Pasaka " Dvigalvis ir dviuodegis žirgas"( toliau DDŽ ) išsiskiria iš kitų veikėjų vardais ir pavidalais. Atskiros dalys yra virtusios jaunesnėmis savarankiškomis pasakomis, arba tos dalys pridėtos prie kitų pasakojimų. Jaunesnėse sutinkami visi veikėjai, išskyrus vienintelį -dvigalvį ir dviuodegį žirgą (toliau ddž). Pastarojo ženklo reikšmė ir paskirtis nežinoma. Tikriausiai dėl šios priežasties DDŽ tekstas išliko nepapildytas ir nepatrumpėjęs, o pats ddž neįėjo į kitų pasakų sudėtį. Mes žinome veikalų, kurie sudaryti iš kelių pasakojimų, atsiradusių skirtingu laikotarpiu. Juose veikėjai nuolat keičiasi, o išlaikoma tik nuosekli veiksmų grandinė. Tokie veikalai dažniausiai apima ilgus istorinius laikotarpius, kuriuose atsispindi santvarkų kaita ir svarbesnių įvykių eiga. O pasakojimai, kuriuose tie patys veikėjai yra ir pradžioje ir pabaigoje, paprastai ženklina kažkokį vieną istorinį ar dvasinį įvykį. Bet DDŽ, nors ir vientisas veikalas, sujungtas Domartu, dviem tarnais ir ddž nuo pradžios iki pabaigos, visgi apima gana ilgą laikotarpį. Ir, kaip matysime, visi šie trys veikėjai ir yra to ilgo laiko priežastis.
Pirmiausia reikia nustatyti metriką: pasakos atsiradimo laiką, vietą ir kokiai veikalų grupei pasaka priklauso.Pats svarbiausias pasakos ženklas - karaliaus vardas. "Domartas" artimas kitiems vardams Lietuvoje, o ypač Sūduvos krašte: "Dovinė" - upė; "Dotamas" - upė, ežeras ir Dotamų kaimas; "Domantas" - pavardė. Šių žodžių reikšmę ir darybą nagrinėjome ankstesniuose darbuose, todėl dabar aptarsime tik žodį "Domartas". Kiek teko girdėti, pasakotojai ištaria: "Domartas, Domertas, Demartas, Demertas, Domartas, Domertas", bet tai vienas ir tas pat. Žodis "Domartas" sudarytas iš "do-" ir "-martas". Ką reiškia "martas, marti ir martavimas", visi puikiai žino -sutuoktinis. Priešdėlis "do-" visada neigia po jo einantį žodį. Vadinasi, "Domartas" - nevedęs, amžinai neturintis žmonos, ne šeimoje ir t.t. Dabartinėje mūsų kalboje su priešdėliu "do-", kaip ir su "a-" ir "dau-", žodžiai nesudarinėjami. Tačiau gyvoje kalboje tokie žodžiai vartojami kaip vandenvardžiai, vietovardžiai, pavardės ir vardai. Yra išlikę keli žodžiai, kurie vartojami tik kaip bendriniai. Kitose kalbose šis priešdėlis vartojamas ir dabar, bet pakitusi jo garsinė forma, o kai kuriose kalbose pakitusi ir reikšmė. Užtenka pasižvalgyti po senuosius mūsų raštus, ir pastebėsime, kad atmiršta ne tik priešdėliai, priesagos, bet ir žodžiai. Pavyzdžiui, dar šio šimtmečio pradžioje, ypač Sūduvos krašte, gyvojoje kalboje buvo plačiai vartojamas žodis anas'. Dabar jį užgožia "tas". Tai ne vien kalbos paprastėjimas, bet pažinimo menkėjimas. Šitas priešdėlių, priesagų ir žodžių nykimas vyksta dėl spaudos, radijo ir televizijos. Bet kaip bebūtų, tyrinėjant visgi galima atrasti, ką kievienas žodis reiškia bendrinėje kalboje ir kuriai tautai jis priklauso. Vardas "Domartas" yra baltiškas, gerai suprantama jo bendrinė reikšmė, tad ir veikalas yra mūsų tautos, nors jį turėtų šimtai tautų. Toliau reikia nustatyti pasakos atsiradimo vietą. Jeigu pasaka priklauso mūsų tautai, tai, pagal baltų genties kildinimo spėliojimus, galėtume tvirtinti, kad tokia vieta yra nuo Himalajų iki Ispanijos ir nuo Persų įlankos iki Baltijos jūros. Iš karto reikia atmesti šį kalbinio kildinimo nesusipratimą, o labiau pasikliauti archeologoja, bendrąja pasaulio istorija ir kitais mokslais. DDŽ tekste, be minėto vardo, yra dar du ženklai - tai žirgas, kurį davė Sūnui Karalius Domartas, ir ddž - jie rodo, kad ieškoma vietovė yra Lietuvos Sūduvoje, kelių kilometrų plote. Galiausiai įvardinkime patį veikalą. Pradžioje pasakyta, kad Karalius Domartas turi Sūnų Domartą. Pagal mūsų pažinimą, amžinai nevedęs ir turįs tokį pat sūnų yra Dievas ir jo Sūnus. Visa DDŽ tekstas kalba tik apie Domarto Sūnaus veiklą, kuri prasideda nuo ddž ženklo. Jeigu DDŽ ir ddž atsirado kartu, ir labai seniai, tai visi teksto ženklai liudija ateities įvykius, kurių dalis jau įvyko, o kita dalis liudija mūsų laikus. Dabar jau galime įvardinti, kad DDŽv yra labai sena pranašystė, tikriausiai viena seniausių Žemėje, skirta mūsų tautai. Jei SKGK yra seniausioji mūsų istorija iki pirmojo kunigaikščio, tai DDŽ yra šiek tiek jaunesnė, bet siekianti dabartines dienas. Gali kilti klausimas, kaip tokie seni veikalai išliko iki mūsų laikų? Mes žinome, kad senovėje istorija, teologija, įstatymai ir kasdieninė žmogaus gyvenimo kryptis (teokratinėje santvarkoje) priklausė nuo dvasinės institucijos. Ji rūpinosi, kad visada būtų žmonių grupė, mintinai mokanti visus tekstus. Šie žmonės turėjo ypatingą reikšmę ir statusą , nes jie buvo tautos gyvosios knygos. Taigi gyvosios knygos Sūduvoje išsilaikė iki šešioliktojo amžiaus pabaigos, o vėliau, nors ir suskilo į smulkesnius vienetus, bet išliko iki mūsų dienų. Ar per tiek laiko nepakito DDŽ tekstas? Žinoma, kad šiek tiek pakito. Nereikia būti žymiu mokslininku, tai gali pastebėti ir akylesnis dešimtmetis, kad slibinai ant ddž nejodinėjo, Domartas, nugalabinęs slibinus, išjojo ieškoti ddž, dvare gyveno visos slibinų pačios ir ten laikė DDŽ, kad visos pasivertė juoda kiaule. Visai gyvenimiškas, įprastas yra reiškinys, kada žmogus neįpareigotas saugoti tikslumą, kada nauja pasaulėžiūra sunaikina liudijimo šventumą, tada pasakojimas lieka laisva prisiminimų forma ir atsiranda vienokių ar kitokių pakitimų. Kalbant apie DDŽ pranašystę, turbūt reikia paminėti nors kelias ypatybes, būdingas visoms pranašystėms.
Pirma. Pranašystės yra nusakomos netiesioginio ženklo žodžiais. Pats Autorius yra Dvasia - Dievas. Jis visų dvasių valdovas ir, kalbėdamas apie jų veiklą, nenurodo, kuriame pasaulyje yra veikėjas ir kur vyksta veiksmas, o tik nusako nuoseklią jo eigą. Mūsų pasaulio kalba tariant, Jam visai nesvarbu, ar veikėjas gimęs, miręs ar dar tik pasirodys ar niekada nepasirodys. Dėl šios priežasties daugelis pranašysčių aiškintojų patenka į melagių suolą, nes jie visus ženklus aiškina kaip žemėje regimus arba visus neregimus. Geriausią atsakymą duoda šiandieninė mūsų kalba, kai sakome: "atsitiko, atsitikimas, atsitiktinumas, atsitiktinai" - neieškome priežasties. Dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje mūsų kaimietis "atsitiktinumą" suprato kaip laikinumo ženklą, kuris anksčiau ar vėliau išaiškėdavo, kaip būtinybė. Ypač atsitikus nelaimei, moterys savo atmintį taip iškedendavo, kad rasdavo įvykio priežastį. Ieškodavo net keliose kartose.
Antra. Mera specialių ženklų skirtingiems pasauliams, todėl netiesioginio ženklo žodžiai mūsų dabarties pasaulyje turi vieną reikšmę, o dvasių pasaulyje kitą.
Trečia. Vieni pranašysčių ženklai istorijoje pasikartoja kelis ar keliolika kartų, kiti tik vieną, o kai kurie visiškai nepasirodo.
Išvada: pranašystėse nusakoma nuosekli dvasių veikia, bet ne viskas žemėje atsispindi (pasirodo).
Šios kelios pastabos apie pranašystes padės labiau priartėti prie DDŽ teksto supratimo.
Dabar netiesioginio ženklo žodžius atversime į tiesioginį ženklą.
Karalius Domartas - Amžinas, visada nevedęs, be žmonos;
Sūnus Domartas - Milžinas, Dievžmogis, Dievo Sūnus, visada nevedęs;
karaliai - ypatingos žemės dvasios, valdovai;
dvigalvis ir dviuodegis žirgas - ?;
žirgas - žemė + tauta + Dievo pažinimas, jėga, kariuomenė;
devinta karalystė - kitas pasaulis, žemė;
du tarnai - baltų senasis ir dabartinis tikėjimas, du kunigai;
pirtis - įvairių dvasių buveinė;
senė - valstybė, tauta, gentis su įstatymais ir istorija;
slibinas - nedarna, klaida, nuodėmė;
miegas - bevališkumas;
tiltas - dviejų skirtingų dvasių pasaulių skiriamoji riba;
kurtas - dabarties pasaulio medžiaginė signalizacija, sargyba;
sakalas - dabarties pasaulio dvasinė signalizacija, sargyba;
varnas - dvasia, ženklinanti giminės išplitimą;
kaulas - giminė, gentis, tauta;
žirnis - gyvybės dvasia;
akmuo - kūnas;
plunksna - dieviškoji dvasia;
kalavijas - tiesos žodis;
ratas - pilnumas, tobulumas, amžinumas;
slibino pati - apgaulė, melas, baimė, klaida, griaunanti dvasia;
rėžis - skiriamoji riba;
dobilai - ginklai;
upė - trijų pasaulių skiriamoji-jungiamoji jungtis, praeitis;
obuolys - gėrio ir blogio pažinimas;
pavirsiu - apgausiu;
avinas - auka, kariauninkas;
prūsokas - auka, kariauninkas;
juokas - dvasinis trūkumas;
mergelė - žemės dvasia;
akelė - ryšys;
uoga - kančia;
kelmas - sėslumas;
smalininkas - nedarnos dvasia;
dvaras - išskirtinė vietovė;
tvora - skiriamoji riba, kliūtis, jėga;
žentas - dvasia iš kito kaimo ar pasaulio;
juoda kiaulė - karingoji, nedarnioji žemės jėga;
kalvė - bjauriom dvasiom nepaliečiama vietovė;
kalvis - naikinimo dvasia;
žaizdras - alka, altorius;
siena - kai kurioms dvasioms neperžengiama riba;
skylė - visų dvasių bendravimo galimybė;
geležis - regimi ir suprantami ženklai;
įkaitinta - veikianti;
liežuvis - teisėjas;
kapoti - atskirti.
Pradėkime nagrinėti Karaliaus Domanto ir Jo Sūnaus vardus. Jau sakėme, kad jis sudarytas iš dviejų dalių ir gerai suprantamas, bet keisčiausia, kad lietuvių tautoje nėra pavardžių "Damartas, Demartas, Domartas", o tautosakoje jie sutinkami net keliose pasakose. Šis ženklas verčia teigti, kad jam buvo priskiriama tokia pat reikšmė, kaip ir žodžiams "Amžinas, Aukščiausias, Viešpats, Visagalis ir Žodis". Pats vardas Domartas dar labiau mus supažindina su baltiškąja Dievo Esybe, kad Jis napanašus į romėnų, indų, graikų ar egiptiečių dievus, kurie buvo šeimyniški -giminiški - turėjo žmonas deives ir vaikus dievaičius. Jis yra šiek tiek panašus į žydų Dievą, nors neturi žmonos, bet turi Sūnų. Žydų Dievas neturi Sūnaus, bet turi Žmogaus Sūnų, Sau Lygų arba Dievo Pateptąjj. Palyginę DDŽ pranašystės Domarto sūnų su žydų pranašysčių Dievo Pateptuoju, pastebime, kad visose pranašystėje kalbama apie tą pačią asmenybę, bet žydui ištarti, kad Dievo Pateptasis yrav Jo Sūnus, reiškia padaryti mirtiną nuodėmę. Pagal DDŽ ir evangelijas, Karaliaus Domarto Sūnus yra Dievo Sūnus. Šis panašumas rodo, kad DDŽ, Biblija ir evangelijos kalba apie tą pačią Esybę, nepriklausomai nuo laiko, vietos, kalbos ir kitų skirtumų. Apie tai jau aiškinome nagrinėdami ĘŽK.Gali kai kas prieštarauti, kad pagal EŽK Dievas (Žilvinas) turėjo žmoną (Eglę). Pastarasis tvirtinimas būtų nedovanotina klaida. Žilvinas Dievas, o Eglė žmogus -kunigas - tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, kuriame nėra jokio dieviškumo ženklo. Ji atėjo iš žemės su kūnu ir krauju, gavo tai, kas žemės žmonėms reikalinga, ir grįžo atgal į žemę.
Dabar galime tvirtinti, kad lietuviai (baltai) senajame tikėjime pažinojo Milžiną - Domartą - Dievo Sūnų ir dabar pažįsta Kristų - Mesiją - Dievo Sūnų. Todėl Mindaugas, uždėjęs ant senojo Trejybės ženklo vidurinio stulpelio skersinuką (padaręs kryžių), žinojo, ką daro - kad tai yra: Milžinas = Domartas = Kristus = Mesijas = Žmogaus Sūnus = Dievo Sūnus = Dievo Pateptasis.
"Karalius Domartas paklausė, ar yra kur toks žirgas su dviem galvom ir dviem uodegom".
Pirma. Iki paklausimo žemėje buvo ramybė, nes kol žinau tik vienas ir apie tai nekalbu, jokių veiksmų nevyksta.Toks ramybės ženklas gerai atsispindėjo jeigu ir ne visoje žemėje, tai bent kažkokioje šalyje ar gentyje.
Antra. Paklausimas apie ddž yra paskelbimas , nes visiškai neturi reikšmės paskelbimo forma: klausimas, teigimas ar neigimas. Ištartas žodis yra išleistas iš butelio džinas arba "Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrjžta". Taigi šis Karaliaus Domarto paklausimas ir buvo daugelio dvasių visuose pasauliuose nuoseklios veiklos pradžia.
Trečia. Autorius, paklausdamas "ar yra", išvengia kalbėti, kur jis yra, kas jo šeimininkas ir kokia jo paskirtis. Ši būklė leidžia įjungti daug veikėjų, apimti dideles žemės teritorijas, o spėliojimai apie ddž suteikia jam nebūtų magiškų galių - prasideda žmonijos istorija.
Ketvirta. Karalius Domartas žino, kad toks žirgas yra, kur jis yra, kas jo šeimininkas ir kam jis skirtas, nes antraip Jis negalėtų apie jį paklausti. Aišku, kad ddž priklauso Jam Vienam, kaip ir viskas priklauso karaliui. Galų gale jis yra pradžios ir pabaigos Viešpats, o mes visą laiką esame tarp šių dviejų paslapčių, kurios atidengiamos tiek į vieną, tiek į kitą pusę pagal įstatymą "Viskam yra savo laikas".
Penkta. Karalius Domartas nei stovi, nei sėdi, nei guli
- Jis nieko neveikia. Tai ženklas, kad baltų Dievas dabarties pasaulyje jokia veikla neužsiima, o viską vykdo
Sūnus Domartas ir dvasios.
Sūnus Domartas ir dvasios.
"Dvigalvis ir dviuodegis žirgas".
Sakome, kad ddž yra žemės ir žmogaus ženklas, nes pasakyta, kad jis yra "devintoje karalystėje" - ne toje, kur kalbamu momentu yra Karalius Domartas. Ir viskas. Bet mes esame žmonės ir mūsų smalsumui nėra ribų. Visada vilioja paslaptis, bent šiek tiek prie jos prisiliesti savo galimybėmis ir pasamprotavimais. Ką reiškia ženklas ddž? Domartas yra Karalius, o kiekvienas karalius turi kariuomenę. Juk ir pagal Bibliją septintas Dievo vardas yra Kareivijų Viešpats. Tai ženklina, kad Dievas turi kariuomenę. Sūnus Domartas sako, kad Jis gali parvesti ddž, o tai reiškia, kad Jis yra jo šeimininkas. Pagal šv. Jono apreiškimą, Išbandytasis - Teisingasis - Dievo Sūnus - Domartas ateis antrą kartą į žemę ant balto žirgo, tai yra su kariuomene. Kai kas aiškina, kad šie ženklai yra tikdvasinio pasaulio dalykai ir dabarties - kūno pasaulyje neregimi. Tai klaida. Pats Sūnus Domartas įvardina žirgo buvimo vietą "devintoje karalystėje". Mes melsdamiesi "Tėve mūsų" sakome: "Teateinie Tavo karalystė". Tai yra prašome, kad ji ateitų ne į dangų - dvasių pasaulį, nes ten ji yra, ne greitesnės sau mirties, kad ten patektume, bet kad ji ateitų į žemę - Dievo teisingumas. Kiekviena karalystė turi jėgą - savo kariuomenę, kurios ženklas yra žirgas. Vadinas, ddž yra žemės, žmogaus ir Dievo pažinimo ženklas, tačiau ne bet kokios žemės, ne bet kokių žmonių ir ne bet kokio Dievo pažinimo, o tik vienas kitam - skirtų Paties Dievo nuo amžių pradžios. Jeigu taip surėdyta, tai kodėl nematyti tų ypatingų vaisių? Gal klystame? Neklystame, nes dar neatjojo į tą vietą Domarto Sūnus. Ddž ženklą įvardiname kariuomene, jėga, valdžia, bet Jis yra su dviem galvom ir dviem uodegom. Dabar galime tik spėlioti, kad jis ženklina kažkokias dvi kariuomenes, kurios turi sudaryti vieną. Jeigu yra du, tai tarp jų turi būti bent koks skirtumas: spalvos, amžiaus, dydžio ar dvasios. Pavyzdžiui, vienas baltas, kitas juodas, senas ir jaunas, didelis ir mažas, gėris ir blogis, laisvė ir prievarta ir t.t. Žinoma, juos visus gali jungti teisingumas arba Dievas. Tačiau šie ir kiti spėliojimai tikslaus atsakymo neduoda, nes turbūt neįmanoma peržengti Karaliaus Domarto ir Jo Sūnaus nutylėjimo ribos, kam skirtas ddž. Todėl kalbėkime tik apie tai, ką tiksliai žinome. Žinome, kad šis ženklas yra žemėje ir reiškia kariuomenę. Žinome, kas senovėje baltai pažinojo dvi kariuomenes, kurias buvo įvardiję garsais "juod-, juot-, jod-, jot-" (jočiai, jotvingiai) ir "bal-, balt-" (balčiai, baltvingiai). Kuo tos dvi kariuomenės skyrėsi, ar jos sudarė vieną kariuomenę, šiandien negalime atsakyti, nebent pajuokauti, kad joti galima ir be balno, o pabalnojus tik su balnu. Šie du garsiniai ženklai taip pat ir sanskrito kalboje reiškia kariuomenę, kovotoją, jėgą. Kodėl kalbame apie garsų reikšmę, bet ne apie žodžių? O todėl, kad garsas neverčiamas į kitą kalbą, o tik galima aiškinti jo reikšmę, nes jeigu tavo garsas toks, kaip mano ir tą patį reiškia, vadinasi, esame lygūs ponai. Todėl "švarc, biek, čiorn, meln" ir t.t. negalima sutapatinti su "juod", nes jie nė vienas nereiškia kovotojo. Dabar jau galime ieškoti žemėje šių dviejų garsų: Juodoji, Baltoji, Baltijos - jūros; Baltgiris, Juodgiris, Baltašiškė - girios; Juodoji Gonča (Ančia), Baltoji Gonča (Ančia), Juodupė - upės; Baltkalnis, Juodkalnis - kalnai. Iš šios gausybės sunku ką nors išsirinkti, nes atrodo, kad visi vienodai reikšmingi. Bet iš tikrųjų taip nėra. Žmogaus gyvenime pati reikšmingiausia žemėje vieta yra šventykla, todėl tik ja pasiremdami galime rasti labai svarbų tašką (ženklą). Šiandieninė šventykla sudaryta: šventorius, bažnyčia ir altorius. Svarbiausias taškas yra altorius. Senoji šventykla buvo sudaryta iš girios - gojaus, aikštės - lankos ir alkos su aukuru, apie kurią buvo vanduo. Svarbiausias taškas buvo alka - kalnelis - smailius. Vadinasi, jūros, girios, upės, ežerai yra tik rodyklės, kad artėjame prie svarbiausio ženklo - Juodkalnio ir Baltkalnio, kuris ir yra dvigalvis ir dviuodegis žirgas. Jis yra įspaustas Lietuvoje, Sūduvoje, Pajevonyje.
Toliau patyrinėkime, kada ir kaip atsirado šioje vietoje ddž ženklas.
Pirmiausia sakome, kas ddž ženklą šioje vietoje įamžino žmogus. Senovėje upių, ežerų, pelkių, girių, jūrų, kalnų, miestų ir kaimų vardai priklausė išminčių ir dvasininkų žinybai. Pagal senovės etruskų išminčių nurodytą laiką ir vietą buvo statomi romėnų miestai. Biblijoje Dievas Adomui viską liepė įvardinti. Ne kitaip buvo ir baltų pasaulyje. Todėl sakome, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra daug vardų, kurie buvo įamžinti kunigo ar krivaičio pagal Dievo nurodymą, o kartais net su specialiomis įvardinimo apeigomis. Prisiminkime, kad ir Vilniaus alkos pastatymą ir įkūrimą. Kiek reikėjo surinkti duomenų, kad ji turėtų ryšį su visuomene ir Dievu. Tai būtinybė. Buvo nurodyta net tokia smulkmena, kad alka stovės šimtą dvidešimt dvejus metus. Dabar nedvejodami galime tvirtinti, kad ddž ženklą įamžino senojo tikėjimo kunigas ir pridėjo DDŽ pranašystę. Tik ne nuo savęs, bet nuo Dievo. Probaltuose kunigas atsirado apie 4000 metų prieš Kristų ir gyveno iki 1500 metų po Kristaus, tai apima apie 5500 metų. Šiuo laikotarpiu ir atsirado ddž ženklas ir pranašystė, bet visgi reikėtų tikslesnės datos. Pirmiausia reikia pasiaiškinti tokiai žemei keliamus reikalavimus. Jau nagrinėdami SKGK, sakėme, kad žmogus, gavęs dėžutę, ėjo vienas per mišką, o pailsęs atsisėdo ant kelmo. Tai reiškia, kad iki to laiko toje vietoje niekas sėsliai negyveno, o tik jis atsisėdo ant kelmo - apsigyveno visam laikui, nes, atidaręs dėžutę, paleido kareivius. Senovėje, kad įspaustum savo veiklos buvimo, įvardijimo ženklą, reikėjo vieno iš dviejų: vietovė privalėjo būti tyra - nesuteršta kitų dvasių veikla, sėsliai negyvenama, arba, jei ji buvo prieš tai kažkieno gyventa, reikėjo atlikti milžinišką dvasinio apvalymo darbą - nuskaidrinti. Bet kadangi šis ddž ženklas yra Karaliaus Domarto ir Jo Sūnaus tiesioginio veikimo sritis, tai reikia manyti, kad toje vietovėje niekas sėsliai negyveno, nors aplink ją baltai - sūduviai buvo išgyvenę apie 1000 metų. Tokios neliestos žemės apgyventose vietovėse dažniausiai buvo ir yra girios, kalnai ir pelkės, o jas rasdavo tik specialūs žmonės arba pagal Dievo tiesioginį nurodymą. Taigi DDŽ pranašystė ir ženklas atsirado apie dvidešimt devintą amžių prieš Kristų, kai kunigo būstinė ir dvasinė akademija buvo perkelta iš dabartinės Marijampolės į Kunigiškių kaimą Pajevonyje. Tikriausiai tas perkėlimas vyko dėl daugelio priežasčių, tarp kurių buvo ir ddž ženklo įamžinimas. Gali kai kas šiais teiginiais abejoti, bet neverta, nes jeigu šuo savo šeimininko pėdsakus randa po paros laiko, tai žmogus... Dėl perkėlimo smalsesniems galime priminti kitą ženklą. Kandidatas kunigu galėjo tapti tik tame upelyje, kuris buvo įvardintas Jevoniu. Marijampolėje Jevonis įteka į Šešupę, o Pajevonyje Jevonis į Žanilą. Žinoma, atsiras ir tokių, kurie pradės tvirtinti, kad mes atėjome nuo Baltosios jūros iš Demjansko rajono, nes ir ten yra upelis Jevonis. O vienu laiku ar nebuvo dviejų popiežių: vienas Romoje, o kitas Avinjone? "Bet ne viskas auksas, kas auksu blizga". Jeigu tvirtiname, kad DDŽ atsirado beveik prieš penkis tūkstančius metų, tai kaip su kalve, kalviu ir geležimi, nes ankstyvosios geležies amžius prasidėjo prieš pustrečio tūkstančio metų. Nieko nuostabaus. Kalvis ir kalvė atsirado prieš pusšešto tūkstančio metų kartu su žalvariu, bet kaip tada vadino kaitinamą ir kalamą metalą, niekas tiksliai negali atsakyti. Galų gale DDŽ tekstas keturis šimtus metų buvo perduodamas iš kartos į kartą laisvu pasakojimu ir vietoj vario galėjo atsirasti geležis ar atvirkščiai. Bet kad tais laikais buvo žodis "geležis", tikrai galima patikėti, nes dar šio amžiaus pradžioje vartojo žodžius "geležinti, užgeležinti", tai yra įkaitinti ir ataušinti, kad sukietėtų paviršius; ir visiškai nesvarbu, ar tai buvo metalas, molis ar kita kuri nors medžiaga. Taigi gal tekstas toks ir buvo, kurį dabar turime.
"Duok man du tarnus, tai parvesiu".
Pirma. Domarto Sūnaus pasakojimas liudija, kad Jam tarnai reikalingi tik parvesti ddž. Vadinasi, yra toks laikas, kai tarnai su Juo neturi nieko bendro - Jie tik Karaliaus Domarto tarnai.
Antra. Jie visą laiką Karaliaus Domarto tarnai, bet yra toks laikas, kai tarnauja ir Karaliaus Sūnui.
Trečia. Nepasakyta, ką tarnai veikė pas Karalių Domartą.
Ketvirta. Tarnai, būdami kartu su Domarto Sūnumi, nieko neveikė.
Penkta. Tarnai tarpusavyje nebendrauja, .nesikalba, gal net nepažįstami.
Šešta. Domarto Sūnui reikalingi tik du tarnai, t.y. nei daugiau, nei mažiau.
Septinta. Prašė tarnų, bet ne vergų. Ką tarnas uždirbo, tą ir turi. Jis gali uždirbti tiek, kiek turi šeimininkas, todėl sakoma: "Užtenka, kad mokinys toks, kaip mokytojas, o tarnas, kaip šeimininkas".
Aštunta. Du tarnai - skaičius "du" ženklina dvasią. Vadinasi, juodu atsakingi pasaulyje už žmonių dvasinius reikalus.
Devinta. Du tarnai kartu su Domartu būna tik nuo pirties iki obuolių suvalgymo ir antrą kartą, kai juodu išspjauna juodoji kiaulė.
Išvada: du tarnai yra du baltų kunigai: pirmas - senojo tikėjimo kunigas - visi buvę kunigai; antras - dabartinio tikėjimo kunigas - popiežiai.
Dar kartą pasižiūrėkime į pasakymą: "Duok man du tarnus, tai parvesiu", tik šį kartą kaip į tiesioginio ženklo žodžius.
Pirma. Nežinia, ar Karalius Domartas turi du tarnus, ar neturi, o gal jų reikia ieškoti.
Antra. Gali juos duoti, gali ir neduoti, nes šį dvejojimą patvirtina žodžiai "tai parvesiu".
Trečia. Karalius Domartas lyg ir nežino, kad yra ddž.
Ketvirta. Karalius Domartas nežino, kad ddž galima parvesti dviem tarnams padedant.
Penkta. Jeigu ne Sūnus, tai Karaliui ddž niekas neparvestų ir Jis jo neturėtų.
Išvada: žmonės įtikėję į netiesioginio ženklo žodžius kaip į tiesioginio ženklo žodžius, nepažįsta Dievo. Jis jiems medžiaginis, ribotas, ne visur esantis ir ne visagalis. Todėl pasakymas dvasių pasaulyje "Duok du tarnus" nėra tapatus kūno pasaulyje ir atvirkščiai. Nesuprasdami netiesioginio ženklo žodžių reikšmės, darome teologines klaidas, o patys tampame stabmeldžiais.
"Rado pirtį"... Pirtis - tai žemės dvasių štabas, kur vienu laiku būna tik gerosios dvasios, kitu - tik blogosios, trečiu - kartu ir blogosios ir gerosios. Jos turi galimybę pasirodyti žmogui įvairiais pavidalais ar ženklais. Žinoma, klaidinga galvoti, kad visa tai vyksta pirtyje. Čia medžiaginė pirtis niekuo dėta, ji yra tik ženklas. Šiuos dalykus aiškinome anksčiau: kad Žmogus jokios dėžutės negavo (SKGK), kad Eglė lauktuvinio pyrago rėtyje nekepė (EŽK), kad šie dalykai viso labo tik ženklai, galintys atspindėti mūsų kasdieninius ir istorinius dalykus. Taigi pirtis yra ta galimybių vieta, į kurią gali įeiti ir slibinas, ir Domartas su savo tarnais.
"... kasnakt gabendavo po vieną žmogų slibinui praryti".
Čia nurodytas ne gabenimo laikas, bet gabentojų, senės ir slibino dvasinė būklė. Jie yra vergai ir bijo dienos šviesos, nes mąstyme nėra Dievo pažinimo, o veikloje teisingumo. Vergo pagrindinis dvasinis ženklas yra baimė, ir jis veikia, "kai niekas nemato", todėl ši būklė yra jvardinta žodžiu "kasnakt".
"... slibinui praryti".
Pasakymas reiškia, kad bet koks vienetas įtraukiamas į slibininę sistemą netiesioginiu būdu. Tai apgaulingos sąjungos, priverstiniai įsipareigojimai, nesąžiningi pasiūlymai, neteisingi apkaltinimai, gąsdinimai ir smurtiniai pavergimai. Tokių dalykų pilna istorija nuo neatmenamų laikų iki šių dienų. Žinoma, tai, ką išvardinome, yra tik slibino apkaltinimai; nemažiau reikšminga ir antroji pusė, kuri dėl savo baimės lenda slibinui į nasrus.
"Jį turi slibinas..."
Pirma. Pagal tekstą žinome, kad ddž turi trys slibinai, bet čia įvardinta "turi slibinas". Pasakyme nėra jokios klaidos, nes mūsų mąstyme priimta kelis įvardinti vienu. Pavyzdžiui, sakome "Baisi nelaimė atsitiko" ir išvardiname: "Paršas pastipo, žmona klubą išsisuko ir, negana to, kluonas sudegė". Šios trys nelaimės pateikiamos kalboje kaip viena. Tad ir pasakymą "Jį turi slibinas..." reikia suprasti: turi visi trys slibinai ir jų pačios.
Antra. Kaip atsitiko, kad ddž atiteko slibinams? Jau anksčiau sakėme, kad paklausimas buvo ir žinia apie ddž buvimą žemėje. O karaliai ne kunigai ir ne išminčiai, bet tik žmonių valdovai, savo norus ir siekimus įgyvendinantys per prievartą. Taigi, užteko išgirsti, kad yra toks žirgas, kai jie dėl savo žmogiškos prigimties tapo slibinais. Ir dar yra viena galimybė tapti slibinu, kai prisiliečiama bet kokiu būdu prie svetimos dalies ir ji naudojama tenkinti saviems poreikiams, tada pasaulyje gimsta slibinai ir nelaimės, bet šiuos dalykus jau aiškinomės ankstesniuose darbuose.
Trečia. Kodėl Karalius Domartas leido ddž pasisavinti slibinams? O todėl, kad ddž ir slibinai yra Jo nuosavybė. Jeigu ddž būtų stovėjęs nors ir šventose arklidėse ir šeriamas tik avižomis, jis butų seniai pastipęs. Pas slibiną jis yra mušamas, alkinamas, troškinamas, kamuojamas (kitos pasakos), nes "Cž vieną muštą dešimt nemuštų duoda". Jis turi įgyti tų žemiškų dvasinių galių, kad šeimininkas pasiektų tikslą, todėl šiuo atveju slibinas yra Karaliaus Domarto arklininkas.
Nors trumpai apie slibiną.
Slibino ženklas reiškia nedarną, klaidą, nepažinojimą, nelaimę, žlugimą. Šis dvasinis vienetas sudarytas iš daugelio gerų ir blogų dvasių, todėl jis visada vaizduojamas su sparnais, žvynais, ragais, nagais, galvomis ir uodegomis. Kadangi tos dalys skirtos pagal Dievo kūrybos sąrangą skirtingoms veiklos sritims, tai jo veikla yra nedarna. Slibino pagrindinis dvasinis ženklas yra vergovė - melas, baimė ir smurtinė prievarta. Kadangi ši pranašystė apie mūsų tautą, tai gali reikšti ir tris kaimynus, kurie istoriniame laikotarpyje galėjo pasikartoti net kelis kartus vienokių ar kitokių tautų pavidalu.
"Nujojo į devintą karalystę../'
Ką reiškia Domarto pasirodymas "devintoje karalystėje" su dviem tarnais? "Devintą karalystę" įvardiname žeme, o du tarnus kunigais žemėje. Vadinasi, ženklai kalba, kad šiuo metu turėjo pasirodyti pirmą kartą žemėje Domarto Sūnus. Dabar sakome, kad atjojimas į devintą karalystę
- pirmas Dievo Sūnaus atėjimas į žemę, o kova su slibinais
- kova su vergovės dvasia. Jis atėjo į vergų tautą, gimė ir mirė kaip vergas, bet mokė, kaip dvasios vergas gali tapti laisvu - galingu žmogumi. Vergo ženklas ne administracinis, bet dvasinis, todėl ir pavergtasis, ir pavergėjas yra vergai, nes turi savyje tris bjauriąsias dvasias - melą, baimę ir prievartą. Gali kilti klausimas: ką DDŽ pranašystė gali turėti bendro su Domarto pirmu atėjimu į žemę, jeigu Jis gimė ne mūsų žemėje ir tautoje? Visiškai nesvarbu, kur šeimininkas yra, tarnas visada vykdo jo nurodymus. Tarp jų nėra laiko, atstumo, rasės, kalbos ar papročių kliūčių. Todėl pagrįstai manoma, kad pirmą kartą atėjusį į žemę Domartą pasveikino pirmastarnas trijų žmonių asmenyje (vad. Trys Karaliai), nes šeimininkas nuo savo tarno niekada nesislepia - pasako, kur jis yra. Ir iš tikrųjų būtų nesuprantama, kad ateinantysis nepasisakytų, o laukiantysis neatvyktų. O be to, pirmasis tarnas turėjo šią DDŽ pranašystę ir šio momento negalėjo pramiegoti. Sene .
Šis ženklas reiškia valstybę, tautą, gentį, bendruomenę ar kokį kitą žmonių sambūrį, turintį savo žemę, istoriją, įstatymus, papročius, gyvenimo būdą ir nepriklausomybę. "Mergelės" ženklas dažniausiai reiškia žemės genties galimybes ateityje.
"Kaip aš galiu jus priimti?"
Tai nuostabus pasakymas. Jis liudija, kad žmonės Domarto nepažinojo, kai jis atėjo pirmą kartą į žemę. Ir iš tikrųjų: kaip vergo dvasia gali pažinoti Dievą visur esantį, visagalį, veikiantį pagal teisingumą. Jeigu jo nepažįsti, negali su juo bendrauti, tada jis nereikalingas, nuobodus, įkyrus - menkesnis už pačią senę. Dėl to Jam siūlo joti toliau. Pagal EŽK - tai antras žmogaus ir Dievo santykis, kai stengiamasi Juo atsikratyti.
"Mes liksime čionai".
Nors jo nepriima, bet Jis pasilieka, nes Karaliaus Domarto Siųstasis neturi nė vieno laisvumo laipsnio -privalo nuosekliai vykdyti Tėvo nurodymus. Gž tai Jis nesugaunamas kaip vėjas ir nepajudinamas kaip kalnas. Jo žodis amžinas, nors gimsta ir miršta kaip žmogus.
"Paliko tarnus pirtyje, o pats išėjo..." arba evangelijoje "Paliko apaštalus darže, o pats pasitraukė į nuošalę..."
Abiejuose veikaluose kalba apie tuos pačius veikėjus, įvykius ir tais pačiais ženklais: "paliko vienus", "liepė nemiegoti", "rado miegančius", "tris kartus kovojo arba tris kartus meldėsi".
Pirma. Paliko tarnus pirtyje, nes jie negalėjo eiti ten, kur ėjo Domartas.
Antra. Tarnai nematė ir negirdėjo, su kuo Domartas kovojo, nes miegojo.
Trečia. Abu tarnai privalėjo būti pirtyje ir matyti Domarto veiklą, kaip ji atsispindėjo regimajame pasaulyje. Bet, deja...
Ketvirta. Nors Domarto nėra pirtyje, bet Jis ją gina iš išorės, nes žmogaus prigimtis labai neatspari.
Penkta. Tarnai palikti vieni - duota laisvė.
Šešta. Tarnai palikti naktyje - jų veikla blogio pasaulyje - žmogaus vedimas į šviesą.
"Liepė nemiegoti".
Tai keistas reikalavimas, nes žmogus miegodamas nenusikalsta- nenusideda, nors nieko ir neuždirba. Visgi ką reiškia miegantis žmogus? Trumpiausias atsakymas - tai bevalis žmogus, pasiduodantis visų įtakai. Norint nepatekti į kitų dvasių įtaką, reikia apsaugoti savo dvasią visomis galimomis priemonėmis - maldomis ar apeigomis. To nepadarius, žmogaus dvasia būna panaši į namą su atvertomis durimis ir langais. Tada žmoguje apsigyvena įvairios dvasios ir per jį pradeda savo veiklą. Kokios dvasios žmoguje gyvena, matome iš jo darbų. Manau, kad gerbiamas skaitytojas supras, jog miegas nereiškia patį miegą, o tik yra bevališkumo ženklas. Pavyzdžiui, žmogus penkiasdešimt metų sako vis tas pačias nuodėmes ir vis gailisi, kad padarė. Bet kaip tu, brolyti, jų nepadarysi, kad nesistengi ar nemoki iškrapštyti tos dvasios, kuri tas nuodėmes per tave daro. O įsileidai, nes miegojai, nors išverstomis akimis spoksojai, šokinėjai ir sukaliojai. Taigi didžiausias tarno nusikaltimas šeimininkui, kad miegi -įsileidi blogą dvasią ir pradedi dirbti tuos darbus, kurie Jam nereikalingi. Miega ne tik vienas žmogus, bet bendruomenės, gentys ir tautos. Todėl Domartas liepė tarnams (apaštalams) nemiegoti. Bet, deja, žmogus yra žmogus.
"...išėjo po tiltu".
Tiltas, tvora, slenkstis, siena - skirtingų dvasių riba. Peržengti tiltą, slenkstį - reiškia patekti į kitos dvasios įtakos sritį, o ėjęs kovoti su slibinu gali pats pavirsti slibinu. Domartas po tiltu stovėjo vandenyje. Ar tai būtina. Sakome, kad būtina, nes Mozė, išėjęs iš vandens (pats jo vardas), nugalėjo faraoną ir egiptiečius, Žilvinas - įvykdė žemėje didžiąją misiją, Kristus, išėjęs iš Jordano, pradėjo kovą su vergove (nuodėme). Todėl Domartas, eidamas prieš slibinus, negalėjo aplenkti vandens - Dievo pirmojo pasaulio. Vandenio reikšmę jau aiškinome nagrinėdami EŽK. Dabar dar galime pridėti, kad senovėje, prieš tampant kariu - kovotoju, reikėjo su formulėmis prisiliesti prie vandenio.
"Kurtai, nestaukite, sakalai, nešvilpkite - čia nėra Domarto nei jo sūnaus, ir nė varnas kaulų jo neatneš".
Slibinas - nedarna, bet turi protą ir jausmus, bijo mirti - sugriūti. Niekas pasaulyje nesirūpina taip skrupulingai
savo saugumu, kaip nusikaltėliai - žmonės, turintys vergo ženklą. Jų sistema sudaryta iš {vairių kontrolinių inžinerinių tarnybų (kurtai), o taip pat ir intelektualių - dvasinių institucijų(sakalai), galinčių signalizuoti bet kokį pavojų. Vos slibinui priartėjus prie tilto, signalizacijos pradeda aliarmuoti, kad jau čia yra Domartas. Tačiau nusikaltėlis, nors iš išorės didingas ir galingas, yra vergas - bailys ir nė vienu nepasitiki. Pirmiausia jis ramina ir drąsina save:
"... nė varnas kaulų Jo neatneš". Senovėje šis pasakymas reiškė, kad šioje vietoje dar nėra tos giminės, kurioje turi gimti Domartas. Bet baimė verčia slibiną pasinaudoti slaptažodžiu, kurį žino tik jis vienas. Keturių klausimų
slaptažodis netinka jokiai kitai esybei, o tik Karaliaus Domarto Sūnui. Pagal atsakymus įsitikina, kad Domartas
yra čia.
"... nė varnas kaulų Jo neatneš". Senovėje šis pasakymas reiškė, kad šioje vietoje dar nėra tos giminės, kurioje turi gimti Domartas. Bet baimė verčia slibiną pasinaudoti slaptažodžiu, kurį žino tik jis vienas. Keturių klausimų
slaptažodis netinka jokiai kitai esybei, o tik Karaliaus Domarto Sūnui. Pagal atsakymus įsitikina, kad Domartas
yra čia.
"Abu stoja kovoti ant tilto".
Nors keliais žodžiais reikia pasiaiškinti būklę "Atjojo į pirtį ir išėjo kovoti su slibinu". Jeigu taip ir suprastume, tai būtų didžiulė klaida. Šiame sakyme telpa labai daug įvykių: tyrinėjimas, kur turi gimti Domartas, Domartas užgimsta, Jo persekiojimas, Jo užaugimas ir subrendimas, nenutrūkstamas Jo ieškojimas, stengimasis su Juo susidoroti ir t.t. Tokiame viename sakinyje dažnai yra sutalpinamas visas žmogaus gyvenimas su žemės įstatymais, kuriuos gerai pažįstame. Tokias vietas iškindami, niekada neieškokime stebuklų ir netvirtinkime, kad ateis į tą vietą, kur stovi pirtis ar iš debesies nužengs į žemę - tai yra tik ženklai, bet ne pats įvykis ar veikėjas.
"Kovoti ant tilto" reiškia, kad kovotojai neperžengia ribos - kovos įstatymų - kovoja be gudrybių ir apgaulių. Jie pažįsta vienas kitą, nes slibinas, sakydamas slaptažodį, Domartą įvardina vardu. Jeigu taip, tai kodėl jis kovoja prieš Domartą? Pirmiausia slibinas yra nedarna, todėl jo mąstymas yra klaidingas, bet jo klaida jam yra tiesa, į ją įtikėjęs jaučia savo jėgą ir eina grumtis. Sunkiausia atsakyti, kodėl Domartas kovojo tris kartus arba tris kartus meldėsi Alyvų Darželyje. Turbūt galime tik pasiteisinti, kad neturime savo tautos ir Kristaus įsteigtos Bažnyčios tikslių istorijų, todėl negalime tiksliai nieko atsakyti.
"Domartas, sukapojęs slibiną, suvertė į upę".
Slibiną įvardinome nedarnos dvasia. Ji nugalėta, ir viskas baigėsi. Bet, pasirodo, ją reikia sukapoti ir nuskandinti upėje. Jau anksčiau sakėme, kad nedarnos dvasia yra sudaryta iš gerųjų ir blogųjų dvasių. Šį dvasinį vienetą neįmanoma be peilio - kalavijo išardyti - sukapoti, nes skandinamos tik blogosios, nereikalingosios dvasios. Tad Domartas tikrai privalėjo sukapoti slibinus ir nuskandinti upėje ar šaltinyje, bet nepakišti po akmeniu ar palikti ant lauko. Todėl senajame tikėjime pirmoji subatos apeiga buvo žmogaus ir bendruomenės dvasinė apyskaita -dvasinė inventorizacija. Antroji sukapojimas - atidalijimas su formulėmis, užkalbėjimais Dievo Žodžiu, blogųjų nereikalingųjų dvasių atskyrimas nuo savęs ar visuomenės. Trečioji dalis buvo skandinimas - apsiplovimas vandeniu, ištariant formulę "Nuplauk mane, Viešpatie, vandeniu ir pasidarysiu baltesnis už sniegą". Visos šios trys dalys dabartinėse mūsų apeigose vadinasi išpažintimi ir nuodėmių atleidimu. Iš senosios išpažinties dabar yra išlikę tik žegnojimasis šventu vandeniu įėjus į bažnyčią ir šv. Mišių pradžioje pašlakstymas. Dabar pagal DDŽ tekstą galime visapusiškai ir labai gerai atstatyti senojo tikėjimo išpažinties - apsiplovimo apeigą, kuri išsakyta nuo Domarto ir slibino susitikimo iki pastarojo nuskandinimo. Subatos apeigų viršūnė buvo kraujo aukos (jautis, avis, ožys) aukojimas ant alkos aukuro. Ši auka būdavo apliejama apsiplovimo vandeniu, o po to sudeginama. Šis iš pirmo žvilgsnio medžiaginis aktas ženklino blogųjų dvasių sunaikinimą - klaidos ištaisymą. Perskaitę dr. J. Basanavičiaus pateiktą tekstą, pastebime, kad tik pačioje DDŽ pabaigoje yra ugnis, o po slibinų suvertimo į upę jokios ugnies nėra. Tačiau šio nagrinėjimo autoriui teko ne kartą girdėti pasakojant, kad po slibinų suvertimo į upę "Sugrįžęs Domartas užžibino žiburį ir rado tarnus miegančius". Tai reikštų, kad po sumetimo į upę -apsiplovimo visgi vyko blogųjų dvasių sunaikinimas. Bet mes remsimės dr. J. Basanavičiaus pateiktu tekstu, pagal kurį ugnis yra tik pabaigoje, o tai reikštų , kadDomartas vykdys blogųjų dvasių sunaikinimą tik per savo antrąjį atėjimą į žemę.
' ... savo sidabriniu kalaviju aprėžė aplink visus rėžį".
Rėžis, padarytas sidabriniu kalaviju, reiškia maldą, užkalbėjimą, Dievo Žodį, kuris saugoja nuo viską naikinančios dvasios. "Aprėžti aplink' - tai atžymėti ženklą aplink save. Tokiu būdu Domartas pasiliko visą laiką su savo tarnais ir sene nepriklausomai , šiame pasaulyje Jis regimas ar neregimas. Žinome, kad jis tarnų neaprėžė nei po pirmos kovos, nei po antros, o tik po trečios, arba Alyvų Darže po trečio karto pasakė: "Miegokite". Šis žodis "Miegokite" arba sidabrinis rėžis, buvo atlikta kaip būtinybė, nes tarnai arba apaštalai pakluso labiau savo žmogiškajai prigimčiai, negu Domarto žodžiams. Taigi Jis įsitikinęs žmogiškųjų galių ribotumu - veikti ir pažinti Dievą, aprėžė - apsaugojo nuo prisilietimo tų dvasių, kurios yra pavojingos žmogui, kaip ir Pats Dievas. Rėžis saugoja ne tik žmogų kaip asmenybę, bet ir šventraščių tekstus, ženklų reikšmes - visa, kas privalo išlikti žemės atžvilgiu iki reikiamo laiko.
"Atėjo slibinų pačios".
Senė ir tarnai nematė nei slibinų, nei jų pačių, o tai reiškia, kad žmogus bet kokią dvasią sunkiau pastebi, pažįsta ir supranta. Taigi apie jų tarpusavio bendravimą beveik nėra jokios kalbos - pasakyta, slibinas yra ir kad jis nugalėtas. Pagal DDŽ tekstą galime tvirtinti, kad kuo toliau, tuo stipresnės, galingesnės dvasios puls žmones, nes pirmiausia atjoja trigalvis, vėliau šešiagalvis. Vadinasi, slibinų pačios - juodoji kiaulė bus pati siaubingiausia dvasia, užpuolusi žmoniją, nes jėgos augimas kasdieniniam gyvenime labai stipriai jaučiamas. Pavyzdžiui, Antrasis Pasaulinis karas prasidėjo be šūvių tik teritorijų grobimu, vėliau sutratėjo įvairūs ginklai ir galiausiai sprogo atominės bombos. Taigi dvasios auganti jėga įgauna didelį pasitikėjimą savimi ir eina grumtis su bet kuo, nors kad ir su Pačiu Dievu. Taip ir slibinų pačios, saugodamos save, jausdamos savo jėgą ir nesuprasdamos klaidų, ieško savo mirties - Domarto. Pagal senolių apibūdinimą: "Durnas ir drūtas kaip velnias" arba "Kvailas ir stiprus kaip velnias".
"- negali peršokti per sidabro rėžį".
Žodis "peršokti" nereiškia "įsibėgėti, atsispirti, atsiplėšti nuo žemės, pakilti į orą ir persiversti per kažkokią tvorą". Toks supratimas yra klaidingas. "Negali peršokti" ženklina tris dvasinius vienetus: pirmas . - ypatingos misijos vykdytojas, antras - pirmojo saugotojas, trečias -besistengiantis sunaikinti pirmąjį. Pirmas, kad galėtų įvykdyti savo misiją, pasistato saugotoją. Trečias pažįsta pirmąjį ir stengiasi jį sunaikinti, bet jis nemato ir nepažįsta antrojo - saugotojo. Saugotojas dažniausiai pastatomas ypatingų maldų, aukų, apeigų ar darbų pagalba. Taigi sidabrinis rėžis ir yra tas dvasiai nematomas barjeras, saugojantis tarnus ir senę.
"Jos galvojo, kad visi miega, ir pasitarė".
Iš tikrųjų jos nedaug teapsiriko - visi miegojo, išskyrus vieną Domartą, bet vis dėlto apsiriko. Kovos lauke toks apsirikimas kainuoja galvą. Šis jų slaptas ir klastingas pasitarimas ženklina ne baltišką pasaulėžiūrą. Jau nagrinėdami SKGK, Žmogaus ir Karaliaus sudarytą sutartį, nustatėme, kad Karalius viena kalba, o kita siekia. Nebaltiškos tautos sutartis ir kasdieninį gyvenimą supranta kaip veiklą žmonių be Dievo, nors kartais daro Dievo vardu, bet Jam jokios reikšmės neteikia. Šis didysis nepažinimas Dievo Visur esančio murkdo žmoniją kančios klampynėje.
"Aš pavirsiu".
Tai paprasčiausias klastos, apgaulės, melo, veidmainystės, gąsdinimo ar viliojimo išreiškimas. Tai sliekas ant kabliuko, kai viena dvasia tiria kitą dvasią -nori kibk, nori nekibk. Jei neatsilaikei - užkibai, tyrinėk save - ko trūksta ar kažko per daug, nereikalinga. Dažniausiai užkimbama dėl baimės, nepažinimo ar malonumo, kai gerųjų dvasių trūksta, o blogųjų -nereikalingųjų perteklius. Taigi "pavirsiu" reiškia tautos pažinimo ir tikėjimo galių išbarstymo laikotarpį.
"Pavirsiu dobilais".
Tai netikri dobilai, nes savyje neturi pašaro esmės, o kažką kita. Dobilo tiesioginis ženklas yra žirgo pašaras. Tautosakos dainose jis lyginamas su berneliu: 'bernužėlis dobilėlis". Reikia atkreipti dėmes[ - dobilėliu nejvardinamas piemuo, vaikų tėvas ar senelis, bet tik tas, kuris turi žirgą ir kalaviją, o pastarieji senovėje buvo ginklai. Vadinasi, dobilas yra svusijęs su ginklais, palaikantis ginklų gyvybingumą. Žinome; kad ž-iigas rerškia kariuomenę, o jo kasdieninė duona - pašaras yra dobilai. Todėl pasakymas "pavirsiu dobilais" reiškia netikrus ginklus - melą, apgaulę, ištižimą, bejėgiškumą arba ginklų vartojimą prievartai, o ne teisingumui.
"Pavirsiu upe".
Netikra upė - netikras vanduo. Žinome, kad vanduo yra visų pasaulių skiriamasis - jungiamasis ryšys. Todėl beveik nereikia aiškinti, kokias baisias pasekmes sukelia neteisingas ryšys. Pirmiausia sutrinka pažinimas ir vertybių skalė, po to seka visuotinis paralyžius. Vanduo taip pat yra praeities - istorijos ženklas, o netikras vanduo reiškia tautos ar genties istorijos klastojimą ar slėpimą. Dažniausiai šiuos klastojimus vykdo viena tauta kitos tautos atžvilgiu, norėdama pasisavinti tai, kas jai nepriklauso.
"Pavirsiu į obelį su obuoliais".
Obuolys - gėrio ir blogio pažinimas. Netikras obuolys - suklastotas pažinimas. Tokiu atveju šlykštybė virsta grožiu, melas - tiesa, kvailybė - išmintimi, dauguma vadovauja mažumai, ir Dievas atsiduria už įstatymo ribų, nes Jis ne tik mažuma, bet ir Vienas. Visuomenėje pradeda plisti antras Dievo ir žmogaus santykis, kai Dievas žmogui tampa nesuprantamas, nepažįstamas ir nereikalingas. Po antrojo dideliu greičiu išplinta pirmasis Dievo ir žmogaus santykis - Dievo nėra. Ateina pasaulio pabaiga. Tik nereikia suprasti, kad išnyks žemė ir visata. Pasaulio pabaiga - tai tik klaidos ištaisymas žmonių generacijoje, kurie gyvena pagal įstatymą - Dievo nėra -klaidingą pažinimo ir vertybių skalę. Nors ir keista, abu tarnai suvalgo po netikrą obuolį, pasiklysta nuo savo šeimininko, tikriausiai kelis šimtus metų pešasi, įrodinėja savo teisingumą ar atsidavimą Domartui, pridirba darbų, kurie baisūs ir nereikalingi.
"Domartas liko vienas .
Šie žodžiai tikriausiai atspindi tą Lietuvos istorijos laiką, kai senojo tikėjimo kunigas išėjo, o naująjį mažai kas suprato. Liko tauta su savo tūkstantmetiniais papročiais, kalba, tikėjimu, gyvenimo būdu ir su nematomu valdovu Domartu. Turbūt neįmanoma geriau ir tiksliau nusakyti ši Lietuvos istorinį momentą kaip: "Domartas liko vienas ant savo Tėvo žirgo".
"Sutiko senelį, kuris apsakė Domarto būsimus vargus".
Jau pati pateikimo forma kalba, kad tai yra pranašystė, tik ji skirta ne Domartui, bet lietuvių tautai (baltams). Šis susitikimas ir pokalbis pateiktas tik žemei - žmonėms, dvasių pasaulyje, kur yra Domartas, nieko panašaus nevyksta.
"akmenys mušasi kaip avinai".
Pagal visų kitų ženklų išsidėstymą ir istorinius įvykius "du besimušantys akmenys" yra Pirmojo Pasaulinio karo ženklas. Visi veikėjai ir veiksmai gerai atpažįstami: du akmenys - slavai ir germanai, besimušantys bekariaujantys; muštynių priežastis - Domarto žirgas -Lietuvos žemė ir tauta; jok drąsiai ir išsiskirs - reikalauti nepriklausomybės, ir juodviem nebus dėl ko kariauti. Taip ir įvyko.
"'du besimušantys prūsokai".
Tai Antrojo Pasaulinio karo ženklas. Veikėjai: du prūsokai - slavai ir germanai; besiimantys - bekariaujantys; Domartas
- Dievo Sūnus; žirgas - Lietuvos žemė, tauta ir Dievo pažinimas. "Tik nesijuok" - šis ženklas reiškia ne pilnumą, ne užbaigtumą, ne tobulumą - dvasinį trūkumą. Todėl dvasiniai trūkumai dažniausiai reiškiami draudimo ženklais (žodžiais): nesijuok, nežiūrėk, neklausyk, nepaliesk, neatidaryk, nesudegink, nekalbėk ir t.t. Žodis "nesijuok" reiškia ne Domarto, bet žirgo trūkumą, nes vos susijuokia - pradingsta žirgas. Gali kai kas paabejoti pranašystės tikslumu, nes niekur nedingsta Lietuvos žemė ir tauta. Bet gal reiškia nepriklausomybės praradimą? Jeigu nepriklausomybė būtų susieta su žirgo (vyčio) ženklu, tada Domartas būtų ėjęs pėsčias per visą devynioliktą amžių iki dviejų akmenų muštynių. Atrodo, kad žirgo išnykimas - atsiskyrimas nuo Domarto yra mūsų tautai ypatingas ne tik istorinis, bet ir dvasinis momentas. Žirgą (vytį) sudaro Lietuvos žemė, tauta ir Dievo pažinimas. Po Antrojo Pasaulinio karo (po prūsokų imtynių) savo vietoje liko ir žemė, ir tauta, bet vietoj Dievo pažinimo atsirado ateizmas - Dievo neigimas - Dievo nėra. Taigi pasirodo, kad pradingsta ne tas, kurį neigia, bet tas, kuris neigia savo šeimininką - žirgas dingo. Todėl po prūsokų imtynių ir juoko, Domartas toliau eina pėsčias ieškoti savo žirgo - vyčio ir ddž.
Sutiko tris mergeles, turinčias vieną akelę".
Trys mergelės reiškia tris žemes - tris tautas, nes jos turi žemės ženklus - baimę dėl akelės ir troškimą, kad Domartas nusipirktų žirgą, o, be to, ir ryšį su smalininku. Jų pokalbis su Domartu yra pranašiškas kaip ir senelio. Iš DDŽ teksto jaučiame, kad didžiausias mergelių troškimas ir viltis - kaip nors sugrąžinti Domartui žirgą. Todėl neapsirikdami galime tvirtinti, kad iš trijų mergelių viena yra žirgas - Lietuva. Visos trys turi vieną akelę. Tai reikštų, kad jos tarpusavyje yra susijusios ne tik lygiateisiškumo, bet ir gyvybingumo jungtimi. Galiausiai - visos maitinasi uogomis - gyvena kančios gyvenimą. Šie visi ženklai labiausiai yra susiję su trimis Pabaltijo žemėmis ir tautomis.
"...susitiko smalininką: nupirko nuo jo arkliapalaikį".
Nususęs kuinas yra Domarto žirgas - vytis, kurį Jam davė Karalius Domartas. Smalininkas ir pristipęs kuinas -dvi skirtingos dvasios, kurios, būdamos prievartiniame ryšyje, skursta ir neša viena kitai nelaimes. Jau užtenka nurodymo "juo vežė smalą", kad suprastume, jog smalininkas yra ne šeimininkas, o žirgas ne jo dalia -niekas jojamo žirgo nekinko į vežimą. Dera dar kartą priminti, kad žmogaus ar tautos dalia kitiems yra šventai užginta neliečiamybė. Domartas smalininką sutiko po prūsokų imtynių - po Antrojo Pasaulinio karo. Vadinasi, smalininkas - Rusija, o nususęs kuinas - Lietuva.
"Domartas užmokėjo, kiek prašė, o kuinas ėjo vis geryn, kuo toliau jojo".
Galiausiai Domartas suranda savo žirgą, užmoka smalininkui labai didelius pinigus ir 1990 m. kovo 11 d. užsėda joti. "Kuo tolyn, tuo geryn" - tauta įgauna valstybingumą, pripažinimą ir Dievo pažinimą - šeimininkas prisilietė prie savo dalies. Tik vieno negalima užmiršti: Domartas vadovauja žirgui dar neprisilietęs prie jo žemės.
"Domartas prijojo dvarą, kuriame gyveno slibinų pačios ir laikė ddž".
Kodėl tokia painiava? Juk Domartas jojo ant žirgo per smalininko žemę, o smalininkas, slibinai, slibinų pačios, akmenys, prūsokai ir juoda kiaulė yra vienos dvasinės komandos atstovai. Kodėl iš visos žemės išskirtas dar dvaras? Sis ženklas dažniausiai vartojamas, kai dideliame plote privalo atsirasti mažesnis plotas su skirtingu dvasiniu ženklu, kurio priežastis yra būsimas istorinis ar dvasinis įvykis. Tad pasakoje dvaras yra ddž ženklo vieta, kurią pasiekė Domarto sūnus ir įgavo kitą priklausomybę -naują šeimininką.
"Jeigu peršoksi per tvorą, būsi mūsų žentas".
Pirma. Šis pasiūlymas yra slaptažodis, kuriuo patikrinama ir įsitikinama, ar čia yra Domartas su Tėvo žirgu.
Antra. Domartas, peršokęs tvorą, nekovoja, nes jau nėra svetimo žirgo - svetimos kariuomenės. Ji išbildėjo 1993 m. rugpjūčio 31 d.
Trečia. Domartas įšoko į dvarą - prisilietė prie ddž su kūnu ir krauju - Jo antras atėjimas į žemę, bet ne gimimas.
Ketvirta. Domartas pirmą kartą atėjo į vergų tautą, šį kartą į laisvą.
Penkta. Slibinų pačios, įsitikinusios Domarto atvykimu, siūlo būti žentu. Tai reiškia, jog tie, kurie šaukė, kad nėra Domarto (nėra Dievo), iš karto Jį priima ir vadina žentu. Pasiūlymas "būti žentu" ženklina žmonių aklumą ir Dievo nepažinojimą - to, kuris per amžius neturi žmonos. Žentui pavedamas visas ūkis, karalystė. Vadinasi, Jam siūloma tapti pasaulio neteisingumo valdovu - tai gundymas.
Šešta. "Būsi mūsų žentu" tapatus pasakymas evangelijoje: "Še, imk, kas tavo". Tai žodžiai vergo, kurio dvasia nepažįsta Dievo, visur esančio ir viską turinčio. Galima išgirsti ir mūsų dabartinėje kalboje sakant: "Paaukojau Dievui, padovanojau Dievui, daviau Dievui" arba "Dievas išpirko, Dievas atpirko". Tai klaidingi pažodiniai vertimai iš kitų kalbų, griaunantys Dievo pažinimą. Senovėje aukojo tik krivis ir krivaitis, kaip dabar kunigas, o žmogus tik davė auką arba davė ant aukos. "Auka" reiškė sunaikinimo ženklą, o "aukojimas" to ženklo vykdymą. Nereikalingų dvasių ir nuodėmių sunaikinimą vykdė Pats Dievas. Taigi "paaukojau Dievui, daviau Dievui" yra visiškai netikę - klaidinantys pasakymai, kurie Dievą sumedžiagina, sužmogina: jeigu neduočiau, Jis neturėtų, o gal net imtų pykti, o sakydami "paaukojau" mes save sulyginame su krivaičiu arba dabartiniu kunigu ir kad jo tik tokios galimybės, kaip ir mano. Senovėje šitokios netvarkos kalboje nebuvo, bet ką darysi, kad Domarto tarnai ne tik suvalgė po obuolį, bet tiesiog "apsiėdė obuolių". Žodis "davė anksčiau turėjo šventumo ir gero dvasinio kryptingumo reikšmę, todėl šimtą kartų yra teisingesnis pasakymas "daviau auką" ar net "daviau ant šv. Mišių", negu "aukojau, paaukojau". Toks pat klaidingas vertinys: "Atpirkėjas, atpirko, išpirko". Kas iš ko? Juk Dievui viskas priklauso. Todėl neteisingas yra vertimas: "Kas Dievo, tai Dievui, o kas ciesoriui, tai ciesoriui", nes čia kalbama ne apie priklausomybę, bet apie tinkamumą ir paskirtį.
"Norom nenorom atidavė ddž".
Vadinasi, nors svetimieji išsinešdino, bet dar bus grasinimų, apgaulės ir kitokios neteisybės, išskyrus prievartą. Kodėl Domartas reikalavo tik ddž, bet neprašė abiejų tarnų? O todėl, kad kiekvienas ženklas žymi nuoseklią veiksmų eigą. Negalima gimti pirmiau tėvo ar kartu su juo. Taip ir Domartas, atėjęs į dvarą - su kūnu, dar nėra tos žemės įteisintas narys, nes nesusitiko su tarnais. Mums atrodo, kad Domartas, jau turėdamas ddž, galėjo grįžti pas savo Tėvą, bet taip jis nepadarė. Turbūt geriausiai šią vietą paaiškina evangelija: "Kuriuos man davei, nepraradau nei vieno".
"Atsiveja juoda kiaulė".
Tai pasaulio vergovė - baimė, melas, prievarta ir smurtas - išmintingųjų, kantriųjų, tyrųjų, galingųjų, teisingųjų ir Dievo išrinktųjų kasdieninė duona. Kiaulė neapkenčia tų, kurie jos dėka krauna savo dvasinius turtus. Ji kvailybių kvailybė - siekdama amžinumo, bėga paskui Domartą į kalvės žaizdrą. Bet didžiausia keistenybė yra tai, juodosios kiaulės sistemoje Domartą vejasi ir abu tarnai, nes juodu suvalgė melo - Dievo nepažinimo obuolius.
"Domartas su abiem žirgais įjojo į kalvę".
Šis pasakymas atspindi dvasinį ženklą, kuris medžiaginiame pasaulyje turi visiškai skirtingą reikšmę. Sakėme, kad ddž yra žemės ženklas, kuris įspaustas labai seniai ir niekur jis nejuda. Vadinasi, pas ddž ateina kalvė, kalvis ir žaizdras, o ne atvirkščiai.
Ką reiškia "kalvė"? Jeigu Domartas įjojo į kalvę su savo Tėvo žirgu ir atsivedė ddž, tai kalvė atsirado ten, kur yra Baltkalnis ir Juodkalnis. Pats kalvės ženklas reiškia vietovę, apsaugotą nuo dvasių. Tokios vietovės atsiranda, kai kažkoks žmogus (gal ir visai neseniai) pagal Dievo nurodytą tvarką dvasiškai ją uždaro. Antra kalvės reikšmė - tai gali būti motinos Įsčios, kuriose jau stovi Domartas.
Kalvis: pirmoji reikšmė - naikinimo dvasia, o antroji, Domarto kalavijas - tiesos žodis, naikinantis klaidą ir neteisingumą.
Žaizdras: alka, aukuras, altorius - dvasių naikinimo vieta žemėje. Pagal Mahabharatą toks aukuras, alka, altorius bus pastatytas žalčių žemėje, ir į jo naikinimo ugnį šliauš patys nevaromi žalčiai, kol alkos veikimą sustabdys Astikas - dieviškasis. Mūsų žemė ir yra žalčių žemė, o mes baltųjų ir juodųjų žalčių gentis, tauta, nuo kurios dar prieš Kristų neurai pabėgo pas budinus.
"Kalvės sienoje išgręžė skylę".
Tai anga - galimybė, pro kurią Domarto pasaulis palaiko ryšį su Juodosios kiaulės pasauliu. Tokia anga pirmiausia yra tautų šventraščiai: SKGK, EŽK, DDZ, penkiaknygė, Mahabharatą, Vedos, Evangelijos, Koranas, o taip pat Dievo liudytojai, ženklai ir kita. "Įmetė įkaitintos geležies gabalą". Tai regimi ženklai mūsų pasaulyje, bet suprantami tik nedaugeliui. "Domartas, iššokęs iš kalvės, pradėjo kapoti juodąją kiaulę". Šis pasakymas ženklina Domarto antrąjį atėjimą į žemę, kaip oficialaus asmenio. Tai gali būti jo antras gimimas, nes nenumatyta pakeisti žemės prigimtį, o gali pasikeisti tik gyvenimo būdas. Visi šventraščiai kalba apie žemės išsaugojimo būtinybę, ir ji bus visada išsaugota, nors žmonės dažnai stengiasi ją sunaikinti. Nors ir keista, patys stengiasi sunaikinti, o kaltina Dievą, kad Jis taip nori padaryti. Taigi žemė yra skirta žmogui kūniškai gyventi ir bendrauti su visomis dvasiomis, o sunaikinus savyje nereikalingas dvasias, atsiveria milžiniškos galimybės. Todėl juodos kiaulės kapojimas yra ne kas kita, kaip atskyrimas iš žmogaus nereikalingų dvasių ir jų pasiuntimas į kalvės žaizdrą. Atrodo, kad taip turėtų ir būti. Bet . Yra vienintelis "bet".
DDŽ pranašystė - Dievo apreiškimas yra kelių tūkstantmečių senumo, o tai reiškia, kad galėjo pasimesti ne tik viena raidė, bet ir visas žodis - pirma klaida. Per tiek laiko galėjo kažkas pridėti vieną raidę ar žodį - antra klaida. Kai kurių senųjų netiesioginio ženklo žodžių reikšmė užmiršta - trečia klaida. Nesibaigęs paslapties laikas - ketvirta klaida ir t.t. Todėl tvirtinti, kad Domartas antrą kartą ateis į žemę tik tokiu būdu ir ne kitokiu, kad tarnai pasitiks tokiu pavidalu ir kad ddž paskirtis yra tik tokia - tai ne tik kvailystė, bet ir nusikaltimas. Pranašystės pabaiga ženklina ypatingą dvasinį laiką. Vertėtų kiekvienam labiau susidomėti savo dvasine būkle ir Dievo pažinimu. Jeigu supratome, kad esame Domarto tarnai, tai šveiskime kalavijus, aprėžkime apie save ir kitus rėžius, sukapokime save, o paskui kitus, nuskandinkime, kas neteisinga ir nereikalinga, nes šį kartą Domartas ateina ne kaip vergas pas vergus, bet kaip Karalius pas laisvus ir galingus savo karius įDVIGALVIO IR DVIUODEGIO ŽIRGO ŽEMĘ.
Albinas Kurtinaitis (knygos " Baltasis žodis" papildymas) 1994 m.
"Senis Kaulius Geležiniame kalne" (SKGK) yra baltų epinė dalis, liudijanti jos pradžią.
Epas išplitęs Sūduvoje ir kitų baltų genčių pakraščiuose, besiribojančiuose su pastarąja. Jo amžius, jeigu tai yra pirminė redakcija, kokią pateikė J.Basanavičius, turėtų būti pirmo tūkstantmečio pabaiga arba net antrojo pradžia po Kristaus. Tačiau jis ateina iš tolesnės amžių glūdumos ir apima keturių tūkstančių metų istorinį laikotarpį. Skaitant tekstą, galima pastebėti, kad jis sudarytas iš trijų dalių, ir paskutinės redakcijos metu buvo prijungtos dvi ankstyvesnės dalys, kurios tuo metu tikriausiai sudarė vieną pasakojimą. Visos trys dalys yra atsiradusios labai skirtingu laikotarpiu. Pirmoji - apie Pelę ir Žvirblį - siekia 2000-1500 metų prieš Kristų. Antroji - apie Žmogų ir Sakalą -1500-700 metų prieš Kristų. Trečioji - apie Žmogaus sūnų ir Kaulių - 700-1200 metų po Kristaus. Nors visas epas, jo tekstas sudarytas iš atskirų dalių, atsiradusių skirtingu metu, tarpusavyje nuo pradžios iki pabaigos jos susijusios būtina priklausomybe. Ir tik išnagrinėję visus pateiktus liudijimus, galime tvirtinti, kad Pelė ir Žvirblis buvo Žmogaus Sūnaus ir Kauliaus Dukters sutuoktuvių priežastis. Reikia tuo pačiu pastebėti, kad kai kurios šio epo dalys sutinkamos kaip atskiri pasakojimai (pasakos).
Pirmiausia netiesioginio ženklo žodžius atversime į tiesioginio:
Pelė ir žvirblis - žemdirbiai,
Pelė - žemdirbys - žemdirbys, arėjas,
Žvirblis-žemdirbys-karys, akėjas,
grūdas-turtas,
neporinis - valdžia, diktatas,
šaudyklė - prievarta,
Sakalas - dievybė, pranašas, Dievo siųstasis, reformatorius,
mėsa - kraujo auka, deginamoji,
alus - liejamoji auka,
Vyriausioji sesuo - pajūris, moters aktyvas,
Vidurinioji sesuo - pajūris, vyro ir moters aktyvas,
Jauniausioji sesuo - pajūris, vyro aktyvas,
žiedas - visažinystė,
rankšluostis - kelias be kliūčių,
dėžutė - genofondas, genotopas, dvasinė galybė,
giria - dvasių buveinė,
Kaulius - nebaltiškas valdovas,
Žmogus - kunigas,
Žmogus sūnus - kunigaikštis,
Žuvų Motina - pomirtinis, praeities pasaulis,
Žvėrių Motina - gyvųjų, dabarties pasaulis,
Paukščių Motina - dvasių, negimusiųjų, ateities pasaulis,
kamuolėlis - žodis, kelias,
slenkstis - dviejų kultūrų, dviejų pasaulių skiriamoji riba,
jūra - praeities gyvenimas, istorija,
žuvis - vėlė,
mišką iškirsti - nugalėti dvasią,
pyragas - dovana, duoklė,
lazda - valdovo ženklas,
žirgas - tauta, kariuomenė,
mergelė - galimybė,
seilės - akumuliuotoji dvasia,
šaltinis - ryšys su visu pasauliu,
samtis - dalytuvas,
erškėtis - kančia, skausmas,
žvirblis - dvasia,
bažnyčia - tobulėjimo mokykla,
kunigas - tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus,
antis - dvasia,
gaigaliukas - dvasia,
vienas - nebuvimas istorijos,
du - skirtumas, pažinimas,
trys - darna, pilnumas,
keturi - nedarna.
Trys istoriniai laikotarpiai
Jau pradžioje nurodėme, kad SKGKyra sudarytas iš trijų dalių, ženklinančių tris istorinius laikotarpius. Jie tekste pažymėti tokiais ženklais- žodžiais:
a) nuo Pelės ir Žvirblio sutarimo (pradžia) iki gūžio perpiešimo,
b) nuo gūžio susiuvimo iki dėžutės gavimo, nuo susitikimo su Kauliumi iki Žmogaus sūnaus sugrįžimo namo (pabaiga).
Pirmasis istorinis laikotarpis
"Pelė arė, o Žvirblis akėjo". Mes jau žinome, kad tai ne Pelė ir Žvirblis, bet žmonės - žemdirbiai. Dabar pasistenksime atsakyti, kodėl šie du žemdirbiai yra išskirti j peles ir žvirblius?
Jeigu juodu yra išskirti, tai reiškia, kad ne tapatūs žemdirbiai, vėliau išryškėja žvirblio karingumas - perplėšia sakalui gūžį. Vadinasi, žvirblis buvo ir žemdirbys, ir karys, o pelė bet kokiu atveju buvo tik žemdirbys. Reikia sakyti, kad prabaltiškose gentyse išorinės sąlygos privertė atsirasti dviem neprieštaringiems padaliniams."Jiedu sutarė", tai reiškia, kad nė vienas iš šių padalinių neturėjo diktato kitam. Juos jungė pagrindinis užsiėmimas - žemdirbystė, o karyba buvo tik atsitiktiniai gyvenimo momentai. Tačiau laikas daro savo. Žemdirbiai - kariai, turintys kontaktų su kitomis gentimis, tautomis, prisigaudę svetimybių. Dėl to j ų samprata pradėjo skirtis nuo žemdirbių - žemdirbių sampratos.
"Išaugo neporinis grūdas". Tas grūdas kartais galėjo būti ir karo lauko grobis, kurio žvirblis nenorėjo dalytis su pele. Ar jis teisus? Aišku, kad neteisus, nes, kai jis kovojo, pelė plušėjo laukuose ir, nepriklausomai nuo to, ji dalijosi po lygiai. Ar pelė galėjo nusileisti žvirbliui? Jokiu būdu, nes, nusileidusi neteisybei, galėjo tapti verge. Prabaltiškose gentyse iškilo teisingumo problema: reikėjo nustatyti, kuris padalinys yra teisus. Nors ir keista, juodu "sutaria" ieškoti sūdžios-dieviškojo teisėjo (kitose gentyse tokios problemos visada baigdavosi tragedijomis, apie kurias liudija jų epai ir istorijos). Neporinio grūdo išauginimas yra tiesioginis dievybės įsikišimas į prabaltiškosios genties gyvenimą.
"Pelė įsikando grūdą, ir abu išėjo". Šis liudijimas byloja, kad kelionėje (jeigu ji tokia buvo) genties turtą gabeno ir prie jo budėjo žemdirbiai-žemdirbiai, o žemdirbiai - kariai juos saugojo, nes jiems reikėjo turėti laisvas rankas ir kojas. Sutikę Sakalą, prašė, kad jis būtų jų sūdžia. Sūdžia negalėjo būti nei žuvis, nes tai vėlė, nei žvėrelis, nes tai matomojo pasaulio gyventojas, todėl pasirinko paukštį - dvasių pasaulio atstovą, arčiausiai stovintį prie Dievo. Sakalas yra dievybė ar Dievo siųstas, todėl drąsiai galime sakyti, kad prabaltų gentyje teisingumą vykdė pats Dievas ir priteisė teisingajam žemdirbiui-žemdirbiui. Grūdo priteisimas dar nereiškia, kad tą turtą turėjo sunaudoti pelė - tai būtų visiškai klaidingas supratimas. Sakykime, kad ten jokio grūdo ir nebuvo, bet priteisė pelei, o tai reiškia, kad bus vykdomas jos teisingumas - bus jos valdžia. Štai pats Dievas valdžią suteikė Arėjui, bet ne Akėjui. Dabar truputį nutolkime nuo epo. Arimas, arklys, arklas ir Arėjas (arijas). Dvidešimtame amžiuje Vakaruose buvo kuriama arijų rasė, dvasia, išmintis, valstybė ir valdžia, nes valdžią gavo iš Dievo. Bet juk Arėjo darbas yra pats sunkiausias. Tai ne dykaduoniavimas ar valdonavimas. Tada Rytuose pradėta skelbti, kad valdžia priklauso tiems, kas sunkiausiai dirba. Bet sužlugo abu skelbėjai ir jų visapasaulinės arijiškos valstybės, nes, pasirodo, Arėjo (arijo) išmintis jiems yra svetima ir nesuprantama. Jie nesuprato, kad Arėjas valdžią gavo iš Dievo už teisingumą, ko labiausiai trūko abiem skelbėjams.
Dieviškosios sūdžios sprendimo teisingumą patvirtina karštakošis Žvirblis-"perplėšė Sakalui gūžį". Prabaltų genties viduje, o tuo pačiu ir su Dievu atsiranda spręstinų problemų, kurios kyla iš jų ateities. Sėsli gentis turi tapti keliaujančia. Svarbiausieji šio istorinio laikotarpio momentai:
- Prabaltai gyveno kažkokioje teritorijoje.
- Pagrindinis jų užsiėmimas - žemdirbystė.
- Šalia prabaltų gyveno kitos gentys, su kuriomis kariaudavo.
Jų visuomenę sudarė du padaliniai: žemdirbiai-žemdirbiai ir žemdirbiai-kariai.
- Tarp padalinių iškyla teisingumo problema.
- Gentis pradeda klajoklinį gyvenimo būdą.
- Žemdirbiai-žemdirbiai saugoja genties turtą.
- Žemdirbiai-kariai saugoja žemdirbius-žemdirbius ir turtą.
- Į pagalbą prabaltų genčiai ateina Dievo siųstasis - tikėjimo reformatorius.
- Dievas pripažįsta - suteikia valdžią Arėjui.
■ Antrasis istorinis laikotarpis
"Žmogus norėjo nušauti Sakalą". Vietoj Pelės ir Žvirblio atsiranda žmogus. Tai liudija, kad juodviejų problema su Sakalu įvardijama kaip vieno vieno žmogaus. "Žmogus sutinka užsiūti Sakalui gūžį". Prabaltai gauna pilnesnį supratimą apie Dievą. "Prižada (penėti) maitinti mėsa ir alumi". Vadinasi, įvedama kruvinoji ir liejamoji auka, ženklinanti kaip klajoklių ir gyvulių augintojų gentį. Pati dievybė pasirinko tą, o ne kitą žmogų, kuris vadinamas kunigu. Kunigas yra tarpininkas tarp genties žmonių ir Dievo. Jeigu Sakalas yra dievybė ar Dievo siųstasis, tai žmogus "maitindamas" - aukodamas tapo tobulesnis už patį jį - "skrido ant Sakalo". "Čia gyvena manoji vyriausioji sesuo, ir jeigu ji nori mane pamatyti, tegul atiduoda žiedą". Tai vietovė ir jos dvasinis ženklas "žiedas" - visažinystė, kuri gali atsiliepti kaip dalia savo šeimininkui. Atsakymas buvo neigiamas, ir todėl skrido toliau. "Čia vidurinioji sesuo, ir tegul atiduoda rankšluostį". Antrosios vietovės dvasinis ženklas "rankšluostis" - kelias be kliūčių, taip pat ne žmogaus dalia. Jauniausioji sesuo atidavė dėžutę, kurioje buvo kariai. Molio lentelėse, kurias surado archeologai Tarpupyje, yra užrašyta, kad senovėje baltas žirgas ženklino baltosios genties karinę galybę, todėl ir sakome, kad prabaltai, atėję prie trečios jūros, gavo Vyčio ženklą, jūrą pavadino Baltija. Atkreipkime dėmesį į "gavo dėžutę". Jie, atėję prie Baltijos, negavo jokios dėžutės, o tik ši žemė ir jūra yra jų dalis - jų geno topas. "Žmogus, paleidęs iš dėžutės karius, nemokėjo suvaryti juos atgal" - tai reiškia, kad prabaltai (iki atėjimo prie Baltijos jūros) visiškai nekariavo su kitomis gentimis ir dėl to sunyko žvirblių - žemdirbių-karių padalinys. Įdomus skirtumas tarp žydų ir baltų: pirmieji savo dalį - Pažadėtąją žemę pasiėmė per prievartą ir kovą, antrieji atėjo per tuštumą į tuštumą, kurioje užmiršo karybą.
Antrosios dalies svarbesnieji istoriniai momentai:
- Vyksta tikėjimo reforma.
- Gentis paruošiama kelionei.
- Prabaltai - keliaujanti gentis, pagrindinis užsiėmimas - gyvulininkystė.
- Jie bando įsikurti prie dviejų jūrų - dvejose teritorijose, bet iš jų Įsikuria prie Baltijos jūros Kūrėjo žemėje (Kuržemyje) kaip nuo amžių jiems priklausančioje.
- Tauta paženklinama Vyčio ženklu.
- Šalia baltų negyveno jokios gentys, todėl nuo jūros išsklido į visas puses apsprendė daikto, reiškinio formą, tuo pačiu ir vietovės. Dvasinis įvardijimas yra aiškesnis, suprantamesnis ir ilgaamžiškesnis, lyginant su bet kokiu vardu. Todėl epe visos teritorijos yra pažymėtos dvasiniais ženklais: "Žiedas" - visažinystė, "rankšluostis"-kelias be kliūčių. Ir trečia, vardų nebuvimą galime paaiškinti tuo, kad senajame mūsų tikėjimo nebuvo mirusiųjų asmeninio kulto. Žmogus po mirties išlaikydavo savo vardą tol, kol jam buvo reikalinga gyvųjų pagalba, arba, kitais žodžiais tariant, kol jis iš mirusiųjų pasaulio pereidavo į bevardžių dvasių pasaulį. Tai tvirtina visa mūsų senoji tautosaka, kuri atsirado iki krikščionybės, nes ir mūsų kunigaikščių vardus sužinojome tik tada, kai buvo išversti kitų tautų užrašai apie mus.
Epas apie mūsų dvasią
"Pelė ir Žvirblis dirba lauką" - tai liudija, kad ši gentis yra sėslūs žemdirbiai ir, pagal Tacitą, labai darbštūs. Jie materialinių gėrybių gausumą, palyginti su kitomis gentimis, pasiekė ne vien savo darbštumu, bet ir sena bei aukšta žemdirbystės kultūra. Jeigu Kainas buvo žemdirbys ir daugiau nieko nepasakyta, tai Pelė su Žvirbliu, gyvendami tuo pačiu laiku (o gal ir anksčiau?), jau turėjo arklą ir akėčias. Todėl visai nenuostabu, kad kitos gentys į mus žiūrėjo kaip į žemdirbystės gėrybių aruodą. Jeigu jau perskaitėme SKGK, tai pajutome, kad kažkas išaugino neporinį grūdą, kažkur pagal išankstinį planą skraidino Žmogų ir vedžiojo jo sūnų. Ta neįvardyta asmenybė yra ne kas kitas, kaip pats Dievas, veikiantis per savo dvasinius vienetus. Gerai išnagrinėję šį liudijimą ir palyginę su visapasauline istorija, pastebime, kad redaktoriai prie jo nepridėjo nei vieno žodžio daugiau, nei mažiau, o tik išdėstė, kas vyko gentyje. Dabar pažiūrėsime į prabaltiškosios genties visuomeninę sąrangą.
"Žvirblis su Pele sutarė", kad pirmoji ars, o antrasis akės. Šis tvirtinimas leidžia daryti išvadą, kad gentyje nebuvo vieno žmogaus ar kokio nors visuomeninio padalinio (luomo) diktato, o tik genties susirinkimo (parlamento) nutarimas (aukščiausias įstatymas). Skaitytojas gali kartais suprasti žodį" nutarimą", kaip daugumos prievartą mažumai, bet tai būtų labai klaidinga. Sūduvoje dar iki dvidešimtojo amžiaus vidurio buvo paprotys pasitarti, kuris neturėjo prievartos ar įpareigojimų antrai ar dešimtai pusei, o tik buvo pagarsinama, kad jis taip darys. Susirinkimo nutarimas būdavo daugiaplanis, daugiareikšmis, daugiakryptis ir kitos tautos ar krypties žmogui buvo nesuprantamas. Todėl jie devintame amžiuje rašė, kad neturime nei karalių, nei įstatymų, o dvidešimtame sakė, kad trys lietuviai - tai penkios partijos. Bet iš šių jų pasakymų kai ką galime tvirtinti apie juos, kad jie visą laiką gyveno nedorybėje ir neteisybėje, todėl turėjo gyventi pagal įstatymus - prievartoje - nelaisvėje. Pelė ir Žvirblis, jų įvardijimas leidžia tvirtinti, kad prabaltiškoje gentyjebuvo du visuomeniniai padaliniai, ir Žvirblio padalinys egzistavo tik tada, kai išorinė prievarta buvo nukreipta į pačią gentį ar jos teritoriją. Žemdirbiai - kariai pasipildydavo iš žemdirbių-žemdirbių - tai yra iš Arėjų, ir senatvėje vėl jie tapdavo tik Arėjais. Tačiau laikas daro savo. Akėjai, gerai pažinodami kitų genčių vidines struktūras, įsigeidė savo padaliniui valdžios - diktato. Bet ar tam jie buvo subrendę? Tai visiškai nevykęs klausimas. Jis pagal baltišką redakciją turėtų atrodyti: ar Akėjai buvo visiškai praradę savo pasaulėžiūrą? Pasirodo, jie savo prigimtimi ir dvasia išliko nepakitę - po teismo nepuolė Pelės, bet Sakalui perplėšė gūžį. Galime iš šiandieną tvirtinti, kad tos svetimos pasaulėžiūros nuolat skverbiasi į baltų gentį, bet didelės įtakos neturi.
Teisiamojo santykis su teisėju
Iš pirmo žvilgsnio sūdžios pasirinkimas yra lyg ir nevykęs, nes Sakalo pagrindinis maistas yra pelės ir žvirbliai. Jeigu jiems būtinai reikėjo dieviškos sūdžios, tai, atrodo, galėjo pasirinkti karvelį ar lakštingalą. Bet taip neįvyko. Pasirodo, nei karvelis, nei lakštingala nieko nenutuokia apie žvirblio ir pelės gyvenimą, ir tai pabrėžia, o gal net reikalauja, kad teisėjas gerai pažintų teisiamąjį. Antra, teisėjas negali būti draugas, nes draugas už draugą galvą guldo, bet negali būti ir priešas. Taigi svarbiausia - teisėjas negali būti šališkas. Tokios nuostatos laikėsi mūsų senieji. Iš žvirblio ir sakalo santykių paaiškėja du skirtingi dalykai - tai žvirblio kerštas sakalui ir sakalo nekerštavimas žvirbliui. Reikia pasakyti, kad senojoje baltų tautosakoje, kuri liudija jų vidinį gyvenimą, niekur nėra keršto, o jeigu ir pasitaiko tokių atvejų, tai paprastai jie būna išoriniai, kaip kitų tautų ar kultūrų ženklas. Todėl buvo net bandyta įrodyti, kad žvirblis yra nebaltiškos ar mišrios giminės atstovas. Visapusiškai panagrinėjus, tokius tvirtinimus reikia atmesti, nes jeigu tikviena pelė atstovautų prabaltiškajai genčiai, jos kontaktas su kitomis gentimis ir kultūromis būtų neįmanomas ir jos buvimas taptų beprasmis. Taigi žvirblio kerštas sakalui liudija apie prabaltų sąlytį su kitomis kultūromis. Ir tai yra ne bereikšmis balastas, bet istorinė būtinybė, nukreipta iš genties vidaus į išorę. Sakalas prieš žvirblį nesigriebė jokio keršto, lyg to žvirblio ir nebūtų buvę. Toks įvykis "Mahabharatoje", "Iliadoje" ar kitame epe būtų pavirtęs į ištisą nesantaikos epochą, bet mes esame vaikų tauta - nustojo skaudėti, ir viską užmiršome. Net dvidešimtame amžiuje, prisigaudę kitų tautų svetimybių, mes išlikome savimi - neieškome ir nepriekaištaujame toms tautoms ir jų žmonėms, kurie vykdė mūsų tautos genocidą. O kitos tautos, ypač pietiečiai, stengiasi kerštu užgydyti savo žaizdas ir skriaudas. Dar kartą grįžkime j teismą. Kodėl sakalas grūdą priteisė pelei? Mes sakėme, kad taip buvo nuspręsta todėl, kad pelė teisi, bet nieko nepaaiškinome. O aiškintis būtinai reikia. Pelė yra žemdirbys, ir ji savo prigimtimi bei gyvenimo būdu skiriasi nuo kario, amatininko, prekybininko ir visų kitų. Medžiotojas, amatininkas ar prekybininkas, pamatęs laimikį, nedelsdamas, nesvarstydamas ir nesigilindamas, kas teisus ar neteisus, turi staigiai veikti ar siekti. Žemdirbys, rudenį ar pavasarį pasėjęs grūdą, turi laukti rudens. Ir jeigu jo atsargos sparčiai mažėja, jis mažina dienos davinį ir kantriai laukia pjūties, viską tiksliai skaičiuodamas. Jam nepadės nei karingumas, nei apgaulė, nei vilionės, nei gąsdinimas, nei melas, nei kitos neteisingos gudrybės - jis turi būti pastovus, bebaimis, teisingas, darbštus ir tikslus. Visas žemdirbio - žemdirbio dvasines ir išminties tobulybes įvardijome jo teisingumu, už ką jis gavo neporinį grūdą - valdžią. Epe dingsta Pelė ir Žvirblis, o prieš Sakalą pasirodo tik Žmogus su šaudykle rankose. Šis Žmogus yra Pelės ir Žvirblio atsvaras - tai yra visa prabai tiškoji gentis. Kaip tai gali būti? Juk kaltas tik žvirblis, bet ne pelė. Taip yra visose nebaltiškose gentyse ir tautose, kai kaltas sūnus, o tėvas ir kiti šeimos nariai nekalti. Visai kitaip prabaltiškoje ir šiandieninėje baltiškoje tautoje. "Už vieną muštą - dešimt nemuštų" arba "Viena apsišikusi karvė visą bandą pagadina" - tai reiškia, kad sūnaus kaltė, klaida ar skola tuo pačiu yra tėvo ar visos šeimos. O jeigu kalta šeima, tai ir giminė, o jeigu giminė - tai ir gentis, ir tauta. Štai kodėl vietoj Pelės ir Žvirblio stovi prieš sakalą žmogus su šaudykle rankose.Sakalas su žmogumi sudaro sandėrį, kad pastarasis susiūtų gūžį. Sutarta - Žmogus yra baltų (prabaltų) atstovas, ir jis už gūžio susiuvimą nereikalauja jokio atlyginimo. Aišku, jeigu niekas nereikalauja, tai niekas ir nesiūlo - nei materialinio, nei dvasinio atlyginimo. O visose gentyse (ir indoeuropietiškose) yra nepajudinamas įstatymas: jeigu aš tau, tai ką už tai man? Gal vienintelė išimtis visų tautosakų ir vienintelė vieta visoje "Mahabharatoje", kai pradeda judėti visos dangaus galybės nuo Šešos pasninko, maldos ir aukos. Brahmos paklaustas, ko jis už tai nori, pastarasis atsakė, kad nieko nenorįs. Galėtume tvirtinti, kad Šeša buvo prabaltas, bet tuo galima užsitraukti visos Azijos rūstybę. Toliau visiškai pagrįstai galima įrodyti, kad upė Šešupė yra įamžinta žalčio Šešos vardu, o be to, kronikininkai pažymėjo, kad kiekvieno balto namai - tai žalčių knibždėlynas.
Vis dėlto pažvelkime nors keliais sakiniais į šią baltišką (prabaltišką) filosofinę nuostatą.Pirmiausia jie turėjo tokią sampratą, kad viskas eina nuo Dievo, ir eina į Dievą, todėl sandėris ir darbas yra vykdomas Dievuje (tarpininkaujant Dievui). Už tai niekas nesunyksta, nepasimeta ir gausiai auga "žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta". Antra - žmogus, atsiėmęs savo atlyginimą, daugiau nieko neturi, tik tą atlyginimą, o tam, kuris neatsiėmė, nuolat auga procentai, arba, tiksliau sakant, jis nuolat yra dieviškoje apyvartoje. Taigi iš pirmo žvilgsnio toks vaikiškas nesirūpinimas savo atlyginimu už atliktą darbą turi daug gilesnį dieviškos ir žmogiškos esmės pažinimą. Todėl ir toliau Žmogus nieko nereikalauja iš Sakalo už trimetį penėjimą ir girdymą.
Žodį "maitino" atvertėme į tiesioginio žodžio ženklą - "aukojo". Reikia manyti, kad prabaltai iki susitikimo su Sakalu kruvinos ir liejamos aukos neaukojo, nes pabrėžtinai reikalaujama vykdyti nuo susitikimo momento. Tada kyla klausimas, ar prabaltai aplamai aukojo auką, o jeigu aukojo, tai kokią? Mes žinome iš epo pradžios, kad jie buvo žemdirbiai, ir tai, kad jie išėjo ieškoti ne teisėjo, o sūdžios (dieviškojo). Tai reiškia, kad pažinojo Dievą ir turėjo būtinai aukoti auką. O kadangi buvo žemdirbiai, tai auka turėjo būti duonos, nes žemdirbys Kainas aukojo žemdirbystės derliaus auką - duonos auką. Todėl nedvejodami tvirtiname, kad prabaltai iki Sakalo atėjimo aukojo duonos auką. Tik reikia perspėti iš anksto, kad senoji prabaltų duonos auka skyrėsi nuo šiandieninės mūsų duonos aukos, kurią įsteigė Žilvinas ir Kristus. Sakalo įsteigtoji kraujo ir liejamoji auka susišaukia su Abelio ir Kaino laikais. Skirtumas tik tas, kad ji į žydus atėjo per Abelio ir Kaino tragediją, o į baltus per genties ir Dievo artimesnį kontaktą. Apie aukos ir jos formų keitimo būtinumą kalbėsime vėliau, kai nagrinėsime EŽK (Eglė žalčių karalienė). Dabar reikia atsakyti, kas žmones išmokė aukoti auką. Pradžios knygoje nėra nurodyta, iš kur Abelis išmoko aukoti avinėlį, o Kainas žemės derliaus auką - duonos auką. Ir vis dėlto nedrįstame tvirtinti, kad tai saviveikla - savavališkas aktas. Iš tikrųjų iš SKGK teksto sužinome, kad aukos turinį ir formą nustatė pats Dievas, o taip pat kokią auką ir kada keisti kita. Todėl sakome drąsiai ir tvirtai, kad vargas toms tautoms, kurios nepažįsta Dievo ir jo kūrybinės sąrangos, ir jo menkiausias krustelėjimas joms baigiasi siaubingiausiomis tragedijomis.
"Trejus metus maitino ir girdė Sakalą". Treji metai - tai nereiškia trejų metų, bet nusako pilną, užbaigtą, darnią dvasinę būklę. Šiuo atveju žmogus tapo lengvesnis už bet kurią Sakalo plunksną, nekaltas, skaidrus, tyras, be nuodėmės. "Skrido ant Sakalo" - vadinasi, jis buvo tobulesnis ir galingesnis už Sakalą, todėl pastarasis jam patarnavo. Skrendant Žmogus buvo toliau nuo žemės, virš" Sakalo. Tai byloja, kad jis buvo nesusijęs nei su Žeme, nei su Jos žmonėmis, o pati Dievybė buvo susijusi su Žeme savo misija surasti Žmogui, Jo tautai dalią. Ir įsitikinome, kad kai jis gavo dėžutę, toliau mynė molį vienas. Tai tokia yra Dieviškoji kūrybinė sąranga, ir kaip mes ją beįvardytumėme, kaip mes bepriimtumėme savo jausmais ir protu, ji yra nekintanti. Tyrinėjant Sakalo misiją, galima nustatyti dvi jo veiklos funkcijas: pirmoji senojo tikėjimo reformacija ir antroji - žmogaus - tautos dalies suradimas. Apie pirmą jo veiklos funkciją esame kalbėję, kad vietoj derliaus vaisių-duonos aukos buvo įvesta kraujo ir liejamoji auka. Bet nebūkime naivūs ir negalvokime, kad Sakalas vienu metu atliko mechaninę ir dvasinę tikėjimo reformą. Jeigu krikščionybė savo mechanine puse į mūsų tautą ėjo nuo 997 iki 1520 metų, dvasine nepakeitė mūsų tautos gelmės ligi šios dienos. To ir Sakalas negalėjo padaryti. Mes matome, kad prabaltų pasaulėžiūra yra ta pati kaip ir šiandieną baltų. Todėl tvirtiname, kad, nepriklausomai nuo tikėjimo išviršinės ir vidinės struktūros, mūsų dvasinė gelmė - pasaulėžiūra yra nepajudinama. Dabar mums šiek tiek paaiškės, ką Sakalas atliko mūsų gentyje savo pirmos funkcijos metu. Jis sėslią gentį paruošė būti keliaujančia, vietoj žemdirbystės sukūrė gyvulininkystę, vietoj duonos aukos įvedė kraujo auką. Svarbiausia - jis išvedė prabaltus prie Baltijos jūros. Čia ir visa esmė, kad jam nereikėjo 500 metų įgyvendinti reformą, nes, pasakius "jau einam", viskas vyksta savaime. Tai tiesioginis Dievo įsikišimas, ir mūsų tautoje šie du ženklai turi antraeilį savo veikimo atspindį. Viena iš įdomesnių problemų - tai senųjų dvasių palikimas senuosiuose namuose. Prabaltai pasiruošė į žygį ir žengė pirmąjį žingsnį prie Baltijos jūros į Kuržemį be karių - Akėjų, be artojų - Arėjų ir be senojo tikėjimo - duonos aukos. Ar yra būtina palikti senąsias dvasias senuosiuose namuose? Taip, tai būtinybė, nes senosios su naujosiomis gimdo slibinus. Todėl ir žydai, išėję iš Egipto vergovės, nė vienas neįėjo į Pažadėtąją žemę ir neįnešė vergovės viruso. Skirtumas tarp žydų ir baltų galbūt yra tas, kad netgi pats žydų vadas - Mozė negalėjo įkelti kojos į Pažadėtąją žemę, o štai Žmogus jauniausiosios Sakalo sesers namuose pats savo rankose laikė dėžutę. Ir tai reiškia, kad prabaltiškoji pasaulėžiūra yra gyvybinga ir nekintanti, arba, kitais žodžiais tariant, yra saugojama pačio Dievo. Šios kelionės metu nubiro tik vietinės reikšmės dvasios, kurios atliko savo pareigą, o toliau jos buvo nereikalingos ir tik trukdė. Dar kartą sugrįžkime prie Žmogaus ir Sakalo. "Žmogus skrido ant Sakalo" ir "Žmogus ėjo per mišką pėsčiomis namo". Sakėme, kad Sakalas buvo Žmogaus tobulumo priežastis, nes ant jo skrido. Kitų tautų kultūrose ir pasaulėžiūrose bet koks tobulumas ar intelektualinis pasiekimas yra kaip tikslas, kaip riba, ir tampa nepajudinamu įstatymu, kurio griežtai laikosi pati asmenybė ir verčia likusius laikytis kaip didžiausios vertybės, ir bet koks pasikėsinimas į ją virsta tragedija. Visiškai kitokia baltiškoji tobulybės esmės samprata. Jie sako, kad bet koks kelyje nepajudinamas įstatymas - riba - aukščiausias pasiekimas -aukščiausia vertybė yra kliūtis tobulėjimui. Dar viena skirtinga baltų ir kitų tautų tobulybės samprata. Žmogus, skrisdamas ant Sakalo, įrodo savo tobulumą, bet, paleidęs iš dėžutės karius, nesugeba jų valdyti ir suvaryti atgal. Šis ženklas rodo, kad bet koks balto tobulumas jo nesutapatina su Dievu. Jis netampa visažinis, visagalis, lyginant su kitais žmonėmis - jis nesudievinamas. Kitose tautose žmogaus tobulumas išpučiamas, padidinamas, pridedama jam tai, ko jis neturi, nuslepiami jo netobulumai, suteikiami didžiuliai įgaliojimai -sudievinamas ir net garbinamas. Vėliau, kai įsitikinama, kad jis kažko negali, tada jį išvelka į šiukšlyną. Priartėjome prie žmogaus ir Kauliaus sandėrio. Jau pradžioje sakėme, kad kitos indoeuropietiškos gentys, gyvenančios šalia baltų, labai akylai stebėjo jų gyvenimą. Kaulius žinojo, kad Žmogus turi dėžutę, koks jos turinys ir ką galima nuveikti. Žinojo, kad namuose turi sūnų, ko Žmogus pats nežinojo, ir tai, kad dėžutė yra Žmogaus ir jo palikuonių dalia, kad Žmogus neleis dėžutės kariams kautis Kauliaus labui, kad jo visa viltis yra Žmogaus sūnus. Jis dar žinojo, kad baltų tėvai gali laužyti vaikų sandėrius - bet tik ligi trečiojo karto, o vaikai negali laužyti tų sandėrių, kurie buvo padaryti tėvų be jų. Kaulius labai daug žinojo apie baltus ir, pasitikėdamas savo gudrumu, bandė įsigyti dėžutę. Bet, pasirodo, užtenka nežinoti vieno mažmožio, kad viskas nueitų šuniui ant uodegos.Ir taip...
Duoto žodžio, sutarties laužymas.
Baltas žinojo, kad jo sudarytą sutartį ar duotą žodį įteisindavo ne kas kitas, kaip pats Dievas. Jis,sulaužęs duotą žodį, buvo atsakingas ne prieš sutarėją, o prieš Dievą ir pasekmių negalėjo išvengti. Kitose gentyse duoto žodžio laužytojas buvo atsakingas tik prieš sutarėją. Ir jeigu jis išvengdavo susitikimo - išvengdavo ir atsilyginimo už skriaudą (taip pat jie mano iki šiol), nes nesugeba pasekmės susieti su laužymu. Turbūt daugelis norėtų papriekaištauti Žmogui, kodėl jis taip neapdairiai sudarė sutartį su Kauliumi? O atsitiko taip. Žmogus, sudarydamas sutartį, rėmėsi dviem nerašytais įstatymais: pirmas "Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą" (tai didžiausias pasaulio stebuklas, koks tikyra buvęs) ir antras - "Nedoras žodelis - sulūžęs tiltelis". Reikia pasiaiškinti "nedorą žodelį". Šių dviejų žodžių reikšmė ženklina melą, viliojimą, gąsdinimą, kai yra slepiama tikroji mintis. Baltai bet kokį sutarimą, žodžio davimą suprato, kad jis yra sudarytas iš dviejų dalių - tai iš žodžio ir iš širdies arba iš žodžio ir minties. Ir jeigu kurio nors sutarėjo žodis nesutapo su širdimi, toks sandėris (žodis) buvo "nedoras žodelis - sulūžęs tiltelis" - reiškia, nepasieksi tikslo. Pasirodo, Kaulius ir šito nežinojo.Taigi, Kaulius buvo tik gudruolis, bet neišmintingas. Žmogaus sūnaus visų kelionių priežastis buvo dėžutė, kurioje yra kariuomenė. Žmogus - kunigas, ir todėl Žmogaus sūnus jo žodį vykdo neprieštaraudamas. Jis išeina mokytis pas tą, kuris moka karius suvaryti į dėžutę. Žmogaus sūnus bus kariūnas - kunigaikštis, nes jam šį titulą ir pareigas suteikė kunigas. Taigi, visi mūsų kunigaikščiai gaudavo titulą ir pareigas iš Dievo ir žmogaus tarpininko - tautos kunigo. Žmogaus sūnus išėjo ieškoti Kauliaus. Kadangi žmogus suprato realią nebaltiškų genčių grėsmę, todėl nelaužė duoto žodžio ir išleido sūnų pas Kaulių. Tačiau pati Dievybė neleido Sūnui susitikti su Kauliumi tol, kol jis neaplankė trijų Motinų, t.y. viso baltiškojo pasaulio. Žuvų Motina -mirusiųjų, praeities pasaulis. Žvėrių Motina - dvasių, ateities pasaulis ir Paukščių Motina - dvasių ateities pasaulis. Tai buvo pirmasis būsimam kunigaikščiui keliamas reikalavimas - pažinti save ir savo tautą: trinarį baltų pasaulį, susidedantį iš autonominių pasaulių. Sūnaus vaikščiojimas per tris pasaulius atskleidžia vieną istorinį melą, kur tvirtinama, kad baltai po mirties gyvena tą patį gyvenimą kaip ir gyvieji - puotauja, medžioja ir su priešais kovoja. Pirma, jeigu gyvųjų pasaulį ženklina žvėris, o mirusiųjų - žuvis, tai kaip nėra tapatumo tarp ženklų, taip nėra tapatumo tarp buvimo būdo. Antra, jeigu nei Motinos, nei jų vaikai nepažįsta Kauliaus pasaulio, tai kaip po mirties gali su jais kariauti? Tokių neteisingų liudijimų yra ir daugiau. Viena is" įdomiausių epo vietų - tai Paukščių Motinos nežinojimas apie Kauliaus pasaulį ir jos aiškinimas Žmogaus sūnui, ką reikia daryti susitikus su Kauliaus dukromis. Išties įdomus visatos supratimas. Pasirodo, kad baltams viskas, kas tik yra /atsiranda/, egzistuoja pagal įstatymus. Jie nepripažino absoliučių paslapčių ir stebuklų - atsiradimo ir vykimo negalimu būdu. Todėl viskas, kas yra, baltams buvo paaiškinama ir suprantama. Žuvų Motina, sukvietusi žuvis, teiravosi, ar šios nežino, kur gyvena senis Kaulius. Kaip tai gali būti, paklaustų slavas ar germanas: "Nejaugi valdovė kvailesnė už savo pavaldinius?" O jie klaustų todėl, kad jų valdovas visoje gentyje, tautoje ar valstybėje laikomas išmintingiausiu. Jie visi klausia, o jis atsako, jis vienas kalba, o visi klauso /daro/. Baltų gentyje yra atvirkščiai: kiekvienas žmogus turi savo išmintį ir kiekvienu momentu yra pasiruošęs padėti kitam, todėl valdovui tereikia tik mokėti pasinaudoti jų išmintimi. Taip Žmogaus sūnaus akivaizdoje Motinos ir darė. Taigi baltų trinaryje pasaulyje valdovui nėra reikalo kontroliuoti pavaldinių išminties, ieškoti, ar nėra už jį išmintingesnio; nėra reikalo pavaldiniams kontroliuoti savo valdovo, ar jis nenukvailėjo. Reikia pastebėti, kad baltų epas SKGK skelbia ne tik žmogaus teisių ir laisvių autonomiją, bet ir kiekvienos tautos bei kultūros. Žmogus yra pagrindinis savo tautos kultūros nešėjas, todėl, jeigu pažeidžiamos jo teisės ir laisvės, tuo pačiu pažeidžiamos visos tautos. Ir atvirkščiai: jei pažeidžiama tautos, tai ir visų žmonių - šitai tvirtina mūsų tautos epas ne vieną tūkstantį metų. Dar vienas įdomesnis ženklas - tai baltų požiūris į mergaičių gimimo eiliškumą šeimoje - "paimk jauniausios plunksnas". Kiek teko nagrinėti lietuvišką tautosaką, kurioje nurodytas seserų ar dukrų gimimo eiliškumas, visada viena nuo kitos skiriasi savo galimybėmis ateityje. Vyriausioji yra nepralenkiama savo vidiniais turtais, ir jos dvasinis aktyvas yra galingesnis už bet kokio vyro aktyvą. Todėl kartais mažų galimybių vyras su vyriausia gali nugyventi labai gražų gyvenimą. Viduriniosios galimybės yra tokios pačios, kaip ir jos vyro. Jauniausioji yra tuštybių tuštybė, bet joje gali pasireikšti visas vyro aktyvas, kas yra neįmanoma su vyriausia. Tačiau jauniausiajai, neduokDieve, apykvaišį vyrą - tada visas gyvenimas panašus į nesąmonę. Šis požiūris į dukras ir seseris ateina iš pačios dievybės (EŽK) ir galioja ne tik baltams, bet ir visai visatai. Todėl ir Žmogaus sūnus turėjo paimti jauniausios plunksnos, kad ateityje išliktų savimi.
Mergelė - gulbė sūnui nurodė slenkstį, kurį peržengęs būtų žuvęs ar patekęs į nepageidautiną padėtį. Slenkstis - tai skirtingų pasaulių, kultūrų, tikėjimų, kalbų, mąstymo sistemų ir papročių skiriamoji riba, kurios negalima peržengti, nes imti svetimą kaip savo yra nusikaltimas. Todėl žmogus, svetimame pasaulyje pasikliaudamas savąja ir pamėgdžiodamas svetimąją, sukuria siaubingo dydžio slibiną, kurį pavadina labai gražiu vardu - tarptautinė problema. Mergelės patarimas byloja, kad išminties yra kiekvienoje tautoje ir pasaulėžiūroje, o svajojimas įkurti pasaulyje vieną valstybę, sudaryti vieną tautą, kalbą ar tikėjimą kaip galutinį užbaigtą dalyką yra beprasmybė. Jungtis į vieną yra būtinybė kaip vyrui su moterimi ir subyrėti į daugelį taip pat būtinybė - kaip į vaikus. Taigi vyras visada išlieka savimi savo sūnuose, o moteris - mergaitėse. Pirmiausia Kaulius reikalavo, kad Žmogaus sūnus išsemtų jūrą ir parneštų žuvų. Šiuos žodžius atvertę į tiesioginį ženklą, sakome, kad tai mirusiųjų pasaulis, praeities istorija. Sūnus turėjo gerai susipažinti su Kauliaus praeitimi - istorija, nes ir V. Kudirka sako: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia". Sis reikalavimas kitose tautose buvo keliamas ne tik jų vadovams, bet ir paprastiems gyventojams. Mūsų tautoje tokios statistinės istorijos nebuvo, nes nebuvo mirusiųjų kulto. Antras darbas. Reikėjo iškirsti mišką, suarti, pasėti, užauginti, iškulti ir, iškepus pyragą, pateikti Kauliui. "Kirsti mišką" - daryti prievartą, o "pyragas" - dovana, reiškia su prievarta imti dovaną, tai yra duoklę. Pasirodo, baltams ir šis dalykas buvo nežinomas, nes jų viduje nebuvo nuolatinės kariuomenės, kurios išlaikymui reikalinga duoklė.
Trečias darbas. Reikėjo išmankštinti žirgą. Tai reiškia, kad Žmogaus sūnus turėjo vadovauti Kauliaus armijoms. Armija - tai valstybės egzistavimo ženklas. Ir šį darbą sūnus atliko labai gerai. Šie trys darbai ženklina baltų valstybinį trūkumą, dėl ko galėjo išnykti ir visa tauta. Tik į baltų gyvenimą tiesiogiai įsikišus pačiai dievybei, tokia grėsmė buvo likviduota. Žmogaus Sūnus pas Kaulių nedirbo jokio darbo, o už jį viską atliko Mergelė - gulbė. Ką ženklina toks liudijimas? Mes jau anksčiau aiškinomės ir tvirtinome, kad įsilieti į svetimą kultūrą ir būti jos lygiateisiu piliečiu yra neįmanomas dalykas. Galima pamėgdžioti, vaidinti, net įsitikinti, kad esi grynuolis, bet tai reiškia ne daugiau kaip būti nevykusiu juokdariu. Todėl Žmogaus sūnus negalėjo kontaktuoti su Kauliaus praeities pasauliu, surinkti duoklę iš jo gyventojų ir komanduoti jo armijoms, o visa tai jis įvykdė per savo būsimą žmoną. Šis pavyzdys mums paaiškina tą mūsų vėlyvą krikščionybės priėmimą, jos sunkų įsiliejimą į mūsų gyvenimą. Ir kai dvidešimtame amžiuje prie klausyklos išgirsti nuodėmklausio ginčą su senyvu žmogumi (kuris gal pyktelėjęs ir priekurtis), tvirtinančiu: "Tai kas, kad tau ne nuodėmė, bet man tai nuodėmė", tada supranti, iš kur tos nemarios šaknys ateina ir kokią reikšmę turi tautai. Visi kauliai, gyvenantys šalia mūsų, visais laikais save aukštino, o į mus žiūrėjo kaip į molio gabalą, iš kurio galima nulipinti pageidaujamą daiktą. Tačiau pasirodo, kad jie labai prastai pažįsta Dievą ir jo kūrybinės sąrangos įstatymus: nežinojo sandėrio dvikryptiškumo (mes jau aiškinomės), neišmanė kraujo - giminystės ryšio. Ryte pats ateina kelti jaunuosius, o dukros seilės atsiliepia prie lovos, kad jau kelia, nesuprato, kad už darnos skaičiaus trys yra nedarnos skaičius keturi - po trijų kartų vijo, ketvirtą kartą pats Kaulius šoko vytis jaunuosius. Taigi epe Kaulius tik gudruolis, bet ne išmintingasis. Mums gali kilti klausimas, ar taip bus visą laiką? Paskutinės epo eilutės sako, kad Kaulius labai perpykęs užkeikė dukrą trejus metus plaukioti ežere, bet ši po trejų metų susituokia su Žmogaus sūnumi ir laimingai gyvena. Tai epo žodžių, bet ne minties pabaiga.Po visų klausimų ir atsakymų lieka tik vienas klausimas: kam viso šito reikėjo? Visų tautų kauliai savo tautose yra išmintingiausi, nes iš išmintingųjų tarpo išrinkti. Jiems žmonės suteikė visus įgaliojimus, todėl jais tiki ir jų klauso. Visi kauliai valdo jėga, prievarta ir gudrybėmis, bet ne teisingumu. Jie nepažįsta Dievo ir todėl jo neklauso, o klauso tik už save stipresnio, kurio bijo. Žmogaus sūnus yra galingiausias iš visų pasaulio valdovų, nes turi dėžutę, kurioje yra nesuskaičiuojama kariuomenė - jis nenugalimas. Sūnus valdovas nepanašus į Kaulių valdovą, nes jis žmonių nerinktas, o juo tapo iš Dievo už teisingumą. Kaulius susitaikė su savo pralaimėjimu, ir Žmogaus sūnus tapo jo žentu. Pasaulio tautos galės susipažinti su baltų tauta per Žmogaus sūnų, Mergelę - gulbę ir Kaulių. Kam reikalingi kitų tautų kontaktai su baltais? Atsakymas labai trumpas: kad jie atiduotų visa tai, ko jos neturi, kad sunaikintų jų neapykantą, bet ne žmogų, kad visus supažindintų su Dievu, kuris glosto, bet nebaudžia ir nekankina.
Albinas Kurtinaitis ( "Baltasis žodis" 1993 m.)