Klaidas taisyti būtina

                                   
     
    

                                            

       Ar galioja šiandien romėnų moralinė ir teisinė nuostata: „Visi, gyvenantys už 

Imperijos ribų, yra laukiniai, barbarai – mėšlas“? Panašus ir žydų požiūris: „Visi,

neišpažįstantys judaizmo, yra pagonys, stabmeldžiai – bedieviai.“ Žydų įsitikinimą

perėmė krikščionys ir visus kitatikius vadino pagonimis, stabmeldžiais, klaidatikiais,

netikėliais ir pan. Kadangi tikėjimo pagrindas yra kalba, todėl pagonių kalba tapo

„lingua barbara barbarisimmi“ . Kalbėti ja yra aplinkinių įžeidimas, o kalbėtojas -

tiesiog nusikaltėlis. Taip XIX amžiuje buvo įsitikinęs ir mūsų tautos didysis varpininkas

Kudirkų Vincukas, kai, pervažiavus Šešupę, bendramokslis Basanavičių Jonas

lietuviškai uždainavo „Du broliukai“.... Vincukas iš gėdos būtų sudegęs, kad jam reikia

važiuoti su šitais „chamais“, kalbančiais ir dainuojančiais lietuviškai.

1547 metais pasirodė pirmoji lietuviška knyga, bet per 300 metų savęs, kaip tautos,

pažinimas neprogresavo, tautinė savimonė beveik nepakito. 1864 metais buvo

uždrausta lietuviškai rašyti, spausdinti, o mokyklose ir kalbėti. Šis draudimas skatino

pažinti save. Privertė nuskinti tą obuolį, kuris buvo uždraustas.Ir pradėjome: rašėme

nemokėdami, vertėme iš kitų kalbų nesuprasdami, savo tautą tempėme ir dabar

tempiame ant kitų tautų istorinio ir dvasinio kurpalio, neatsižvelgdami į savo gyvąją

kalbą, tautosaką, kaimyninių tautų senuosius raštus.

Lietuvos Respublikos Konstitucija – pagrindinis tautos ir valstybės vertybių saugotojas.

Konstitucijos keturioliktas straipsnis teigia, kad valstybės kalba yra lietuvių kalba. Tad

šią tautos tūkstantmečių vertybę nuo bet kokių klaidų saugoja Lietuvos Respublikos

Konstitucija ir valstybės įstatymai.

                         
                          ............................................................................................................................................................

    Didysis kunigaikštis, didžioji kunigaikštystė ar karalius, karalystė?


Lietuvių tautosakoje visada sakoma karalystė, karaliauti, karališkas, karalius, karalienė,

karalaitis, karalaitė ir t.t. Bet nėra pasakymų didysis kunigaikštis ar didžioji

kunigaikštienė, o jų vaikai neįvardijami jokiu bendrašakniu žodžiu. Tad galime teigti,

kad didysis  kunigaikštis ir didžioji kunigaikštienė – ne mūsų tautos įvardijimai. Mūsų

tautos ir valstybės aukščiausias administracinis titulas – karalius. Pavyzdžiui, „Eglė

žalčių karalienė“, bet ne „Eglė žalčių didžioji kunigaikštienė“.

Žodžiai „kunigaikštis“ ir „kunigaikštystė“ sietini su reikšmėmis „dalinis“ ar „dalis“ :

kunigaikštis - genties tautos, valstybės, karalystės ar imperijos dalinis valdovas,

kunigaikštystė – dalis žemės ploto. Kokį žodį prieš kunigaikštį ar kunigaikštystę

bepridėtume (aukščiausias, didis, didysis (didžioji), galingiausias (galingoji),

kilmingiausias), pamatinės reikšmės – „dalinis“, „dalis“ – išliks.

Lietuvių kalboje yra daugiau nei 130 žodžių su šaknimi „kar“, susijusių su pagrindiniu

žodžiu „karalius“ („Lietuvių kalbos žodynas“, V tomas. Vilnius, 1959) . Tai daiktavardžiai,

veiksmažodžiai  ir būdvardžiai. Jokia kita indoeuropietiška kalba neturi tokios žodžių

gausos su šaknimi „kar“ – šios šaknies, sietinos su karaliumi, nėra ir sanskrito kalboje.

Tai reiškia, kad šių visų žodžių  gimtinė – mūsų tauta.

Mes sakome: „Ūkininkas ūkininkauja ūkyje“, „Mokytojas mokytojauja mokykloje“,

„Karalius karaliauja karalystėje.“ O ką veikė karalius Mindaugas dešimtį metų?

Jokiame mūsų istorijos veikale, mokykliniame vadovėlyje nėra žodžių „karaliavo

karalystėje“. Vadinasi, jis nekaraliavo, nes nebuvo karalystės. Tai kodėl mes jį vadiname

karaliumi? Kas per painiava? Iš „Bychovco  kronikos“ rankraščio 15 puslapio („Chronika

Bychovca“.  Maskva, 1966 ) : „i osenju bil ubit velikij kniaz litovskij Mindovg...“ Vertėjams

iš slavų kalbų, žinoma, Mindaugas niekada nebuvo karalius ir nekaraliavo, nes nebuvo

karalystės. Jiems tik aišku, kad Mindaugas galėjo būti kažkokios neįvardintos karalystės

 ar imperijos dalinis valdovas: „velikij kniaz“ – „didysis kunigaikštis“.

Kitas dokumentas – 1254 metų paties karaliaus Mindaugo raštas vyskupui Kristijonui

( raštas publikuotas leidinyje „Gedimino laiškai“, Vilnius, 1966 ). Ten sakoma: „Mendowe,

dei gratia rex Lettowiae...“ („Mindaugas, dievo malone Lietuvos karalius ...“). Iš to

paties rašto: „quem consicrari postulavimus in episcopum regni nostrum...“ („pasiūlėme

jį (vyskupą Kristijoną – aut.) įšvęsti mūsų karalystės vyskupu...“).

Pagal karaliaus Mindaugo raštą: „Mindaugas < ... > karalius“ „mūsų (lietuvių – aut.)

karalystės“.

Vadinasi, Mindaugas karaliavo mūsų karalystėje. Du dokumentai apie tą patį laiką, tą

patį žmogų ir tą pačią šalį. Todėl sakome: „velikij kniaz Mindovg“ yra „Mindowe ... rex...“,

t.y. „karalius Mindaugas“. Slavišką „velikij kniaz“ į lietuvių kalbą reikia versti žodžiu

„karalius“, bet jokiu būdu ne pažodiniu pasakymu „didysis kunigaikštis“ nei lotynišku

magnus dux.


                                               

      Atidžiau perskaitykime Gedimino laiškus ir laiškus Gediminui


           (1322) Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII.


„ ... Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum rex etc.“ – „Gediminas lietuvių

ir daugelio rusų karalius ir t.t.“

Gediminas - karalius (pats patvirtina savo titulą).

Iš to paties laiško: „Item praedecessor noster, rex Viten ...“ – „Taip pat mūsų

pirmtakas karalius Vytenis...“

Vytenis - karalius (patvirtina karalius Gediminas). Vadinasi, visi iki karaliaus

Gedimino buvo karaliai ir po Gedimino visi buvo mūsų karaliai – iki 1795 metų.


1323 m. (prieš spalio 2 d.) Rygos miesto tarybos laiškas Gediminui.


„Illustri principi domino Gedemynde dei gratia lethwinorum ruthenorum que regi...“ –

„Šviesiajam valdovui viešpačiui Gediminui dievo malone lietuvių ir rusų karaliui...“

Gediminas – karalius (patvirtina kitašaliai).


        1324 m (VI 1 d.) Popiežiaus Jono XXII laiškas Gediminui. 


„Excellenti et magnifico viro Gedeminne letwinorum et multorum ruthenorum regi...“ –

„Žymiajam ir kilniajam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų karaliui...“

Gediminas – karalius (patvirtina popiežius).

Antro tūkstantmečio pradžioje gudų krašte (mūsų karalystės dalis) be prievartos plito

stačiatikybė. Bet reikėjo per krikštą įsivardinti „krikščionišku vardu“, dvasiniame

gyvenime, apeigose ir raštvedyboje (su nauju tikėjimu plito ir raštas) nevartoti

„stabmeldiškos kalbos“. Lietuvių kalba mūsų raštingoje bendruomenėje gavo

stabmeldžių kalbos titulą ir jį išlaikė iki XX amžiaus pradžios, nors kai kurie mūsų

valstybės piliečiai ir XXI amžiuje gėdijasi kalbėti lietuviškai.

Vienas gerbiamas profesorius paklausė: „O ką mes laimėsime vietoj „didžiojo

kunigaikščio“ sakydami ir rašydami „karalius“? Sodietis jam atsakė: „Tik tiek, kad

jūs, gyvendamas už Romos imperijos ribų, būsite ne „mėšlas“, bet žmogus.“

Derėtų, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos keturioliktu straipsniu,

ištaisyti klaidą : atsisakyti žodžių - terminų didysis kunigaikštis ir didžioj

i kunigaikštystė vartojimo ir vietoj jų sugrąžinti ir įteisinti mūsų kalbos senus ir

tikrąją prasmę turinčius žodžius karalius ir karalystė.

 

                      Garbinome dievus, dievaičius ar Vieną Dievą?


Dabartiniuose lietuviškuose raštuose yra daugybė įvairiausių teiginių, spėliojimų,

siūlymų, susijusių su senuoju mūsų tikėjimu, nes patikimų šaltinių tiesiog nėra.

Dabartinių raštų pagrindinė mintis tokia: lietuviai iki krikščionybės (1387 m.) garbino

daug dievų, deivių, dievaičių ir dievybių, buvo pagonys, stabmeldžiai, klaidatikiai ir

netikėliai, neturėjo kalendoriaus, nemokėjo skaičiuoti dienų ir valandų, kasdieniniame

gyvenime užsiėmė burtininkavimu. Tokie ir kiti panašūs teiginiai vis dar atsiranda ir

dėl kronikose ir metraščiuose ryškios neigiamos nuostatos. Galime tik suprasti tuos

pirmuosius krikščionis, susidūrusius su mūsų karalystės žmonėmis ir suvokusius,

kad jie susidūrė su stabmeldžiais, nes nepriklausėme jokiai evangelizuotai

bendruomenei. Nuo to laiko – 1387 metų – įvardijimai „stabmeldžiai“ ir „stabmeldystė“

pagimdė mūsų tautoje tikrąją stabmeldystę. Net po 120-150 metų parapijų vizitatorių

ataskaitose randame nusiskundimų, kad parapijiečiai yra didesni stabmeldžiai negu

tada, kai išpažino senąjį tikėjimą.



                                 .................................................................................................................................................

                                                      

                   (1324 m.) Popiežiaus legatų pasiuntinių pranešimas

                                            (žr. „Gedimino laiškai“).


„ ... krikščionims jis leidžiąs savo dievą garbinti pagal savo papročius, rusams

pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname dievą pagal

savo apeigas ir visi turime vieną dievą“.

Tai pats seniausias liudijimas apie mūsų senąjį tikėjimą. Liudytojai remiasi šio

tikėjimo atstovu – karaliumi Gediminu, turėjusiu įgaliojimus aukoti Dievui auką.

Šią karaliaus Gedimino mintį apie įvairiai garbinančius Vieną Dievą tik po

pusseptinto šimto metų patvirtino popiežius Jonas Paulius II – pripažinta, kad tokie

atvejai galimi. Iš Bychovco kronikos (rankraščio 19 psl.).„ ... ir nors jie (lietuviai – aut.)

buvo stabmeldžiai, o vėliau priėmė krikštą, bet prieš tai tikėjo į vieną dievą, tikėjo,

kad ateis visuotinio teismo diena, tikėjo į mirusiųjų prisikėlimą ir į vieną dievą, kuris

teis gyvuosius ir mirusiuosius.“

Nesąmojingesnio stabmeldžio apibūdinimo negali būti: jie tikėjo į Vieną Dievą, bet

vis tiek buvo stabmeldžiai. Iš kronikos aišku, kad buvome Vieno Dievo garbintojai,

tikėjome į visuotinio teismo atėjimą ir mirusiųjų prisikėlimą.

            Petro Dusburgiečio liudijimas (Petras Dusburgietis, „Prūsų Žemės kronika“ (87 psl.). 

            Vilnius, 1985). „Geria paprastą vandenį, medaus vyną arba midų, taip pat kumelių

            pieną, tik jo niekada negeria nepašventinto.“ Petras Dusburgietis – kunigas – gėrė ir

           vyną, ir vandenį nepasišventinęs. Jis stebisi, kad šie „stabmeldžiai“ geria tik

           pašventintą.

           Kyla klausimas: kas ištroškusiam stabmeldžiui atbėgdavo pašventinti vandenį?

           Ar kunigas  iš Marienburgo, Krokuvos, Kijevo ar Maskvos? Aišku, kad

           pasišventindavo pats Dievo Trejybės formule (kitokio pašventinimo būdo nėra).


                       ...................................................................................................................................................................

                                                        

Dabartinę Dievo Trejybės formulę visi žinome ir mokame pasinaudoti (ji yra visose

maldaknygėse). Lietuvių, latvių ir, amžinąjį atilsį, prūsų Dievo Trejybės formulės

tekstas skiriasi nuo kitų krikščioniškų tautų Dievo Trejybės formulės teksto. Mes

sakome: „Vardan (arba Garbė) Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Visi

kiti: „Vardan (arba Garbė) Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Kitų tautų tekste

nėra žodžio Dievas, tai labai didelis skirtumas.

Visos krikščioniškos tautos Dievo Trejybės formulę gavo iš žydų be žodžio Dievas,

 nes žydams negalima tarti šio žodžio. Mes šią formulę vartojame tūkstančius metų,

nuo tada, kai dar nebuvonet pačios žydų tautos. Per dieną šią formulę tariame

keliasdešimt kartų: valgydami, gerdami, pradėdami ir užbaigdami kiekvieną darbą ir

dieną. Ši formulė - mūsų savastis, ji tiesiog „įaugusi į kraują“. Tuo laiku šio tikėjimo

dvasininkai neturėjo nei supratimo, nei galių, kaip iš jos išrauti tą vieną žodį Dievas.


                                                         

    Kaip raštininkai surado mūsų tautos senajame tikėjime tiek daug „dievų“?


       Fragmentas iš „Sūduvių knygelės“ (vokiečių kalba, XVI a.):


„Deiwoty Zudwity: Ockopirmus der erste Gott Himmels vnd Gestirnes. Swayxtix der

Gott des Liechtes...“ Ir t.t. Išvardyta 14 dievaičių. Vokiečiai užfiksavo mūsų senojo

tikėjimo realią būklę pagal savo kalbos galimybes. „Deywoty Zudwity: ... “ Labai

svarbus dvitaškis. Šis ženklas rodo, kad po jo turėtų būti vardinami sūduvių

dievaičiai, bet ne žvaigždynai, kurmiai, dievai ar vėjai. Po dvitaškio tęsiama: 

 „Ockopirmus der erste Gott Himmels vnd Gestirnes“. Kodėl Gott, o ne deywoty ?

Todėl, kad ne tik paprastas vokietis, bet ir vyskupai nežinojo, su kokiu dvasiniu

vienetu - cherubinu, serafimu, archangelu, angelu ar šventuoju - palyginti dievaitį.

Todėl, neturėdami kitos kalbinės išeities, parašė Gott .

Žodis „dievaitis“ žymi dvasinį vienetą, turintį ribotas galias. Pagal dabartinę mūsų

kalbą, „dievotas“ reiškia „šventas, šventasis“. Mes sakome: „Dievotas ir gyvena

dievotai.“ Lietuvių kalbos bendrašakniai žodžiai su skirtingomis priesagomis

netapatūs - nevienareikšmiai. Pavyzdžiui, vaikas – vaikaitis, kunigas – kunigaikštis,

karalius – karalaitis, Dievas – dievaitis.

 Knygelės vertėjas, nekreipęs reikiamo dėmesio į „sūduvių dievaičius“, toliau

tekstą vertė pažodžiui - taip visi dievaičiai tapo dievais, o mes stabmeldžiais –

stabmeldžių vaikais, nes daugiadievystė yra stabmeldystė.


                                                         

            Šią klaidą irgi reikia skubiai taisyti, ypač mokykliniuose vadovėliuose. Taisyti pagal

            karaliaus Gedimino  liudijimą: „ ...mes garbiname dievą pagal savo apeigas ir visi

            turime vieną dievą.“

Dvi pagrindinės klaidos – apie titulą ir tikėjimą – neleidžia pažinti mūsų tautos

vertybių nei mums patiems, nei kitiems. Klaidas taisyti niekada nevėlu. Klaidas taisyti

būtina. – tai kiekvieno piliečio ir kiekvienos institucijos konstitucinė pareiga.

 Gerbiamieji kalbininkai ir istorikai, šiomis mintimis siekiau paskatinti dar kartą

atsigręžti į praeitį, dar kartą ją permąstyti, bet griežtai laikantis įstatymo:

„Visų mokslų gimdytoja, ugdytoja ir prižiūrėtoja yra Motina Kalba – Žodis.

Tikiu Jūsų nuoširdumu ir įžvalgumu sprendžiant šias problemas. Ačiū.

Ir dar...

Prieš keturiasdešimt metų vienos suaugusių vidurinės mokyklos mokytoja mokiniui

pasakė: „Gerai, kad domiesi papildoma medžiaga – kronikomis ir metraščiais, bet

negaliu rašyti patenkinamo pažymio, nes tavo žinios prieštarauja vadovėlio žinioms.

Vadovėlis yra įstatymas ir mokytojai, ir mokiniui, patvirtintas švietimo ministerijos.

“ Kas šiandien mūsų valstybėje saugoja chaosą: „Gerai, kad skaitai, bet blogai,

kad apie tai žinai“ arba „J. Bretkūno išversta „Biblija“ ypatingai 

reikalinga, bet niekas nežino, kodėl ji nespausdinama“ ir pagaliau „Kas saugoja

nuogą karalių, kad jis neapsirengtų“ – melas, baimė, klaida ar dar caras?

Jūsų – kalbininkų – atsakymo, į paliestus titulo ir tikėjimo klausimus, laukia

moksleiviai, mokytojai ir tauta.


                                                                                Su pagarba Albinas Kurtinaitis