pažinimo medžiagoje. Tad priežastys įvairios: kitataučiai užrašinėtojai, skirtingos kultūros, stengimasis pritempti svetimą kultūrą prie savos, vienų aukštinimas, kitų žeminimas, sampratų ir kalbinių atitikmenų nebuvimas, pasirėmimas klaidingomis teorijomis ir t. t.
- Kodėl tokių klaidų niekas netaiso?
- Todėl, kad mūsų kronikas ir metraščius rašiusieji pasakojo ne savo tautų istorijas, todėl ir netyrinėjo jų. O mes vargstame ir klystame. Iš originalų pažodžiui verčiame į savo kalbą ir išeina taip: mūsų tikslas A išverstas titulu B arba verstas titulu C, kurio mūsų tautoje nebuvo.
- Ar gali pateikti nors vieną pavyzdį?
- Mūsų karaliai į slavų kalbą verčiami „velikij kniaz“, mes į savo kalbą verčiame „didysis kunigaikštis“. Kur dingo mūsų karaliai? Yra priežasčių. Iki atsiskyrimo nuo mūsų slavai turėjo kniazius, o mes – kunigaikščius. Dėl atsiskyrimo atsirado naujos pareigos ir titulas – virš visų kniazių – „velikij kniaz“. Lietuviams „virš visų kunigaikščių“ – „karalius“. Slavų kalbai „karol“ yra svetimkūnis, kaip ir mūsų kalbai – „didysis kunigaikštis“. Jei tuometiniai mūsų vienuoliai – kalbininkai (viena reikšmingiausių mūsų institucijų) būtų negalėję daugiareikšmę šaknį „kar-“ panaudoti naujai pareigybei ir titului, būtų ieškoję kitos šaknies ir priesagos, bet jokiu būdu nebūtų nusakę ne dviem žodžiais – „didysis kunigaikštis“. Kadangi per mūsų gudus (jočius) atėjo pravoslavija ir kirilica (raštas), tai mūsų karaliai tapo „velikimi kniaziami“. Tuo tarpu Vakarų Europa mūsų karalius vadino karaliais (labai nenoriai – dėl skirtingo tikėjimo), ir mūsų karaliai prisistatė (titulavosi) karaliais. Šią klaidą anksčiau ar vėliau teks ištaisyti, nes neįmanoma ištrinti iš mūsų žodyno visų žodžių, turinčių šaknį „kar-“, iš kurios sudarytas žodis „karalius“, ir visos tautosakos, kurioje karalius dažnai yra pagrindinis veikėjas.
- Ką daryti? Mes stipriai pripratę prie „didžiojo kunigaikščio“. Atsimenu, prieš keliolika metų Šakiuose buvo organizuota konferencija „Zanavykų seniausia istorija“. Visi kalbėtojai, remdamiesi J. Totoraičiu, tvirtino, kad dabartiniai zanavykai yra XVI a. žemaičių ir dzūkų kolonistų palikuonys, bet vienas paprieštaravo, kad taip negali būti, nes žodinės formos, ypatingai veiksmažodinės, neatitinka nei žemaičių, nei dzūkų kalbos. Ir kaip juodvi besimaišytų, negalėtų sudaryti naujos kalbos, nes zanavykų kalba artimesnė sanskritui, o ne žemaičiams ar dzūkams.
- Kaip reagavo?
- Paplojo ir toliau dėstė, kad zanavykai – žemaičių ir dzūkų palikuonys.
- Ir kitaip negalėjo būti. Juk visi buvo pasiruošę, pririnkę liudijimų ir kiekvienas atvyko kalbėti. Antraip renginys būtų neįvykęs. Galų gale, „papratimas stipresnis už prigimimą“, bet mes vis dėl to nepriešinkime savo dvasios su protėvių dvasia, jų neįžeidinėkime, nepravardžiuokime. Mano laikais pradžios mokykloje mokytojas pravardžiuotojus negailestingai bausdavo. Žinau, kad vaikų didžiausia nelaimė ir nusikaltimas – teisti ir įžeidinėti, kalbėti netiesą apie tėvus, o ypatingai – apie mirusius. Bet dabar net per televiziją rodomos specialios įžeidinėjimo laidos. Tai šauksmas sau nelaimės, nes „nežinojimas įstatymų neatleidžia nuo atsakomybės“. Todėl savo karalius turėtume vadinti karaliais. Juk mes turime dar gyvą (nors apniokotą) karalių krikštyklą ir krikštasuolę, ant kurios buvo krikštijami visi mūsų karaliai. Turime Karalkrėslio kalną, kur buvo statomas krėslas pakrikštytam karaliui ir įteikiamos karališkos regalijos. Visa vietovė aplink krikštyklą iki šiol vadinama Karalkrėsliu. Niekas ir niekada neištrins visų tų šventų vietų ir takų, reikalingų karaliaus krikšto metu. Vietiniai gyventojai iki XX a. pradžios Zanilos upelyje, kur yra karalių krikštykla, nei plovė, nei skalbė, nes visi žinojo, kad ties ta vieta, kur yra krikštykla, upelis šventas. Tai vienintelė vietovė su tokiu pavadinimu baltų žemėje.
- Vadinasi, mūsų gyventojai ir patys karaliai, kalbėdami lietuviškai, vartojo žodį „karalius“?
- Tiksliai taip.
- Ar buvo kokie nors reikalavimai būsimam karaliui?
- Žinoma. Pagrindinis reikalavimas buvo gentinei kilmei – aukštaitis. Motina ar tėvas ar abu turėjo būti aukštaitiškos genties, nepriklausomai nuo to, kur gimė ar augo. Iki karaliaus krikšto pretendentas turėjo būti krikštytas krivaičiu ar kunigaikščiu. Vadinasi, jis turėjo ir aukotojo įgaliojimus – jis buvo dvasininkas. Karaliumi galėjo tapti tik kunigaikščiams pasiūlius ir kriviui patvirtintus. Tokia tvarka (ir mirties atveju) karaliai buvo ir atšaukiami.
- Ar tau neatrodo, kad tautos karaliai buvo ne tik aukštaičiai, bet gal net visi pagal DNR buvo kilę iš pirmo karaliaus?
- Klausimas įdomus ir rimtas. Jis turėtų atsispindėti mūsų istorijoje. TAIP ar NE...
- Bet kas į tai gali atsakyti, jei nėra paliudijančios medžiagos?
- Ir nereikia. Reikia surasti Mindaugo kapą ir palyginti su Jogailaičių DNR.
- O kur jo ieškoti? Nejaugi perkasime visą Agluonos miestelį Latvijoje?
- Tikriausiai kapo ten nėra. Ar tuo metu buvo Agluonos miestelis, bažnyčia ar kaimas? Atrodo, kad tuo laiku nebuvo. Kaip ir ko Mindaugas su Treniota šlaistėsi, iškylavo ar medžiojo net už Dauguvos, Livonijos Ordino žemėje? O gal grįžo iš kautynių ar vyko su kariuomene į kautynes? Bet tai jau būtų buvęs sukilimas, kuris nei vienai pusei nebūtų žadėjęs pergalės. Tačiau žinome, kad, praėjus keliems šimtams metų po Mindaugo mirties, buvo pagaminta ir prikalta marmurinė memorialinė lenta prie Agluonos vienuolyno sienos. Aišku, kad šis įvykis turėjo būti įrašytas ir į vienuolyno knygas. O lentą pagamino ir prikalė remdamiesi ne Pasvalio ar Rygos bobučių liudijimu, bet tikriausiai Livonijos Ordino anuometiniu Mindaugo mirties archyviniu įrašu.
- Ten ir buvo nurodytas Agluonos miestelis.
- Palauk, pirmiausia turime sužinoti, kas ta Agluona: miestelis, kaimas, miškas, kalnas, ežeras ar upė?
- Tai siūlai pagal šiuos įvardijimus perkasti žemę?
- Nesiūlau. Yra paminėti du vardai: Treniota ir Agluona. Treniotos kunigaikštystė ribojosi ilga siena su Livonijos Ordino žeme. Jos rytiniame pakraštyje buvo ir yra Agluonos upelis, įtekantis į Apaščios upelį (dabar Širvenos ežerą/tvenkinį). Agluonos upelis nuo Livonijos žemės yra apie 20 km.
- Tu kreipi mintį, kad Mindaugas svečiavosi pas Treniotą ir palaidotas kažkur ant Agluonos kranto?
- Pirmiausia atsakykime į klausimą, koks karalius buvo Mindaugas. Panašus į prezidentą A. M. Brazauską – iš pradžių pirmasis sekretorius, o vėliau nepriklausomos valstybės prezidentas. Taip ir Mindaugas – senojo tikėjimo aukštas dvasininkas, vėliau – katalikiškas karalius. Sveikintina, bet nepatikima. Dėl menkiausio kryptelėjimo – lengva apkaltinti. Pažiūrėkime, ar Mindaugas sunaikino senojo tikėjimo dvasininkiją ir apeigų objektus? Ne. Ar tautą atvedė į dabartinį tikėjimą? Ne. Ordinas sukandęs dantis kentėjo tuos septynerius metus.
- Ar tau neatrodo, kad Mindaugas iš tikrųjų liko senojo tikėjimo išpažinėju, nors ir priėmė dabartinį krikštą ir karaliaus vainiką?
- Tu būtum visiškai teisus, jei pažintum abu tikėjimus, kad tarp jų beveik jokio skirtumo nėra. Mindaugas gerai pažinojo abu tikėjimus ir žinojo, kad dabartinis tikėjimas privalo plisti ne smurtu ir prievarta, bet žodžio skelbimu.
Grįžkime prie Ordino ir Mindaugo. 1260 metais Ordinui trūko kantrybė – Durbės mūšyje Mindaugas nuėjo į pagalbą ne livoniečiams, bet saviškiams. Magistras paskelbė visai Europai – karalius Mindaugas atsimetė nuo jų tikėjimo ir sugrįžo į senąjį – pagonybę ir pridėjo „daiktinį“ įrodymą – Durbės mūšį, kad popiežius paskelbtų Lietuvai kryžiaus karą, nes nei vienas, nei abu Ordinai negalėjo įveikti Mindaugo. Ordino liudijimas apie karaliaus atsimetimą kaimynams nerūpėjo, jiems užteko Durbės mūšio, nors karalius kiekvieną sekmadienį dalyvavo šv. Mišiose pranciškonų bažnyčioje. Mindaugas nebijojo nei Ordino, nei saviškių, bet jo vienintelis tikslas buvo gyventi su visais taikoje ir ramybėje. Galiausiai 1263 metais Livonijos Ordinui pradeda vadovauti naujas magistras Konradas. Mindaugas pamato lyg prošvaistę. Jis siunčia savo pasiuntinį dėl taikos galimybių. Ar magistras, tiek nuskriaustas ir įžeistas, gali sutikti ir derėtis dėl taikos su išreklamuotu visoje Europoje pagoniu ir nusikaltėliu? Pasirodo, gali. Aptarė visas smulkmenas. O kai pasiuntinys išvyko, magistras su palengvėjimu atsidusęs nusišypsojo: „Pats atvyksta, kad būtų nubaustas“.
- Kodėl taip įvyko? Kas iš tikro kaltas?
- Nėra kaltų. Mindaugas baigė senojo tikėjimo seminariją ir, pranciškonams padedant išstudijavęs Evangelijas, žinojo: „Padėk, suteik pagalbą visiems skriaudžiamiesiems“. Tokia Dievo valia – įstatymas. Magistras žinojo: „Kas ne su mumis, tas yra priešininkas (šėtonas)“. Toks Dievo įstatymas. Bet žmogus gudrus: jei Dievas nepasakė, ką daryti su šėtonu, žmogus daro, ką išmano. Magistrą Konradą reikia pagirti. Jis visą Mindaugo svitą numarino ir palaidojo meistriškai – net lapė nesulojo. Bet pranešimą apie Mindaugo mirtį paskelbė tokią kvailą, kad lietuviško kaimo piemenukas būtų sumelavęs dešimt kartų įtikinamiau. Pagal magistro versiją, visgi už ką užmuštas Mindaugas? Ar septynerius metus nežinota, kad jis priklausė dabartiniam tikėjimui, nors be krivio nurodymo jis negalėjo tapti katalikišku karaliumi? Ar nežinota, kad sugrįžo į senąjį tikėjimą ir dar trejus metus mums vadovavo? Ar senojo tikėjimo išpažinėjai su įniršiu neapkentė kitatikių, nors Algirdas su savo žmona – du skirtingi tikėjimai – vienoje lovoje susilaukė daug vaikų? Ar mūsų senasis tikėjimas buvo nusikaltėlių palaida bala ir nežinia, nei kas, nei kada, nei už ką gali užmušti?
- Gerai. Man aišku, kad Mindaugo mirties versija yra melas. Bet norėčiau išgirsti tavo versiją, kaip Mindaugo kapas atsirado Treniotos žemėje ant Agluonos kranto?
- Ordinas neįveikė ne tik Mindaugo, bet ir vieno Treniotos. Jis buvo tarsi neįveikiamas pylimas tarp Livonijos ir Lietuvos. Magistras negalėjo Treniotos žemėje vykdyti Mindaugo medžioklės ar rengti pasalos. Pasalą surengė savo žemėje, pasienyje. O naktį atvežė ir palaidojo Mindaugą Treniotos žemėje. Ši maža gudrybė jau naudota prieš tūkstančius metų. Nusikaltėlių pasaulyje tebenaudojama ir dabar.
- O kas toliau?
- O toliau... Nesulaukę grįžtančio karaliaus, taryba išsiuntė žvalgus. Magistras patikino, kad karaliaus nei gyvo, nei mirusio Livonijos žemėje nėra ir niekas jo nematė. Grįžusiųjų informaciją patikrino vienuoliai ir nustatė, kad Mindaugas ir visa svita yra žuvę. Karaliaus taryba pasiūlė nauju karaliumi Treniotą, kurį po metų taip pat užmušė Ordinas. Ir karaliui Vaišvilkui buvo paruošti mirties spąstai, bet nepasisekė.
- Ko siekė Ordinas, žudydamas mūsų karalius?
- Tu žinai pasakymą – „Darom, ką galim“?
- Argi Ordinas iš tikro buvo labai silpnas, o mūsų karaliai nesuprato, kad galima juos nušluoti nuo žemės paviršiaus nepaliekant jokio ženklo?
- Ordinas iš tikro buvo labai silpnas, bet tuo ir užsibaigia tavo išmintis. Nepažįsti senojo tikėjimo ir nežinai, kokia buvo santvarka.
- Tikriausiai... tikriausiai... tikriausiai...
- Tikriausiai nežinai. Santvarka buvo teokratinė – Dievas valdo, Dievas padeda. Dievas kirs per galvą, jei, neatsiklausęs Dievo, gundai mūsų karalius nušluoti Ordiną nuo žemės paviršiaus. Kaip tu esi Dievo, taip ir Ordinas yra Dievo. Tu nepažįsti Dievo, kaip aš kinų kalbos. Iš pradžių tau reikėjo klausti, kuris Mindaugas svaresnis: dvasininkas ar karalius? Aišku, kad dvasininkas. Tokie buvo visi mūsų kunigaikščiai ir karaliai. Skaitant karaliaus Gedimino laiškus, iš karto matyti, kad jis dvasininkas – teologas, o tik paskui karalius. Toks yra Algirdas, Jogaila ir Vytautas. Istorikai, nepažindami senojo tikėjimo, tautosakos ir teokratijos, nežino, kas mūsų karaliams leistina ir neleistina, ir apkaltino juos nebūtais ir negalimais dalykais.
- Sutinku, kad tikėjimas apsprendė žmogaus veiklą, valstybės raidą ir santykius su kaimynais, bet nuo to istorija nepasidaro aiškesnė, nes neturime nuoseklaus ir išsamaus veikalo apie mūsų tuometinę religiją.
- Netiesa. Mūsų sena kalba ir gausi tautosaka yra išsamus veikalas ir pagrindinis gyvenimo įstatymas O kronikos ir metraščiai yra papildas – kokius mus matė kitataučiai. Už veikalo išsaugojimą dėkokime savo knygnešiams, tautosakos rinkėjams, o labiausiai – dr. Jonui Basanavičiui.
Kadangi tikėjimo reikaluose esi kūdikis, tai pradėkime nuo kūdikių. Petras iš Dusburgo „Prūsų žemės kronikoje“ sako: „...niekas iš jų negėrė nešventinto vandens. Aišku, kad ir valgė tik pašventintą maistą“. Taigi ištroškęs vaikas laukuose pirmiausia pasišventindavo vandenį, o tik paskui atsigerdavo. Pasišventinti galėjo ir gali tik tas, kuris yra krikštytas Dievo Trejybės vardu. Vadinasi, ir vaikai buvo krikštyti. Kur ir kas juos krikštijo? Kiekvienų namų kertėje stovėjo pašventintas akmuo, vadinamas krikštasuole. Ant jos statydavo vaiką, ir vyras – krikštatėvis arba moteris – krikštamotė pakrikštydavo. Aišku, kad krikštytojas turėjo būti krikštytas. Krikštasuolė buvo ne tik šventa, bet ir garbingiausia vieta, ant kurios sodindavo patį garbingiausią svečią.
- Palauk. Krikštydavo Dievo Trejybės vardu?
- Taip.
- O šventindavo irgi Dievo Trejybės vardu? Tai koks skirtumas tarp krikšto ir šventinimo?
- Skirtumas didelis. Krikšto metu krikštijamajam suteikiamos dvasinės galios, kuriomis naudosis gyvenime. Šventinant objektas apvalomas nuo visų dvasių ir jame lieka tik Dievo šviesos dvasia, galinti priimti bet kokią dvasią, kurios jis nori/reikia. Po bendravimo tos kviestos dvasios nelieka.
- Ir dar. Ar nekrikštytas žmogus gali pašventinti Dievo Trejybės vardu, jeigu jis viską atlieka tiksliai?
- Negali. Tai atsitiko senokai: visi pasišventino savo vandenį, o vienos moters liko nepašventintas; vėliau išaiškėjo, kad ji buvo nekrikštyta. Antras atvejis. Daugiažodžiavimas – kai tekste atsiranda du prieštaraujantys žodžiai, pašventinimas neįvyksta.
- Vadinasi, jeigu aš save pasišventinu, tai man nebaisios jokios ligos ir mikrobai. Gyvensiu, gyvensiu ir gyvensiu.
- Iš dalies esi teisus. Bet pabaigoje klysti. Kas atėjo, privalo ir išeiti. Tik visada spėsi pasiruošti išėjimui.
Bet mudu nuklydome, nuklajojome į lankas. Tu neklausei, o aš užmiršau pasakyti, kad senajame tikėjime Dievo Trejybė buvo pagrindų pagrindas. Pirmą kartą su ja susidūriau pradžios mokyklos pirmajame skyriuje. Pirmą pamoką reikėdavo žegnotis ir kalbėti „Maldą prieš pamokas“. Parėjęs iš mokyklos, pasiskundžiau savo mamai, kad jie žegnodamiesi kalba kitus žodžius. Mama nieko neaiškino, o tik liepė kalbėti tokius žodžius kaip ir visi.
Žegnonė buvo ir yra Dievo Trejybės formulė. Ja pradeda ir baigia visas apeigas ir maldas. Bet visgi latvių, lietuvių ir prūsų formulės tekstas šiek tiek skiriasi nuo viso pasaulio krikščioniškų tautų. Mūsų tekste yra žodis „Dievas“, o visose kitose jo nėra. Tyrėjų iki šiol neatsakė, kodėl toks skirtumas. Atsakome. Jie nepažįsta mūsų senojo tikėjimo. Mes šia formule prieš tūkstančius metų krikštijome ir šventinome savo žinyčias, maldyklas, bažnyčias, šventyklas, šaltinius, takus ir visa, ko reikėjo mūsų gyvenime. Visų šventintų objektų šventumas šiandien yra kaip didžiausias mūsų dvasios paminklas.
- Ar gali nors keliais žodžiais nusakyti, kas yra Dievo Trejybė?
- Sunku, bet visgi. „Dievas Vienas“, – sako karalius Gediminas. Trys jo bruožai ir įvardijimai: Tėvas – neturi nei laiko, nei erdvės, Jis visur ir dabar – milijonas metų atgal ar į priekį, t. y. dabar; Jo Dvasia (Šventoji Dvasia) – turi laiką, bet neturi erdvės, kitimą vadiname laiku, Ji yra visur; Jo Sūnus (Sūnus) – turi laiką ir erdvę – vakar buvo, šiandien nėra, čia yra, ten nėra. Tokia Dievo Trejybė pagal mūsų tautosaką. Mes išsaugojom jos ženklą iki šių dienų, vadinamus stulpus (kiti juos vadina Gedimino ar gediminaičių, bet tai netiesa). Dabartinis mūsų supratimas apie Dievo Trejybę yra labai menkas, bet kitų tautų – dar menkesnis. Nors žmonės vengia kalbėti apie Dievą, bet retkarčiais gali išgirsti juokingų ir klaidingų aiškinimų: „Dievas visur esantis, bet pragare nėra“ arba „Čia Jo nėra, nes Jis tik danguje“, „Visagalis, bet blogai padaryti negali“, „Jis didžiausias, todėl negali būti mažiausias“ ir t. t. Tai mažo vaiko supratimas. Ir iš tikrųjų dešimtmečiai baigia visus Dievo pažinimo mokslus, ir, nors pasas rodo 50, bet problemą sprendžia Dievo atžvilgiu kaip dešimtmetis. Taip atsiranda pasauliečiai, kurie iš tikro yra bedieviai.
- Sakyk, ar eilinis pilietis geriau pažįsta Dievą senajame tikėjime ar dabartiniame?
- Vienodai. Senajame tikėjime buvo dievotų (t. y. šventųjų) ir eilinių, taip ir dabar yra šventųjų ir eilinių. Žinoma, dabar yra ir visai nepažįstančių Dievo, senajame – tokių nebuvo.
- Sakyk, iš kur tu su karaliumi Gediminu ištraukei, kad mes turėjom vieną Dievą? Gal judu klystate? Prūsijos vyskupai Polensas ir Speretas aiškiai įvardija 14 dievų. Mūsų mokslo vyrai tyrinėtojai sako, kad turėjome daug Dievų.
- Tikrai taip yra, kaip tu sakai. Gediminas – joks mūsų karalius ir ne dvasininkas, o tik eilinis stabmeldys ir barbaras, be jokios kultūros ir civilizacijos. Tai kas, kad sakome: „Perkūne, dievaiti, nemušk į žemaitį“. Dievas ir dievaitis yra tas pats stabas, tik skirtingi įvardijimai. Ir prūsų vyskupai užrašė 14 dievų. Prieš keliolika metų panašius žodžius išklausiau iš šios srities specialisto – mokslų daktaro. Mane nupurtė šiurpas ir neiškentęs pasakiau, kad jis ne lietuvis, bet ir ne žemaitis. Dabar gailiuosi, kad taip pasakiau.
- O jis vėliau gal suprato?
- Ne. Numirė.
- Tai kaip iš tikro yra?
- Karaliaus Gedimino liudijimas teisingas ir išmintingas. Tik gaila, kad tą išmintį „Visi turime Vieną Dievą“ pasauliui pakartojo tik po 600 metų Mahatma Gandis ir Jonas Paulius II. O tie, kurie neskiria Dievo nuo dievaičio, yra ne lietuviai arba menkai pažįsta Dievą. Vyskupai Polensas ir Speretas užrašė tiksliai, kad ne dievai, sliekai ar avinai, bet sūduvių dievaičiai „deywoty sudwity“.
- Gerai. Sutinku su tavo aiškinimais ir su Petro Dusburgo liudijimu, kad dievinome visą gamtą. Bet? Koks mūsų santykis buvo su priešais, piktadariais, velniais? Juk gėris ir blogis negali kovoti be pykčio ir neapykantos, be teismo ir be niekinimo?
- Tiesiai pasakysiu – tu esi lietuvis, sūduviškai „lietuvys“ ir supranti, kad viską galima dievinti ir garbinti, nes tokia mūsų kalba iki šios dienos: „Jis dievina savo motiną“, „Ji garbina tais savo rūtas, lyg kitų būtų kitokios“. Mums įprasta ir suprantama. Kitos tautos, išgirdę tokią mūsų kalbą, sakys, kad esame gilioje stabmeldystėje. Taip kai kuriose kronikose ir užrašyta. Ir dar. Žodžiai, turintys priesagas „-elis, -elė“, reiškia Dievo pagarbinimą, kreipimąsi į Dievą ir Dievo siekimą. Šito reiškinio kitataučiai visiškai nesupranta ir turbūt jiems neįmanoma išaiškinti. Bet mes savaip „garbiname Dievą“, – sako karalius Gediminas tūkstančius metų iki šios dienos: Esantį, Aukščiausiąjį, Švenčiausiąjį, Amžinąjį, Kūrėją ir Visagalį, kiekvienu akimirksniu, nes tokia mūsų kalba.
Dabar jau galėtum atsakyti į savo klausimo antrąją dalį: koks buvo mūsų santykis su priešais, piktadariais, velniais ir klystančiaisiais? Atsakymas vienas: „Tai mano santykis su Dievu“ – einu imtis su Dievu, kariauti su Dievu, sutartį darau su Dievu, man kalba Dievas arba aš Jam. Kartais aš jį apgaunu, o kartais jis mane. Kartais pykstamės, bet stengiuosi susigerinti ir būti vienybėje, nes Jis Visaturintis ir Visagalis. Jis yra tas, kurio man reikia gyvenime. Mes šiame pasaulyje, pagal mūsų tautosaką, aprėžti trimis žodžiais: svajonė – patekti į motinas įsčias; gyventi (žaisti) – klysti ir taisyti klaidas; laimė – prisikelti (ir laimingai gyveno).
- Gerai. Užtenka tu šnektų, bet kadangi mudu tik du, einame iki senelio daktaro Jono. Trys tai yra trys.
- Pastovėję, pasitarę prie Jono paminklo, mudu nuėjome jau ne sau, bet ten, kur nutarėme visi trys.
                                                                                                              Albinas Kurtinaitis  2010m.



              .......................................................................................................................


Lietuvos pirmas katalikiškas karalius

Pirmiausiai verta apžvelgti bent dalį tų aplinkybių, kurios įtakojo Lietuvos pirmo katalikiško karaliaus atsiradimą.
Iki pirmo tūkstantmečio pabaigos prie Daugavos, Nemuno ir Vyslos, nuo Baltijos jūros iki Dniepro gyveno baltų gentys, prūsai, kuršiai, žiemgaliai, latgaliai, aušriniai, krivijočiai, dragajočiai, jotvingiaijuodžiai, sėliai, aukštaičiai, žemaitės , sūdinai ir galindos. Jie priklausė vienai giminei ( valstybei), kuri vadinosi Tauta ( Tūta, Tata), o gyventojai save įvardino - tautiečiais, tutietis, tuteišiais. Juos jungė panaši baltiška ( žaltiška ) kalba, bendra klasikinė teokratinė santvarka ir jungė vienas monoteistinis tikėjimas.
Šie trys ženklai byloja, kad Tauta kalbėjo seniausia kalba, gyveno seniausioje santvarkoje ir išpažino seniausią tikėjimą tai ko seniai nebuvo nei Azijoje nei Europoje.
Tautos kalba panaši į sanskrito kalbą pastarajai apie 5000 metų. Mūsų kalba gerokai senesnė už sanskritą- tai liudija žodžio ir sakinio daryba, gaida, keičianti žodžio ir sakinio prasmę, susijusių taškų skirtingose sferose išreiškimas vienu veidrodiniu žodžiu, raidės reikšme ir griežta jos vieta žodyje ir t.t. Dėl šių ir kitų savybių neįmanoma senąją Tautos poeziją tapačiai išversti į kitas kalbas, o dėl nebuvimo žodžių atitikmenų kitose kalbose apsunkiną bendravimą.
Tauta išpažino seną tikėjimą kurio pagrindinės dogmos nesikeitė apie 8000 metų. Tikėjimo pagrindą sudarė Dievo Trejybė-Vienas Dievas, tai klasikinis monoteizmas, nes jeigu be Dievo gali būti dar kažkas, arba Dievo dalis gali ne Dievas, tada toks tikėjimas yra dualizmas arba politeizmas. Todėl kitos tautos nesuprato ir nesupranta karaliaus Gedimino ir mūsų senosios tautosakos paliudijimų apie vieną Dievąkaip ir pačio monoteizmo nors save įvardina monoteistas. Ir taip visą laiką mums tenka gintis ar laviruoti tarp klaidų, nes senasis tikėjimas tiesai įtvirtinti nevartojo, melo, prievartos ir smurto-savo kalba ir tikėjimu neprievartavome kitų tautų. Tauta gyveno klasikinėje teokratinėje santvarkoje. Pats jau žodis teokratija sako, kad valdo Dievas. Todėl visi tie , kurie aiškina, kad teokratinė santvarka yra tada, kai valdo dvasininkas ar dvasininkija, visi klysta, nes dvasininkas ne Dievas, o tik Jį pamėgdžioja. Klasikinėje teokratijoje vyriausias dvasininkas, kunigas ne valdovas, ne valdytojas, bet jis yra vienintelis ryšys tarp Dievo ir žmonių, perduodantis Dievo nurodymus ir įstatymus.Tai buvo ne prievartos, vergiško paklusnumo ar centralizacijos santvarka, o tik asmenybės, šeimos, bendruomenės ir genties laisvės įsikūnijimas.
Tuo laiku aplink Tauta gyveno kitos gentys ir giminės, kurios skyrėsi, tikėjimu, santvarka ir gyvenimo būdu. Todėl bet koks susidūrimas mums visada buvo nuostolingas.
Šią didžiulę Tautą ( teritorija apie 330 000 kv. km. ) 890 metais pradėjo krikštyti rytiniai slavai. Pirmiausia krikštijo aušrinius, krivijočius, dragajočius, jotgirinius ir juodžius. Nuo 1020 m. viduriniai slavai krikštijo pietinę dalį jočių ir jotvingių. Nuo 1202 m. germanai-kuršius, žemgalius ir latgalius. Nuo 1226 m. germanai-
galindas, sasnius ir prūsus. Tai atsiranda būsimų pasaulietinių valstybių gemalai.
Ką pastebi Tauta? Pakrikštytieji automatiškai atkrinta nuo visosTautos ,kaip turi būti , nes keičiasi tikėjimas- dabar Dievasglaudžiantis ir baudžiantis, vieni Dievo vaikai, kiti nežinia kieno, vienitikėjimai geri, kiti velnio ar kažkieno, vienus reikia mylėti kitus
niekinti ir žudyti ir t.t. Vieni žmonės privalo valdyti kitus žmones,
vietoj vieno
dvasininko du- dvasininkas ir pasaulietis
administratorius. Vietoj aiškių Tautos maldų ir formulių-svetimbalbės maldos ir formulės. Vietoj aiškumo ir paprastumo- neaiškumas ir sąmyšis.
II- tūkstantmečio pradžioje Dievas duoda nurodymą sukurti valstybę-Lietuvą ( tais laikais bendrinis žodis lietuva, reiškia valstybę). Kol susiruošėme praėjo 250 metų ir iš Tautos beliko tik žemaitės, aukštaičiai, sėliai, sūdinai ir dalis jočių ir jotvingių. Dievas apžiūrėjęs (biblinis išsireiškimas) nutarė, kad tokio dydžio valstybė didelė ir liepė dar atiduoti germanams žemaites ir jotvingius, nes tai kas liko, bus vargo ir pasaulinių karų, kol bus įtvirtinta iš Tautos paskutiniųjų likučių, valstybė Lietuva.
1226 metais ( tikriausiai mirus karaliui- Mindaugo tėvui) Lietuvos karaliumi yra krikštijamas naujas karalius Mindaugas , t. y. perėjimas pagal pasiūlymą iš antro dvasininko rango kunigaikščio į trečiąjį dvasininko rangą-karalių.(Pastaba dėl aiškumo: Tautoje, o vėliau ir Lietuvoje teokratinėje santvarkoje buvo penki dvasininkų-administratorių rangakkrivaitis (viršaitis), kunigaikštis karalius, krivis ( viršius ) ir kunigas. Krivaitis buvo atsakingas už kelių kaimų bendruomenę, kunigaikštis buvo atsakingas už kelias bendruomenes, kurios buvo toje žemėje ar kunigaikštystėje. Toje visų žemių ir kunigaikštysčių jungiamoji grandis buvo vienas dvasininkas- karalius. Virš karaliaus buvo aukščiausias dvasininko administratoriaus rangas genties krivis ( viršius ). Šiandienos supratimu krivis buvo monarchas, vienvaldys, popiežius kuris galėjo pasirinkti laiką, vietą ir būdą pagal Dievo įstatymus. Virš krivio buvo vienintelis aukščiausias dvasininko rangas-kunigas. Kadangi nebuvo jokios pasaulietinės institucijos vadinasi nebuvo ir tokios visuomenės. Dabar jau aišku, kad klasikinėje teokratinėje santvarkoje Tautos tautiečiai -nepriklausomai nuo lyties, ūgio, jėgos, amžiaus, išsilavinimo ir t. t. Visi buvo dvasininkai. Taigi Mindaugas baigęs krivaičių mokyklą, turėdamas tris dvasininko rangus, o ypatingas buvo trečias- Lietuvos karalius, labiausia ir tiko,tiek iš krivio pusės, be abejonės jo tiesioginiu pasiūlymu, tiek ir iš Livonijos vyskupo pusės. Aišku, kad kandidatą į Lietuvos karališko karaliaus postą kiekvienai pusei pasiūlė ne kas kitas,o Dievas. Ir taip 1253m.Lietuvos karalius Mindaugas ( dar kartą) tampa pirmuoju Lietuvos katalikišku karaliumi-dvasininkas tampa pasauliečiu.
Ar Lietuva per 250 metų pasiruošė iš teokratinės valstybės tapti pasaulietine? NE. Nepakeitė tikėjimo, nepakeitė santvarkos, neįvedė naujos administracijos ir naujų institucijų, nepakeitė gyvenimo būdo, papročių ir kalbos. Aišku, kad tokia valstybė yra tik tariama ir veikianti popieriuje. Ką galėjo padaryti Mindaugas,kad ši valstybė išsilaikytų? Reikėjo kiekvienais metais importuoti, po 1000 šventųjų kad įteisintų katalikų tikėjimą ir po 15000 velnių, kad įsigalėtų Europoje tarp pasaulietinių pasaulietinė valstybė. O iš tikro? Nors Mindaugą iš dvasininko pakrikštijo pasauliečiu, bet jis liko dvasininku ir negalėjo laužyti tų Dievo įstatymų, kuriuos atsineša iš senojo tikėjimo. Jis negriovė, neniekino ir nežudė.Nevaržė žmogaus, šeimos ir genties laisvės, nepriklausomybės ir autonomijos. Jis neturėjo priešų , todėl naujiesiems draugams tapo priešu. Livonijos ordinas apkaltini, kad jis " atsimetė nuo naujojo tikėjimo ir sugrįžo prie senojo"- Mindaugas kaltas prieš visą Europą. Bet taip vagį išduoda vogti daiktai, taip melagį, jo pačio žodžiai. Turbūt neįmanoma sugalvoti kvailesnio melo apie Mindaugo mirtį. Livonijos kronikoje rašoma, kad" Mindaugas atsimetė nuo naujojo tikėjimo ir grįžo prie senojo"-aišku, kad iš Ordino pusės jis vertas mirties ir taip įvyko po dviejų metų, bet kad nepagalvotume, jog jį užmušė Ordinas užrašė, kad taip padarė kilmingas (t. y. senojo tikėjimo dvasininkas) jo draugai. Kvailesnio melo neįmanoma sugalvoti. Taigi kas nužudė Mindaugą? Atsakymas trumpas ir aiškus tas, kuris jį apkaltino-Livonijos Ordino agentai. Europa atsikratydama Mindaugu ir jos karalyste nieko neprarado, tuo pačiu mes.

Ką davė Mindaugo katalikiškasis karaliavimas ? Tai įtakojo šios europinės dalies suaktyvėjimą, pasikalbėjimą ir susikalbėjimą, ekonominių, politinių ir giminystės ryšių užmezgimą su katalikiškomis kunigaikštystėmis ir karalystėmis. Pamažu dvasinė Lietuva, kurios prisibijojo visi kaimynai, pradeda pasaulėti.Už 70 metų jau Lietuvos karalius Gediminas susirašinėjo ne tiek su kaimyninėmis tautomis, bet net su popiežiumi, nors jo žodžiai tuometinei Europai" mes kaip ir jūs visi garbiname Veną Dievą" reiškė tą patį kaip ir Kristaus" jeigu gali, tegul praeina ši taurė pro mane". Svarbiausia kas įvyko, tai buvo susprogdintas senojo tikėjimo kiautas per Lietuvos karalių Mindaugą, kad kiti galėtų pažvelgti į tą kažkokį stebuklą, apie kurį rašo užuominomis visų tautų šventraščiai. Jeigu prisiminsime Tautos krikšto pradžią, 890 metus,ir pabaigą, 1520 metus, tai 630 metų krikšto bare Mindaugo įnašas tik 10 metų, tai labai nedidelis, bet svarus. Jis ne tik pirmas Lietuvos katalikiškas karalius, bet ir pirmas maldų vertėjas į Tautos kalbą. Išvertė 4 maldas. Ar yra kur nors išlikę bent vienas tekstas-kol kas nežinoma. Tikriausiai nebuvo užrašyta. O kad to reikalaudavome visi žinome iš žemaičių krikšto 1413 m. Žemaičiai privertė net abu senojo tikėjimo dvasininkus Jogailą ir Vytautą išversti maldas ir įrodyti jų teisingumą.Visgi dėl teisingumo įrodymų mūsų Tauta pateks į Pasaulio rekordų knygą, nes mes krikštijomės 630 metų -tokių tautų nebuvo ir tikrai nebus, bet juk tai buvo dvasininkų tauta krikštijama į pasauliečius.



                                     Ką Jėzus pasakė apie Tautą?

Prieš 2000 metų pasaulyje buvo tik vienas tikrinis įvardijimas - Tauta. Tos Tautos žmonės gyveno prie Baltijos jūros, teritorijoje tarp Dauguvos, Dniepro, Pripetės, Būgo ir Vyslos upių.
Tuo metu Romos imperijoje, Izraelio karalystėje, gyveno Jėzus – Dievo Sūnus, Žmogaus Sūnus, pranašas. Jis mokėjo skaityti, kalbėjo aramėjiškai, hebrajiškai, lotyniškai ir dar viena nežinoma kalba, kurią mokėjo tik jis ir jo mokinys Judas Iskariotas.
Jėzaus laikais romėnai visus, gyvenančius aplink Romos imperiją, vadino barbarais, neatsižvelgdami į jų religiją, nors saviems gyventojams leido išpažinti prigimtą tikėjimą pagal Persų tikėjimo laisvę.
Nors Imperija buvo sudaryta iš daugelio nukariautų genčių ir valstybių, bet Dievo pažinimo penkiapakopėje sistemoje (ateizmas, toteizmas, politeizmas, dualizmas, monoteizmas) beveik visi išpažino įvairų politeizmą, išskyrus vienintelę monoteistinę žydų bendruomenę. Žydų-izraelitų Dievo pažinimas aukščiausias – jie tikėjo į Vieną Dievą ir garbino Vieną Dievą. Dėl šios priežasties visus kitus (ir romėnus) vadino bedieviais, stabmeldžiais, pagonimis ir klaidatikiais.
Tokia buvo tikėjimo (tikėjimų) situacija prieš du tūkstančius metų, ir ją verta prisiminti norint Imperijos fone geriau pamatyti užribio žmones – barbarus, neturėjusius nieko bendro su laukiniais, klajokliais, vergais ar kokiais kitais beverčiais žmonėmis.

....................................................................................................................

                                      Evangelija pagal Luką 7,1-10.

Baigęs visus šiuos pamokymus klausytojams Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko (centuriono) branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną. Atėję pas Jėzų jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“. Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo bičiulius jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį ir tepasveiksta mano tarnas. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau kuriam nors iš jų „Eik“ – ir jis eina, sakau kitam „Ateik čionai“ – ir jis ateina, sakau tarnui „Padaryk tai“ – ir jis daro“. Tai girdėdamas Jėzus stebėjosi šimtininku ir atsigręžęs į jį lydinčią minią tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“. Sugrįžus į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.“
Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą.“ Aišku, kad prieš tai Jėzus buvo, o gal ir ilgiau gyveno Kafarnaume – tai rodo žodis „sugrįžo“.
Kiek žmonių gyveno mieste, mums nežinoma, bet aišku, kad karių įgula buvo bent kelių šimtų, todėl ir sakoma „vieno šimtininko“, o ne „šimtininko“.
Tuo laiku kiekvienoje romėnų įguloje buvo ir medicininė tarnyba, kuri rūpinosi karių sveikata. Tačiau medikai negalėjo sergančiam tarnui padėti – tas „buvo arti mirties“.
Išgirdęs apie Jėzų...“ Kas gali būti bendro tarp karininko ir pranašo? Aišku, kad šimtininkas labai daug žinojo apie Jėzų, tikriausiai jį artimai pažinojo ir jie buvo geri draugai.
Šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius...“ Nejaugi pagonis romėnas gali pasiųsti kilmingus žydus lyg savo tarnus? Argi karininko šimtininko dvasinis statusas žydų bendruomenėje reikšmingesnis negu visų kilmingųjų žydų? Tai klausimas, į kurį dera atsakyti.
Atėję pas Jėzų jie labai prašė...“ Vertėtų pakartoti – Jėzus su šimtininku buvo ne tik artimi vieno miesto gyventojai, bet ir pažinojo vienas kitą daugiau, negu apie juodu žinojo kilmingieji žydai ir visa jų bendruomenė.
...jis myli mūsų tautą...“ Šimtininkas – ne žydas, nes žydų kilmingieji sako „myli mūsų tautą“, bet nesako „mūsų tautos žmogus“.
... mums yra pastatęs sinagogą.“ Neįtikėtina. Argi romėnas politeistas gali justi tokias dideles simpatijas monoteistams – žydams? Kaipgi čia: šimtininkas – ne romėnas ir ne žydas, ne politeistas, bet monoteistas? Galime pasakyti viena: tuo metu Romos imperijoje tokio žmogaus negalėjo būti.
...šimtininkas atsiuntė savo bičiulius jam pasakyti: „Nesivargink, Viešpatie!“ Pasakymas „Nesivargink, Viešpatie!“ reiškia – „Neateik!“ Tai ne karininko sprendimas. O ir gyvenime tokių pasakymų („Kviečiu tave pas save, bet tu neateik pas mane“) negali būti. Aišku viena: šis dviejų bičiulių, dviejų draugų pokalbio fragmentas ištartas taip, kad taptų liudijimu.
Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.“ Tai viešas atgailavimo tekstas ne tik miniai, bet ir pasauliui, nes jeigu Jėzus būt nuėjęs pas šimtininką, šio teksto niekas nežinotų.
Aš taip pat nelaikau savęs vertu ateiti pas tave.“ Šiuo pasakymu paliudyta tarpininko reikšmė ir būtinybė.
Bet tark žodį ir tepasveiksta mano tarnas.“ Taip paviešintas tikėjimo ir žodžio galybės įstatymas. Nereikalinga liesti, matyti ar stovėti už poros žingsnių, kad tarnas pasveiktų: dvasios pasaulyje nėra erdvės – visi yra čia. Iš ko šimtininkas sužinojo šiuos įstatymus? Tai dar vienas klausimas, į kurį reikia atsakyti.
Juk aš pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau kuriam nors iš jų „Eik“ – ir jis eina, sakau kitam „Ateik čionai“ – ir jis ateina, sakau tarnui „Padaryk tai“ – ir jis padaro.“ Viešai pasakoma, kaip veikia amžina žmonijos bendravimo sistema – didžiausias susietas su mažiausiu, mažiausias su didžiausiu, ryšys tarp jų yra žodis.
Jėzus atsigręžęs į lydinčia minią tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“. Iš kur atsirado minia? Aišku, žmogus yra smalsus. „Kur eini?“, „Ir aš einu pažiūrėti...“ Minia netoli šimtininko namų sužinojo, ką šimtininkas pasakė apie save ir Jėzų – žmogų ir Dievo Sūnų, bet jie nieko nesuprato, nes didžiausia kliūtis buvo jų įsitikinimas („jis romėnas, pagonis, bedievis“), taip pat miniai buvo svetima nusižeminimo ir atgailos formulė.
Jeigu jie nesuprato šimtininko žodžių, tai negalėjo suprasti ir Jėzaus. Izraeliečiai tikėjo į Vieną Dievą ir garbino Vieną Dievą (tai aukščiausia Dievo pažinimo pakopa). Bet Jėzus pasakė, kad tokio tikėjimo Izraelyje nėra, tad šimtininko tikėjimas - didesnis ir aukštesnis. Kodėl šie žodžiai nei vieno iš visos minios nepapiktino? Kai Jėzus sakė žodžius: „tokio didelio tikėjimo“, visi jau seniai buvo užmiršę žodžius: „nė Izraelyje neradau“ – visas dėmesys juk buvo sutelktas į būsimą stebuklą ir žodžiai „didelis tikėjimas“ jiems tereiškė tą patį kaip pasakymas „didelė nelaimė“ arba „didelis vėjas“. Jėzaus žodžiai liudija, kad Izraelyje, nebuvo „ nei tokio didelio tikėjimo“, nei „tokio mažo“. Vadinasi, Romos imperijoje bendruomenės, išpažįstančios tokį tikėjimą, nebuvo. Toks tikėjimas buvo žinomas tik šimtininkui ir Jėzui.

.................................................................................................................      

Romos istorikai V –VI a. tvirtino, kad Romos imperiją sužlugdė barbarai. Nukariavo? Ne. Į Imperijos armijos aukščiausius postus buvo paskirti barbarai, kurie, žinoma, vadovavo ne tik centurijoms, kohortoms, bet ir legionams.
Kaip taip galėjo būti?
Tuometiniame pasaulyje Romos imperijos karo akademijos paruošdavo aukščiausio lygio karininkus.
Kai kurie barbarai nukariauti tapdavo Romos piliečiais ir baigdavo karo akademijas ir jų niekas nevadino barbarais.
Į aukščiausius armijos postus karininkai buvo skiriami ne vieno asmens, bet pagal nustatytą tvarką ir jokie nemokšos, kyšininkai užimti tokių postų negalėdavo.
Visgi kažkam buvo padaryta išimtis. Atvyko žmogus iš kažkur (iš Imperijos užribio), turėjo karinį laipsnį, mokėjo lotynų kalbą, jam buvo suteikta Romos pilietybė ir jis gavo karinį dalinį. Aišku, kad viskas buvo suderinta su Imperijos aukštąja karininkija, bet ne su visuomene ir ne su istorikais.                 

       ...............................................................................................................................................................


Kur buvo „Barbarija“? Peržvelgę Europos ir Azijos valstybių ir tautų įvairių laikotarpių istorinius duomenis, pastebime, kad pati barbariškiausia yra mūsų tauta. Pagal istorinius duomenis, labai įgudusi kariauti; šnekėjusi seniausia kalba, kuri nuo X a. įvardinta barbarų stabmeldžių kalba – „lingua barbara barbarisimmi“. Šia kalba XIX a. šiai tautai buvo draudžiama rašyti, spausdinti, o mokyklose ir kalbėti... Rašyti ši tauta pradėjo tik XVI amžiuje, nes stabmeldžiai niekam nerūpėjo. Dabartinį tikėjimą – krikščionybę – pradėjo išpažinti X amžiuje, o baigė išpažinti XVI amžiuje (paskutiniai – sūduviai ). Pagal išvardintus istorinius liudijimus, atsparesnės ir pagoniškesnės tautos Europoje nėra.
Kokie dar kiti mūsų tautos ženklai yra likę pasaulio archeologijoje, tautosakoje, kalbose, religijose, seniausiuose raštuose, vandenvardžiuose, vietovardžiuose?.. Ką jie žymi? Visų pirma – tautos kelionės pėdsakus: Alžyras – Sudanas – Egiptas – Tunisas – Savos-Dravos tarpupis – Bulgarija – Ukraina – Baltijos jūra. Šiuo keliu su mumis keliavo ir kitos baltosios rasės įvairiakalbės bendruomenės. Pirmas atsiskyrimas – Egiptas, antras – Savos-Dravos tarpupis, trečias – Ukraina. Atsiskyrėliai dažniausiai įvardinami sudaiktavardėjusiais veiksmažodžiais: arti – arėjas, skilti – skitas, skirti – Skirvytė, atmesti – Atmata, rauti, rausti, atrausti – Rusnė, Rusia, Rusija, etruskai.... Iš Savos-Dravos tarpupio dalis sugrįžusiųjų į Apeninus pavadinti etruskais. Su šia atšaka mūsų Tauta palaikė artimus ryšius, nors etruskai buvo politeistai, nors mus skyrė didelis atstumas – bendravome tol, kol jie II amžiuje po Kristaus visiškai asimiliavosi su romėnais. Nepaisant tikėjimų skirtumo, etruskai visą laiką naudojosi mūsų vienuolių ir karininkų paslaugomis (karininkai irgi buvo vienuoliai). Vėliau, etruskams atsidūrus Romos imperijoje, mūsų vienuolių ir karininkų paslaugos tiko ir romėnams (romėnai barbarais jų nevadino) . Į Imperiją kaip ir ankstesniais laikais karininkus ir vienuolius parvesdavo etruskai. Dalis tauteičių grįždavo į Tautą. Taip tęsėsi iki II amžiaus po Kristaus. Kai neliko etruskų, nereikėjo nei ypatingų vienuolių, nei karininkų. Nuo III a. Tautos karinyčių karininkai pradėjo tarnauti galams, gotams ir hunams. V amžiuje prie šiaurinės Imperijos ribos pradėjo tvenktis grėsmė. Romėnai, atsiminę geruosius laikus, šaukėsi mūsų karininkijos pagalbos, bet tuo metu jie Romos visuomenei ir istorikams tebuvo tik barbarai ir ne daugiau. Nors mūsų karininkai buvo geriausi taktikai ir strategai Europoje, bet dvasiškai mirusiems romėnams niekas negalėjo įpūsti gyvybės dvasios. Romos istorikai nekaltina Imperijos visuomenės – kaltina tik barbarų karininkus. Nors tokie patys karininkai tarnavo galams, gotams ir hunams, nors buvo tos pačios Tautos, išpažino tą patį tikėjimą ir buvo tų pačių karinyčių absolventai.


..........................................................................................................................


Pranešimai apie rankraščių, metraščių, protokolų ir kitų dokumentų, susijusių su mūsų tautos praeitimi, dingimą, sudegimą ar nepaaiškinamą nebuvimą mums kelia tik linksmą šypseną: suprantame, kad žaidimas vyksta toliau – slepiama, ko neįmanoma paslėpti.
Aišku, kad šimtininkas yra mūsų Tautos vaikas ir tikriausiai gudas, nes Gudija Europai išugdė daugiausia karininkų. O žodžiai, ištarti šimtininko bičiulių, yra mūsų senojo tikėjimo atgailos trečioji – paskutinė dalis, kai atgaila atliekama maldykloje. Nei bažnyčiose, nei šventyklose atgailos nevykdėme, todėl prie kiekvienos bažnyčios ir šventyklos buvo mažiausiai trys maldyklos, o kartais net septynios, kad visi suspėtų atlikti atgailą. Atgailos trečioji – paskutinioji – dalis prasideda žodžiais: „Viešpatie Dieve, aš esu nevertas...“ Šią dalį sakydavo ir per aukojimo pokylio apeigą prieš valgant Žado kūną (Dievo Žodžio kūną). Dabar ši aukojimo dalis vadinama komunija. Atgaila žmogaus gyvenime yra svarbiausia apeiga, vykdoma Dievo Trejybės vardu, todėl mūsų tėvynėje tiek daug maldyklų.
Štai ir viskas: šimtininkas pasakė, Jėzus paaiškino, evangelistas užrašė, kad Dievas Tėvas archyvo raktelius atidavė ne „unműndigen“, ne „unlearned“, ne „mladiencam“ ir ne jokiems kitiems, o tik MAŽUTĖLIAMS – nepametamus, neatimamus, neskolinamus.