Marijampolės seniausieji paminklai





Vieta, kurioje stovėjo senojo tikėjimo šventykla




                                             Dvasinės veiklos pėdsakai    

          
                                                          
                                                          
       
  Atokiau nuo Šešupės, per Narto kaimą, eina šventtakis, jungiantis Dzingiškės kalną (Kunigo Dvarą) su Šešupės ir Jevonio santaka (kunigo krikštykla). Beje, kunigo krikštyklos vietoje dabar miesto parkas. Jevonyje buvo dvylika krikštijimo akmenų, iš jų du čia pat guli po liepomis ant Šešupės kranto. Kiti, atrodo, susprogdinti ir išvežti į statybas. Krikštykla buvo ant Jevonio kairiojo kranto – užėmė slėnį iki dabartinės mokyklos teritorijos. Iš krikštyklos pietvakarinio kampo prasideda dvylikos metrų pločio šventtakis į buvusį kunigo kalnelį, kuris dabar nukastas (toje vietoje pastatyta mokykla). Ant kalnelio stovėjo trys stulpai – Dievo Trejybės ženklas. Ten pat ir krėslas kunigui ir nauji drabužiai. Senus drabužius sudegindavo, apvilkdavo naujais ir įteikdavo labai menkas regalijas. Iš čia kunigas buvo vedamas į svetainę – susitikti su visais dvasinin­kais, kurie nedalyvavo krikšto apeigose. Kur svetainės būta, nežino­ma, paieškas trukdo miesto pastatai. Bet anksčiau ar vėliau svetainės vieta bus surasta. Nuo krikštyklos ir kunigo kalnelio į pietų pusę (kur dabar kunigų seminarija, bažnyčia ir teatras) yra tanki šventų vietų ir šventtakių raizgalynė. Jų paskirtis netyrinėta. Tiesa, tarp dabartinės bažnyčios ir dabartinės kunigų seminarijos yra vienas šventtakis ne iš Pirmojo Dvaro laikotarpio; tai Trečiojo Dvaro šventtakis, jungiantis Kaukakalnį (Alvitą) ir Daukšius, tiksliau Sūduvos krivijos centrą su Grįžulo Ra­tais… 
Pirmojo Dvaro metu kunigas neturėjo nuolatinės vietos susiti­kimui su Dievu. Kiekvieną kartą toks susitikimas vyko kitoje vietoje, pagal Dievo nurodymą. Nurodoma buvo ne tik vieta, bet ir laikas, per kurį vienuoliai privalėjo suspėti paruošti vietą, pažymėti vietos ribą tvorele ar kitais regimais ženklais, pastatyti ataušimo namelį, atvesti šventtakį, pastatyti sargybą. Vieta, kurioje vykdavo kunigo susitikimas su Dievu, po susitikimo būdavo įvardijama taip: pridedama prie bu­vusio tikrinio ar bendrinio žodžio „švent(a)”, pvz.: Šventupė, Šventa-kalnis, Šventaragis, Šventragis ir t. t. Nors Antrojo ir Trečiojo Dvaro metu tokios nuolatinės susitikimų vietos jau buvo, tačiau susitikimai ten vyko retai.