Žodis "kalendorius" savo reikšme susijęs su žodžiais "kalėdos, kalbėti, kalavijas, kalėti, laikas, metas". Jis atspindėjo tris dalykus: matematinį dienų suskirstymą pagal žvaigždynus, saulę, žemę, mėnulį ir klimatą; Dievo trejybės dienas; žmogaus bendravimo su dvasiomis dienas.
Matematinis dienų suskirstymas
Metas. Žodis "metas" reiškia "laiką, kūrėją, tvarkytoją, įsčias". Jo ženklas buvo "aras", turėjęs du patinėlius ir dvi pataites - pavasarį, rudenį, vasarą ir žiemą, tai yra keturias savas; jam reikėjo sulesti 52 jaučius -52 savaites; juos reikėjo sudėti į 12 statinių-12 mėnesių (tai sudarė 364 dienas), bet kai jau jaučių nebuvo, jis dar atsisuko ir tik tada žmogus atidavė savo koją. Taigi prie visų dienų reikėjo pridėti kartais vieną, kartais dvi dienas.
Sava. Žodžio "sava" reikšmė: savas, savininkas, savybė, tas pats, suprantamas, tos pačios prigimties, apsivalęs, be dėmės, padedantis, užjaučiantis, aukojantis, upė. Kiekviena sava turėjo 13 savaičių, t.y. 91 dieną (parą), 12 iš jų eilinės, ir viena talkos savaitė. Talkos savaitė, atrodo, buvo kilnojama - pasirenkama. Pagal tautosaką, sava buvo ne tik 13 savaičių laikotarpis, bet ir kas septyneri metai švenčiamos didžiulės šventės.
Mėnesis. "Mėnesis" reiškia "besikeičiantis"; tai tikriausiai dangaus skliaute koks nors kūnas ar sistema, kuri didėjo, mažėjo, pasirodydavo ar išnykdavo, nes mėnesiu vadino mėnulį ir žvaigždynus. Metuose buvo 12 mėnesių: ragas, ragutis, dzingulis, kapautė, baubis, jonis, liepa, žolinė, rudvalis, spalius, rausnius ir pelenius. Kiekvienas mėnesis, net vienoje gentyje (tarmėje), turėjo po kelis pavadinimus. Mėnesių trukmė buvo nevienoda, tai priklausė nuo žvaigždyno pasirodymo laiko ii nuo pasninko ir subatos. Visų mėnesių dienos buvo visada tą pačią savaitės dieną (pvz., rago 7-oji visada buvo subata). Dėl tokios kalendoriaus sistemos savaitės su dabartinėmis savaitėmis sutapdavo tik keturis kartus per 28 metus.
Savaitė. Žodis "savaitė" reiškia "savos dalis, savos dukra". Savaitėje buvo septynios dienos. Metų pabaigoje po 52-osios savaitės tris metus iš eilės būdavo viena diena kūčios (pasninko), o kas ketvirti metai - dvi kūčios dienos arba vėlyva kūčia. Savaitės svarbiausios dienos buvo šeštoji (pasninkas) - žmogaus, ir septintoji (subata) - Dievo.
Diena. Žodis "diena" reiškia "pažįstu, žinau, suprantu Dievą". Dienos reikšmė buvo dvejopa: laikas nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo; dabartinės paros trukmė (tik nauja diena (para) prasidėdavo ne vidurnaktyje, o ryte, saulei tekant). Diena turėjo įvardintas dalis: rytas, pusrytis, vidurdienis, pusiaudienis, vakaras, naktis, vidurnaktis, pusiaunaktis, aušra, diena. Jų reikšmė: rytas - saulės tekėjimas; pusrytis - nuo atsikėlimo pusė laiko iki priešpiečio; vidurdienis - saulė aukščiausiame taške; pusiaudienis -pusė laiko nuo atsikėlimo iki atsigulimo; vakaras - saulės nusileidimas; naktis - nuo saulės nusileidimo iki užtekėjimo; vidurnaktis - pusė laiko nuo saulės nusileidimo iki užtekėjimo; pusiaunaktis - pusė laiko nuo atsigulimo iki atsikėlimo; aušra - aukoj imo apeigos užbaigimas, atnašų virimo užbaiga; diena - laikas nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo.
ŽMOGAUS DIENOTVARKĖ
Pirmas keldavo šeimininkas su antrais ar trečiais gaidžiais. Jis pribudindavo (bet nežadindavo) visus, kurie turėjo dirbti numatytus darbus. Atsikėlę nesiprausdavo, dirbdami nekalbėdavo, nors dirbančiųjų galėjo būti ir didesnis skaičiaus. Susidarydavo įspūdis, kad dirbantieji iki pusryčių tęsia savo miegą ar vykdo kažkokius apmąstymus.
Pusrytis. Nuo kapautės mėnesio pradžios iki spaliaus pradžios pusryčius valgydavo, kai saulė būdavo tiesiai rytuose, o nuo spaliaus iki kapautės pradžios - saulei tekant. Susirinkę pusryčiauti, pirmiausiai prausdavosi, visi susiėję prie stalo kalbėdavo skalsinimo maldą, o pavalgę - sotinimo. Valgydavo tyloje. Po pusryčių pradėdavo kalbėti.
Pietūs. Vasarą visi eidavo pietauti, kai saulė atsidurdavo pietuose, t.y. dangaus aukščiausiame taške. Susirinkę pietauti, viską atlikdavo kaip ir per pusryčius. Nuo garnio parskridimo iki išskridimo pavalgę eidavo pamiegoti apypietės.
Vakarienė. Nuo kapautės pradžios iki spaliaus pradžios vakarieniauti užbaigdavo. iki saulės nusileidimo, o nuo spaliaus iki kapautės valgydavo po saulės nusileidimo. Vakarienei pasiruošdavo ir valgydavo kaip pusryčius ir pietus. Po vakarienės - laisvas laikas, bet visi turėjo atsigulti iki vidurnakčio, išskyrus naktigonius, ragintojus, budėtojus ir kt.
Pastaba. Visi nesuspėjantys ar nesilaikantys šios dienotvarkės buvo pašiepiami, kaip ir visi ydingieji.
DIEVO TREJYBĖS DIENOS
Subata. Žodžio "subata" reikšmė: "ypatingas tyrumas, nekaltumas, kūdikiškumas, laisvė, šventa diena, Dievo diena". Per metus buvo 52 subatos. Subata buvo savaitės septinta diena. Subatos ženklas buvo aikštika. Pagal tautosaką kai buvo aukojamas gyvūnas, tai buvo sudeginama kasa, kepenys ir inkstai,o jei grūdai ar sėklos - trys saujos miltų. Likusi dalis buvo išverdamą ir kaip atnaša suvalgoma. Kartais tautosakoje nurodoma, kad atnašas būtina suvalgyti naktį, o kartais - saulei užtekėjus. Tikriausiai atnašas valgė iki saulės užtekėjimo - naktį, ir saulei užtekėjus - dieną priklausė nuo to, ko buvo siekiama. Subatos apeigos prasidėdavo pasninko vakare ir tęsdavosi visą naktį, užsibaigdavo subatos ryte. Jos vykdavo bažnyčioje (pastatas be langų) - šventykloje. Buvo dar viena šventykla, kuri vadinosi giria (gojumi). Tai lanka (pieva), apaugusi medžiais, viename krašte kauburys žemių, viršuje akmenų aukuras, iš vakarų pusės 12 laiptelių (tai buvo alka), o papėdėje aplink vandens griovys. Apeigų dalyviai buvo tik iki griovio, o dvasininkas, perbridęs vandenį ir užlipęs septyniais laipteliais iki aukuro, uždegdavo atnašą ir, kitais penkiais nusileidęs, sugrįždavo į bendruomenę. Pagal kai kuriuos autorius, buvo dar viena šventykla, kuri vadinosi žinyčia. Pagal žodžio darybą žinyčia - "dvasių belangis pastatas", kuriame buvo atliekamos padėkos apeigos dievaičiams ir kitoms dvasioms; tai buvo ir įvairių prašymų vieta. Tokios apeigos negalėjo vykti nei girioje, nei bažnyčioje, todėl įvairioms dvasioms galėjo būti skirta žinyčia. Vadinasi, Dievui garbinti diena, šventykla ir apeigos negalėjo sutapti su kita bet kokio dvasinio vieneto diena, šventykla ir apeigomis.
Pasninko dienos metuose. Savaitės šešta diena - pasninkas. Jeigu subata buvo Dievo diena, tai pasninkas - žmogaus diena. Šaknis "snik" (snig, snieg) turi dvi reikšmes: 1) apsiplauti, apsivalyti; 2) susikaupti. Pasninkas reiškė tik nedalomą abiejų reikšmių jungtį. Jau pati žodžio reikšmė pasako, kad žmogus per pasninko dieną turi tapti panašus į sniegą- toks jis privalėjo įžengti į subata- švariu kūnu ir tyra dvasia. Metuose buvo pasninkaujama: 52 pasninko dienos; 35 vėlinių dienos; 39 gavėnios dienos; 1 arba 2 kūčios dienos; viso 127 arba 128 dienos.
Matula. Žodis "matula" (motula) reiškia "motiną įsčias, gimdytoją Dievo dvasią". Per metus buvo 12 matulų, t.y. 4 kartus po tris: trys prieš Užgavėnes - dvasių kurios neturi kūno dvasios; trys prieš Jonines - moterų reikalų dvasių; trys po Joninių - vyrų reikalų dvasių; trys po Ilgių - mirusiųjų reikalų dvasių. Matulos ženklas yra svaikštika. Tautosakoje matulos yra įvardintos: trys seserys, trys dukros, trys gulbės, trys mergelės, trys motinos, trys naktys ir t.t., bet tik tada kalbama apie matulas, kai visos trys yra susietos, sujungtos ko nors vieno. Pvz.: turi vieną akelę, visos trys yr, vienoje trobelėje ir t.t. Matulos buvo švenčiamos bažnyčioje, bet skyrėsi apeigomu nuo subatos.
Lankyna. Žodis "lankyna" susijęs su žodžiais lanka, lankas, lankyti, lenkti, linkėti, padėti, pamokyti, dovanoti. Lankynos ženklas - krikštika (kryžius). Lankyna - Dievo žodžio diena, Dievo sūnaus, Dievo žmogaus diena. Metuose buvo devynios lankynos ("Devyni vilkai vieną bitę pjauna"): Užgavėnės, Vilkinės, Velykos, Vygros, Joninės, Jievinės, Žolinės, Ruduolės ir Ilgės. Dažnai šios šventės turėjo po kelis vardus. Visos lankynos buvo švenčiamos pirmąją mėnesio dieną, pradedant dzingulio pirmąja ir baigiant rausniaus pirmąja. Lankynų reikšmė:
* Dievo žodis gauna kūno dvasią;
* pasaulis pripažįsta Jo gimimą;
* pasaulis pripažįsta, kad Jis yra mokytojas;
* pasaulis pripažįsta, kad Jis turi dvasios galybę;
* Jis per krikštą tampa pasaulio kunigu - valdovu;
* Jis tampa valgiu; .
* Jis tampa gėrimu;
* Jis miršta ir prisikelia;
* Jis užbaigia gyvenimą žemėje.
Baltai minėjo ir šventė Dievo žodžio gyvenimo momentus žemėje dar Jam negimus, Jam esant ir Jam išėjus iš žemės - toks buvo senasis tikėjimas. Juk dar prieš Kristaus gimimą kunigas eidavo į susitikimą su Dievu, tai susitikdavo ne su Dievu, bet bendraudavo su Dievo žodžiu (žalčiu, Dievo sūnumi). Taigi baltams neturėjo reikšmės gimęs, negimęs ar miręs - su juo galėjo bendrauti.
Kalėdos. Jeigu per metus buvo Dievo trejybės atskiros šventės: 52 subatos, 12 matulų ir 9 lankynos, tai metų pradžioje, rago mėnesio pirmąją dieną, buvo bendra Dievo trejybės šventė - Kalėdos. Žodis "kalėdos" reiškia "laiko pradžią ir pabaigą, laiko sąnarį, kalną, kalbą, kalaviją ir pasikeitimą". Pelenius artėja į pabaigą: viskas sustingsta, užgęsta žarija, lieka tik pelenai, numiršta vanduo, visi užmiega, viskas nutyla, ilgiausia naktis. Bet šioje mirtinoje tyloje, ramybėje, tamsoje vienu akimirksniu gimsta gyvybė, judėjimas, šviesa, garsas, atsimerkia akys ir atsiveria ausys - pajuda visa dievybė. Taigi iš pirmo žvilgsnio tas nekintantis pasaulis tampa kintančiu -pelenuose atsiranda ugnis, bet kad tai įvyktų, būtinas visos Dievo trejybės tiesioginis įsikišimas. Tai yra tik prielaida, dėl ko šis laikas, ši diena buvo įvardinta Kalėdomis -Dievo trejybės švente, diena, nauju metu.
Kūčia. Žodžio "kūčia" reikšmė labai neaiški. Pagal žodžio darybą gali reikšti: "niekam nepriklausantis, tuščia vieta, tarpas, tiltas, ypatingas tarpas tarp pabaigos ir pradžios". Kūčia buvo vieno ar dviejų dienų tarpas tarp paskutinės metų subatos (52-osios) ir Kalėdų - Naujųjų metų (rago mėnesio pirmosios dienos). Kūčia nepriklausė nei senajam, nei naujajam metui, nei savai, nei mėnesiui, nei savaitei. Per Kūčią buvo pasninkaujama. Kūčių apeigos prasidėdavo paskutinį Kūčių vakarą, o nakties pabaigoje buvo apeiginė puota. Pagal išlikusį paprotį, puota buvo labai gausi valgiais (12 skirtingų valgių). Užbaigę Kūčių puotą pradėdavo Kalėdų apeigas (saulei užtekėjus) ir užbaigdavo apeigine puota.
ŽMOGAUS DIENOS. Žmogaus dienos metuose buvo suskirstytos į tris ilgus laikotarpius: gavėnia -žmogaus bendravimas su dvasiomis, kurios niekada neturi kūno dvasios, ir su tomis, kurios kažkada turės; darbymetis - bendravimas su dvasiomis, kurios turi kūno dvasią; vėlinės - bendravimas su dvasiomis, kurios turėjo, bet dabar neturi kūno dvasios.
Gavėnia. Žodis "gavėnia" reiškia: "jautis, jėga, galybė, storėjimas, pilnėjimas, tukimas, ruja, žavėjimas, geismas, javas". Gavėnios laikotarpis prasidėdavo po Kalėdų ir tęsdavosi du mėnesius - per ragą ir ragutį. Užsibaigdavo prieš Užgavėnes - trimis matulomis. Šis laikotarpis buvo skirtas žmogui bendrauti su visomis dvasiomis, kurių paskirtis teikti žmogui, šeimai ir bendruomenei pagalbą. Daugelis dvasių turėjo vardus, dar didesnė dalis vardų neturėjo, bet tai netrukdė pasiekti žmogui norimą tikslą. Kiekvienas žinojo, kad atsiradus bet kokiai problemai, kurios jis negali išspręsti savo galva, visada yra tam skirtos Dievo dvasios, tik reikia žinoti, kokiu būdu jas paveikti, kad būtų suteikta pagalba. Taigi gavėnia buvo didysis žmonių ir dvasių sujudimo metas, nes nuo to priklausė šeimos gausumas ir sveikatingumas, turtas ir protas, paukščių, gyvulių ir derliaus užderėjimas, epidemijų, karų, bado ir gamtos stichijų sustabdymas ir t.t. Per tuos du mėnesius mūsų protėviai privalėjo greitai ir tiksliai siekti norimos ateities. Darbymetis. Pats žodis "darbymetis" puikiai nusako žmogaus santykį su aplinka, ir jeigu dar prisiminsime posakį "Per darbymetį ir akmuo kruta", labiau suprasime darbo spartos ir laiko svarbą. Darbymetis prasidėdavo nuo dzingulio mėnesio pradžios, t.y. po Užgavėnių, ir tęsdavosi iki Ilgių - aštuonis mėnesius. Darbymetis buvo sunkaus darbo ir stipraus maitinimosi laikas. Iš viso pasaulio sėsliųjų žemdirbių išsiskiria suvalkiečiai: jie suvalgo daugiausia mėsos; susėdę prie stalo, pirmiausiai valgo mėsą. Visus kitaip valgančius pašiepdavo: "Koks valgis, toks ir darbas". XVI amžiaus atgabentus iš Parusio į laisvas žemes baudžiauninkus ir jų bendrabučius vadino "kašavarais" (košę virti), nes jie vietoj mėsos virė ir valgė košę. Ar lietuviai senovėje per darbymetį tik dirbo, valgė ir miegojo ir nebendravo su dievybe? Bendravo, nes per tą laiką buvo 36 pasninkai ir subatos, 9 lankynos ir 6 matulos, bet nebendravo su mirusiaisiais ir su tomis dvasiomis, kurios gavėnios laiku buvo įpareigotos žmogui ir tautai per visus metus.
Vėlinės. Žodis "vėlinės" susijęs su žodžiais "vėlė, vėliava, velionis, velionas, velnias, vėlinti, vėluma". Vėlinės reiškė laiką dvasių, kurios anksčiau turėjo kūno dvasią o dabar neturi, bet šiuo metu yra susaistytos su kūno (dabarties) pasauliu. Vėlė, atpalaiduota nuo paskutinio žemės (kūno, dabarties) ryšio, tampa prisikėlusia (atgimusia, nekintančia,netobulėjančia) dvasia. Prisikėlusiai ir perėjusiai į dvasių pasaulį (dausas) dvasiai tolimesnė gyvųjų pagalba nereikalinga. Mirusieji pagal savo nugyventą gyvenimą (gyvenimo būdą) liko tokie, kokie jie mirė, nes kūno suirimas (mirtis) negalėjo pakeisti žmogaus dvasios. Taigi buvę išdaigininkai, šykštuoliai, pikčiurnos, melagiai, teisėjai, smurtininkai, bailiai, kovotojai už tiesą ir gerbūvį ir kt. po mirties tokie (jų dvasios) ir liko ir buvo vadinti bendru vardu - velniais; o dvasios tų, kurie mylėjo, buvo prisirišę prie daiktų ir idealų, po mirties vadinti vėlėmis; tretieji, kurie mirdami neturėjo jokių ryšių su šiuo pasauliu, vadintiprisikėlusiaisiais. Gyvųjų žmogiškoji pareiga buvo velnius ir vėles prikelti - pervesti į dvasių pasaulį (į dausas), nes patys mirusieji (t.y. jų dvasios) dėl savęs nieko negalėjo padaryti. Todėl lietuviai per visą vėlinių laikotarpį savo maldomis, aukomis, almužnomis, užkalbėjimais, įvairiais labdaringais darbais vedė mirusiuosius į prisikėlimą. Labiausiai mūsų protėviai stengėsi kuo greičiau pervesti velnius į vėlių pasaulį, nes velniai buvo daugelio nelaimių priežastis. Senieji valkatos ir elgetos, pasižiūrėję į dabarties avarijas, gaisrus, savižudybes, galvažudystes, plėšimus, prievartavimus, vagystes ir kt., ne tik galėtųįvardinti velnių pavardes, vardus ir kada jie mirę, bet negalėtų atsistebėti, kodėl mes mirusiesiems nepadedame ir gyvename tokiame chaose. Apie mirusiojo dvasios pakitimą dažniausiai informuodavo pats mirusysis tuos, kurie nulėmė pakitimą. Informuodavo suprantamais ženklais ar per sapnus. Gyvieji, ilgiau negavę informacijos
iš mirusiojo, kreipdavosi į valkatą ar kitą kurį aiškiaregį, kad tas sužinojęs paaiškintų esamą padėtį. Taigi lietuviai gyveno visavertį gyvenimą visuose trijuose pasauliuose: praeities - mirusiųjų, dabarties - gyvųjų, ateities - dvasių.
Talkos savaitė. Kiekviena sava turėjo vieną talkos savaitę, t.y. po subatos penkias dienas, nes pasninkas ir subata buvo neliečiamos ir nedubliuojamos. Talkos savaitė buvo kilnojama, o data ir darbai buvo nustatomi seniūnų ir krivaičio susirinkimo nutarimu. Kiekvieną vakarą buvo apeiginė puota. Visi dalykai, pagaminti talkininkavimo metu, buvo šventinami, jie turėjo dvasinį talkos ženklą nes pats darbas buvo apeiga.
Dienos ženklas. Senovės lietuvių kalendoriuje buvo labai daug įvardintų dienų: kirmėlių, barsuko, garnio, vyturio, pempės, piemenų ir t.t. Toks suskirstymas labai palengvino laiko skaičiavimą nes per metus buvo tik viena tokia įvardinta diena, o skaitmeninės dienos per metus pasikartodavo dvylika kartų. Kai kas mano, kad įvardintos dienos senovėje yra buvusios šventės. Tai klaida. Jos buvo tik dienos ženklai, parinkti pagal astronomines ar klimatines reikšmes.
Istorija.
Seniausia lietuvių (baltų) istorija yra išlikusi tik tautosakoje: pasakose, padavimuose, atsitikimuose, patarlėse, dainose, vandenvardžiuose, vietovardžiuose, kalnų, girių, pelkių pavadinimuose ir žodyne. Baltų protėviai gyveno šiltuose kraštuose ir valgė miežinę duoną. Buvo sėslūs žemdirbiai. Jų branduolį sudarė dvi gentys: viena - visą laiką dirbo žemę, o antra -dirbo žemę ir pakariaudavo su kitomis gentimis. Šios dvi gentys apsijungė dėl tiesioginio Dievo įsikišimo, kurį paviršutiniškai galima aiškinti taip: iki galo susiformavo visi gentiniai požymiai; abiejose gentyse subrendo religinės ir politinės krizės; dvasinės galimybės leido reformuoti gyvenimo būdą; skirtinga abiejų genčių prigimtis sudarė ilgaamžiškesnę sistemą; panaikinta šeimyninė santvarka; įsteigta kunigo institucija; padėti pamatai teokratinei santvarkai. Pats svarbiausias apsijungimo ženklas yra žaltys: pirmas kunigas buvo žaltys; jo titulinis ir dvasinis ženklas buvo krikštolas - Dievo trejybės, stulpų ženklas su žalčiu; abi gentys buvo įvardintos žalčiais. Pagal kitų tautų tautosaką ir kitos gentys buvo įvardintos žalčiais, bet su vienokiais ar kitokiais skirtumais. Galiausiai žalčių gentys su kitais indoeuropiečiais išėjo į Europą ir per kelis tūkstančius metų ją kolonizavo, sukurdamos atskiras kultūras. Žalčiai klajonių metais bandė įsikurti vienoje ir kitoje vietoje, bet savo žemę rado tik trečioje, kur gavo dar vieną ženklą- vyties ženklą.Jūrą prie kurios jie apsigyveno, pavadino Baltija - jėgos, galybės, kariuomenės vardu, o žemę, kurioje apsigyveno kunigas (tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, visų žalčių valdovas), pavadino Sūdava (reikšmė: labai mylintis Dievą, gausiai aukojantis). Šioje žemėje atskyrė Dievo šventyklą -Paširvinčio girią (upės Širvintos baseiną Dievo nurodymu draudžiamą žmogui) ir įspaudė į žemę du ženklus: krikštolą- Vyžainis, Vyžaina ir Vyžtytis; vytį- Jaučiakalnis, Širvkalnis, Jotkalnis, Balakalnis, Kumetkalnis, Karkakalnis ir Kaukakalnis.Tačiau nesant išorinio pavojaus visiškai sunyko žalčių karinis potencialas ir atėjusios kitos gentys greitai nukariavo retai apgyventus baltų pakraščius ir iš viso to beliko tik baltiški vietovardžiai ir vandenvardžiai. Žalčių tokia padėtis nejaudino, nes jie žinojo, kad tos žemės, pagaljų šventraštį, jiems nepriklauso. Taip šalia baltų apsigyveno kitos gentys, sukūrė savo valstybes, raštą, priėmė naują tikėjimą, o žalčiai iki šio tūkstantmečio vidurio gyveno po senovei. Tautosakoje yra nurodyta, kad baltai sukurs savo valstybę tik mokydamiesi iš kitų tautų ir per didelius vargus; tai pagrindinis jų dvasios bruožas - visus išklausyti, priimti viską, bet likti visada ištikimiems savo vaikystei. O iš tos vaikystės sužinome, kad esame baltvyžiai ir jotvyžiai - pasaulio senieji žalčiai, apie kuriuos kalbama visuose žemynuose.
Albinas Kurtinaitis |